A-261-2839-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2839/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02467-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 26 d. įsakyme Nr. 30-755 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Prašyme Vyriausybės atstovas paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. jis kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl minėtų Administracijos direktoriaus įsakymų į Administracijos direktorių, kadangi, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, pareiškėjas patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, jog Administracijos direktorius teikimuose Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo teikime Nr. 1T-36 nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčių nustatymo. Pareiškėjas rėmėsi nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2. punkto nuostatomis ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančia to punkto redakcija bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Nurodė, kad įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minėta Vyriausybės nutarimo nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą minėti pareiškėjo teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau, suėjus nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą, todėl nustatytais terminais jis kreipėsi į teismą.

Privalomojo administravimo nustatymas yra reglamentuojamas įstatyme (Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK)), todėl ši funkcija yra valstybės perduotoji savivaldybėms funkcija, kurios įgyvendinimą riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Paaiškino, kad Vyriausybės atstovas kitoje byloje ginčija administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (toliau – Nuostatai), tačiau mano, kad Nuostatai su šia byla nesusiję. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį kyla iš Nutarimo 2.2 punkto ir CK 4.238 straipsnio. Pagal Nuostatus apskaičiuojamas ir Administracijos direktoriaus aktu nustatomas mokestis negali skirtis, nes jie turi būti nustatomi vadovaujantis ta pačia Administracijos patvirtinta metodika. Nesutiko, kad Nutarimo 2.2 punkto nuostata pažeidžiamos konkurencijos sąlygos, nes šiuo atveju kalba yra apie administratorius, kuriuos paskiria savivaldybės administracija, todėl jie negali tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, jie negali konkuruoti tarpusavyje. Nesutiko, kad minėta Nutarimo nuostata galėtų prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, nes nemano, kad Nutarimu reglamentuojamas savivaldos savarankiškos funkcijos įgyvendinimas. Dėl prieštaravimo CK paaiškino, kad Administracija neįvertino kodekso, kaip vientiso teisės akto. Šiuo atveju Nutarimo 2.2. punktu įgyvendinamas CK 4.238 straipsnis, o ne 4.84 straipsnis. Dėl prieštaravimo Konstitucijai (94 str. 2 d. ir 120 str. 2 p.) pasisakė, kad šiuo atveju Nutarime nėra jokio kito teisinio reguliavimo, nei tas, kurį nustato CK, todėl Nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Administracija atsiliepime į Vyriausybės atstovo prašymą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir KT) su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimą grindė Konstitucijos 120, 123 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto, 5 straipsnio, CK 4.84 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Paaiškino, kad Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Nuostatų 8.1. punktas). Tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą, todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją (nustatyti administravimo mokestį), yra neteisinga. Be to, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę, galima spręsti, jog, jeigu teismas tokį reikalavimą patenkintų ir atsakovas jį įvykdytų, Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau, vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuodamas mokestį, vadovautis ir Nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika).

Tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Kadangi Vyriausybės atstovas šioje byloje reikalavimo panaikinti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Nuostatus nereiškė, atsakovui įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Įsakymo laikymasis administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena − numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita − nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Tokio teismo sprendimo vykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys. Kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, 8 dalies 1 punktą, Administracijos direktorius yra pavaldus Tarybai ir tiesiogiai atsakingas už Tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Jokie teisės aktai nenumato Vyriausybės teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – Pavyzdiniai nuostatai) neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai bei tvarka, kuri, kaip tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 str., 6 str. 1 d. 42 p.). Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

CK 4.84 straipsniu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu Nuostatai, Metodika bei Įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau − VAĮ) ir CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo, priimdama Nutarimą. Tačiau Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino Pavyzdinius nuostatus, bet ir papildomai imperatyviai nustatė Nutarimo 2 punktą. Sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis (KT 2001 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Todėl Nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, Konstitucijos 119 straipsniu, 120 straipsnio 2 dalimi, KT 1998 m. vasario 18 d., 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, Administracija daro išvadą, kad vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl Administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl Nutarimo 2.2 punktas tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Litmilma“ (toliau – ir Administratorius) atsiliepime į pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcijos 8.1. punktas numatė, kad administratorius apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesines įmokas ir paskirsto proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai (patalpų naudingajam plotui) pagal šias išlaidas: bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Sistemiškai aiškindamas Nutarimo 2.2 punktą ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktą, teigė, kad Vyriausybė Nutarimu sukūrė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo suteikė vietos savivaldos institucijoms teisę pasirinkti vieną iš dviejų tarifų nustatymo bei nurodymo būdų. Todėl jau nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusi Pavyzdinių nuostatų redakcija numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Akivaizdu, kad patvirtinusi Metodiką Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą. Šis aktas galioja iki dabar, todėl jis privalomai turi būti vykdomas visiems jame nurodytiems subjektams. Taigi, Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, nurodžius, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, Nutarimo nuostatos buvo įgyvendintos vienu iš leistinų būdų, todėl Vyriausybės atstovo teiginiai dėl teisės aktų pažeidimų yra atmestini kaip nepagrįsti.

Administracijos direktoriaus sprendimas įsakymuose nustatyti ne konkretų administravimo mokestį buvo ir yra naudingas daugiabučių namų bendrasavininkams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį. Administratoriaus paskyrimo įsakymuose nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, išryškėtų teisinio reglamentavimo spraga, kadangi dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuojama, ar namo administratorius turėtų teisę skaičiuoti mažesnį nei administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodytą administravimo mokestį, taip pat kieno iniciatyva, pagal kokią tvarką ar taisykles turėtų būti pakeičiamas administravimo mokestis, kai namo administratorius ir bendrasavininkai sudera kitokį namo administravimo mokestį nei nurodytas administratoriaus paskyrimo įsakymuose ir pan.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 26 d. įsakyme Nr. 30-755 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Vertindamas Nutarimu nustatytą reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad šio Nutarimo 2 punktas reglamentuoja apskritai tvarką, kaip yra skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams ir ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir pan. Tuo tarpu Nutarimo 1 punktu yra patvirtinami Pavyzdiniai nuostatai, kuriuose jau nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Nutarimo 2.2. punktas ir 8.1. punktas turi skirtingus adresatus – 2.2. punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1. punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007) nurodė, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Vertindamas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto bei 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui – Administracijai.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus Administracijos argumentus, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, pabrėždamas, kad Nutarimo 2.2. punktas formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis apskritai nėra Pavyzdinių nuostatų dalis, o imperatyviai suformuluotas reikalavimas, nurodantis, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Visi Nutarimo 2.2. punkto reikalavimai yra numatyti CK normose ir tai nėra nauji Vyriausybės nustatyti reikalavimai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Administracija nepagrįstai rėmėsi Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1. punktu ir nepagrįstai aiškino, jog tarp šios nuostatos ir Nuostatų 2.2. punkto yra prieštaravimas. Nuostatų 8.1. punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o apie tai, kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1. punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu Nutarimo 2.2. punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu galiojančios nuostatos riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Todėl faktas, kad ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Metodika, neatleidžia Administracijos direktoriaus nuo CK ir Nutarime įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį. Taigi, jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą laikantis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, ginčijamas Administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, šiuo metu neatitinka Nutarimo 2.2. punkto, CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, todėl yra neteisėtas.

Nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl atsakovo minėtų normų konstitucingumo nekilo, todėl atsakovo prašymas kreiptis į KT netenkintas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 69-77) nurodoma, kad:

1. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Todėl Administracijos direktorius, veikdamas pagal Nuostatus, veikė teisėtai. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme, tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas.

2. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Litmilma“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo Įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą. Tačiau daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkai į bylą trečiaisiais asmenimis nebuvo įtraukti. Pažymėtina, jog konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai įtakoja bendrųjų patalpų savininkų teises. Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytąjį mokestį administratoriui, taip pat neturės galimybės derėtis dėl administracinio mokesčio su administratoriumi.

3. Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T-36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui, t. y. prieštaravo norminiu administraciniu aktu nustatytai administravimo mokesčio nustatymo tvarkai. Taigi Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams.

Taigi, Vyriausybės atstovas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl to, ar savivaldybės administravimo subjekto (nagrinėjamu atveju – Administracijos) priimtas norminis administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – Nuostatai) atitinka Vyriausybės norminį aktą (nagrinėjamu atveju – Nutarimą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 str. 2 d., Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 5 d.). Vadovaujantis administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011), darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to kai:

1) Vyriausybės atstovas pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui;

2) Teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) Įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti.

Tokiu būdu, vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti administracijos direktorių pakeisti Įsakymo nuostatas, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodyto Įsakymo atitiktį Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkte įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, t. y. iš esmės ištirti norminio akto teisėtumą. Tą patį pažymėjo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamose bylose dėl to paties pareiškėjo prašymo (1-1352-624/2012; 1-1322-95/2012; 1-1321-95/2012; 1-1351-624/2012 ir kitose). Teismas sprendė, jog šiose bylose būtina taikyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d.

įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų IV skyriaus 8.1 punktą, dėl kurio teisėtumo teismui kyla abejonių, todėl tam, kad būtų nustatyta, ar savivaldybės administracijos direktorius įsakyme dėl administratoriaus skyrimo turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, jos teisėtumo tyrimas yra būtinas. Taigi, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika, pirmosios instancijos teismas, privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

4. Pirmosios instancijos teismas priėmė Sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Teismo argumentas, kad jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra, yra nepagrįstas. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, taiko mažesnį nei apskaičiuotą mokestį. Pirma, administratorius neturės teisės įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Antra, pagal pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo logiką, administratoriui pritaikius mažesnį mokestį nei nustatytasis Įsakyme, Vyriausybės atstovas privalės kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus, kadangi administratoriaus taikomas mažesnis mokestis skirsis nuo maksimalaus administravimo mokesčio, arba nuo mokesčio, kurį patvirtins administracijos direktorius. Trečia, tuo atveju, kai administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme, bus pažeidžiama konkurencija.

5. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą (pridedama). Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Akivaizdu, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką, todėl teismui Sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 punktas). Ginčijamas teismo Sprendimas neužtikrina teisingumo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis ABTĮ 142 str. 1 d., yra pagrindas naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą taip pat nepateikė jokių kitų argumentų, dėl kurių atsakovo prašymas galėjo būti atmestas. Sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-333/2008). Pirmos instancijos teismas Sprendimu neanalizavo ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų, todėl neišsklaidė abejonių dėl jų prieštaravimo Konstitucijai. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nesuteikia teismui teisės Sprendime atsisakyti aiškinti ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų, ar nemotyvuoti sprendimo, kuriuo atsisakoma kreiptis į Konstitucinį teismą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog proceso šalies, atsakovo, teisės byloje buvo pažeistos iš esmės (ABTĮ 25 str. 1 d., 86 str. 3 d.), o pirmosios instancijos teismo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės.

7. Pirmosios instancijos teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą, kad žemesnės galios teisės aktas yra priimamas remiantis įstatymais, turi jiems neprieštarauti ir užtikrinti jų vykdymą. Priimtas toks teisės aktas negali pakeisti aukštesnės galios teisės akto ar sukurti naujų bendro pobūdžio normų, kurios savo galia konkuruotų su aukštesnės galios teisės aktų (šiuo atveju su Administracijos direktoriaus patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais) nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001). Teismas nenustatė ir nenurodė jokių ginčijamo Įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatams. Pirmos instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniams nuostatams. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimą Įsakyme prieštarauja įstatymo viršenybės principui yra nepagrįsta ir neteisėta.

8. Vyriausybės Nutarimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (CK 4.84 str. 2 ir 3 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. 2 d.) atskleidžia šių teisės aktų ir Vyriausybės Nutarimo nuostatų sisteminė analizė. Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 str. 2 d.), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai.

Taigi įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei ginčijamo Įsakymo nuostatos atitinka Civiliniame kodekse savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises.

Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Tačiau Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios.

Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą, nustatydama administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas yra priimtas neturint tam įgaliojimų. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

9. Vyriausybės Nutarimo 2.2 p. galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Konstitucijos 120 str. 2 d. nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Nagrinėjamai bylai ši teismo nutartis netaikytina, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje nebuvo nagrinėjamas Nuostatų 8.1, Pavyzdinių nuostatų 8.1 p. bei Nutarimo 2.2 punktų nuostatos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytas Vyriausybės Nutarimo privalomumas savivaldybėms tvirtinant tarifus/mokesčio apskaičiavimo metodikas už atliekų tvarkymą, o ne dėl Administracijos direktoriaus sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 88-96) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Atsakovo teiginys, kad buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą, yra visiškai nepagrįstas, nes nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30- 2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis „negali“ vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

2. Savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš Civilinio kodekso ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau - Vyriausybės nutarimas) nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą nesulaukus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio pagrindo, dėl ko byla privalėjo būti stabdoma. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo įvardinta byla, kurioje buvo keliamas klausimas dėl norminio teisės akto teisėtumo, jokio tiesioginio ryšio su šia byla neturėjo ir neturi, pagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo.

3. Atsakovas nurodo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I4-19/2001, kuri visiškai neatitinka nei šios bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytina. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-129/2011).

4. Ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Kadangi į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad neįtraukus daugiabučių namų butų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir, kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

5. Jei atsakovas mato, kad jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju – Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju atsakovui kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės aktais. Todėl negali būti laikomas tinkamu toks atsakovo argumentas, nuo kurio nepavyzdingo ir neatsakingo elgesio – neveikimo, susidaro tokia situacija, kuri kelia jam pačiam ar kitiems asmenims (savivaldybės paskirtiems administratoriams) abejonių. Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, turi atsakingai ir pavyzdingai vykdyti savo pareigas, o ne remtis vienu ar kitu savo priimtu aktu, naudodamas jį kaip svarų argumentą pateisinti savo neveikimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodyti Nuostatai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Nuostatais. Bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš Civilinio kodekso, tiek ir iš Vyriausybės nutarimo reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu.

6. Atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchijos esmę, to paties administravimo subjekto priimtą vieną – norminio pobūdžio teisės aktą, laiko viršesniu kito – individualaus teisės akto, atžvilgiu. Šiuo atveju to paties subjekto priimti teisės aktai - įsakymai - nėra skirstomi pagal hierarchiją, todėl to paties subjekto priimtas vienas teisės aktas nėra aukštesnės galios nei kitas. Tokie aktai skirstomi tik pagal taikymo sritį, pavyzdžiui taikomi visiems teisinių santykių dalyviams (neapibrėžtam subjektų ratui) arba konkrečiam asmeniui (ar apibrėžtam subjektų ratui).

7. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012; I-1322-95/2012; I-1321-95/2012; I-1351-624/2012), kuriose teismui kilo dvejonių dėl ginčijamo įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų. Tačiau pastebėtina, kad daugumoje kitų bylų, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla. Teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas, būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui. Taip pat pažymėtina, kad vien savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų įvardinimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo, kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų. Iš preambulėje nurodytų Nuostatų nėra aiškus jų nurodymo būtent šio teisės akto preambulėje tikslas, nėra nuorodos į kokią nors konkrečią Nuostatų normą, todėl negalima preziumuoti, kad, nurodydamas šį aktą, atsakovas buvo priverstas vadovautis būtent konkrečiu Nuostatų 8.1 punktu, kuris net nebuvo susijęs savivaldybės administracijos direktoriui nustatytomis pareigomis.

8. Be to, pažymėtina, kad tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Nors minimi teisės aktai reguliuoja skirtingų subjektų pareigas ir šioje byloje nėra sietini, tačiau atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas bei savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punktas nustato, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

9. Nagrinėjamu atveju jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (t. y. konkrečiu atveju – savivaldybės administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

10. Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civilinio kodekso įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata nėra prieštaraujanti ir konkuruojanti su Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, dėl to ši nuostata negali būti pripažinta prieštaraujančia ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Taip pat, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Kadangi atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai, o kartu ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

11. Įstatymo leidėjas Civiliniame kodekse nustatė, kad administravimo akte yra nustatomas administravimo mokestis, todėl toks reikalavimas yra pagrįstas įstatymo normomis, o tai reiškia, kad Vyriausybės nutarimas nenustato jokio kito nei numato įstatymas teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsakovas visiškai nepagrindė savo teiginių dėl skirtingų konkurencijos sąlygų. Šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė – galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, nes tokiu būdu nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąja nuosavybe patiems. Tačiau administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, todėl šiuo atveju Konkurencijos įstatymo nuostata nėra pažeidžiama.

12. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666, 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866, kuriais papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vyriausybės atstovo apskrityje siūlymo pakeisti teisės aktą nevykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo pagrįstumą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 26 d. įsakyme Nr. 30-755 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia teisės taikymo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, taikydamas bei aiškindamas teisę, taikytiną ginčo santykiams, privalo vadovautis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kuria nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamas ginčas pagal faktines aplinkybes yra analogiškas ginčams, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo ir baigė priimdamas baigiamuosius teismo aktus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012; 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012; 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2841/2012; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012) ir nustatė, jog atsakovui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, priėmus įsakymus dėl Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo ir juose nenustačius mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo pažeistas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimas. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, teismas privalo vadovautis jau suformuota teismų praktika analogiškose bylose, kadangi keisti šios praktikos nėra pagrindo (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 30-755 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (galiojusios nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2011 m. spalio 18 d.) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nagrinėjam ginčui taip pat yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Tokiu būdu Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų (šiuo atveju CK).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Todėl atsakovas, Įsakyme nenurodęs mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nevykdė šių nuostatų, dėl ko teisėtumo prasme Įsakymas yra defektyvus ir turi būti keičiamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą, vadovavosi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, teisėjų kolegija remiasi bendruoju teisėtumo principu bei teismų praktika, kad pagal teisės aktų hierarchiją žemesnės teisinės galios norminis aktas negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d nutartis administracinėje byloje. Nr. A520-2841/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.) yra nepagrįstas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apelianto nurodytų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.), atmeta kaip nepagrįstus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d nutartis administracinėje byloje. Nr. A520-2841/2012).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ). Vadovaudamasis šia nuostata, apeliacinės instancijos teismas detaliai kitų apeliacinio skundo argumentų nevertina. Apeliacinės instancijos tesimas, patikrinęs bylą, nenustatė ABTĮ 98 straipsnyje numatytų bylos sustabdymo pagrindų.

Prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir teismui nekyla abejonių dėl taikomų šiame ginče teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, kurių tyrimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Šiam ginčui taip pat reikšminga tai, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) 2.2 punkto redakcija yra iš dalies pakeista toje ginčui aktualioje apimtyje, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatant alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą – šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Vadinasi ginčo santykiui taikytinas Vyriausybės nutarimas Nr. 603 nuo 2011 m. spalio 19 d. sukonkretino ir tiksliau apibūdino mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą ir jo nustatymo būdą, t. y. numatydamas, kad šis mokestis turi būti konkretus dydis ir ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą, suderindamas jį su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666, 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866, 2012 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 30-1168 ir kitais vėlesniais įsakymais priskirtiems administruoti namams nustatė konkretų administravimo mokestį.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas