2013-03-05 Nr. AB-440-3-62-3-00306-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-235/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00306-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų M. A. S., G. R. L., E. R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – M. A. S., G. R. L., E. R. S., I. C., G. K., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėja) patikslintu prašymu (t. I, b. l. 86-93) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-9531 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 6079 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste M. A. S.“, kuriuo atkurtos M. A. S. nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha;

3) panaikinti 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 6080 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste N. S.“, kuriuo N. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha.

Vadovaujantis specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartimi, reikalavimai, susiję su civilinės teisės reguliuojamais santykiais, dėl pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, 2012 m. balandžio 16 d. teismo nutartimi išskirti į atskirą bylą ir perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui (t. I, b. l. 141-143, 159-160).

Pareiškėja paaiškino, kad 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-9531 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ M. A. S. ir N. S. atkurtos nuosavybės teisės lygiomis dalimis (po 0,0367 ha) į 0,0734 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 6079 M. A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. A. nuosavybės teisėmis valdytą 0,9503 ha žemės Kauno apskr. Pažaislio valsč. sklypo dalį, grąžinant natūra naujo 0,0734 ha sklypo turėtoje vietoje, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 0,0367 ha. Sklypas paskirtas bendros dalinės nuosavybės teise su N. S.. 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 6080 N. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. A. nuosavybės teisėmis valdytą 0,9502 ha žemės Kauno apskr. Pažaislio valsč. sklypo dalį, grąžinant natūra naujo 0,0734 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 0,0367 ha. Sklypas paskirtas bendros dalinės nuosavybės teise su M. A. S..

Nurodė, jog minėti žemės sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl ginčijami administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio nuostatoms, numatančioms, kad valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė, juos draudžiama perleisti privačion nuosavybėn.

Pabrėžė, jog termino prašymui paduoti dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pareiškėja nepraleido, kadangi išsamius duomenis apie tai, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką (nuosavybės teisių atkūrimo bylą) gavo tik 2011 m. kovo 21 d., o prašymą teismui pateikė 2011 m. balandžio 14 d.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos prašymu nesutiko.

Paaiškino, jog nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūra buvo įvykdyta tinkamai, kadangi Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 02-01-9531, sprendimai Nr. 6079, Nr. 6080 buvo priimti atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini), 114, 116 plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 734 kv. m. žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini), planas. Minėtas žemės sklypo planas patvirtintas prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimui Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pabrėžė, jog pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. C. su pareiškėjos prašymu nesutiko.

Paaiškino, kad N. S. buvo jai skolinga, todėl iš jos ir paėmė žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Nurodė, jog G. K. šeimoje yra daug asmenų, todėl ji nusipirko žemės sklypą, kad galėtų pasirūpinti artimųjų gerove.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. S. nurodė, jog su byloje pateiktu prašymu nesutinka.

Paaiškino, jog ginčijami administraciniai aktai priimti vadovaujantis galiojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimu ir nepanaikinus šio sprendimo negali būti patenkinti pareiškėjos reikalavimai. Manė, jog būtina nustatyti, ar 0,0734 ha ginčo žemės iš tikrųjų atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miško reikalavimus. Nurodė, jog pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. A. S. su pareiškėjos prašymu nesutiko.

Pabrėžė, jog daug metų tvarkė ginčo žemės sklypą, mokėjo mokesčius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) atsiliepime (t. I, b. l. 61-64, 118-122) su pareiškėjos prašymu sutiko.

Nurodė, jog valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažyma Nr. 24357, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2011 m. vasario 14 d. Nr. 1102-24358 patvirtina, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. 1901/0159:13, patenka 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Pabrėžė, jog Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl ginčijami aktai, kuriais perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn (atkuriant nuosavybės teises), yra neteisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 185-191) pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą tenkino ir panaikino 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-9531 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 6079 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste M. A. S.“, kuriuo atkurtos M. A. S. nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha, panaikino 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 6080 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste N. S.“, kuriuo N. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog terminą kreiptis pareiškėjai su prašymu į teismą numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Pažymėjo, jog vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra 2011 m. kovo 4 d. gavo Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. raštą Nr. (16-10-D8-2088), kuriame buvo išdėstyta preliminari informacija apie galimus viešojo intereso pažeidimus dėl valstybinės reikšmės miško plotuose galimai neteisėtai suformuotų privačių sklypų (paminėta vienuolika sklypų) ir buvo prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Kauno apskrities viršininko priimtų administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotus, panaikinimo.

Kartu su Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. raštu buvo pateiktos pažymos apie grafinius ir tekstinius miškų valstybės kadastro duomenis. Iš Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. rašto Nr. (16-1)-D8-2088 turinio ir jo priedų Kauno apygardos prokuratūra galėjo sužinoti, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Pareiškėja teigė, kad kreiptis į teismą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo galėjo tik susipažinusi su šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais ir nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Dėl šios priežasties Kauno apygardos prokuratūra operatyviai 2011 m. kovo 8 d. raštu Nr. (P-460)22-1935-11 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylų pateikimo. Pareiškėja administracinius aktus ir nuosavybės teisių atkūrimo bylas gavo 2011 m. kovo 21 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog įrodymų apie tai, kad pareiškėja ginčijamus administracinius aktus gavo ar galėjo gauti anksčiau, ar delsė surinkti pakankamus duomenis kreiptis į teismą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo, nenustatyta ir atsakovas tokių įrodymų nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. raštas Nr. (16-1)-D8-2088 ir su juo pateikti duomenys (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai) nebuvo išsamūs bei pakankami objektyviai spręsti apie galimo viešojo intereso pažeidimą ir vien šių duomenų nepakako kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Remdamasis tuo teismas konstatavo, jog Kauno apygardos prokuratūra pakankamai duomenų spręsti apie viešojo intereso pažeidimą surinko 2011 m. kovo 21 d., gavusi skundžiamus administracinius aktus ir nuosavybės teisių atkūrimo bylas, todėl termino kreiptis į teismą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pradžia laikytina 2011 m. kovo 21 d.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Kauno apygardos prokurorė, gindama viešąjį interesą, ir 2011 m. balandžio 14 d. kreipdamasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, termino prašymui paduoti nepraleido.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčas yra kilęs dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Pabrėžė, jog miškai yra – viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Teismas pažymėjo, jog valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus gynimas yra tinkamas viešojo intereso gynimas.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nurodė, jog 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-9531 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 6079 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste M. A. S.“ atkurtos M. A. S. nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha, 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 6080 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste N. S.“ N. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha.

Pabrėžė, jog iš Valstybinės miškų tarnybos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. 1102-24358 bei pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinius rodiklius Nr. 24357 pateiktos informacijos, matyti, kad žemės sklypo Nr. 1901/0159:13 ((duomenys neskelbtini), Kaunas, plotas 0,0734 ha) didžioji dalis 0,07 ha patenka į valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją, kurios ribos patvirtintos 2005 m. liepos 14 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo”. Teismas nurodė, jog Aplinkos ministerija 2005 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (12-2)-D8-6365 pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, todėl konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko administracijai, kaip vienintelei valstybinės žemės Kauno apskrityje valdytojai, ne tik buvo žinoma, bet ir buvo privalu žinoti, kad šis žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

Nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais ir įsakymu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Teismas nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus ir pabrėžė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsnius institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nepagrįstas Nacionalinės žemės tarnybos teiginys, jog ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 734 kv. m. žemės sklypo planas dar prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimui Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“.

Pažymėjo, jog miškai iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 p.). Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Remdamasis nurodytomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir negali būti perduodami privačion nuosavybėn.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybių, kad ginčo žemės sklypas neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų miško reikalavimų, nes sklype nėra pakankamai medžių, kad jis galėtų būti laikomas miško teritorija, ginčo žemės sklypo įtraukimo į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas valstybinės reikšmės miškų plotų schemas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo kvestionavimas) kvestionavimas nepriskirtas apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-9531, 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimais Nr. 6079, Nr. 6080, kuriais atkurtos M. A. S., N. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, todėl jie yra neteisėti ir naikintini.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys M. A. S., G. R. L., E. R. S. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-7) prašo nutraukti administracinę bylą, o jos nenutraukus, pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Šiuo atveju pareiškėja apie viešojo intereso pažeidimą sužinojo 2011 m. kovo 4 d., o ne 2011 m. kovo 21 d. ir į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 13 d., t. y. praleidusi vieno mėnesio terminą. Pabrėžia, jog pati pareiškėja nurodė, jog 2011 m. kovo 4 d. gavo Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 2 d. raštą Nr. (16-l)-D8-2088, kuriame buvo nurodyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų. Mano, jog gavus nurodytą raštą tapo žinoma, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, šiuo atveju terminas prašymui teismui pateikti turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. kovo 4 d. Pabrėžia, jog pareiškėja neprašo praleisto termino atnaujinti, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.

Pažymi, jog Konstitucijoje expressis verbis nenurodytos asmens teisės ir laisvės turi būti ginamos taip pat veiksmingai, kaip ir tos, kurios yra įtvirtintos Konstitucijoje. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų turtas turi būti ginamas ne mažiau kaip valstybės.

Pabrėžia, jog pareiškėjos cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010 yra nagrinėjamas klausimas dėl žemės paskirties pakeitimo detaliuoju planu, o ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, kad Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 02-01-953, sprendimai Nr. 6079, Nr. 6080 priimti atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini)114,116, plano patvirtinimo”, kuriuo buvo patvirtintas 734 kv. m. žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini), planas. Minėtas žemės sklypo planas patvirtintas prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimui Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo. Mano, jog Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 02-01-9531, sprendimai Nr. 6079, Nr. 6080 priimti teisėtai vadovaujantis galiojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini)114,116, plano patvirtinimo” ir nepanaikinus šio sprendimo negali būti patenkinti pareiškėjos reikalavimai.

Pažymi, jog šiuo atveju būtina nustatyti, ar 0,0734 ha ginčo žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miško reikalavimus. Mano, jog šiuo tikslu būtina kreiptis į Aplinkos ministeriją įvertinti, ar ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miško reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklype nėra pakankamai medžių, kad jis galėtų būti laikomas kaip miško teritorija, mano, jog ginčo žemės sklypas buvo nepagrįstai priskirtas miško plotui.

Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, kad 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 6080, 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 6079, 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-9531 nuginčijimo pasekmėms taikytinos CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Pažymi, jog tretieji suinteresuoti asmenys ginčo žemės sklypą įsigijo tada, kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. A. nuosavybės teisėmis valdytą 0,9503 ha žemės Kauno apskr. Pažaislio valsč. sklypo dalį, grąžinant natūra naujo 0,0734 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog restitucija galima tik tada, kai tą leidžia daiktinė teisė, kuri gina sąžiningo įgijėjo interesus (CK 4.26 str. 2 d.). CK 4.96 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. CK 4.26 straipsnio 2 dalis, gindama sąžiningo įgijėjo teises, nustato turto valdymo sąžiningumo prezumpciją.

Pabrėžia, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims iki pareiškėjos prašymo gavimo nebuvo žinoma, kad ginčo žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją, įgydami žemės sklypą jie elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Nurodo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad tretieji suinteresuoti asmenys buvo nesąžiningi.

Nurodo, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, specialiosios naudojimo sąlygos – saugoti medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje. Atsižvelgę į tai, tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, jog jie neturėjo galimybės žinoti, kad ginčo žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją. Be to, parduodant ginčo žemės sklypą I. C. tretieji suinteresuoti asmenys veikė sąžiningai ir rūpestingai, nes ginčo žemės sklypui nebuvo nustatyta jokių apribojimų juo disponuoti.

Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 21-22) prašo nustatyti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliacinis skundas yra byloje dalyvaujančio asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu patikrinti priimto ir dar neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą nurodant motyvuotus tokio prašymo pagrindus. Mano, jog apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų. Trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktas dokumentas yra 2012 m. vasario 22 d. atsiliepimas į patikslintą prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Pažymi, jog pareiškėja negali įgyvendinti savo pareigos pateikti motyvuotą, pagrįstą ir argumentuotą atsiliepimą į apeliacinį skundą, kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kodėl tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su teismo sprendimu, nepateikia motyvų ir argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Mano, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 24-26) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir mano, jog nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūra buvo įvykdyta tinkamai. Sutinka su apeliantų nurodytu teiginiu, jog nepanaikinus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie sklypų (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo” negalima tenkinti pareiškėjos reikalavimų, kadangi minėtas Kauno savivaldybės sprendimas suteikė pagrindą Kauno apskrities viršininkui priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pažymi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostata, ginčo sklypas nepriskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, todėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. T-331 „Dėl žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo” buvo patvirtintas žemės sklypo planas, kuris atitiko Kauno miesto bendrojo plano sprendinius galiojusius tuo metu.

Pabrėžia, jog šios bylos ginčo objektu esantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, kuri numato, jog miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais. Šiuo atveju ginčijamo žemės sklypo plotas yra tik 0,0734 ha. Be to, ginčo žemės sklype nėra pakankamai medžių, kad jis galėtų būti laikomas miško teritorija.

Atsakovas teigia, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai ir į šių žemės plotų teritoriją pateko ir byloje ginčo objektu esantis žemės sklypas. Nurodo, jog minėto nutarimo 9 priede šis sklypas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, todėl Kauno apygardos administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pažymi, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą specialiosios žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo sąlygos – saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje. CK 1.262 straipsnis numato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi registro duomenys nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti, todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriame ginčo objektas traktuojamas kaip valstybinės reikšmės miško plotas, yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 16-18) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pagal Valstybinės miškų tarnybos (2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. 222) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės registre yra įregistruota Kauno miesto miškų 55 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 18, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tvirtinimo” pakeitimo priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažyma Nr. 24357, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2011 m. vasario 14 d. Nr. PI102-24358 įtvirtina, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Nurodo, jog ginčo žemės sklypas buvo perleistas privačion nuosavybėn po nurodyto nutarimo priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, o Aplinkos ministerija 2005 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (12-2)-D8-6365 Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė nutarimu Nr. 765 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinis ir įgaliojantis (CK 1.80 str. 1-2 d.). Teismas nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, turi savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Pažymi, jog Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-8827-717/2012 dėl ginčo administracinių aktų pasekmių bei restitucijos taikymo.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-762/2006, 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006, 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1733/2005).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-9531 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“, 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 6079 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste M. A. S.“, kuriuo atkurtos M. A. S. nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha, taip pat 2005 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 6080 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste N. S.“, kuriuo N. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0367 ha, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja – Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į teismą nurodydama, kad byloje ginčijami teisės aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes jais nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemę, kuri priskirtina valstybinės reikšmės miškui.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje ginčijami teisės aktai yra neteisėti, nes jais nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką, kuris pagal teisės aktų nuostatus išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų žemę negali būti atkuriamos.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroras pateikė prašymą gindamas viešajį interesą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu atskirai nepasisako ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams.

Kiek tai susiję su termino, per kurį gindamas viešąjį interesą interesą prokuroras privalo kreiptis su pareiškimu į teismą, skaičiavimu, apeliantai nurodo, kad, jų manymu, šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. kovo 4 d., o ne 2011 m. kovo 21 d. kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės nepateikta argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Kauno apygardos prokuratūra pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą gavo 2011 m. kovo 21 d.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7 – 585/2005; administracinę bylą Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229). Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2011 m. kovo 4 d. raštu (t. I, b.l. 16-17) Kauno apygardos prokuratūra gavo preliminarią informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir operatyviai išreikalavo papildomą reikiamą medžiagą (konkrečiai, bylai reikšmingą nuosavybės teisių atkūrimo bylą, įskaitant ir ginčijamus administraciniu aktus), kuri buvo būtina nuspręsti, ar, pareiškėjo manymu, buvo pažeistas viešasis interesas. Ši medžiaga buvo gauta 2011 m. kovo 21 d. (t. I, b.l. 19). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog termino kreiptis į teismą pradžia laikytina 2011 m. kovo 21 d., taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2011 m. balandžio 14 d., vieno mėnesio termino nepraleido.

Kiek tai susiję su ginčijamų teisės aktų teisėtumu ir pagrįstumu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad nuo restitucijos proceso pradžios buvo draudžiama natūra atkurti nuosavybės teises į miškus, esančius vertingose vietose. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu valstybinės reikšmės miškams priskiriami miesto miškai, o 4 straipsnio 4 dalies 6 punktu valstybinės reikšmės miškams yra priskiriami ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Be to Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra tiesiogiai nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 34-620) 14 straipsnyje nurodyta, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kad yra išperkami valstybinės reikšmės miškai ir kad tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus. 2005 m. liepos 14 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 765 yra vienas iš Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo keičiamas valstybinės reikšmės miškų ploto nustatymas atitinkamose vietovėse. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Taigi darytina išvada, kad byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo metu galiojo aiškios imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui, kaip minėta, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu valstybinės reikšmės miškų plotų nustatymo funkcija priskirta Vyriausybei.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. A3–438/2004).

Byloje aptariama žemė, į kurią ginčijamais teisės aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas), t. y. iki ginčijamų teisės aktų priėmimo momento, buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Iš šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinto 9 priedo (Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miško plotų schema) matyti, kad valstybinės reikšmės miško dalimi yra ir 55 kvartalas, kuriame yra sklypas Nr. 18 (žemės sklypo kadastro Nr. 1901/0159:13) (t. I, b.l. 12-13), į kurį ginčijamais teisės aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys neginčija pirmiau minėto Vyriausybės teisėtumo ir pagrįstumo, neteikia prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad pastarasis ištirtų minėto nutarimo teisėtumą, teisėjų kolegijai ex officio tokių abejonių dėl Vyriausybės nutarimo teisėtumo nekyla. Nors apeliaciniame skunde tretieji suinteresuoti asmenys ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo žemės sklype nėra pakankamai medžių, kad jis galėtų būti laikomas miško teritorija, jie nepateikia šį argumentą pagrindžiančių įrodymų, o byloje esanti medžiaga – 2011 m. vasario 14 d. Valstybinės miškų tarnybos pažyma Nr. 24357 (t. I, b.l. 13) patvirtina, jog ginčo sklypas yra apaugęs medžiais. Be to 2004 m. birželio 3 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-331 patvirtinto ginčo žemės sklypo plano turinys (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 194) taip pat patvirtina, kad ginčo sklypas plano tvirtinimo metu buvo apaugęs medžiais. Be to nors atsakovas ir apeliantai nurodo, kad ginčo sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos miško sąvokos, nes ginčo sklypas yra tik 0,0734 ha, teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2005 m. vasario 15 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Iš cituotoje nuostatoje pateikto apibrėžimo matyti, kad jame apibrėžiamas ne atskiro žemės (miško) sklypo (teisine prasme) dydis, o tam tikras žemės plotas (masyvas), kuris yra apaugęs medžiais. Iš byloje esančios Valstybinės miškų tarnybos 2011 m vasario 14 d. pažymos (t. I, b.l. 12) matyti, kad Kauno miesto valstybinės reikšmės miškui priskirtas kvartalas Nr. 55 yra akivaizdžiai didesnis nei 0,1 ha ploto.

Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti nepažeidžiant teisinio reguliavimo, nes jie buvo priimti atsižvelgiant į 2004 m. birželio 3 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-331 (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 194-195), kuriuo buvo patvirtintas ginčo žemės sklypo planas, šis aktas buvo priimtas prieš įsigaliojant Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimui Nr. 765, todėl minėtas savivaldybės tarybos sprendimas traktuotinas kaip tinkamas ginčijamų teisės aktų priėmimo pagrindas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta pirmiau, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja ne pirmiau minėtas savivaldybės sprendimas, o Lietuvos Respublikos Konstitucija, Atkūrimo įstatymas ir juos įgyvendinantys teisės aktai, kurie, kaip minėta, draudžia atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus.

Teisės aktų nuostatomis atitinkamus plotus priskirti valstybinės reikšmės miškams kompetencija suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybei, savivaldybių taryboms nesuteikta teisė revizuoti Vyriausybės nutarimų. Tai, kad savivaldybės taryba iki įsigaliojant Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimui Nr. 765 patvirtino žemės sklypo planą savaime nesukūrė pareigos atsakovui priimti tam tikrą konkretų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, juo labiau, kad 2004 m. birželio 3 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendime Nr. T-331 Kauno apskrities viršininkui tik siūloma spręsti žemės grąžinimo klausimą.

Šioje srityje atitinkamas atsakovo teises ir pareigas nustato Atkūrimo įstatymas ir kiti teisės aktai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765 buvo tinkamai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka (Valstybės žinios, 2005, Nr. 88-3306), o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2005 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (12-2)-D8-6365 (t. I, b.l. 29), t. y. iki ginčijamų teisės aktų priėmimo momento, pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu patvirtintas Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemas.

Taigi Kauno apskrities viršininko administracijai turėjo būti žinomas Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 turinys, jos pareigūnai turėjo pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų ir neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamus teisės aktus. Taip pat atmestinas argumentas dėl to, kad nenuginčijus 2004 m. birželio 3 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-331 nėra pagrindo naikinti byloje ginčijamus teisės aktus, nes, kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką nustato ne minėtas teisės aktas, o Atkūrimo įstatymas ir kiti norminiai teisės aktai.

Minėtas savivaldybės sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas ginčo sklypo planas, laikytinas viena iš prielaidų vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tačiau savaime nenustato pareigos priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą žemės sklypą.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde remdamiesi LR CK nuostatomis nurodo, jog jie laikytini sąžiningais įgijėjais ir restitucija nėra galima, nes jiems nebuvo žinoma, kad ginčo sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškams, nurodytas argumentas šioje byloje nėra teisiškai reikšmingas, nes joje vertinamas tik atsakovo priimtų byloje ginčijamų teisės aktų teisėtumo klausimas, o, kaip matyti iš Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. kovos 23 d. nutarties (t. I, b.l. 159-160), pareiškėjo reikalavimai, susiję su civilinio pobūdžio teisiniais santykiais, yra išskirti į atskirą bylą ir perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir bylos faktinėms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisinį reguliavimą. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiųjų suinteresuotų asmenų M. A. S., G. R. L. ir E. R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis