AS-858-793-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-793/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00406-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R. V., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą (b. l. 2-4), prašydama:

1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos VGTPT) 2012 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3374;

2) įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012;

3) ištirti, ar atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ , nuostata – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais”;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja taip pat prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pateiktas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 39 straipsniuose numatytų reikalavimų, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (b. l. 17-18) pareiškėja S. S. buvo įpareigota pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus – sumokėti 100 litų žyminį mokestį iki 2012 m. spalio 4 d.

Pareiškėja nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino – žyminio mokesčio nesumokėjo, o 2012 m. spalio 3 d. pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą bei prašymą pakartotinai atleisti ją nuo žyminio mokesčio.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 26-27) pareiškėjos S. S. skundą laikė nepaduotu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pareiškėjai buvo pasiūlyta pašalinti skundo trūkumus – skundą apmokėti žyminiu mokesčiu iki 2012 m. spalio 4 d. Pažymėjo, jog ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Pareiškėja kreipėsi į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (ABTĮ 40 str. 4 d.), t. y. laikotarpiu 2012 m. rugpjūčio 19 d. – 2012 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą 4 kartus.

Teismas pabrėžė, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėja 2012 metais vien į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 12 kartų (duomenys be perkeltų iš 2011 m. 8 bylų, viso 2012 m. – 20 bylų), iš jų – 12 skundų atmesti kaip nepagrįsti, 3 atsisakyti priimti, 5 neišnagrinėti, 2012 m. rugpjūčio 19 d. – 2012 m. rugsėjo 19 d. (mėnesio laikotarpiu) pareiškėja į teismą kreipėsi 4 kartus. Pareiškėja laikotarpiu 2012 m. rugpjūčio 19 d. – 2012 m. spalio 2 d. į teismą kreipėsi 7 kartus (2012 metais teisme yra 23 bylos).

Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleisti nuo žyminio mokesčio nėra pagrindo, nes pareiškėja piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.). Teismas pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl turtinės padėties nevertino. Nurodė, jog pareiškėjos paduodamas skundas nepriskirtinas neapmokestinamų skundų (prašymų), numatytų ABTĮ 40 straipsnyje, kategorijai. Pareiškėjai buvo siūloma sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja nustatytu terminu trūkumų nepašalino – žyminio mokesčio 100 litų nesumokėjo, todėl teismas skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai.

III. Pareiškėja S. S. atskiruoju skundu (b. l. 30-31) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog 2012 m. rugsėjo 27 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu į Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekciją dėl pažymos išdavimo dėl jos turtinės padėties, pažyma buvo išduota 2012 m. spalio 2 d. Mano, jog pareiškėja pateikė tinkamus teismui įrodymus, kad būtų atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pareiškėja nurodo, jog 2007 metais jos atžvilgiu buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 30-2-00294-07 kaltinant pareiškėją padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 155 straipsnio 1 dalį, tačiau ikiteisminio proceso metu gynėjo dalyvavimas užtikrintas nebuvo. 2011 m. sausio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra priėmė kaltinamąjį aktą, kuriuo pareiškėjai buvo pateikti kaltinimai padarius nusikalstamą veiką pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai ir teisminio proceso metu Kretingos rajono apylinkės teisme gynėjo dalyvavimas taip pat užtikrintas nebuvo.

Mano, jog tokiu būdu pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 6 dalyje numatytos pareiškėjos teisės. Pabrėžia, jog pareiškėja gina savo įstatyminę teisę gauti jai įstatymu numatytą gynėją baudžiamajame procese.

Pažymi, jog pareiškėjai siekiant apginti įstatymo saugomus interesus reikalinga teisinė pagalba, kuri neužtikrinama.

Teisėjų kolegija

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos S. S. skundą laikė nepaduotu, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja iki teismo nurodyto termino skundo trūkumų nepašalino, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio, nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu ir jį jai grąžinti.

Teisėjų kolegija nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pažymėjo, jog atleisti pareiškėją nuo žyminio mokėjimo nėra pagrindo dėl dviejų priežasčių, t. y. pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų apie savo turtinę padėtį ir ji piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Remdamasis tuo teismas įpareigojo pareiškėją pašalinti teismo nutartyje nurodytus skundo trūkumus – sumokėti 100 litų žyminį mokestį iki 2012 m. spalio 4 d. (b. l. 17-18).

Pabrėžtina jog šiuo atveju nekyla ginčo dėl to žyminis mokestis nebuvo sumokėtas, bet, pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai jos neatleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir konstatavo, jog ji piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir teisėtumo, visų pirma nurodo, jog pareiškėja skundu, pateiktu pirmosios instancijos teismui, be kita ko, prašė panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3374, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. gautas jos prašymas Nr. ATP-1632 nebus nagrinėjamas, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012 (b. l. 2-4).

Šiuo atveju pažymėtina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skunde keliami reikalavimai nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnyje nustatytą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą. Taip pat pareiškėjos skundu reiškiamų reikalavimų negalima laikyti neapmokestinamais žyminiu mokesčiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje numatytu reguliavimu, kadangi pagal šią teisės normą tik turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88 straipsnio 1 dalies 6-8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju mokėjimo atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. Remiantis tuo, darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos pateiktas skundas yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu (ABTĮ 39 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimas sumokėti žyminį mokestį pats savaime nepažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio reikalavimų, tačiau kiekvienu atveju atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar finansiniu ribojimu nėra paneigiama pati teisės kreiptis į teismą esmė (žr. EŽTT 2001 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Kreuz prieš Lenkiją). Atkreiptinas dėmesys, jog žyminio mokesčio instituto įtvirtinimu įstatyme, be kita ko, siekiama drausminti asmenis nuo nepagrįstų materialaus bei procesinio pobūdžio reikalavimų padavimo, t. y. žyminis mokestis atlieka ir prevencinę funkciją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo institutą. Šiuo atveju ABTĮ 41 straipsnis nustato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį ir bylos medžiagą, nurodo, jog pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, motyvuodama savo turtine padėtimi. 2012 m. spalio 3 d. pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą dėl savo turtinės padėties (b. l. 16), tačiau teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl jos turtinės padėties ir pateiktų papildomų dokumentų, nors 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pažymėjo, jog atleisti pareiškėją nuo žyminio mokėjimo nėra pagrindo ir dėl to, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų apie savo turtinę padėtį (b. l. 17-18).

Kita vertus, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi. Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 41 str.). Tačiau įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 40 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, turi būti taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Be to, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą reikšmingumą, piktnaudžiavimas šia teise neturėtų būti konstatuojamas, remiantis vien kiekybiniu kriterijumi. Tokiu atveju turi būti įvertintas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjos prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio, nėra pakankamai motyvuota ir pagrįsta, šiuo atveju teismas neįvertino keliamo ginčo pobūdžio ir remdamasis vien tik formaliais kriterijais nustatė, kad pareiškėja piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vertinant, ar asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą turėtų būti vertinami duomenys, susiję su asmens kreipimųsi į teismą iki jo skundo teismui pateikimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodydamas piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise rėmėsi pareiškėjos veiksmais (skundų padavimu) jau po skundo nagrinėjamoje byloje pateikimo teismui (b. l. 26-27).

Pabrėžtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinė teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje kildinama iš konstitucinio teisinės valstybės principo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, net ir vertinant, kad pareiškėja galimai formaliai piktnaudžiauja teisinės gynybos teise, pirmosios instancijos teismas turėjo, be kita ko, įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, ar pareiškėja siekia iš esmės apginti savo pažeistas teises įvertinant pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus, atsižvelgti į kitas pareiškėjos inicijuotas administracines bylas sistemiškai ar jomis iš esmės yra siekiama tų pačių interesų patenkinimo ir kitus reikšmingus kriterijus.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis, kuria nutarta pareiškėjos S. S. skundą laikyti nepaduotu, naikintina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (pavyzdžiui, pareiškėjos turtinės padėties, skundžiamo teisės akto pareiškėjai sukeliamas teisines pasekmes, kilusio ginčo pobūdžio), todėl klausimas dėl pareiškėjos atleidimo nuo žyminio mokesčio bei jos skundo priėmimo klausimas perduodami pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos S. S. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė