2020-10-21 Nr. AB-19651-3-65-3-00281-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1370-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00281-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (9.13) VPA_SP11-1663 (skunde nurodytas Nr. 6-12N-8008) „Dėl A. V. teisės į ligos išmoką“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo jam būtų skirta ligos pašalpa už nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo dirbantis asmuo pagal darbo sutartį (dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Intersurgical“) bei studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete. Laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos, kreipėsi į atsakovą dėl ligos išmokos, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė jam skirti ligos išmoką už nurodytą nedarbingumo laikotarpį, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo.

2.2. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra sukurta tokia situacija, kai apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi ir pradėję dirbti tik po mokslo baigimo (per 6 mėnesius), atsidūrė palankesnėje situacijoje nei tie, kurie neįgijo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl tos paties priežasties (kad mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą), tačiau pradėjo dirbti anksčiau (iki mokslo baigimo). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuriuo Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors pareiškėjui Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis netaikytina, tačiau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai aktualūs ir ginčo atveju, nes jame teikiami išaiškinimai dėl stažo neįgijimo dėl tų pačių sąlygų kaip ir nagrinėjamojoje byloje (mokymosi).

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisę gauti ligos išmoką turi apraustieji asmenys, jeigu jie iki laikino nedarbingumo pradžios turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Nereikalaujant nurodyto stažo, ligos išmoką turi teisę gauti apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą) (Įstatymo 8 str. 3 d.). Aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės studijų formos studijų programas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktu, draudžiami valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu, kuris, įvykus draudiminiam įvykiui, garantuoja sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

3.2. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjo ligos socialinio draudimo stažas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos per paskutinius 12 mėnesių yra 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius yra 4 mėnesiai ir 12 dienų, t. y. jis neturi reikiamo stažo ligos išmokai gauti. Pareiškėjas nors yra iki 26 metų, tačiau jis nėra baigęs mokslų, todėl neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas nėra aktualus šio ginčo atveju, nes pareiškėjas nepretenduoja gauti motinystės išmoką.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSDFV atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programą – yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas (studijų pradžia – 2015 m. rugsėjo 1 d., studijų pabaiga 2019 m. birželio 30 d.). Vasaros laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 17 d. buvo įdarbintas UAB „Intersurgical“, darbo minėtoje įmonėje metu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos (2018 m. rugpjūčio 2 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 9 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas jam skirti ligos išmoką. VSDFV Utenos skyrius šioje byloje skundžiamu 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, konstatavęs, kad pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, jį 2018 m. rugpjūčio 19 d. skundu išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė VSDFV, kuri 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5195 pareiškėjo skundo netenkino.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas jo laikino nedarbingumo pradžiai (2018 m. rugpjūčio 1 d.) atitiko dvi pirmąsias Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau neturėjo šios dalies trečiajame punkte nurodyto ligos socialinio draudimo stažo (jo stažas per paskutinius 12 mėnesius buvo 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius – 4 mėnesiai ir 12 dienų). Išimtys, kai gauti ligos išmoką teisę įgyja ir asmuo, neturintis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo, yra nustatytos Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Nagrinėjamojoje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjui taikytina Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis. Teismas nurodė, kad šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog šioje teisės normoje įtvirtintos teisės į ligos išmoką įgijimo sąlyga asmenims iki 26 metų, neįgijusiems ligos socialinio draudimo stažo dėl jų mokymosi aukštojoje mokykloje, siejama su atitinkamos mokslo įstaigos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo faktu (gavus tai įteisinantį dokumentą). Tokią teismo išvadą patvirtina ir Nuostatų 70.1 punktas.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo iki 26 metų, tačiau laikinojo nedarbingumo pradžiai jis neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos – nebuvo baigęs aukštojo mokslo studijų programos ir neįgijęs atitinkamo išsilavinimo.

9. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT9-N6/2016, priimtu byloje Nr. 7/2015, pripažino, kad Įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą, prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia situacija, kai tie apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie dirbti pradėjo vėliau (t. y. tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)), atsidūrė palankesnėje padėtyje nei tie, kurie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi, tačiau įsidarbino anksčiau (t. y. dar prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas: tiek tie asmenys, kurie įsidarbino prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą, tiek tie, kurie įsidarbino jau jį gavę (per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo), išeidami nėštumo ir gimdymo atostogų, buvo apdraustieji (dirbantys), tačiau nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti nebuvo įgiję dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą.

Tai, ar asmuo įsidarbino turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar dar jo negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

10. Teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo nurodytoje byloje tirtą teisinį reguliavimą bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimo turinį, sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai nagrinėjamojoje byloje nėra aktualūs, nes minėtoje byloje buvo tirtas teisės normų, reglamentuojančių teisę į motinystės pašalpą, konstitucingumas, tuo metu nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas teisės į ligos išmoką pagrįstumas. Teismas pažymėjo, kad minėtoje konstitucinės jurisprudencijos byloje tirtas 2013 m. gegužės 9 d. – 2015 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas teisę į pašalpą siejo su draudimo laikotarpio pradžia, kai tuo metu nagrinėjamojoje byloje taikytinas Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis teisę į išmoką sieja ne su draudimo laikotarpio pradžia, bet su nedarbingumo laikotarpio pradžia. Minėtoje konstitucinės jurisprudencijos byloje buvo tiriamas teisinis reguliavimas, nustatantis teisę į išmoką, mokslo baigimą patvirtinantį dokumentą turinčių asmenų ir tokio dokumento neturinčių asmenų atžvilgiu tik jų įsidarbinimo (tapimo apdraustaisiais) momento aspektu, bet ne nedarbingumo atsiradimo momento aspektu. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nagrinėjamojoje byloje negali būti taikoma kaip prieštaraujanti Konstitucijai, remiantis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjas prašymo skirti ligos išmoką pateikimo datai neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų teisei į ligos išmoką įgyti bei šio straipsnio 3 dalyje numatytos išimties sąlygų, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti ligos išmoką.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas (pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas). Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

12.2. Teismas nagrinėjamu atveju neįvertino, kad jis pradėjau dirbti anksčiau, t. y. siekdamas kaip galima anksčiau užsidirbti pajamų sau, o tuo pačiu savo uždirbtomis lėšomis prisidėjau prie valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų kaupimo atitinkamai anksčiau negu tai galėjau padaryti pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas (ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo mokslo baigimą įrodančio dokumento gavimo) negali bloginti jo padėties ir būti kliūtimi paskirti ir išmokėti ligos pašalpą už nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį, ir, individualiai vertindamas skundžiamą administracinį aktą bei jo priėmimo aplinkybes, nepagrįstai nusprendė, kad jis yra socialiai teisingas. Ši situacija buvo žinoma įstatymų leidėjui ir buvo pateiktas Įstatymo Nr. IX-110 8, 16, 18(1) ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Projekto uždavinys – nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris suteiktų asmenims, tapusiems apdraustaisiais iki mokslo baigimo, teisę gauti ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar tėvystės pašalpą.

12.3. Asmuo, tapęs apdraustuoju iki mokslo baigimo, į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokės daugiau įmokų nei asmuo, kuris įsidarbins per tris mėnesius nuo mokslo baigimo, todėl kyla klausimas – kodėl asmuo, tapęs apdraustuoju iki mokslo baigimo ir sumokėjęs daugiau įmokų į VSDF biudžetą, neturi teisės į ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar tėvystės pašalpą, kai tokią teisę turės asmuo, įsidarbinęs per tris mėnesius nuo mokslo baigimo. Faktiškai įstatymų leidėjas siekiant nevaržyti besimokančių ir studijuojančių dar labiau užtikrino tik atitinkamą mokyklą baigusių asmenų socialines garantijas taip pažeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai aktualūs šioje byloje.

13. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad skirti pareiškėjui ligos išmoką pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, t. y. nereikalaujant ligos socialinio draudimo stažo, nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas teisės į ligos išmoką dieną atitiko tik dvi iš trijų Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygų, tačiau neatitiko trečiosios sąlygos – jo laikinasis nedarbingumas prasidėjo ne per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą), bet dar studijų metu. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pateikti išaiškinimai nagrinėjamojoje byloje nėra aktualūs.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Įstatymas numato stažo reikalavimo išimtį tiems apdraustiesiems asmenims, kurie: 1) nėra sukakę 26 metų amžiaus, 2) neįgijo reikiamo ligos socialinio draudimo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, ir 3) jų laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą). Pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. Kadangi pareiškėjas teisės į ligos išmoką atsiradimo dienai neturėjo nei 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių, nei 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, VSDFV Utenos skyrius priėmė 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą neskirti pareiškėjui ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį. Skirti pareiškėjui ligos išmoką pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, t. y. nereikalaujant ligos socialinio draudimo stažo, nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas teisės į ligos išmoką dieną atitiko tik dvi iš trijų Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygų, tačiau neatitiko trečiosios sąlygos – jo laikinasis nedarbingumas prasidėjo ne per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą), bet dar studijų metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėjas inicijavo nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu, kuriuo vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu nuspręsta neskirti pareiškėjui ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., nes jis neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5195 pareiškėjo skundo netenkino.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas prašymo skirti ligos išmoką pateikimo datai neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų teisei į ligos išmoką įgyti bei šio straipsnio 3 dalyje numatytos išimties sąlygų, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti ligos išmoką.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aktų aiškinimu bei taikymu.

20. Pagal ginčui aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie yra apdrausti ligos socialiniu draudimu, tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse (8 str. 1 d. 1, 2, 3 p.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas jo laikino nedarbingumo pradžiai (2018 m. rugpjūčio 1 d.) atitiko dvi pirmąsias Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau neturėjo šios dalies trečiajame punkte nurodyto ligos socialinio draudimo stažo (jo stažas per paskutinius 12 mėnesius buvo 1 mėnuo ir 16 dienų, o per paskutinius 24 mėnesius – 4 mėnesiai ir 12 dienų). Ginčo esmė, ar pareiškėjui taikytina Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog šioje teisės normoje įtvirtintos teisės į ligos išmoką įgijimo sąlyga asmenims iki 26 metų, neįgijusiems ligos socialinio draudimo stažo dėl jų mokymosi aukštojoje mokykloje, siejama su atitinkamos mokslo įstaigos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo faktu (gavus tai įteisinantį dokumentą). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo iki 26 metų, tačiau laikinojo nedarbingumo pradžiai jis neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos – nebuvo baigęs aukštojo mokslo studijų programos ir neįgijęs atitinkamo išsilavinimo.

22. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. XIII-831 redakcija) numatyta, kad ligos išmoką turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).

23. Pagal šį teisinį reguliavimą, ligos išmoką iki laikinojo nedarbingumo pradžios, neįgijus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos socialinio draudimo stažo, galima gauti esant šių sąlygų visumai: 1) amžius iki 26 metų; 2) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas stažas iki laikinojo nedarbingumo pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą; 3) pertrauka nuo mokslo pabaigos ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju asmeniu neturi viršyti 6 mėnesių.

24. Teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į konstitucinius principus. Todėl laikinojo nedarbingumo pradžios susiejimą su bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimu Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reikia suprasti ne kaip savarankišką sąlygą, o kaip įstatymų leidėjo nustatytą maksimalų (vėliausią) terminą iki kada apdraustasis asmuo iki 26 metų amžiaus, neįgijęs reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl aptarto mokymosi, gali tapti laikinai nedarbingu ir dėl to turėti teisę į ligos išmoką. Taigi, apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas, teisę gauti ligos išmoką turi ir paminėto mokymosi bei studijų metu.

25. Kitoks teisės aiškinimas prieštarautų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylantiems reikalavimams, kartu ir konstituciniams teisingumo, darnios visuomenės imperatyvams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas apdraustasis iki 26 metų amžiaus, neįgijo reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl studijų universitete ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. tapo nedarbingas bestudijuodamas, todėl pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį turi teisę gauti ligos išmoką.

27. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį administracinį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas, panaikinant atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus bei įpareigojant atsakovą skirti pareiškėjui priklausančią ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

28. Nežiūrint to, kad pareiškėjas atskiru reikalavimu neprašė panaikinti VSDFV 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5195, tai bylos baigčiai įtakos neturi, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą po to, kai pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taigi į teismą ginčas iš esmės persikėlė ne dėl išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo (įvertinus tai, kad VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas), o ginčas dėl teisės ir buvo vertinama, ar pagrįstai atsisakyta skirti ligos išmoką.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą patenkinti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (9.13) VPA_SP11-1663 „Dėl A. V. teisės į ligos išmoką“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5195 „Dėl ligos išmokos“ ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių skirti pareiškėjui priklausančią ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė