A-556-2326-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2326/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00910-2009-11

Procesinio sprendimo kategorija 9.6, 15.2.3.1, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jurgitai Karvelė,

atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Jonui Osteriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino (T 2, b. l. 147-155), prašė įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) grąžinti jam 1 162 154 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką, priteisti 795 758 Lt palūkanų, 325 287 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi (T 2, b. l. 156-157) administracinę bylą Nr. I-1046-562/2011 dėl reikalavimų panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. S-35(7-13/2011) ir VMI prie FM 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 68-282 panaikinimo nutraukė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo 2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas dėl mokesčių dydžio, kuriuo buvo užbaigtas mokestinis ginčas. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011-03-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-654/2011, kur teismas yra išaiškinęs nuo kada mokesčių mokėtojui privalo būti skaičiuojamos palūkanos, negrąžinus jam mokesčio permokos. Pareiškėjas nurodė, jog, vadovaujantis LVAT išaiškinimu, palūkanos turi būti pradedamos skaičiuoti po 20 dienų nuo pirmojo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo.

Pirmasis vietos mokesčių administratoriaus sprendimas šiame ginče buvo priimtas 2008-01-21 sprendimu Nr. 21.26-256-2642, todėl palūkanos skaičiuotinos nuo 2008-02-10. Pareiškėjas teigė, jog jis nėra kaltas dėl to, kad tokį ilgą laiką mokesčių administratorius nesugebėjo tinkamai išspręsti pakankamai nesudėtingo mokestinio ginčo ir ilgą laiką naudojosi pareiškėjo piniginėmis lėšomis. Pareiškėjas pateikė palūkanų apskaičiavimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008-02-10 iki 2011-11-14 palūkanų dydis iš viso susidarė 631 631 Lt.

Be to, vietos mokesčių administratorius negrąžino pareiškėjui už vėlesnius, nei tikrintas, laikotarpius susidariusių PVM permokų, jas areštuodamas. Viso pareiškėjo paskaičiavimu priteistina: 631 631 Lt + 164 127 Lt = 795 758 Lt palūkanų. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad be paskaičiuotų palūkanų nuo 2008 metų, jam turi būti grąžinta palūkanų suma, kuri susidarė nuo 2005-07-22 iki 2008-02-10, kadangi PVM permoka atsirado dar 2005 metais. Taigi, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 325 287 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą.

Nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų ypatingai ilgai atliekant tyrimą bei apskaičiuojant nepagrįsto dydžio mokesčius patyrė dvasinius išgyvenimus, prarado gyvenimo džiaugsmą, norą dirbti bet kokį darbą, patyrė emocinę depresiją, sukrėtimus, pablogėjo sveikata, vis dažniau teko kreiptis į gydytojus, todėl jam turėtų būti atlyginta priteisiant neturtinę žalą. Šie neigiami išgyvenimai tęsiasi iki šiol ir, be to, dėl šios situacijos pašlijo pareiškėjo santykiai su sutuoktine, kuri taip pat buvo priversta dalyvauti šiame procese.

Skaudžiausia pareiškėjui buvo tai, kad dėl šios situacijos jis negalėjo įgyvendinti savo verslo planų – pastatyti viešbutį ir kavinę, nes nebuvo galima planuoti statybai būtinų lėšų, be to, buvo areštuotas visas pareiškėjo turtas. Pareiškėjas pažymėjo, jog neteisėti valstybės institucijų – Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, veiksmai pasireiškė pernelyg ilgu mokestiniu ginču, ilgą laiką negrąžinta mokesčio permoka bei nepagrįstais turto arešto aktais.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 160-163) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas VMI prie FM pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčio bei su juo susijusių sumų dydžio, remiantis MAĮ 71 straipsnio nuostatomis. 2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo dėl Inspekcijos 2009-01-15 sprendimu Nr. (21.26)-256-18 dėl 2008-11-17 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-98 tvirtinimo ir VMI prie FM 2010-12-17 sprendimu Nr. 68-282 nurodytų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius - apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime.

Atsižvelgiant į tai, teismas 2011-12-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1046-562/2011 nutraukė bylos dalį dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas inicijuotas atlikus mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyti individualios veiklos požymiai. Taigi nagrinėjamos bylos atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas dėl mokesčio permokos grąžinimo bei atliekamo mokestinio patikrinimo sudėtine dalimi nebuvo su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai, nes pareiškėjo mokestinis patikrinimas inicijuotas dėl individualios veiklos vykdymo.

Vadinasi, nagrinėjamos bylos atveju turi būti taikomas MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punktas, t. y., jog mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos <...>. Pareiškėjas 2011-11-22 prašymą grąžinti (įskaityti) 1 937 203,40 Lt mokesčio permoką (skirtumą) Inspekcijai pateikė 2011-11-25 ir atsiliepimo surašymo dienai nėra pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas per kurį turi būti išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo. Vadinasi, apskritai nėra teisinio pagrindo skaičiuoti palūkanas.

Teismui nusprendus, kad pareiškėjo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo sudėtine dalimi visgi buvo su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai ir nusprendus taikyti MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatas, tuomet pareiškėjui palūkanos galėtų būti skaičiuojamos tik nuo 2011-11-05, t. y. po 2011-11-04 susitarimo Nr. 210-39 pasirašymo. Atsakovas pažymėjo, kad LVAT administracinės bylos Nr. A575-654/2011 bei minėtos bylos atveju yra skirtingos faktinės aplinkybės, todėl minėta nutartis negali būti taikoma nagrinėjamos bylos atveju.

Pareiškėjo cituojamos bylos atveju, priešingai nei nagrinėjamos bylos atveju, patikrinimo aktu papildomai apskaičiuoti mokesčiai buvo panaikinti, kas nėra padaryta nagrinėjamos bylos atveju. Be to, pareiškėjo cituojamos bylos atveju mokesčiai nebuvo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti susitarimu. Aplinkybė, kad pareiškėjui priklauso 1 162 154 Lt PVM permoka, paaiškėjo 2011-11-04. t. y. kuomet pareiškėjui buvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis. Nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei cituojamos bylos atveju, Inspekcija nėra priėmusi sprendimo dėl pareiškėjo 2011-11-22 prašymo, kuriuo pastarasis prašo palūkanų už laiku negrąžintą permoką.

Vadinasi, tik Inspekcijai netenkinus pareiškėjo prašymo ar tenkinus prašymą iš dalies, pareiškėjas įgis teisę skųsti tokį Inspekcijos sprendimą, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundas šioje dalyje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalimi (jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka) turi būti paliktas nenagrinėtu. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo reikalavimais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, jog PVM permoka jam turėjo būti gražinta 2005 m., t. y. turtinės žalos atsiradimą sieja su 2005 m., tačiau į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2009 m. liepos mėnesį. VMI prie FM manymu, mokesčių administratorius neatliko neteisėtų veiksmų, jis veikė taip pat, kaip yra nurodyta teisės aktuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl žalos patyrimo yra hipotetinio pobūdžio. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su 2005 metais, tačiau į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2009 m. liepos mėnesį. Pažymėjo ir tai, kad, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, 1 162 154 Lt PVM permoka susidarė 2011-11-04, t. y. kuomet pareiškėjui buvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis. VMI prie FM taip pat nurodė, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme dėl turto arešto šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Dėl pernelyg ilgos mokestinio ginčo trukmės atsakovas nurodė, kad mokestinio ginčo trukmę sąlygojo objektyvios nuo mokesčių administratoriaus nepriklausančios priežastys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byla buvo nagrinėjama ne tik vietos mokesčių administratoriaus, ikiteisminėse institucijose, bet ir teisme, bei sprendimai buvo priimami įstatymo nustatytais terminais, būtent bylos sudėtingumas ir sąlygoja mokestinio ginčo nagrinėjimo trukmę. Todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme dėl mokestinio ginčo trukmės nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų neturtinės žalos atsiradimą ir dydį, bei mokesčių administratorius neatliko neteisėtų veiksmų.

Taigi nėra pagrindo priteisti pareiškėjo naudai turtinės ir neturtinės žalos. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymas numato mokesčių permokų grąžinimo tvarką ir vien PVM permokos deklaravimas nėra pagrindas grąžinti PVM permoką. Pagrindas yra mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) pateikimas. Pareiškėjas tokį prašymą yra pateikęs 2011-11-25, ir pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011-12-12 užduotį Nr. (4.65)-90-1595 dėl PVM permokos grąžinimo atliekamas pareiškėjo mokestinis tyrimas už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2011-06-30.

Vadinasi, nėra teisinio pagrindo nuo areštuotų sumų skaičiuoti palūkanų, nes mokesčių administratorius dar tik atlieka tyrimą dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo. Pažymėjo ir tai, kad MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Vadinasi, tik mokesčių administratoriui atsisakius grąžinti 374 938 Lt sumą ir nustačius, kad toks atsisakymas buvo neteisėtas, pareiškėjo naudai gali būti pradedamos skaičiuoti palūkanos.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas šioje dalyje turi būti atmestas arba vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi paliktas nenagrinėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu (T 3, b. l. 1-18) administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI prie FM grąžinti 1 162 154 Lt PVM permoką nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašė įpareigoti VMI prie FM grąžinti jam 1 162 154 Lt PVM permoką, priteisti 795 758 Lt palūkanų, 325 287 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė nurodė, kad atsisako nuo reikalavimo įpareigoti VMI prie FM grąžinti jam 1 162 154 Lt PVM permoką ir prašo šioje dalyje bylą nutraukti, kadangi pareiškėjui permoka buvo grąžinta. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo grąžinta 1 162 736 Lt PVM permoka; 2011-12-29 pareiškėjui pervesta 18,836,32 Lt palūkanų paskaičiuotų nuo minėtos sumos, t. y. 1 162 736 Lt už laikotarpį nuo 2011-11-05 iki 2011-12-28.

Dėl 374 938 Lt PVM permokos grąžinimo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2011-06-30 pagal Inspekcijos 2011-12-12 užduotį Nr. (4.65)-90-1595 atliekamas mokestinis tyrimas. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis, kad pareiškėjui buvo grąžinta 1 162 736 Lt PVM permoka, bei ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę atsisakyti nuo skundo, pripažino esant pagrindui atsisakymą nuo reikalavimo šioje dalyje priimti ir bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 3 p.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vienas iš reiškiamų reikalavimų yra priteisti 795 758 Lt palūkanų.

Pareiškėjas prašydamas priteisti 795 758 Lt palūkanų, pateikė palūkanų apskaičiavimą pagal MAĮ 87 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad nuo 2008-02-10 iki 2009-03-31 – 415 dienų, palūkanų dydis – 0,04 proc., palūkanų suma: 1 162 154 Lt x 415 x 0,04 proc. – 192 918 Lt; nuo 2009-04-01 iki 2010-03-31 – 364 dienos, palūkanų dydis – 0,05 proc., palūkanų suma: 1 162 154 Lt x 364 x 0,05 proc. – 211 512 Lt; nuo 2010-04-01 iki 2010-09-30 – 182 dienos, palūkanų dydis – 0,04 proc., palūkanų suma: 1 162 154 Lt x 182 x 0,04 proc.

– 84 605 Lt; nuo 2010-10-01 iki 2011-11-14 – 409 dienos, palūkanų dydis – 0,03 proc., palūkanų suma 1 162 154 Lt x 409 x 0,03 proc. – 142 596 Lt. Viso 192 918 Lt + 211 512 Lt + 84 605 Lt + 142 596 Lt = 631 631 Lt. Be to, vietos mokesčių administratorius negrąžino pareiškėjui už vėlesnius, nei tikrintas, laikotarpius susidariusių PVM permokų, jas areštuodamas: 2007-12-07 buvo areštuota 189 997 Lt PVM permoka iki 2009-02-20 (441 diena). Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos šios palūkanos: 189 997 Lt x 441 x 0,04 proc., palūkanų suma – 33 515 Lt. 2009-02-20 buvo areštuota 270 456 Lt PVM permoka iki 2010-02-04.

Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos palūkanos: 270 456 Lt x 49 (iki 2009-03-31) x 0,04 proc., palūkanų suma 5 301 Lt. 270 456 Lt x 309 (nuo 2009-04-01 iki 2010-02-04) x 0,05 proc., palūkanų suma – 41 785 Lt. 2009-08-06 papildomai areštuota 35 221 Lt PVM permoka iki 2010-02-04. Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos šios palūkanos: 35 221 Lt x 182 x 0,05 proc., palūkanų suma – 3 205 Lt. 2010-02-04 papildomai areštuota 344 856 Lt PVM permoka iki 2011-02-09. Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos šios palūkanos: 344 856 Lt x 55 dienos (nuo 2010-02-04 iki 2010-03-31) x 0,05 proc., palūkanų suma – 9 484 Lt. 344 856 Lt x 182 dienos (nuo 2010-04-01 iki 2010-09-30) x 0,04 proc., palūkanų suma – 25 106 Lt. 344 856 Lt x 131 diena (nuo 2010-10-01 iki 2011-02-09) x 0,03 proc., palūkanų suma – 13 553 Lt. 2010-08-19 papildomai areštuota 16 193 Lt PVM permoka iki 2011-02-09.

Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos šios palūkanos: 16 193 Lt x 42 dienos (nuo 2010-08-19 iki 2010-09-30) x 0,04 proc., palūkanų suma – 272 Lt. 16 193 Lt x 131 diena (nuo 2010-10-01 iki 2011-02-09) x 0,03 proc., palūkanų suma – 636 Lt. 2011-02-09 papildomai areštuota 374 938 Lt PVM permoka. Už šią laiku negrąžintą permoką yra priskaičiuotinos šios palūkanos: 374 938 Lt x 278 dienos (nuo 2011-02-09 iki 2011-11-14) x 0,03 proc., palūkanų suma – 31 270 Lt. Viso: 33 515 Lt + 5 301 Lt + 41 785 Lt + 3 205 Lt + 9 484 Lt + 25 106 Lt + 13 553 Lt + 272 Lt + 636 Lt + 31 270 Lt = 164 127 Lt.

Viso pareiškėjo paskaičiavimu priteistina: 631 631 Lt + 164 127 Lt = 795 758 Lt palūkanų. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, vadovavosi MAĮ 87 straipsnio 5, 9 dalimis, MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi. Teismas tarp kitų skundžiamame sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių nustatė, kad 2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas Nr. 210-39 tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo dėl Inspekcijos 2009-01-15 sprendimu Nr. (21.26)-256-18 dėl 2008-11-17 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-98 tvirtinimo ir VMI prie FM 2010-12-17 sprendimu Nr. 68-282 nurodytų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų.

Teismas nurodė, kad susitarimas sudarytas atsižvelgiant į tai, jog tarp pareiškėjo ir Inspekcijos yra kilęs mokestinis ginčas dėl turto (žemės sklypų) pardavimo pajamų priskyrimo individualios veiklos pajamoms. Sutarus, kad nei viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo pozicijoms tvirtai pagrįsti dėl pareiškėjo vykdytos veiklos pripažinimo individualia ir ekonomine veikla, taip pat šalims sutarus, kad nepakankami šalių pateikti įrodymai yra esminė tokio susitarimo prielaida bei pripažįstant MAĮ įtvirtintus visuotino privalomumo ir teisingumo principus, šalys 2011-09-29 vykusių derybų metu sutarė, kad pareiškėjas į biudžetą turi sumokėti nustatyto dydžio mokesčius.

Šalys taip pat susitarė dėl nulinio dydžio delspinigių už mokestinio ginčo laikotarpį. Teismas, vertindamas šiuos nagrinėjamo ginčo duomenis, pažymėjo, kad mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius - apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime (MAĮ 71 str. 1 d.). Kadangi susitarimas savo turiniu prilyginamas mokesčių administratorių sprendimui, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nagrinėjamu atveju palūkanos skaičiuotinos MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu po 2011-11-04 susitarimo Nr. 210-39 pasirašymo.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui priklauso 1 162 154 Lt PVM permoka paaiškėjo tuomet, kai susitarimu pareiškėjui buvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, t. y. 2011-11-04 sudarius susitarimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo duomenis nustatyto reglamentavimo dėl permokos grąžinimo bei palūkanų priteisimo kontekste, pripažino, kad reikalavimas priteisti pareiškėjo nurodyto dydžio 631 631 Lt palūkanas nuo 1 162 154 Lt sumos už laikotarpį 2008-02-10 - 2011-11-14 yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl 374 938 Lt PVM permokos grąžinimo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2011-06-30 pagal Inspekcijos 2011-12-12 užduotį Nr. (4.65)-90-1595 atliekamas mokestinis tyrimas.

Teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo yra numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 str. 2 d.). Kas reiškia, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 str. 1 d.). Teismas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktu, MAĮ 87 straipsnio 9 dalimi, įvertinęs bylos duomenis, kad mokesčių administratorius yra priėmęs sprendimą tik dėl pareiškėjui 1 162 736 Lt PVM permokos grąžinimo, dėl 374 938 Lt PVM permokos grąžinimo pagrįstumo yra atliekamas mokestinis patikrinimas, konstatavo, kad ir šiuo atveju nagrinėjamame ginče nėra pagrindo priteisti palūkanų dėl pareiškėjo nurodytų 189 997 Lt, 270 456 Lt, 35 221 Lt, 344 856 Lt, 16 193 Lt, 374 938 Lt areštuotų permokų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pateikęs reikalavimą dėl 1 162 154 Lt PVM permokos grąžinimo. Teismas išdėstytų motyvų pagrindu skundą dėl 795 758 Lt palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas, pasisakydamas dėl turtinės ir neturtinės žalos, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, 6.271 straipsnio 2 dalimi, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, LVAT 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2004, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-330/2008.

Pareiškėjas nurodė, kad be paskaičiuotų palūkanų nuo 2008 metų, jam turi būti grąžinta palūkanų suma, kuri susidarė nuo 2005-07-22 iki 2008-02-10, kadangi PVM permoka atsirado dar 2005 metais. Taigi, pareiškėjo teigimu, jis patyrė šią turtinę žalą: 1 162 154 Lt x 933 dienos (nuo 2005-07-22 iki 2008-02-10 – tai diena, kai pagal MAĮ skaičiuotinos palūkanos) x 0,003 proc. – 325 287 Lt turtinės žalos atlyginimo.Teismas pažymėjo, kad 2011-11-04 susitarimu šalys taip pat susitarė ir dėl nulinio dydžio delspinigių už mokestinio ginčo laikotarpį.

Nagrinėjamu atveju duomenų dėl buvusios ginčo permokos grąžinimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nenustatyta. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Inspekcijos pareigūnai, atlikdami pareiškėjo mokestinį patikrinimą, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu nenustačius neteisėtų mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų ar aktų, t. y. nesant vienos iš civilinės atsakomybės pagrindų sąlygų, būtinų šiai atsakomybei atsirasti, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 325 287 Lt turtinės žalos atlyginimą iš valstybės. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai taikyto turto arešto, pažymėjo, kad turto areštas yra viena iš mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, kurių tikslas yra užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, siekiant, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio tyrimo ar patikrinimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.).

MAĮ 101 straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Mokesčių administratoriui netaikant apribojimų disponuoti turimu turtu, pavojus, jog mokesčių mokėtojas perleis jam priklausantį turtą yra nuolat ir, žinoma, bet koks turto perleidimas apsunkina arba netgi padaro neįmanomu patikrinimo metu apskaičiuotų sumų išieškojimą. Kartu teismas pažymėjo, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti.

Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.).

Teismas, įvertinęs faktinius duomenis nustatyto reglamentavimo dėl turto arešto taikymo kontekste, nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo atveju taikant turto areštą buvo pažeistos turto apribojimus įtvirtinančios teisės normos. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (MAĮ 101 str. 4 d.). Ši išvada nuosekliai patvirtinama LVAT praktikoje (pvz.

žr., 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 -1497/11, 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438- 592/11, 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/11 ir kt.). Kartu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus taikomu turto areštu, turėjo teisę šiuos aktus ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau duomenų, kad šią įstatymo nustatytą teisę pareiškėjas būtų realizavęs, byloje nėra. Teismas, vertindamas pareiškėjo motyvus dėl pernelyg ilgos mokestinio ginčo trukmės, pastebėjo, kad mokestinio ginčo trukmę sąlygojo objektyvios priežastys.

Iš nagrinėjamo ginčo medžiagos matyti, kad byla buvo nagrinėjama ne tik vietos mokesčių administratoriaus, ikiteisminėse institucijose, bet ir teisme, duomenų, kad atsakovas būtų vilkinęs atlikti mokestinį tyrimą, byloje taip pat nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog mokesčių administratorius pažeidė pareigą mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį (MAĮ 119 str. 6 d.). Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas pabrėžė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste nenustatė, kad mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Be to, neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl nurodytų tariamai neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė patirta moralinė žala, jos nedetalizavo ir nepagrindė atitinkamais įrodymais. Vien tik pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginys, kad neturtinė žala buvo padaryta, nepateikiant šiuo aspektu daugiau jokių argumentų apie patirtus išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą, yra nepakankamas šiai civilinės atsakomybės taikymo sąlygai konstatuoti.

Teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimų dėl turtinės 325 287 Lt bei neturtinės 150 000 Lt žalos atlyginimo nėra pagrindo tenkinti, nenustačius viešosios atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų bei žalos padarymo fakto.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 23-32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 795 758 Lt palūkanų, 325 287 Lt turtinės ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo pirmasis mokestinis patikrinimas atliktas 2007 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktu Nr. 21.26-04-77-94. Iš to kilęs mokestinis ginčas pasibaigė 2011 m. lapkričio 4 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra beveik po 4 metų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad yra fizinis asmuo, o ne didžiulę apyvartą turinti įmonė, taip pat ypatingą dėmesį atkreipia į paties mokestinio ginčo esmę: visas ginčas vyko dėl vienintelio nekilnojamojo turto įsigijimo bei vėlesnio jo pardavimo. 2010-04-05 Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime byloje UAB „Impar“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13102/04) atkreipė dėmesį į tai, kad byla tam tikrą laiką buvo sustabdyta pačios bendrovės prašymu, vis dėlto, atsižvelgdamas į valstybės institucijoms tenkančią atsakomybę užtikrinti bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką bei į bendrą proceso trukmę, konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011-01-18 sprendime byloje UAB „Rikoma“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 9668/06) konstatavo, kad procesas, kuris prasidėjo 1997-10-31 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai surašius patikrinimo aktą ir baigėsi galutiniu 2005-10-04 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas bendrovės skundas, buvo pernelyg ilgas ir neatitiko „trumpiausio laiko“ reikalavimo, todėl konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Taigi esminis klausimas - nuo kada privalo būti skaičiuojamos palūkanos, laiku negrąžinus permokos.

2. Mokestinis ginčas užsitęsė ne dėl pareiškėjo kaltės. Teismo išvada, kad pirmosios mokestinio ginčo trukmę sąlygojo objektyvios priežastys, nepagrįsta, Atvirkščiai, priežastys buvo subjektyvios - tai yra nesugebėjimas taikyti teismų praktikos, nesugebėjimas tinkamai ir per kuo trumpesnį laiką atlikti elementaraus fizinio asmens vieno objekto įsigijimo ir pardavimo patikrinimo. Be to, LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575- 654/2011 yra išaiškinęs, nuo kada mokesčių mokėtojui privalo būti skaičiuojamos palūkanos, negrąžinus jam permokos.

3. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė pernelyg ilgu mokestiniu ginču, netinkamu teismų praktikos taikymu mokestiniame ginče, pernelyg ilgu pareiškėjui priklausančiu piniginių lėšų negrąžinimu. Remiasi LVAT 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1448/2011, administracinė byla Nr. A6-1286/2006, 2010 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-232/2010. Mokestinio patikrinimo procedūros teisėtumą apsprendžia ne tik turėjimas kompetencijos atlikti šiuos veiksmus. Teisės aktais mokesčių administratoriui yra nustatoma ir kitų reikalavimų, kurių jis turi laikytis, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, kurių (reikalavimų) nesilaikymas taip pat sudarytų pagrindą išvadai dėl mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo. Vieni iš tokių reikalavimų yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatyme. CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, mokesčių administratoriaus veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, kai yra nustatomi ne tik Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, bet kai nustatomi ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimai, šiuo atveju, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, susiję su mokesčių administratoriaus priimamų individualių sprendimų nepagrįstumu, pasireiškiančiu neobjektyviu, šališku, nevisapusišku tiriamo dalyko aplinkybių ištyrimu ir pan. Mokesčių administratorius privalėjo bei turėjo galimybę, po patikrinimo užbaigimo, priimdamas sprendimą 2004 m. birželio 8 d. nustatyti, jog mokestinio patikrinimo išvados yra nepagrįstos dėl pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių ir nebevykdyti jo atžvilgiu mokesčių išieškojimo procedūrų.

4. Byloje nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 11 d. mokesčių administratorius areštavo pareiškėjui priklausančią 115 703 Lt PVM permoką, kuria jis negalėjo naudotis iki šio arešto panaikinimo - 2005 m. lapkričio 17 d. Mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumas, CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, nustatytas nuo 2004 m. birželio 8 d. Tai lemia, kad nuo šios datos (2004 m. birželio 8 d.) turi būti skaičiuojama ir pareiškėjui padaryta žala dėl jo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėto 115 703 Lt PVM permokos arešto (CK 6.249 str. l d.). Pareiškėjui padarytos žalos dydis dėl jo negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėto 115 703 Lt PVM permokos arešto, turėjo būti nustatomas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalies ir 99 straipsnio taisykles. Kadangi pirmosios instancijos teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo, todėl galėjo neteisingai išspręsti bylą, kiek tai susiję su žalos dydžio nustatymu.

5. Neteisėti valstybės institucijų veiksmai lėmė pareiškėjo išgyvenimus dėl ilgą laiką neapibrėžtos teisinės situacijos, kai pareiškėjo lėšos nuo 2005 m. iki 2011 m. buvo laikomos valstybės biudžete, kas natūraliai sukėlė diskomfortą, išgyvenimus, netikrumo jausmą, stresą ir kitus nepatogumus, nurodytus pareiškėjo skunde.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 39-42) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 38) prašo apeliacinį skundą atmesti atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo vertinimui pateikti 3 klausimai: palūkanų priteisimas, turtinės žalos atlyginimas, neturtinės žalos atlyginimas. Kiekvienu aspektu pasisakytina atskirai.

Dėl prašomų priteisti 795 758 Lt palūkanų.

Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalyje pasisakyta, jog mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta.

Byloje nėra ginčo, jog dalies palūkanų priteisimas siejamas su PVM permoka.

Kaip buvo paminėta aukščiau, palūkanų grąžinimo terminas apibrėžtas Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje, kur šios dalies 1 punkte baigiamojo akto (Vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo) priėmimo dienai galiojančioje redakcijoje numatyta, kad jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką atitinkamai nustatyta tvarka. Tokia pati nuostata galiojo ir 2011-11-04 susitarimo pasirašymo metu, taip pat ir 2011-11-22 patikrinimo akto surašymo momentu, todėl nėra jokių dviprasmybių dėl taikytinos redakcijos laiko atžvilgiu.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje pasisakoma apie pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o tai reiškia, jog minėta taisyklė nukreipia atgal į Mokesčių administravimo įstatymą, kuriuo ir turi būti vadovaujamasi, sprendžiant mokestinės permokos grąžinimo klausimus, kylančius iš pridėtinės vertės mokesčio.

Mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 7 d. 2 p.).

Tačiau bendra taisyklė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.).

Taigi, siekiant nustatyti galimą palūkanų mokėjimo atskaitos tašką galimai laiku negrąžinus PVM permokos, atkreiptinas dėmesys į keletą faktinių bylos aplinkybių.

2007-11-22 surašytas patikrinimo aktas Nr. 21.26-04-77-94, iš kurio matyti, kad buvo atliktas pareiškėjo A. Š., kaip mokesčių mokėtojo, veiklos patikrinimas. Tikrinti šie mokesčiai: gyventojų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos (Mokestinės bylos 1 T, b.l. 63). Patikrinimo akte pažymėta apie atitinkamą grąžintiną PVM iš biudžeto (Mokestinės bylos 1 T, b.l. 68). Vadinasi, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog mokestinis patikrinimas vis dėl to buvo susijęs ir su pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma įtvirtinta mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte - tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, - pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.

Remiantis MAĮ 71 straipsnio nuostatomis 2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas Nr. 210-39 tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo dėl Inspekcijos 2009-01-15 sprendimu Nr. (21.26)-256-18 dėl 2008-11-17 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-98 tvirtinimo ir VMI prie FM 2010-12-17 sprendimu Nr. 68-282 nurodytų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Mokesčių administratoriui pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką, atsižvelgiant į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2011-11-05 data, esant prašymui dėl PVM permokos grąžinimo. Šiuo atveju, toks prašymas pateiktas 2011-11-25 (datuojamas 2011-11-22), o tai reiškia, kad negrąžinus PVM permokos įstatymų leidėjo nustatytu laiku pareiškėjui turėtų būti skaičiuojamos palūkanos.

Iš administracinėje byloje esančių įrodymų matyti, kad mokesčio permoka pareiškėjui grąžinta po 2011-11-14.

Pareiškėjas aptariamoje palūkanų dalyje palūkanas skaičiuoja už laikotarpius nuo 2009-04-01 iki 2010-03-31, nuo 2010-04-01 iki 2010-09-30, nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011-11-14 (2 T, b.l. 133, 150). Vadinasi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjui A. Š. teisė į palūkanų priteisimą bent iki 2011-11-25 paneigtina. Mokesčių mokėtojas nekelia palūkanų priteisimo klausimo už vėlesnį laikotarpį bei nenurodo atitinkamų aritmetinių skaičiavimų, todėl reikalavimas dėl 631 631 Lt palūkanų priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį pirmosios instancijos teismo atmestas teisėtai bei pagrįstai.

Reikalavimas dėl 795 758 Lt palūkanų priteisimo susideda iš dviejų dalių. Dėl vienos iš jų jau pasisakyta. Kitą prašomą priteisti palūkanų dalį sudaro 164 127 Lt suma siejama su mokesčių administratoriaus priimtais sprendimais areštuojant atitinkamo dydžio PVM permokas.

Mokesčių administratoriaus teisė taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus yra numatyta Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte. Turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą detalizuoja Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnis, kuriame turto areštas apibrėžiamas kaip įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Šią administracinę bylą tikrinanti teisėjų kolegija mano, jog PVM mokesčio permokų areštas turėjo būti iš karto pareiškėjo ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka ir pareiškėją galimai netenkinantys viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai būtų buvę, esant jo skundui, patikrinti teismo. Nūdienos teismo vertinimas, kai mokesčių administratorius, visų pirma, jau yra panaikinęs šiuos turto arešto aktus (žr. pavyzdžiui, 1 T, b.l. 28-29, 2 T, b. l. 14), be to, antra, pasibaigę terminai turto arešto aktų teisėtumo bei pagrįstumo peržiūrėjimui, teisiškai nėra priimtinas. Teisė į palūkanų priteisimą ir šioje dalyje paneigtina, nes viena iš sąlygų galimų palūkanų priteisimui – konstatavimas, kad taikytas turto areštas buvo neteisėtas ir (ar) nepagrįstumas.

Mokesčių administratoriui yra suteikta teisė taikyti mokesčių sumokėjimo užtikrinimo priemones, o šia teise Inspekcija, turėdama omenyje arešto mastą, ir pasinaudojo surašydama turto arešto aktus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nustato, kad viena iš sąlygų taikyti turto areštą yra realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti apribotas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Tokio pavojaus nerealumas nebuvo paneigtas.

Teigtina, kad ir šioje dalyje kita palūkanų dalis nepriteista visiškai pagrįstai.

Administracinės bylos Nr. A575-654/2011 bei šios bylos aplinkybės nėra identiškos, todėl nutartis į kurią apeliuojama, kaip jau į suformuotą administracinių teismų praktiką, negali būti taikoma nagrinėjamos bylos atveju.

Dėl turtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo nurodyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Viena iš sąlygų, kaip jau buvo minėta, - neteisėti veiksmai, kurie, pareiškėjo nuomone, pasireiškė tuo, kad mokesčių administratorius PVM permoką turėjo grąžinti dar 2005 m.

Pasisakant dėl reikalavimo priteisti palūkanas konstatuota, jog 2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas Nr. 210-39 tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo dėl Inspekcijos 2009-01-15 sprendimu Nr. (21.26)-256-18 dėl 2008-11-17 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-98 tvirtinimo ir VMI prie FM 2010-12-17 sprendimu Nr. 68-282 nurodytų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų, kuris užbaigė mokestinę procedūrą. Apie pastarosios vykdymo neteisėtumą, mokesčių administratoriaus piktnaudžiavimą suteiktomis teisėmis tikrinant mokesčių mokėtoją, duomenų negauta, o ir pats pareiškėjas aiškiai nekonkretizavo kaip pasireiškė viešojo administravimo sistemos subjekto veiksmų neteisėtumas, todėl pritartina Vilniaus apygardos administracinio teismo tvirtinimui, kad nesant vienos iš privalomų sąlygų – mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo, nėra ir pagrindo turtinės žalos atlyginimui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, taip ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, įprastai pirmiausia reikalinga nustatyti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Šioje administracinėje byloje veiksmų neteisėtumas siejamas su pernelyg ilgu mokestinės bylos nagrinėjimu, bet toks teiginys nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

2007-11-22 surašytas patikrinimo aktas Nr. 21.26-04-77-94, iš kurio matyti, kada buvo atliktas pareiškėjo A. Š., kaip mokesčių mokėtojo, veiklos patikrinimas.

2011-11-04 buvo pasirašytas susitarimas Nr. 210-39 tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo dėl Inspekcijos 2009-01-15 sprendimu Nr. (21.26)-256-18 dėl 2008-11-17 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-98 tvirtinimo ir VMI prie FM 2010-12-17 sprendimu Nr. 68-282 nurodytų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų.

Mokestinio patikrinimo trukmė, skaičiuojant nuo vieno procesinio sprendimo, sąlygojančio atitinkamų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimą, iki kito procesinio sprendimo, kuriuo užbaigta mokestinio patikrinimo procedūra, yra beveik 4 metai. Toks laiko tarpas, turint omenyje, kad mokestinio tyrimo metu vykęs disputas apėmė didelius aritmetinius skaičius, keletą mokesčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, būtų pateisinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad mokestinio ginčo šalys ginčą išsprendė susitarimo būdu, kas byloja apie susiklosčiusių santykių problematiškumą, o tai irgi pateisina mokestinio patikrinimo trukmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėta byla UAB „Rikoma“ prieš Lietuvą. Bet ten nustatytas dvigubai ilgesnis mokestinės bylos nagrinėjimo terminas visose instancijose, todėl minima konkreti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tikrinamoje administracinėje byloje nėra taikytina.

Antra vertus, pastebėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėjas patyrė be įprastinių, pasitaikančių gyvenime, papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei mokestinis ginčas būtų pasibaigęs per trumpesnį laiko tarpą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė patirta moralinė žala, jos nedetalizavo ir nepagrindė atitinkamais įrodymais.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, jog apeliacinis skundas yra atmestinas. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius