2021-03-10 Nr. AB-5006-3-61-3-02339-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-159-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02339-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. I. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo kalinamas nuo 2006 m. spalio mėnesio iki 2019 m. vasario 5 d. Teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, taip pat nebuvo užtikrinta teisė į informaciją, dėl to pareiškėjas negalėjo anksčiau pateikti skundo, nes nežinojo kam jį reikia pateikti.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Įstaigos sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis šiose gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundui turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į KD prie TM su skundais nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat pareiškėjas konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė V. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas, remdamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis CK 1.125, 1.127 ir 1.131 straipsnių nuostatomis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priteisti žalos atlyginimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų. Iš ant voko esančios siuntimo žymos matyti, kad pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2019 m. birželio 25 d., todėl teismas sprendė, kad jis praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios iki 2016 m. birželio 24 d., atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų priteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigė, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą ir, kad dėl savo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2006 spalio mėnesio iki 2016 m. birželio 24 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą. Pareiškėjui apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas ar nežinojimas kur kreiptis, nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu iki 2016 m. birželio 24 d. atmetė kaip pareikštus praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2019 m. vasario 25 d.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2019 m. vasario 5 d. nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerose buvusio galbūt per mažo laisvo gyvenamojo ploto atmetė kaip nepagrįstus.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimu, teismas nurodė, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešime „Dėl V. I. skundo“ (toliau – ir Pranešimas) nurodyta, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pranešime taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 229, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

13. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis nėra tinkamas asmens privatumo užtikrinimas. Teismas šią aplinkybę pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo kalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

14. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 974 dienas. Teismas konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

15. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą (pareiškėjas buvo kalinamas vienas), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju yra 1 000 Eur, todėl šią sumą pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

III. 16. Pareiškėjas V. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jo skundas dėl taikyto ieškinio senaties termino, atnaujinti ieškinio senaties terminą ir padidinti priteistą neturtinės žalos sumą iki 6 000 Eur.

17. Pareiškėjas nurodo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria jo skundas tenkintas ir priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nesutinka su sprendimo dalimi, kuria jo reikalavimams taikytas ieškinio senaties terminas ir skundas atmestas.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir vertino įrodymus, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų laikotarpiu iki 2016 m. birželio 25 d., t. y. kuomet Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, jam kalint rūsio kameroje, drėgmė viršijo normas, atidarius kameros langą, būdavo šalta, o būti nevėdinamoje kameroje negalėjo, nes trūko oro, buvo bloga ventiliacija, rūsio kameros langai grotuoti ir su tinkleliu, todėl oro cirkuliacija buvo lėta. Be to, kamerose buvo blogas apšvietimas, dėl to kreipėsi į gydytoją, kuris skyrė akinius. Taip pat nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2007 m. liepos 31 d., kadangi kartu buvo kalinami 4 ar 6 asmenys. Kamerose 2006 m. sanitarinio mazgo sienelė nesiekė 1,5 m ir buvo tik 0,8 m aukščio. Teigia, kad jam būnant dar suimtam, 2006 m., teko kęsti kančias dėl kalinimo sąlygų, todėl jau vien dėl to neturtinės žalos suma turi būti padidinta.

19. Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl to, kad bijojo susidorojimo, nežinojo kur gali kreiptis, administracija kalinimo sąlygų pažeidimus toleravo, nors jie buvo akivaizdūs. Pareiškėjas buvo perspėtas, kad jeigu rašys skundus, turės nemalonumų, dėl to niekur nesikreipė. Be to, Lukiškių TI-K administracija žadėjo gerinti kalinimo sąlygas, teikti jį Lygtinio paleidimo komisijai, jeigu jis elgsis tinkamai ir nerašys skundų. Tačiau jis buvo tik klaidinamas. Pareiškėjo nuomone, nurodytos priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

22. Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

23. Akcentuoja, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais - teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

24. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, Vilniaus PN sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo KD prie TM prisidėjimu prie atsakovo atstovo apeliacinio skundo nurodo, kad palaiko visus Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus ir prie jų prisideda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2019 m. vasario 5 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui 2019 m. birželio 25 d., praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pritiesimo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2016 m. birželio 24 d. pareikšti, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2016 m. birželio 24 d. atmetė. Nustatęs, kad Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2019 m. vasario 5 d., iš viso 974 dienas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs vienam asmeniui tenkančio teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimo pažeidimo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas atmestas, teigia, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir vertino įrodymus, nepagrįstai jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų, todėl nepagrįstai jo skundo dalį atmetė. Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti, įvertinti visus jo skunde nurodytus pažeidimus ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo iš viso 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, dėl to pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala, todėl jo skundas turi būti atmestas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.

31. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas.

32. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su senaties termino taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

33. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

34. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti jau nuo bausmės atlikimo pradžios. Pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn., o į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2019 m. birželio 25 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, taip pat nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, o atsakovui reikalaujant jį taikyti, pagrįstai jį taikė ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2016 m. birželio 24 d. atmetė.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, pažymi, kad jos priklausė nuo pareiškėjo valios ir nesudaro pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu nepaneigia ir kiti deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai dėl galimo susidorojimo su pareiškėju už skundų teikimą, jo klaidinimo ir pan.

36. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 229, kurioje sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

41. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

42. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų jo skunde nurodytų pažeidimų nevertinimu, pažymi, kad, kaip minėta, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2016 m. birželio 24 d. taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas dėl pažeidimų, kuriuos jis teigė patyręs laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2016 m. birželio 24 d., atmestas.

43. Pareiškėjas skunde pats reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo suskirstė atitinkamais laikotarpiais ir nurodė pažeidimus, kuriuos patyrė tais laikotarpiais, susijusius su vienam asmeniui tenkančiu plotu kameroje, ventiliacija, drėgme ir apšvietimu kamerose, maisto trūkumu ir pan., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, kuriuos, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 2006–2007 metais, 2010 metais ir 2013 metais, nevertino. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su pažeidimų dėl privatumo neužtikrinimu naudojantis dušu, dėl ant kameros langų buvusių grotų ir tinklelio, nevertintini, kadangi šių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

45. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kuris truko 974 dienas, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

48. Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (974 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomas vienas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Eur suma yra pakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui už nustatytą pažeidimą turi būti priteistas būtent nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė