2013-05-21 Nr. AB-2642-3-61-3-02257-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-753/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02257-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 70.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Park Residence“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Park Residence“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-62 patvirtino 2011 m. vasario 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-07-77-2, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 320482 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 69-151 patvirtino Inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimą.

Komisija 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. S-216(7-166/2011) patvirtino VMI 2011 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 69-151.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-62;

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 69-151;

3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. S-216 (7-166/2011).

Pareiškėjas skundo argumentus grindė Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl teisės į PVM atskaitą sąlygų. Nurodė, jog ETT 2000 m. birželio 8 d. sprendime Breitsohl byloje Nr. C-400/98 yra pažymėjęs, kad Europos Tarybos šeštosios direktyvos 4 ir 17 straipsnių nuostatos turi būti suprantamos ir interpretuojamos tokiu būdu, kad mokesčių mokėtojui išlieka teisė atskaityti PVM ir tuo atveju, kai planuota ekonominė veikla (dėl kurios buvo padarytos atitinkamos išlaidos ir atskaitytas PVM) nebebus vykdoma. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta ir ETT 1994 m. vasario 29 d. sprendime INZO byloje Nr. C-110/94, kurioje nurodoma, jog teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių ta veikla nebuvo pradėta vykdyti. Pažymėjo, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir VMI, kuri Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio komentare nurodo, jog mokesčių mokėtojui teisė į PVM atskaitą išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai, tačiau dėl objektyvių priežasčių tos veiklos vykdyti nepradėjo. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartyje Nr. A438-830/2010. Tačiau tokiais atvejais, PVM mokėtojas turi teisę atskaityti PVM tik tada, jeigu jis veikia sąžiningai ir tai nėra susiję su mokesčių vengimu bei sukčiavimu.

Pareiškėjas nurodė, jog byloje nėra ginčo (šią aplinkybę konstatavo ir Komisija) dėl to, kad Bendrovė veikė sąžiningai, taip pat, kad Bendrovės veikla nėra susijusi su mokesčių vengimu ar sukčiavimu. Pažymėjo, jog ginčas byloje liko tik dėl aplinkybių: kaip turėtų būti suprantama sąvoka „ketinama vykdyti PVM apmokestinama veikla“, ar „ketinimas“ turėtų būti suprantamas kaip sėkmingas ketinimų įgyvendinimas, ar esant neginčijamam mokesčių mokėtojo sąžiningumui, objektyvių galimybių ar tikimybių įgyvendinti verslo projektą nustatinėjimas turi reikšmės, bei kas yra kompetentingas tai atlikti. Pareiškėjo nuomone, nei ETT, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuluodamas teisės atskaityti PVM taisykles, nenurodė pareigos nustatinėti ar įrodinėti objektyvių ar realių galimybių sėkmingai įgyvendinti planuojamą veiklą. Paminėtoje teismų praktikoje, yra nustatyta pareiga įrodyti ketinimus vykdyti veiklą, tačiau ne pačios veiklos sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Todėl būtent šis netinkamas teismų praktikos suformuluotų taisyklių supratimas ir lėmė, jog Komisija priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Be to, tokio fakto, jog yra arba nėra realių galimybių įgyvendinti vieną ar kitą projektą, nei mokesčių administratorius, nei Komisija apskritai negali nustatyti, kadangi neturi tam specialių žinių, kompetencijos bei įgaliojimų.

Pareiškėjas akcentavo, jog taip pat nepagrįsta Komisijos pozicija, kad subjektyvūs ūkio subjekto ketinimai yra nereikšmingi. Mano, kad tokia Komisijos pozicija tiesiogiai prieštarauja ETT praktikoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotai taisyklei, kad teisės į PVM atskaitą pagrindas yra ūkio subjekto sąžiningumas (t. y. subjektyvūs ketinimai). Teigė, jog būtent subjektyvūs ir realiai egzistuojantys pareiškėjo ketinimai turi reikšmės vertinant ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą, kadangi subjektyvūs ketinimai parodo ar ūkio subjektas yra sąžiningas bei ar nepiktnaudžiauja mokesčių srityje. Pažymėjo, jog Komisijos neteisėtą sprendimą lėmė ir faktinių aplinkybių netinkamas įvertinimas, Komisijai konstatuojant, kad pareiškėjo ketinama vykdyti veikla nebuvo galima. Anot pareiškėjo, nėra aišku, kuriuo momentu Komisijos nuomone bendrovės ketinama vykdyti veikla yra negalima ir kuriuo momentu veiklos vykdymo negalimumo konstatavimas yra teisiškai reikšmingas. Pareiškėjo nuomone, joks teisės aktas ar teismų praktika neformuluoja taisyklės, kad tokiu atveju sąžiningai veikiantis ir nevengiantis mokesčių ūkio subjektas netenka teisės atskaityti PVM, ar kad įgis tokią teisę tik tuo atveju, jeigu projektas ar planuojama veikla bus sėkminga ir pelninga. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad Bendrovės pirminis tikslas buvo pasiekti palankius Vilniaus rajono bendrojo plano sprendinius ir ta linkme buvo dirbama daugiau nei 2 metus. Taip pat yra laukiama Lietuvos Respublikos miškų įstatymo tam tikrų nuostatų pakeitimo, kurios iš esmės palengvintų projekto eigą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Bendrovė savo tikslams pasiekti ir projektui įgyvendinti, turi galimybes rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, todėl Bendrovė turėjo objektyvias galimybes ir siekė/ia jas įgyvendinti, todėl mokesčių administratorių motyvas, jog Bendrovė neturėjo galimybių vykdyti veiklą, vien dėl to, kad jai dar nepasisekė įgyvendinti tikslų, yra nepagrįstas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad atlikus pareiškėjo pakartotinį PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. buvo nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo 8 miško paskirties žemės sklypus be PVM, nuo įregistravimo dienos negavo ir nedeklaravo PVM apmokestinamųjų pajamų, tačiau atskaitė 320482 Lt pirkimo PVM (iš jų 85635,72 Lt už M. M. tarpininkavimo paslaugas), sumokėto kitiems PVM mokėtojams už paslaugas ir deklaravo 320482 Lt grąžintiną PVM. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad įsigyti žemės sklypai yra ar bus skirti apmokestinamai ekonominei veiklai, suteikiančiai teisę į PVM atskaitą, vykdyti. Todėl vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi ir 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą, pareiškėjui apskaičiuotas 320482 Lt PVM. Anot atsakovo, pareiškėjas neįrodė, kad paslaugos skirtos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti ir nepateikė įrodymų, jog paslaugos suvartotos jų įsigijimo momentu.

Atsakovas nurodė ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-335/2004 konstatavusi, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti, taip pat pažymėjo, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t.y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl mokėtojo teisei į PVM atskaitą yra reikalinga tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma. Atsakovas pažymėjo, jog aiškinant PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl PVM atskaitos ketinamai vykdyti ekonominei PVM apmokestinami veiklai, laikomasi pozicijos, kad turi būti pateikti objektyvūs įrodymai, kurie pagrįstų ketinamą vykdyti ekonominę veiklą ir tiesioginį įsigyjamų paslaugų ryšį su ketinamą vykdyti veiklą.

Atsakovas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, tačiau tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) informavo pareiškėją, jog pastarojo atvejis nėra vertinamas kaip išimtinis. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-74 dėl Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano koncepcijos yra nusprendusi nepritarti gyvenamųjų namų statybai miškų ūkio paskirties žemėje, miškų ūkio paskirties žemę planuoti išlaikant ir didinant esamą miškingumą, užtikrinant tikslingą ir harmoningą saugomų teritorijų raidą vystant gamtinio karkaso erdvinę struktūrą planingai atsodinant kirtavietes. Administracija 2009 m. birželio 29 d. raštu Nr. A33-2612 (25.3.1) informavo, jog pareiškėjo turimų žemės sklypų Baronų ir Juodeglių kaimuose, Bezdonių sen., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - miškų ūkio ir pagal patvirtintą Bendrojo plano koncepciją šios paskirties keitimas į kitą – nenumatomas. Administracija taip pat informavo, kad pareiškėjas į Vilniaus rajono savivaldybę kreipėsi dėl leidimo rengti rekreacines zonas prie Baronų, Juodeglių ir Žvyriškių kaimų Bezdonių seniūnijoje, tačiau buvo nurodyta, jog specialiojo teritorijos planavimo proceso galimybės bus nagrinėjamos po to, kai bus patvirtintas Bendrasis planas. Patvirtinus Bendrąjį planą Administracija 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. A33-3796(4.14) informavo Inspekciją kad pareiškėjui priklausantys žemės sklypai yra kaimuose, kurie pagal bendrojo plano „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai“ brėžinį patenka į M1 funkcionavimo zoną (miškų ūkio žemės vyraujančios paskirties su žemės ūkio paskirties žemės mozaika ir rekreaciniu potencialu), taip pat nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl jai priklausančių žemės sklypų paskirties keitimo.

Atsakovas pažymėjo ir tai, jog ginčo žemės sklypuose pareiškėjo deklaruota ketinama vykdyti veikla nebuvo galima, nes pareiškėjo įsigytų žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - miškų ūkio ir šios paskirties keitimas nebuvo numatytas nei iki Bendrojo plano patvirtinimo, nei patvirtintame Vilniaus rajono savivaldybės bendrajame plane. Kadangi planuojamos vykdyti ekonominės veiklos realumas turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais, tačiau realių galimybių miško žemės sklypų paskirčiai keisti ir gyvenamųjų namų statyboms vykdyti pateikta nebuvo. Pareiškėjo įstatuose numatyti veiklos tikslai atspindi pareiškėjo ketinimus ir lūkesčius, t. y. subjektyviąsias aplinkybes, o ne objektyvias galimybes ginčo žemės sklypuose vykdyti planuojamą ekonominę veiklą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija 2009 m. lapkričio 2 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro Nr. (21.26)-333-2348, remiantis PVMĮ 75 straipsnio 3 dalimi (asmuo nevykdo ekonominės veiklos ir įsigijimų iš kitų Europos sąjungos šalių). Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-876/2011) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Pažymėjo, jog minėtoje byloje ginčo nagrinėjimo metu buvo vertinti pareiškėjo pateikti įrodymai (2009 m. spalio 9 d. Projektavimo sutartis, 2009 m. gruodžio 30 d. Rangos sutartis) bei motyvai apie jos vykdomą (ketinamą vykdyti) veiklą. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, bei yra vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo (argumentais palaikė VMI atsiliepime išdėstytus motyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Park Residence“ skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir bylos įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo. Teismo vertinimu, argumentuota ginčijamuose sprendimuose ir patikrinimo akte pozicija (atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens), jog pareiškėjui nepašalinus Mokesčių administratoriaus pagrįstų abejonių dėl teisės atskaityti 320482 Lt PVM už įsigytas tarpininkavimo (85636 Lt) ir kitas paslaugas, pareiškėjo pateikti įrodymai nėra laikomi patvirtinančiais, kad žemės sklypai yra ar bus skirti PVM apmokestinamai ekonominei veiklai, suteikiančiai teisę į PVM atskaitą, vykdyti. Teismo nuomone, ikiteisminių institucijų (Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) sprendimuose įrodymų, faktinių aplinkybių įvertinimas adekvatus juose paminėtiems teisės aktams. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. S-216(7-166/2011), VMI 2011 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 69-151 ir Inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-62 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui mokesčių administravimo įstatymų nustatyta tvarka papildomai apskaičiuota 320482 Lt PVM. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl Bendrovės skundo reikalavimuose nurodytais ginčo sprendimais apskaičiuotų mokesčių matematinio teisingumo pagrįstumo. Šalių pozicijos iš esmės skiriasi dėl aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo ketinamos vykdyti apmokestinamos veiklos, įrodinėjimo. Esminę reikšmę, šiuo atveju, turi nustatymas aplinkybės, ar pareiškėjo ketinimai bei pastangos, gali būti pripažintini realia galimybe ginčo žemės sklypuose vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Todėl tai, ar pareiškėjas vykdo, ar vykdys ekonominę veiklą, turi būti analizuojama ir vertinama susiklosčiusios situacijos aplinkybių visumoje, t. y. būtina įrodyti vykdomos ekonominės veiklos galimybių realumą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nustatyta, kad pagrindinė pareiškėjo veikla – nekilnojamojo turto parengimas ir pardavimas. 2009 m. vasario 23 d. tarnybinio pranešimo pagrindu buvo atliktas UAB „Park Residence“ mokestinis tyrimas už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2009 m. gegužės 31 d.. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2006-2007 metais iš fizinių asmenų ir UAB „Vilsota“ įsigijo 8 žemės ūkio paskirties sklypus be PVM. Pareiškėjo teigimu sklypai buvo įsigyti su tikslu vystyti nekilnojamojo turto projektą Vilniaus rajone, t. y. pakeisti įsigytų žemės sklypų paskirtį į gyvenamąją, parengti detaliuosius planus, vykdyti gyvenamųjų namų statybą ir juos vėliau parduoti.

Mokestinį tyrimą atliekančią Inspekciją, Administracija 2009 m. birželio 29 d. raštu Nr. A33-2612(25.3.1.) atsakydama į Inspekcijos paklausimus informavo, jog Vilniaus rajono bendrasis planas 2009 m. birželio 29 d. yra nepatvirtintas, o kol nepatvirtintas bendrasis planas keisti žemės sklypo paskirtį į kitą, gyvenamąją paskirtį negalima. Rašte teismas taip pat pažymėjo, jog Bendrovė dėl leidimo rengti turizmo ir rekreacijos specialųjį planą į Vilniaus rajono savivaldybę kreipėsi 2008 m. vasario 1 d. Tuo pačiu raštu buvo pateikta informacija, jog teritorijų planavimo galimybės bus nagrinėjamos tik po Bendrojo plano patvirtinimo.

Vilniaus rajono teritorijos Bendrasis planas buvo patvirtintas 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323. Tačiau Bendrovė po Bendrojo plano patvirtinimo į Administraciją dėl žemės sklypų paskirties keitimo taip pat nesikreipė. Administracija informavo Inspekciją, jog Bendrovei priklausantys žemės sklypai yra kaimuose, kurie pagal brėžinį patenka į M1 funkcionavimo zoną – miškų ūkio žemės vyraujančios paskirties su žemės ūkio paskirties žemės mozaika ir rekreaciniu potencialu. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-74 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano koncepcijos“ (21 p.) buvo nusprendusi nepritarti gyvenamųjų namų statybai miškų ūkio paskirties žemėje.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, remiantis bylos duomenimis, Vilniaus rajono savivaldybės administracija dar 2006 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. A33-3697-(4.9) į Bendrovės prašymą dėl leidimo rengti detalųjį planą ir prašymo sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo, bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. A33-3442-(4.9) informavo pareiškėją, jog miško žemė gali būti keičiama kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais nurodytais Miško įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, tačiau šiuo atveju pareiškėjo prašymo aplinkybės nepriskirtinos išimtiniam atvejui.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Bendrovė mokestinio tyrimo metu teikė papildomus dokumentus (Projektavimo darbų sutartis, Paslaugų sutartis, Rangos sutartis ir kt.), kuriais siekė įrodyti ekonominės veiklos realumą. Teismas pažymėjo, jog šių dokumentų svarba ir pagrįstumas jau buvo įrodinėjami administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Park Residence“ skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje buvo sprendžiamas VMI sprendimo dėl Bendrovės išregistravimo iš PVM registro dėl ekonominės veiklos nevykdymo teisėtumas ir pagrįstumas. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi Nr. A575-876/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, palikdamas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai, beje ir tie patys, kurie mokesčių administratoriaus buvo nagrinėtini ir sprendžiant ginčą šioje administracinėje byloje, nepagrindžia aplinkybių apie pareiškėjo kuriamą ilgalaikį turtą ir jo vykdomos ekonominės veiklos realumą.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pabrėžė, kad vykdomos ekonominės veiklos realumas turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais. Pareiškėjo galimybei vystyti numatytą nekilnojamo turto projektą, esminę reikšmę turi aplinkybė, jog nei iki Bendrojo plano priėmimo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. A33-3697-(4.9) į pareiškėjo 2006 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl leidimo rengti detalųjį planą ir prašymas sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo) nei po Detalaus plano priėmimo, Bendrovė realių galimybių miško paskirties keitimui į gyvenamosios paskirties žemę neturėjo, nes toks miško žemės paskirties keitimas nebuvo numatytas nei anksčiau, nei jau patvirtintame Bendrajame plane. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, leidžiančių paneigti, pareiškėjo vykdomos veiklos realumą, tuo tarpu pareiškėjas iki mokesčių administratoriui priimant sprendimą, jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, bei tai, kad Bendrovė ketino ar ketina vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, ateityje suteikiančią teisę atskaityti pirkimo PVM, nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjui nepateikus objektyvių įrodymų pagrindžiančių mokesčių administratorių priimtų sprendimų ydingumą, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog tiek ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose padarė išvadas, kad pareiškėjo deklaruota ketinama vykdyti veikla nebuvo galima, nes pareiškėjo įsigytų žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio ir šios paskirties keitimas nebuvo numatytas nei iki bendrojo plano patvirtinimo, nei patvirtintame Vilniaus rajono savivaldybės bendrajame plane. Pareiškėjas pažymi, kad mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose buvo konstatuota, jog realių galimybių miško žemės sklypų paskirčiai keisti ir gyvenamųjų namų statyboms vykdyti nebuvo. Sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjo ketinimai, veikla, pastangos bei kitos aplinkybės atspindi pareiškėjo subjektyviuosius ketinimus, o reikšmės turi tik realios galimybės ginčo žemės sklypuose vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą, todėl turi būti nustatytas tokių galimybių realumas. Pareiškėjo nuomone, ši mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų pozicija pažeidžia bei iškreipia Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotas taisykles, yra prieštaringa bei neteisinga.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, jog skundžiami sprendimai yra visiškai pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punktas numato, jog jei pareiškėjas atsisakė skundo, teismas nutraukia bylą. ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtinta, jog pareiškėjas tokią teisę atsiimti skundą turi iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo gali bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis tuo tarpu įtvirtina, jog mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas su atsakovu tokia MAĮ numatoma teise pasiekti susitarimą nagrinėjamu atveju pasinaudojo. Tai matyti iš teismui pateikto atsakovo 2012 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. (24.9-31-5)-R-10586 dėl informacijos pateikimo (b. l. 121). Pažymėtina, jog pasirašydamas susitarimą, inter alia atimantį teisę ginčyti mokesčių dydžius, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo buvo teiktas skundas teismui, pareiškėjas išreiškė savo subjektyvią poziciją atsisakyti nuo teisminio nagrinėjimo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tokia pareiškėjo minėtame susitarime išreikšta valia vertintina kaip skundo atsiėmimas ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto prasme, o apeliacinės instancijos teismas turi teisę bylą nutraukti.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimas yra naikintinas, o administracinė byla pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Park Residence“ apeliacinį skundą nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, 133 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas