2020-12-02 Nr. AB-22912-3-61-3-02247-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2699-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02247-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ((iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. D. 2019 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. balandžio mėn. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos. Kameroje Nr. 381 nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl įrengtų grotų sudėtinga vėdinti per langą. Kamera buvo įrengta cokoliniame aukšte, todėl prie langų vaikščiojo katės, buvo šiukšlių. Galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu buvo nepakankama, dušo patalpos įrengtos netinkamai (nebuvo persirengimo kabinų, neįrengti privatumą užtikrinantys atitvarai, įrengti stebėjimo langeliai, todėl pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų). Pareiškėjas nebuvo aprūpintas plaukų džiovintuvu, iš jo atimtas čiužinys. Kameroje nebuvo šviesos jungtukų, todėl apšvietimas veikdavo ir naktį, trukdydamas miegoti. Pareiškėjas tvirtino dėl nurodytų laikymo sąlygų patyręs nepatogumus, stresą ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, Lukiškių TI-K kamerų ir kitų patalpų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas ne žemesne nei 1,5 m pertvara ir užuolaida. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šviesos jungtukai įrengti prie kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti numanomus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau nei kartą per savaitę. Dušo patalpose įrengtos apie 1,6 m aukščio pertvaros, yra patalpa nusirengti / apsirengti. Patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, jis įrodymais nepagrindė savo teiginių apie patirtą neturtinę žalą ir prašomo priteisti tokios žalos atlyginimo dydžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo G. D. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 510 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu privatumo užtikrinimo prasme. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas tinkamai atskirtas nuo bendros kamerose erdvės, t. y. įrengta kabina. Pareiškėjas kameroje Nr. 381 buvo laikomas nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (119 dienų). Kadangi ši kamera yra cokoliniame aukšte, jos langai, tikėtina, buvo įrengti taip, kad pareiškėją galėjo matyti kiti asmenys, o sanitarinis mazgas kameroje buvo netinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto. Teismas, siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigą būti aktyviu ir atsižvelgdamas į pareiškėjo padėtį bei specifinį statusą, konstatavo, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir kitose kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, – kamerose Nr. 315 ir Nr. 270. Taigi, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas iš viso 135 dienas.

7. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl galimybių vėdinti kamerą Nr. 381, kadangi pareiškėjas neneigė, jog langai kameroje buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, ir skunde nurodė, kad galėjo atidaryti langus, o grotų lango angoje įrengimas yra suderinamas su teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas pats pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia kameras įrengti cokoliniame aukšte, byloje nėra duomenų apie priežastis, dėl kurių pareiškėjas negalėjo būti laikomas cokoliniame aukšte (pvz., medicininės kontraindikacijos), arba pareiškėjo kreipimusis į įstaigos administraciją dėl nurodytų patirtų nepatogumų (pvz., prie lango bėgiojančių kačių, šiukšlių), todėl, teismo vidiniu įsitikinimu, tokios jo laikymo sąlygos nelaikytinos atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl galimybės kontroliuoti dirbtinį apšvietimą nesudarymo, kadangi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atliktų patikrinimų metu tokio pobūdžio pažeidimai nenustatyti, byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo skundus Lukiškių TI-K administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, taip pat apie dėl apšvietimo kilusius pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo veiksmai ne miegui skirtu laiku paimant iš pareiškėjo čiužinį atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus, ir pastebėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, kaip pasireiškė neturtinė žala dėl patalynės (čiužinio) atėmimo pasibaigus miegui skirtam laikui, teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės minkštai atsisėsti ar atsigulti dienos metu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl plaukų džiovintuvų neišdavimo, kadangi jokie teisės aktai tokio reikalavimo nenumato, o pareiškėjas nedetalizavo, kokie neigiami padariniai jam dėl to kilo, nenurodė dėl šios aplinkybės kreipęsis į įstaigos administraciją.

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą dušo patalpų įrengimą, nepakankamą galimybę pasinaudoti dušu pagrįstumo, atsižvelgė į teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad, be kita ko, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina asmeniui pakankamo privatumo naudojantis dušu. Be to, akcentuota, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dušai buvo uždengti ir nuo stebėjimo langelio, todėl laikytina, kad pareigūnai galėjo laisvai stebėti asmenis, kai jie naudojasi dušu. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas priklausė didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo nuolatinis stebėjimas naudojantis dušu buvo būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Nesant bent minimalaus dušo patalpos uždengimo užuolaidėle, kuri apsaugotų asmens teisę į privatumą, orumą ir garbę, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Kita vertus, teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo suvaržyta, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta vieta nusirengimui ir (ar) apsirengimui.

9. Teismas, įvertinęs konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus ir jo paaiškinimus apie patirtus neigiamus išgyvenimus, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimo nepakaks pažeistai teisei apginti. Atsižvelgdamas į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas nusprendė, kad 510 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

III. 10. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjo nuomone, jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra proporcingas konstatuoto pažeidimo mastui, neatitinka teismų praktikos. Teismas ištyrė ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, neatsižvelgė į tai, kad kameros langą galima atidaryti tik su inventoriumi, kuris nėra tam skirtas (grotos įrengtos apie 80 cm atstumu iki lango), taip pat į tai, kad kamerose nėra elektros jungtukų (dirbtinis apšvietimas veikdavo ir naktį). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas ne kartą buvo paskelbęs badavimą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas pažymi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo bendros kameros erdvės 1,5 m aukščio pertvara atitiko teisės aktų reikalavimus, kamerose pagal technines galimybes būdavo įrengiamos kabinos. Dušo patalpose buvo įrengtos apie 1,6 m aukščio pertvaros, užtikrinančios asmenų privatumą, įrengta patalpa nusirengti / apsirengti. Dušuose visuomet buvo tiekiamas karštas vanduo, dušo patalpų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi taisyklių, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo vertinimu, byloje nenustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus dvasinius išgyvenimus, tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, jis neįrodė prašomos priteisti sumos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. balandžio mėn., atlyginimo priteisimo.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

17. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

18. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su jo pretenzijomis dėl galimybės vėdinti kamerą ir šviesos jungtukų neįrengimu kameroje, tačiau konkrečiai neįvardija, kokias teisės normas tokios aplinkybės pažeidžia. Pareiškėjas pabrėžia tik aplinkybę, jog tam, kad galėtų atsidaryti langą, jis turėjo panaudoti tam nepritaikytus daiktus, pavyzdžiui, semtuvėlį, tačiau nedetalizuoja dėl to patirtų nepatogumų. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, patvirtinančių, jog dirbtinė naktinė apšvieta kameroje buvo per stipri, arba paneigiančių atsakovo paaiškinimus apie tokio apšvietimo poreikį siekiant užkardyti numanomus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Tokie deklaratyvaus pobūdžio argumentai nekelia pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, todėl yra atmestini.

19. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.).

Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)).

Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

20. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, įėjimą uždengiant užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog 1,5 m aukščio sienelės įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.

21. Dėl privatumo naudojantis dušu teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vadovaujantis vyraujančia naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Kita vertus, neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi konkrečius pareiškėjo nusiskundimus ir tai, kad jis dėl savo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) patyrė patyčias bei patekdavo į konfliktines situacijas, sprendė, jog 1,6 m aukščio pertvaros įrengimas Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarant sąlygų už šios pertvaros patekti, taip pat pasinaudoti veidrodžiu skutantis, prisidengus (apsirengus, apsijuosus rankšluosčiu ar pan.) arba neleidžiant pareiškėjui dušu pasinaudoti vienam, sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui (žr. 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018).

22. Skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad dėl tam tikrų individualių savybių visiško privatumo naudojantis dušu užtikrinimas pareiškėjui buvo itin svarbus. Tačiau pareiškėjas ypatingą dėmesį skyrė aplinkybei, jog jis nebuvo pridengtas nuo stebėjimo langelio, per kurį jį matydavo pareigūnai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie pareiškėjo priklausymą didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo nuolatinis stebėjimas jam naudojantis dušu būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į konkrečius pareiškėjo nusiskundimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad asmens maudymasis duše, nesant galimybės bent iš dalies prisidengti dušo užuolaidėle nuo stebėjimo lango, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą.

23. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 135 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, privatumas taip pat nebuvo pakankamai užtikrintas naudojantis dušu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

24. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto atsakovo atstovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 510 Eur neturtinei žalai atlyginti yra nesuderinamas su bendraisiais teisės principais (tarp jų – teisingumo ir proporcingumo principais) arba vyraujančia teismų praktika.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius