2016-10-19 Nr. AB-19916-3-64-3-01959-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1845-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01959-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei I. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Telšių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir Telšių RATC) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. birželio 25 d. nutartimi administracinė byla buvo perduota nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui), prašydamas priteisti iš atsakovės I. G. 367,66 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 36,3 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad UAB Telšių RATC yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administruojantis subjektas, turintis įgaliojimus kreiptis į teismą dėl šios rinkliavos įsiskolinimo išieškojimo. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras pažymėjo, kad remiantis Mažeikių rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-391, vietinę rinkliavą moka visi Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintys asmenys. Atsakovė I. G. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė šios prievolės nevykdė, todėl už 2008–2014 m. laikotarpį susidarė vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Kadangi mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. 367,66 Eur.

Telšių RATC taip pat prašė priteisti jam iš atsakovės patirtas 36,3 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra ženkliai mažesnė, nei maksimalus dydis, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), todėl nemažintina.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino ir pareiškėjui iš I. G. priteisė 367,66 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų teismas tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės priteisė 14 Eur.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtintais Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais su vėlesniais pakeitimais ir nurodė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai buvo ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus).

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų teismas nustatė, kad I. G. ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo mokėti Mažeikių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. Atsakovė nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, todėl susidarė 367,66 Eur įsiskolinimas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors atsakovė 2007 m. lapkričio 15 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, ji turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis. Tai lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą, tačiau teisę mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingoms institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad I. G. būtų atleista nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo ar sumokėjusi vietinės rinkliavos skolą. Konstatavęs, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas nusprendė Telšių RATC iš I. G. priteisti 367,66 Eur.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą, tačiau teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi įvertinti, ar, atsižvelgus į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Vertinant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, ar yra suformuota teismų praktika atitinkamu klausimu, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, taip pat į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų dydžių, tačiau, atsižvelgdamas į

pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį bei teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovė bylos nagrinėjime nebuvo aktyvi ir neteikė atsiliepimo, padarė išvadą, kad pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, o administracinė byla yra nesudėtinga, be to, ji buvo inicijuota per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Teismas sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 14 Eur dydžio. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino aplinkybę, kad Telšių RATC yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgaliojimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, todėl jis privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas.

III. Pareiškėjas UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti sprendimą priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas paaiškina, kad vien tik techninis darbas, surašant prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo, pagal Rekomendacijas yra įvertintas 178,5 Eur, nors teisės technikos požiūriu jis yra daug paprastesnis pagal rekomendacinę formą rengiamas procesinis dokumentas, nei buvo pateiktas šioje administracinėje byloje. Nurodo, kad pareiškėjas atstovavimo vietinę rinkliavą iš skolininkų paslaugas įsigijo viešojo pirkimo būdu. Vietinės rinkliavos teisminio išieškojimo iš vietinės rinkliavos mokėtojo paslaugos įkainis pagal teisinių paslaugų sutartį sudaro 36,3 Eur su PVM, o toks advokatų kontoros pasiūlytas įkainis sudaro tik 2,03 procento pagal Rekomendacijas perskaičiuotos maksimaliai priteistinos sumos už pareiškimo surašymą.

Pažymi, kad toks mažas įkainis apeliantui buvo pasiūlytas atsižvelgiant į ginčijamame teismo sprendime nurodytas aplinkybes, kuriomis teismas vadovavosi sumažindamas priteistinas išlaidas. Telšių RATC mano, kad vertinant, ar prašomos priteisti atstovavimo išlaidos nėra neproporcingai didelės, yra protinga palyginti, kokias minimalias privalomas išlaidas patirs pareiškėjas, kreipdamasis į antstolį ir prašydamas pradėti vykdomąją bylą pagal išduotą vykdomąjį raštą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma diskredituoja teisininko profesiją.

Nepaisant to, kad prašymo argumentacija yra universali, kiekvienos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl atstovai tikrina pareiškėjo pateiktą informaciją ir ieško papildomos. Pateikus prašymą teismui, atstovavimo paslaugų teikimas nenutrūksta ir per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą iškelta administracinė byla toliau administruojama. Nurodo, kad atstovavimo išlaidas pareiškėjas patyrė tik dėl atsakovės kaltės, kuri nemokėjo vietinės rinkliavos, tačiau jis nesiekia, kad pralaimėjusi šalis būtų nepagrįstai baudžiama.

Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Be to, skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis, todėl skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Apelianto patirtos, tačiau jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams, kadangi teismo sprendimu rinkliavos nemokantys asmenys nuo jų yra atleidžiami. Nurodo, kad teisės aktai nedraudžia juridiniams asmenims veiklai vykdyti pasitelkti advokatus.

Pirmosios instancijos teismo poziciją pareiškėjas vertina kaip raginimą atsisakyti išorinių teisininkų pagalbos ir veiklą vykdyti išskirtinai remiantis tik pagal darbo sutartis Telšių RATC dirbančių darbuotojų darbu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 36,3 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės I. G..

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“. Pagal to paties įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, jog net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, pačios savaime nepatvirtina Telšių RATC teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Aplinkybės, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir kad ši suma yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išnagrinėto pobūdžio administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais, taigi, kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti bei informacijai surinkti ir bylai toliau administruoti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinio pobūdžio, nes toks darbas gali būti atliekamas ir paties subjekto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kiekvienos bylos faktinių aplinkybių skirtumus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jis nagrinėjamu atveju nepaneigė fakto, kad ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra šabloniška ir nesudėtinga, bei neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas. Pažymėtina, kad juridiniai asmenys turi teisę pasitelkti advokatus, tačiau tai turėtų daroma vadovaujantis protingumo principu ir vengiant perteklinio išlaidavimo. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma diskredituoja teisininko profesiją atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Taigi, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, jog prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra mažesnės už išlaidas, kurias pareiškėjas patirtų vykdymo procese ar už prašymo dėl teismo įsakymo išdavimo surašymą bei tai, kad apelianto patirtos, tačiau jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos tenka sąžiningiems rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams, nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju paminėtų svarbių aplinkybių visumą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 14 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė