2022-05-04 Nr. AB-11276-3-61-3-05249-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2185-567/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05249-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Neringos Švedienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir užsienietis, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė prieglobsčio pareiškėjui, kuris bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepadarė jokių pažeidimų. Pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės, siekdamas saugaus gyvenimo. Pareiškėjo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

4. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus, kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Departamentas nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, neišklausė pareiškėjo tiesiogiai ir betarpiškai bei nepagrįstai taikė griežčiausias sankcijas.

5. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašydamas jį atmesti.

6. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, jog jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas negali būti priskirtas padidintos rizikos asmenų grupei, nes gyveno (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 21 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeisti Komisijos sprendimo dalį.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11. Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai tarptautinei apsaugai gauti yra nepagrįsti, nes neįrodyta, jog pareiškėjas kilmės šalyje būtų persekiojimas dėl rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini), yra nesusiję su nurodytomis priežastimis.

13. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam individualiai kilusių pavojų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

14. Departamentas pagrįstai nustatė, kad nėra duomenų, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini). Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

15. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Pareiškėjo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini).

16. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Departamento atliktų apklausų metu pareiškėjas nenurodė, kad jam kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė dėl egzekucijos ar mirties bausmės. Pareiškėjas nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje, o Departamento duomenimis beatodairiškas smurtas pareiškėjo gyvenamojo vietoje nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, (asmenų grupėje) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

18. Teismas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Departamento Sprendime nenurodyta, kad, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų Įstatyme nustatytą terminą. Nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, bei siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ir Lietuvos Respublikoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas nusprendė pakeisti Sprendimą, nustatant, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Teismas nurodė, kad, pakeitus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, kuri buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija), Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymo), ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas), Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatomis.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

22. Pareiškėjas nurodė, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

23. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios informacijos. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus, kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini).

24. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti.

25. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai apie situaciją kilmės šalyje nesudarė pagrindo taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje. Atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas, kankinimai arba mirties bausmė.

26. Pareiškėjo nurodytos priežastys, privertusios jį išvykti iš kilmės šalies, nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmenims dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, kankinimai ar mirties bausmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

27. Pareiškėjas baiminasi, kad jam pavojų gali sukelti (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjas pagrįstai turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį ir nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. (duomenys neskelbtini) neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Pareiškėjas prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

31. Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija taip pat yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti paaiškinimų neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime nelaikytina motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 32. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminą.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

36. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

37. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka pabėgėlis apibrėžia asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

38. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

39. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

41. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

44. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai, atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

45. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, iš Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (buvęs pavadinimas – Europos prieglobsčio paramos biuras; toliau – ir ESPA) ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams.

46. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

47. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

48. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49. Pagal Tvarkos aprašo nuostatas prieglobsčio prašytojo skundas Komisijoje nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisija, teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka.

50. Užsienietis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini).

51. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

52. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ar aplinkybių, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

53. Pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje eA-5326-822/2017; 2021 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1825-602/2022).

55. Apelianto argumentai, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, yra nepagrįsti, nes jo nurodytos aplinkybės nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, o deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, o pateikė bendro pobūdžio informaciją apie padėtį kilmės šalyje. Savo pasakojimą iš esmės grindė (duomenys neskelbtini), tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, nes (duomenys neskelbtini) priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

56. Pareiškėjas neįrodė, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja (duomenys neskelbtini) dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik asmeniui, kuris visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobsčio.

57. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

58. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai nepatvirtina, jog jo nurodyta grėsmė yra siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, nors priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir nurodytų individualaus pobūdžio priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, sudaranti pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

59. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jo apsaugoti, o toks nenorėjimas ar negalėjimas būtų sąlygotas dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

60. Departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino būtinybės pareiškėjui suteikti prieglobstį. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas yra individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės.

61. Nagrinėjamu atveju nenustatytas pareiškėjo poreikis dėl tarptautinės apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtintų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ar papildomos apsaugos taikymo. Atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

62. (duomenys neskelbtini).

63. Apeliantas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje jam gresia kankinimai arba mirties bausmė. Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Kadangi pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jam įsikurti kitoje kilmės šalies vietovėje nebūtų sudėtinga.

64. Pareiškėjo baimė būti persekiojamam remiasi subjektyvia jo nuomone, pareiškėjo pasakojimas laikytinas nepatikimu, abstrakčiu ir prieštaringu, todėl Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio sąlygų pabėgėlio statusui ar papildomai apsaugai gauti.

65. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra pagrįstas, nes pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

66. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visiškai pagrįstos baimės samprata apima ne vien baimę kaip dvasinę būseną ir subjektyvią būklę, tačiau ir objektyvų baimės pobūdį, t. y. baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3587-1062/2021).

67. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

68. Nagrinėjamu atveju nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Byloje nėra nustatyta pareiškėjo baimę grindžiančių objektyvių veiksnių ir duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali rizika patirti didelę žalą ir netinkamus veiksmus. (duomenys neskelbtini).

69. Departamentas rėmėsi ir kita naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę surinkti iš kelių šaltinių, buvo tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Pareiškėjo nurodomi duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi ir paneigtų Departamento surinktą informaciją.

70. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog jam gresia persekiojimas, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė informacijos, patvirtinančios, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nėra pagrįsta. Departamento pirmosios instancijos teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta pavojingi ginkluoti konfliktai, kurie keltų grėsmę pareiškėjo sveikatai ar gyvybei.

71. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija ir pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamų persekiotojų, jų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjas konkrečiai net nenurodė, kad jis buvo persekiojimas, jam buvo grasinama, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui būtinas tarptautinės apsaugos poreikis dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo spręsti, jog kilmės šalyje pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl kokių nors individualių savybių.

72. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo kilmės valstybė negalėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo galimo persekiojimo, jog apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, hipotetiniais pasvarstymais, kurie nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjo argumentai nepatvirtina, kad jis kilmės šalyje gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

73. Departamentas, vertindamas papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo šalyje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

74. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad, panaikinus Departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl nurodyta Sprendimo dalis yra nepagrįsta ar neproporcinga, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

75. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė