2019-01-16 Nr. AB-1525-3-65-3-00040-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-17-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00040-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 18.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. B., M. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. A., V. L. (V. L.) ir A. R. dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų (jų dalių) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), Panevėžio apygardos administraciniam teismui padavė prašymą, kurį patikslino (toliau – ir prašymas), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 41S-315 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. B.“ 1.2. punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,72 ha dalį 8,20 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (ežeras (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 41S-288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“;

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 41S-323 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei N. B.“ 1.2. punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (ežeras (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 41S-324 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. T.“ 1.2. punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (ežeras (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini);

5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 41S-325 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B. “ 1.2. punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (ežeras (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini);

6) pripažinti negaliojančia 2015 m. gegužės 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtojas M. B.), išduoto Ignalinos r. 2-ojo notaro biuro notarės D. Š., notarinio registro Nr. 1836, dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 105/820 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

7) pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 20 d. papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (paveldėtoja A. B.), išduoto Kauno m. 10-ojo notaro biuro notarės O. M., paveldėjimo bylos Nr. 83/2003, notarinio registro Nr. 2692, dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 72/820 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

8) pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtoja V. T.), išduoto Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarės L. A., notarinio reg. Nr. 2305, dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 60/1330 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

9) pripažinti negaliojančia 2014 m. sausio 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (paveldėtoja A. B.), išduoto Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarės A. A., notarinio reg. Nr. 2-688, bylos Nr. 440/2013 m., dalį dėl paveldimo turto, kurį sudaro 120/1330 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

10) taikyti restituciją natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn iš M. B. 105/820 dalis, iš A. B. 72/820 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

11) taikyti restituciją natūra, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš A. B. 120/1330 dalis, iš M. B. 60/1330 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

12) priteisti iš Lietuvos valstybės M. B. naudai 740,12 Eur už Lietuvos valstybei grąžintą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 105/820 dalį;

13) priteisti iš Lietuvos valstybės A. B. naudai 507,51 Eur už Lietuvos valstybei grąžintą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 72/820 dalį;

14) priteisti iš Lietuvos valstybės M. B. naudai 413,23 Eur už Lietuvos valstybei grąžintą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 60/1330 dalį;

15) priteisti iš Lietuvos valstybės A. B. naudai 826,47 Eur už Lietuvos valstybei grąžintą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 120/1330 dalį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą prašymui paduoti, kadangi tik susipažinęs su Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, ir kartu su juo gavęs surinktą medžiagą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras galėjo nustatyti šio nutarimo neteisėtumą ir priimti priešingą sprendimą dėl kreipimosi į teismą, ginant viešąjį interesą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atlikus tyrimą pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) Utenos skyriaus (toliau – ir NŽT Utenos skyrius) pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), dalies ir (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), dalies grąžinimo valstybės nuosavybėn, nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba priėmė neteisėtus administracinius aktus, t. y., 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 41S-315, 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 41S-288, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimus Nr. 41S-323, Nr. 41S-324, Nr. 41S-325, kuriais buvo privatizuotos dalys valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančių paviršinių vandens telkinių - (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini).

3. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2003 m. kovo 21 d. buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Remiantis minėtais kadastro duomenimis bei atsižvelgiant į Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 2 d. raštu Nr. R2-110 pateiktus duomenis apie (duomenys neskelbtini) ežerą ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. R4-1402 pateiktus duomenis apie (duomenys neskelbtini) ežerą, teigė, kad (duomenys neskelbtini) ežerai iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei.

4. Teigė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinius: (duomenys neskelbtini) ežero dalį – 1,77 ha (177/820 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei (duomenys neskelbtini) ežero dalį – 1,80 ha (180/1330 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), atitinkančius Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusius valstybei, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvias nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami sprendimai pažeidė minėtas imperatyvias įstatymų nuostatas ir jais vandens telkinių dalys buvo perduotios privačion nuosavybėn, turi būti ginamas viešasis interesas ir ginčijami sprendimai naikinami, o paveldėjimo teisės liudijimai tose dalyse, kurių pagrindu atsakovai paveldėjo pagal neteisėtus administracinius sprendimus palikėjams nuosavybėn perduotas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerų dalis, turi būti pripažįstami negaliojančiais, taikant restituciją, įpareigojant ginčo vandens ūkio paskirties žemės sklypus įgijusius atsakovus A. B. ir M. B. juos grąžinti valstybei, o valstybę įpareigoti šiems atsakovams atlyginti pinigine kompensacija, kuri susijusi su grąžintino turto dalių vidutine rinkos verte.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, teismo posėdyje visiškai sutiko su pareiškėjo prašymo motyvais bei argumentais ir prašė tenkinti prašymą. Pažymėjo, kad gavus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, patvirtinančius, jog (duomenys neskelbtini) ežerai iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, nuosavybės teisių atkūrimas į šiuos vandens telkinius, kurie atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, nebuvo galimas, todėl ginčijamais Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais, pažeidžiant Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 9 punkto nuostatas, atsakovams neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių – (duomenys neskelbtini) ežero ir (duomenys neskelbtini) ežero, kurie nuosavybės teise priklausė valstybei, dalis.

6. Nurodė, kad panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, (duomenys neskelbtini) ežerų dalys turi būti grąžintos valstybės nuosavybėn, sumokant atsakovams pareiškėjo skunde nurodytas pinigines kompensacijas. Atsakovų atstovo nuomone, proceso ilgą trukmę galėjo lemti pareiškėjų valios keitimas, kadastrinių darbų terminai. Pažymėjo, kad nei Nacionalinė žemės tarnyba, nei valstybė, atstovaujama šios tarnybos, neketina įvertinti iš atsakovų reikalaujamų valstybei grąžinti vandens telkinių dalių rinkos kainomis. Nacionalinė žemės tarnyba nei valstybė neturi intereso ir planų teisės aktų nustatyta tvarka pradėti procedūras dėl (duomenys neskelbtini) ežerų paėmimo visuomenės poreikiams, o tos jų dalys, į kurias nuosavybės teisės buvo atkurtos po 2009 m. gruodžio 28 d., grąžintinos valstybei dėl to, kad negali būti privačioje nuosavybėje. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) ežerai, teritorijos, kuriose jie yra, nėra priskirtos rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei.

7. Atsakovė A. B. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.

8. Nurodė, kad nuosavybės teisės į 6.43 ha ploto vandens telkinį – (duomenys neskelbtini) ežerą, turintį 8.20 ha plotą, buvo atkurtos 2007 m. spalio 10 d. Panaikinus ginčijamus sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į likusią ežero dalį, vandens telkinys didžia dalimi liktų privačių asmenų nuosavybe ir toliau. Panaši situacija yra ir su (duomenys neskelbtini) ežeru. Nuosavybės teisės atkurtos į 11.50 ha ploto, (duomenys neskelbtini) ežero plotas - 13,60 ha. Ginčijama dalis - 1,80 ha - (duomenys neskelbtini) ežeras didžiąja dalimi liktų privačia nuosavybe. Nuosavybė šiuo metu priklauso buvusių (duomenys neskelbtini) ežero savininkų paveldėtojams. Tvirtino, kad visų pretendentų interesas buvo susigrąžinti (duomenys neskelbtini) ežerą, kuris priklausė pretendentų seneliams, tėvams, tačiau to padaryti pagal galiojančius įstatymus nebuvo galima, todėl pretendentai, atsižvelgdami į institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių atkūrimo procesą, išaiškinimus, pasirinko lygiaverčius vandens telkinius ir nekeisdami savo valios laukė, kol nuosavybės teisės bus atkurtos. Jie buvo įsitikinę, kad turi teisę atkurti nuosavybės teises gaudami lygiaverčius turėtajam valstybės išperkamam (duomenys neskelbtini) ežerui vandens telkinius: (duomenys neskelbtini) ežerus. Pretendentai buvo sąžiningi. Mano, kad šiuo atveju ginant viešąjį interesą, visiškai neatsižvelgiama į protingumo principą bei į tai, kad ginant šį interesą, bus pažeisti ir neapginti kiti viešieji interesai, be to, viešasis interesas nebus apgintas, nes didesnė ežerų dalis ir toliau priklausys privatiems asmenims. Teigė, kad būdami (duomenys neskelbtini) ežerų savininkais, nei atsakovai, ne tretieji suinteresuoti asmenys netrukdo visuomenei naudotis šiais ežerais ir juos prižiūri.

9. Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjo prašomu restitucijos taikymu ir siūlomais kompensacijos dydžiais. Tvirtino, kad nuosavybės vertė turėtų būti įvertinta realiai, šiuo metu esamomis rinkos kainomis. Taip pat teigė, kad nesutinka su piniginės kompensacijos išmokėjimu, nes mano, kad pats ežerų dalių atėmimas griauna pasitikėjimą valstybe. Dėl valdžios institucijų padarytų ir daromų klaidų, sukuriami neigiami padariniai, neproporcingomis priemonėmis ir išlaidomis sukuriama nauja neproporcinga žala, todėl esant nurodytoms aplinkybėms prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

10. Atsakovas M. B. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė. Teismo posėdyje nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu. Teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai, kuriais jam ir kitiems buvusių savininkų A. B. įpėdinių ir A. K. B. turto paveldėtojams buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo vandens telkinių dalis, yra teisingi, todėl pagrindo juos naikinti nėra. Atsakovo nuomone, teisėtu būdu įgyta nuosavybė iš sąžiningų pretendentų negali būti atimta.

11. Nurodė, kad jokios įtakos institucijai, priėmusiai ginčijamus sprendimus, nedarė, nuosavybės teisių atkūrimas vyko pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Jis negali būti atsakingas už Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų padarytas klaidas, todėl prašė ginčijamų sprendimų nenaikinti. Pažymėjo, kad nesutinka ir su pareiškėjo prašymu taikyti restituciją bei pareiškėjo siūlomais piniginės kompensacijos dydžiais.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys V. A., V. L. ir A. R. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į prašymą nurodė, kad nepagrįstai atsakovais šioje byloje yra pripažinti A. B. ir M. B., nes šiuo atveju atsakomybė už padarytas klaidas ir galimą piktnaudžiavimą priimant ginčijamus sprendimus tenka Nacionalinei žemės tarnybai. Taip pat tretieji suinteresuoti asmenys teigė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl ginčo vandens telkinių atkūrimo, nuosavybės teisių perleidimo ir pan., atsakovai ir tretieji suinteresuoti asmenys patyrė didelių išlaidų, dėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų kaltės visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi ilgą laiką, todėl, jei būtų patenkintas pareiškėjo prašymas ir taikoma restitucija, būtų pažeistos visų šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavusių asmenų teisėti interesai.

14. Tretysis suinteresuotas asmuo V. L. teismo posėdyje paaiškino, kad prie (duomenys neskelbtini) ežero už Europos Sąjungos skirtas lėšas buvo įrengtas pontoninis takas, laužavietė, kiti įrenginiai, tačiau šie įrenginiai yra apleisti. Jis, kiti ginčo ežerų savininkai vykdo įstatymus, rūpinasi ežerais, visuomenė gali jais naudotis, žvejoti.

II. 15. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad seserys ir broliai A. B., M. B., N. B., A. R., A. B., V. T., o taip pat jų pusseserė V. A. yra A. B. ir A. B.-K., kurie (po A. B. mirties – jo įpėdiniai ir A. B.-K.) nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) valsčiuje 84,13 ha ploto žemės ir 32 ha (duomenys neskelbtini) ežero, anūkai, o K. B. (K. B.) yra buvusių žemės savininkų sūnus. Visi jie (toliau - ir pretendentai) pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę ir vandens telkinį, nuosavybės teises prašė atkurti natūra. Tačiau, atsižvelgdami į nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių valstybės institucijų išaiškinimus, kad (duomenys neskelbtini) ežeras yra priskirtas valstybės išperkamam turtui, pretendentai ir jų teisių perėmėjai (1994 m. rugpjūčio 19 d. mirusio K. B. teisių perėmėja – jo įpėdinė A. B.) nuo 2003 m. birželio mėn. visi bendrai apsisprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu vandens telkiniu ir vieningai pasirinko (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (duomenys neskelbtini) sen. esantį (duomenys neskelbtini) ežerą. Kitas vandens telkinys pasirinktas iš (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esančių vandens telkinių ((duomenys neskelbtini) ežeras).

17. Teismas nurodė, kad Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – ir Išvada (-os)), kuriomis pagal pretendentų pateiktus dokumentus buvo nustatyta buvusių savininkų nuosavybės teise valdyta vandens telkinio dalis ir pretendentų teisė atkurti nuosavybės teises į nustatytos vertės ir ploto vandens telkinį, priskiriamą valstybės išperkamam vandens telkiniui, Utenos apskrities viršininko buvo patvirtintos 2003 m rugsėjo 26d.: M. B. (Išvada Nr. 4555, kurioje nustatyta pretendento teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,77 ha 2 106 Lt vertės vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui);

N. B. (Išvada Nr. 4554, kurioje nustatyta pretendentės teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,78 ha 2 118 Lt vertės vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui); V. T. (Išvada Nr. 4553, kurioje nustatyta pretendentės teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,78 ha 2 118 Lt vertės vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui); A. B. (Išvada Nr. 4550, kurioje nustatyta pretendentės teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,78 ha 2 118 Lt vertės vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui);

A. B. (Išvada Nr. 4552, kurioje nustatyta, kad pretendentas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,77 ha 2 106 Lt vertės vandens telkinį, priskiriamą valstybės išperkamam vandens telkiniui); A. R. (Išvada Nr. 4551, kurioje nustatyta, kad pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,78 ha 2 118 Lt vertės vandens telkinį, priskiriamą valstybės išperkamam vandens telkiniui); V. A. (Išvada Nr. 4546, kurioje nustatyta, kad pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,18 ha 1 404 Lt vertės vandens telkinį, priskiriamą valstybės išperkamam vandens telkiniui).

Taip pat Utenos apskrities viršininkas 2004 m. vasario 23 d. patvirtino išvadą Nr. 4656 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. 4656) pagal piliečio K. B., mirusio 1994 m. rugpjūčio 19 d., turto paveldėtojos A. B. pateiktus dokumentus apie tai, kad A. B. įpėdiniai ir A. K.-B. valdė nuosavybės teisėmis Utenos apskrities Utenos rajone 32 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį. Išvadoje Nr. 4656 pažymima, kad K. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 10,67 ha vandens telkinį (vertė 12 697 Lt), kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui.

18. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ežeras Lietuvos Respublikos upių, ežerų tvenkinių kadastre įregistruotas 2003 m. kovo 21 d., kodas 12231104, vandens paviršiaus plotas 8,5 ha. Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 14-1353 „Dėl žemės sklypų įregistravimo Utenos rajone“ buvo patvirtinti suformuotų valstybinės žemės sklypų, kuriuos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius turi įregistruoti valstybės įmonėje „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, kadastro duomenys pagal priedą. Priede 3 numeriu įrašytas suformuotas sklypas Nr. 156, jo plotas – 8.20 ha, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas – vandens ūkio paskirties žemė, bendro naudojimo vandens telkiniai. Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 14-1353 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 8,20 ha žemės sklypas, vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

19. Teismas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko sprendimais, priimtais 2007 m. spalio 10 d. Nr. 13-22346; Nr. 13-22347; Nr. 13-22348; Nr. 13-22349; Nr. 13-22350; Nr. 13-22351, atkurtos nuosavybės teisės V. A., A. R., V. T., M. B., N. B., A. B., perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam turtą – atitinkamas vandens telkinio (duomenys neskelbtini) ežero dalis, kurių bendras plotas yra 6,43 ha arba 643/820 vandens telkinio dalis. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 41S-315 K. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią vandens telkinio dalį lygiaverčiu turėtajam turtu – 0,72 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį (72/820 ežero dalių). Šią (duomenys neskelbtini) ežero dalį pagal 2012 m. rugsėjo 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 2692, paveldėjo atsakovė A. B.. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 41S-288 A. B. atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam vandens telkiniui – 1,05 ha (duomenys neskelbtini) ežero dalį. 2015 m. gegužės 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. 1836, pagrindu nuosavybės teisė į 1,05 ha plotą, sudarantį 105/820 (duomenys neskelbtini) ežero dalių, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovui M. B., A. B. turto paveldėtojui. Pareiškėjo kreipimosi į teismą metu, A. B. paveldėjus K. B. ir V. T. (kuri buvo paveldėjusi ir N. B. dalį) atitekusias (duomenys neskelbtini) ežero dalis, visas (duomenys neskelbtini) ežeras bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė privatiems asmenims: M. B., A. B. ir V. A..

20. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ežeras įregistruotas kadastre 2003 m. kovo 21 d., kodas 12230426, vandens paviršiaus plotas - 13,3ha. Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 14-977 „Dėl žemės sklypų įregistravimo Utenos rajone“ buvo patvirtinti suformuotų valstybinės žemės sklypų, kuriuos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius turi įregistruoti valstybės įmonėje „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, kadastro duomenys pagal priedą, kuriame 24 numeriu įrašytas suformuotas sklypas Nr. 117, jo plotas 13,30 ha, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas – vandens ūkio paskirties žemė, bendro naudojimo vandens telkiniai. Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 14-977 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 13,30 ha žemės sklypas, vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

21. Teismas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko sprendimais, priimtais 2006 m. birželio 5 d.: Nr. 13-16093; Nr. 13-16133; Nr. 13-16094; 2006 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 13-16272, atkurtos nuosavybės teisės A. B., K. B., A. B. ir A. R., perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam turtą – atitinkamas vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero dalis, kurių bendras plotas 11,50 ha arba 1150/1330 vandens telkinio dalis. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais: 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-324 buvo atkurta nuosavybės teisė V. T., perduodant lygiavertį turėtajam turtą 0,60 ha ploto ežero (duomenys neskelbtini) dalį, kurią vėliau paveldėjo atsakovė A. B.; 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-323 N. B. buvo atkurta nuosavybės teisė perduodant lygiavertį turėtajam turtą 0,60 ha ploto ežero (duomenys neskelbtini) dalį (nuosavybės teisė į šią dalį pagal 2014 m. sausio 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, reg. Nr. 2-688, įregistruota atsakovei A. B.); 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-325 buvo atkurta nuosavybės teisė M. B., perduodant lygiavertį turėtajam turtą 0,60 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį. Nekilnojamojo turto registro duomenimis visas (duomenys neskelbtini) ežeras bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims: M. B., A. B. ir V. L., kuriam dalis ežero nuosavybėn atiteko iš jo motinos A. B. pagal 2009 m. vasario 6 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. 272.

22. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2015m. spalio 2 d. raštu Nr. R2-110 pateikė duomenis apie (duomenys neskelbtini) ežerą (pavadinimas archyviniuose dokumentuose yra nurodomas (duomenys neskelbtini)), pagal kuriuos: 1919 m. paklausimo lapo ištraukoje įrašytas Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje esantis valstybinis „(duomenys neskelbtini)“ ežeras (F. 393, ap., b. 389, l. 47); 2) Utenos apskrities ežerų sąrašo ištraukoje (be datos; F. 393, ap. 1, b. 389, 1. 5 a. p.) įrašytas „valdžios“ „(duomenys neskelbtini)“ ežeras, esantis Utenos apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus ribose; 3) Utenos apskrities ežerų sąrašo ištraukoje (be datos; F. 393, ap. 1, b. 391, 1. 25 a. p.) įrašytas ežeras „(duomenys neskelbtini)“, esantis Utenos apskrityje, Zarasų urėdijos ribose; 4) Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde esančių Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1932 plano, patvirtinto 1933 m. sausio 20 d., ištraukoje, gretimųjų žemių aprašyme įrašytas indeksu „K“ – „Valstybės ežeras (duomenys neskelbtini) Zarasų Miškų Urėdijos žinioje“, taip pat plane yra įrašyta – „K“ Valstybės ežeras „(duomenys neskelbtini)“ 8 ha 84 arų ploto, kuris yra Zarasų Miškų Urėdijos žinioje (F. 1250, ap. 4, b. 20/696). Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento ir Joniškėlio archyviniame fonde esančių ežerų sąrašų byloje yra Zarasų miškų urėdijos 1937 m. balandžio 30 d. Nr. 1115 Miškų departamento Durpių ir vandenų skyriui siunčiamo Zarasų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašas, kuriame Nr. 180 įrašytas ežeras „(duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), esantis Tauragnų girininkijoje, eigulio žinioje – 5 ha (F. 393, ap. 1, b. 391, 1. 49 a. p.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. R4-1402 duomenimis, Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Zarasų aps., (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo 1938 m. plano, patvirtinto 1939 m. vasario 23 d., eksplikacijoje buvo įrašytas 13,35 ha ploto (skl. Nr. 3) valstybinis ežeras „(duomenys neskelbtini)“ (F. 1250, ap.4, b.22/174).

23. Teismas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) ežero pavadinimas archyviniuose dokumentuose yra nurodomas „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, o Zarasų aps., (duomenys neskelbtini) esančio ežero pavadinimas archyviniuose dokumentuose yra „(duomenys neskelbtini)“, tačiau įvertinus, kad ežerų pavadinimai skiriasi nežymiai, turi sąsajų su dabartiniais ežerų pavadinimais ar vietovėmis (pvz., vietovė, kurioje yra (duomenys neskelbtini) ežeras, yra (duomenys neskelbtini) kaimas), ežerų planinę medžiagą, dislokacijos vietas ((duomenys neskelbtini) ežeras yra (duomenys neskelbtini) kaime, o „(duomenys neskelbtini)“ ežero vieta buvo Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini), tai yra ten pat, kur yra (duomenys neskelbtini) ežeras, ežerų kadastrinius duomenis(plotą), teismas sprendė, kad Upių, ežerų, tvenkinių kadastre ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti (duomenys neskelbtini) ežerai yra tie patys ežerai, kurie nurodyti archyviniuose dokumentuose kaip valstybei priklausantys ežerai. Taigi (duomenys neskelbtini) ežerai, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovams A. B. ir M. B. bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims, iki 1940 metų priklausė valstybei.

24. Teismas nurodė, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytųjų kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, jų išsaugojimas pripažintinas objektyviai reikšmingu, reikalingu ir vertingu visai visuomenei, todėl suvokiamas kaip bendras valstybės ir visos visuomenės interesas. Visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų, tarp jų ir Atkūrimo įstatymo nuostatų. Viešuoju interesu taip pat laikytinas išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimas. Taigi valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Todėl prokuroro prašymas teismui dėl administracinių aktų panaikinimo ir išvestinių reikalavimų pripažįstamas pareikštu ginant viešąjį interesą. Teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi atnaujino terminą pareiškėjo prašymui pareikšti.

25. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aktualu tai, jog ginčijamų neteisėtų administracinių aktų, kurių pagrindu pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerus, priėmimas buvo sąlygotas ne tik valstybinių institucijų netinkamos, klaidingos teisės norminių aktų įgyvendinimo praktikos, bet ir valstybės institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių atkūrimą, pernelyg ilgai užtęsto nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pretendentai į buvusių savininkų A.

B. įpėdinių ir A. B.-K. valdytą žemę ir (duomenys neskelbtini) ežero 32 ha dydžio plotą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, buvo aktyvūs, prašė nuosavybes teises atkurti natūra, rūpinosi giminystės santykius bei nuosavybes teises patvirtinančių dokumentų pateikimu per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus. Valstybės įgaliotos institucijos pretendentams išaiškino, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežero dalį nebus atkuriamos natūra, kadangi šis vandens telkinys yra įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir valstybės išperkamas.

Jau minėtomis 2003–2004 metais patvirtintomis išvadomis dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn buvo nustatyta, kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į tam tikras jiems tenkančias (duomenys neskelbtini) ežero dalis, kurios buvo priskirtos valstybės išperkamam vandens telkiniui. Paklusdami teisės aktų reikalavimams, pretendentai 2003 metais aiškiai ir vieningai išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises, vietoje valstybės išperkamo (duomenys neskelbtini) ežero jiems nuosavybėn perduodant lygiaverčius vandens telkinius, nepriskirtus valstybės išperkamiems vandens telkiniams.

Visi pretendentai buvo vieningi pasirinkdami tuos pačius lygiaverčius vandens telkinius ir siekė, kad visi jų pasirinkti lygiaverčiai vandens telkiniai, atsižvelgiant į kiekvienam tenkančias dalis, jiems būtų perduoti bendrosios nuosavybės teise. Byloje aiškiai matyti pretendentų, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) mirusios N. B. įpėdinės V. T., (duomenys neskelbtini) mirusio K. B. įpėdinės A. B. apsisprendimas pasirinkti (duomenys neskelbtini) kaime bei (duomenys neskelbtini) kaime. Daugumos pretendentų (duomenys neskelbtini) ežero pasirinkimas ir pageidavimas projektuoti sklypus buvo pareikštas 2003 metais, o (duomenys neskelbtini) ežero – 2006 metais.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 41S-315 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. B.“, 1.2. punktą, kuriuo K. B. (turto paveldėtoja A. B.) atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,72 ha dalį 8,20 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)., esančią (duomenys neskelbtini). A. B. apie tai, kad pagal 2004 m. vasario 23 d. išvadą Nr. 4656 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) suprojektuotų sklypų daugiau nebėra, buvo pranešta tik 2007 m. liepos 26 d., praėjus daugiau kaip metams po to, kai buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B., perduodant lygiaverčio (duomenys neskelbtini) esančio vandens telkinio - (duomenys neskelbtini) ežero dalis. Be to, nors ši išvada Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos r. (duomenys neskelbtini) padalinyje buvo gauta 2007 m. rugpjūčio 1 d., tačiau nuosavybės teisė į likusią neatkurtą 0,91 ha vandens telkinio dalį K. B. atkurta perduodant 0,72 ha (duomenys neskelbtini) ežero dalį tik po daugiau kaip ketverių metų, o bendrai nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko daugiau kaip 20 metų nuo K. B. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo, nors pats K. B. ir jo įpėdinė A. B. savo pareigas vykdė tinkamai, pateikė visus reikalingus dokumentus, vykdė valstybės institucijų nurodymus, pakluso teisei ir pasitikėjo valstybe.

27. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimai: Nr. 41S-323 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei N. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). ((duomenys neskelbtini) ežeras), esančią (duomenys neskelbtini).; Nr. 41S-324 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. T.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)ežeras, esančią (duomenys neskelbtini); Nr. 41S-325 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha dalį 13,30 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ežeras, esančią (duomenys neskelbtini); buvo priimti po daugiau kaip penkerių metų, nors N. B. įpėdinės V. T. prašymas suprojektuoti N. B. ir V. T. bei M. B. prašymas suprojektuoti jam likusią (duomenys neskelbtini) ežero dalį kartu su kitais pretendentais atitinkamai pagal Išvadas Nr. 4554, Nr. 4553, Nr. 4555 Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos rajono Žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) padaliniui buvo pateikti 2006 m. vasario 14 d.

28. Teismas taip pat nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 41S-288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“; buvo priimtas po 8 metų, nors dar priimant 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 13-16094 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero dalį, buvo numatyta, kad nuosavybės teisės A. B. į 1,17 ha vandens telkinio bus atkurtos vykdant žemės reformos darbus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pažymėjo, kad kitiems pretendentams nuosavybės teisės neatlygintinai perduodant lygiavertį vandens telkinį - (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje esančio (duomenys neskelbtini) ežero dalis, buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko sprendimais, priimtais 2007 m. spalio 10 d. Tuo metu buvo vykdomi žemės reformos darbai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, tačiau nuosavybės teisių atkūrimas A. B. nepagrįstai buvo uždelstas.

29. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ežero vandens ūkio paskirties žemės sklypas 8.20 ha ploto buvo suformuotas ir įregistruotas Utenos apskrities viršininko administracijos vardu 2007 m. spalio 8 d., o Ąžuolinio ežero vandens ūkio paskirties žemės sklypas 13,30 ha ploto suformuotas ir įregistruotas 2006 m. rugpjūčio 10 d. Didžioji dalis šių vandens telkinių pretendentams atkuriant nuosavybės teises buvo neatlygintinai perduota nuosavybėn 2006–2007 metais, tačiau ginčijamų administracinių aktų priėmimas buvo pernelyg uždelstas ne dėl pareiškėjų pasyvumo, bet atsakingoms valstybės institucijoms nesilaikant racionalių nuosavybės teisių atkūrimo terminų. Be to, byloje nustatyta, kad už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos valstybės institucijos, priimdamos ginčijamus individualius administracinius aktus, laikėsi praktikos, kad nuosavybės teisių pretendentams atkūrimas į (duomenys neskelbtini) ežerus buvo galimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, į kurį buvo įtrauktas (duomenys neskelbtini) ežeras, tačiau nebuvo įtraukti (duomenys neskelbtini) ežerai. Todėl pretendentai žinojo, jog į (duomenys neskelbtini) ežero dalį jiems nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos, tačiau atsakingos valstybės institucijos pačios manė ir pretendentams tvirtino, kad į minėtą sąrašą neįtraukti vandens telkiniai gali būti perduoti pretendentams atlyginant jiems už valstybės išperkamą (duomenys neskelbtini) ežero dalį bei laikėsi tokios praktikos. Tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1353/2014 ir nurodžius, kad už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos institucijos neteisingai taikė teisės aktus, valstybės institucijos ėmėsi padarytų klaidų taisymo, ir kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau pretendentų atžvilgiu to nedarė operatyviai.

30. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje susidarė situacija, kai pretendentai, paklusę įstatymui, teisės aktų, nustačiusių (duomenys neskelbtini) ežero išpirkimą, reikalavimams, visiškai pasitikėdami valstybės institucijomis, kaip atsakingai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų vykdančiomis joms priskirtas funkcijas, tai yra sąžiningai remdamiesi valdžios institucijų veiksmų teisėtumu, atsižvelgdami į šių institucijų išaiškinimus, kaip atlyginimą už valstybės išperkamą turtą pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – lygiaverčių vandens telkinių neatlygintiną perdavimą jų nuosavybėn, pateikė visus būtinus dokumentus, vykdė visus valstybės institucijų nurodymus, nuo 2003–2004 metų kantriai laukė nuosavybės teisių atkūrimo, nuo 2006–2007 metų bendrosios nuosavybės teise naudojosi didžiąja dalimi (duomenys neskelbtini) ežerų bei laukė likusios jų dalies perdavimo.

Nurodytu laikotarpiu galiojęs Vandens įstatymas nenumatė, kad iki 1940 metų valstybei priklausę vandens telkiniai – ežerai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, ir kaip jau minėta, (duomenys neskelbtini) ežerai nebuvo įtraukti į Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Todėl pretendentai nuo 2003–2004 metų įgijo teisėtus lūkesčius, kad jiems – artimais giminystės ryšiais susijusiems (duomenys neskelbtini) ežero dalies savininkų anūkams, vieningai apsisprendusiems bendros nuosavybės teise už išperkamą vandens telkinį gauti du lygiaverčius vandens telkinius ir teisėtai šiuos vandens telkinius pasirinkus, bus atkurtos nuosavybės teisės perduodant visus šiuos vandens telkinius pretendentų bendrojon nuosavybėn. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko labai ilgai ne dėl pretendentų kaltės ir tuo buvo pažeisti teisėti pretendentų lūkesčiai dėl Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo operatyvumo.

Prokurorui reikalaujant ginčijamų administracinių aktų panaikinimo, paaiškėjo, kad dalis tų pačių asmenų nuosavybėn įgyto to paties turto - (duomenys neskelbtini) ežerų, pripažįstama įgyta teisėtai, vadovaujantis Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 2009 m. gruodžio 28 d.

Tuo tarpu kita dalis – kurios įgijimas užsitęsė ne dėl pretendentų kaltės, ir kuri, nors ir įgyta ta pačia tvarka, pagal tuos pačius pretendentų prašymus, yra laikoma kaip įgyta pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas.

31. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčijamas pretendentų sąžiningumas. Pretendentai, nors ir siekdami, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai kitus, lygiaverčius turėtajam vandens telkinius, neturėjo įtakos nei sprendimų priėmimo proceso trukmei, nei galėjo daryti įtaką tokių sprendimų priėmimui. Kadangi dėl ydingos teisės aktų taikymo praktikos valstybės institucijos ir priėmus 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymą XI-580, kuriuo buvo pakeistas ir papildytas Vandens įstatymas, toliau tęsė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, pretendentai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad likusios vandens telkinio dalys jiems nebegalėjo būti perduotos. Pretendentai turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės į vandens telkinį jiems bus atkurtos teisėtai bei laikantis nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatytų terminų. Teismas vertino, kad susidariusi situacija yra ypatinga tuo, jog patenkinus prokuroro prašymą, būtų prarastas sąžiningų asmenų, paklususių teisei ir besilaikančių įstatymų reikalavimų, pasitikėjimas valstybe ir teise, pasitikėjimas, kad jų teisėti lūkesčiai bus apsaugoti, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju patenkinus prokuroro prašymą, bus nukrypstama nuo teisingumo principo.

32. Teismas nurodė, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, siekia apginti išimtinę Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, tačiau net ir panaikinus ginčijamus administracinius aktus, patenkinus išvestinius reikalavimus, valstybės išimtinė nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) ežerus nebus užtikrinta, kadangi šie ežerai didžiąja dalimi –6,43 ha (duomenys neskelbtini) ežero ir 11,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero, liks privačių asmenų nuosavybėje, be to, šių ežerų savininkams teisėtai atkurtos nuosavybės teisės ir į dalį šalia ežerų esančios žemės. Teismas akcentavo, kad iki kreipimosi į teismą (duomenys neskelbtini) ežerų buvimas privačioje nuosavybėje jokių neigiamų padarinių nei valstybei, nei visuomenei nesukėlė. Įstatymų reikalavimai dėl vandens telkinių valdymo, naudojimo, disponavimo, jų apsaugos ir kt. yra privalomi visiems asmenims, nepaisant vandens telkinių nuosavybės formų. (duomenys neskelbtini) ežerai nėra priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms saugomoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę reikšmę visuomenei. Taigi išskirtinis visuomenės interesas šiems ežerams nenustatytas. Nacionalinės žemės tarnybos ir valstybės atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog valstybė neturi siekio ir intereso, kad (duomenys neskelbtini) ežerai teisės aktų nustatyta tvarka būtų paimti visuomenės poreikiams, kaip ir neturi intereso bei siekio nustatyti iš atsakovų siekiamų susigrąžinti valstybės nuosavybėn ežerų dalių realios vertės, kad pastariesiems būtų teisingai atlyginta už iš jų „atimamą“ turtą. Teismas vertino, kad ši susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą spręsti, kad patenkinus prokuroro prašymą, viešas interesas apginti valstybės išimtinę nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės vandens telkinius – (duomenys neskelbtini) ežerus, kurie iki 1940 metų priklausė valstybei, nebus apgintas realiai, t. y., nebus atkurta buvusi padėtis - ežerai nebetaps valstybės nuosavybe, o tos jų dalies, dėl kurios yra kilęs ginčas, grąžinimas valstybei, valstybės praradimų iš esmės nepašalins.

33. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į vandens ūkio paskirties žemės sklypų ypatumą tuo aspektu, kad dėl vandens, kaip aplinkos dalies išskirtinumo, faktiškai nėra galimybės realiai atidalinti vandens ūkio paskirties žemės sklypą iš bendrosios nuosavybės teise valdomo sklypo, suformuojant atskirus žemės sklypus ir juos naudoti atskirai ir į tai, kad dabartinius ežerų savininkus sieja tam tikras bendrumas (giminystės santykiai, bendras siekis įgyti ir bendrosios nuosavybės teise valdyti vandens telkinius), ginčijamas vandens telkinio dalis perdavus valstybei ir atsiradus bendrajai dalinei nuosavybės teise su valstybe, visų dabartinių ežerų savininkų (tarp jų ir A. B., ir M. B.) nuosavybės teisėms atsirastų neigiamos pasekmės, nes atsirastų naujas ir dabartinių ežerų savininkų nepageidaujamas bendraturtis – valstybė, valdanti turtą viešosios nuosavybės teise, be to, akivaizdu, jog dėl to sumažėtų visų ežerų savininkų, tarp jų ir teisėtai įgijusių vandens telkinius, turto vertė. Todėl būtų neproporcingai apribotos tiek pačių atsakovų A. B., M. B., tiek ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į vandens telkinius, kuriuos pretendentai įgijo gera valia, remdamiesi valdžios institucijų veiksmų teisėtumu.

34. Teismas sprendė, kad vertinant prokuroro prašyme ginamą viešąjį interesą ir jam ginti pasirinktas priemones, kuomet yra ne inicijuojamas visų vandens ūkio paskirties žemės (vandens telkinių) paėmimas visuomenės poreikiams teisės aktų nustatyta tvarka, proporcingai bei adekvačiai atlyginant už paimamą turtą, bet ginčijami administraciniai aktai, kuriais atskiriems pretendentams, iš kitų išskirtiems tik dėl to, jog jų atžvilgiu ne dėl jų kaltės užsitęsė tos pačios nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, o jų įgytos vandens telkinių dalys nebegalėjo būti jiems perduotos, nes, pasikeitus Vandens įstatymui, yra išimtinė valstybės nuosavybė, vertino, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas konkuruoja su privataus intereso, kuris taip pat yra konstitucinė vertybė, svarba. Nagrinėjamo ginčo atveju, įvertinus ginamą viešąjį interesą bei atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą, teismas vertino, kad esant viešojo intereso konkurencijai su privataus intereso svarba, apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu, bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, tarp jų jau minėtam asmens pasitikėjimui valstybe ir teise, taip pat socialinio teisingumo srityje, fiziniams asmenims, sąžiningai įgijusiems vandens ūkio paskirties žemės sklypus, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, jiems bus užkraunama pernelyg didelė našta, jiems nebus adekvačiai atlyginama už paimamas vandens telkinio dalis. Prokuroro pareiškimo tenkinimas nebūtų adekvatus siekiamam tikslui ir neatitiktų proporcingumo principo keliamų reikalavimų.

III. 35. Pareiškėjas prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą tenkinti.

36. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimu, klausimą dėl interesų pusiausvyros derinimo sprendė mechaniškai, neatsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje esamos situacijos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos analogiškose bylose, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

37. Pareiškėjas teisiškai ir logiškai nepagrįsta laiko teismo išvadą, kad prokuroras turėjo ginčyti ne administracinius aktus, o inicijuoti visos vandens ūkio paskirties žemės (vandens telkinių) paėmimą visuomenės poreikiams teisės aktų nustatyta tvarka, proporcingai ir adekvačiai atlyginant už paimamą turtą. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą ir savo pareigą pagal įstatymą jį ginti, motyvavo būtent tuo, kad NŽT, atkurdama nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų paviršinių vandens telkinių - ežero (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ežero (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalys, kurių išsaugojimas išimtinėje valstybės nuosavybėje yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleistos privačion nuosavybėn. Akcentuoja, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Ginčijami administraciniai aktai, priimti nuosavybės teisių atkūrimo procese, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl prokuroras, turėdamas ne tik teisę, bet ir pareigą, pasirinko tinkamą viešojo intereso gynimo priemonę ir pagrįstai ginčijo administracinius aktus, o ne inicijavo vandens telkinių paėmimą visuomenės poreikiams. Be to, Prokuratūra nekompetentinga spręsti dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams, tuo labiau, joks teisės aktas nesuteikia prokurorui teisės inicijuoti vandens ūkio paskirties žemės (vandens telkinių) paėmimą visuomenės poreikiams, proporcingai ir adekvačiai atlyginant už paimamą turtą, tuo pačiu ignoruojant aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančius administracinius aktus ir įteisinant iš neteisės atsiradusią teisę.

38. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad nagrinėjamoje byloje ginčas priklauso tam ypatingam atvejui, kai galima saugoti bei ginti ir teisei paklususio, įstatymų reikalavimų laikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, priimtų pažeidžiant teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje A575-1576/2008, kurioje buvo nagrinėjamos aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo - neaiškaus asmeninio ūkio žemės suteikimo reguliavimo, - byloje susiklostė ypatinga situacija, pareiškėjai buvo suteikta asmeninio ūkio žemė naudojimuisi, ir ji ja naudojosi 14 metų, valdžios institucijos sudarė galimybę pareiškėjai sumokėti už žemę pagal tuo metu galiojančius įstatymus ir pareiškėja prieš 14 metų sumokėjo reikalaujamą sumą. Nagrinėjamu atveju prokuroro ginčijami administraciniai aktai priimti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius, be to, ne prieš dešimtį ir daugiau metų, o 2011 m. gruodžio mėn., 2013 m. lapkričio 27 d., vandens telkinių - ežerų (duomenys neskelbtini) - dalys perduotos neatlygintinai (lygiavertės turėtosioms, kurių vertė atitinkamai - 936 Lt (t. y. 231,08 Eur), 1 365 Lt (t. y. 395,33 Eur), 663 Lt (t. y. 192,02 Eur), 663 Lt (t. y. 192,02 Eur), 663 Lt (t. y. 192,02 Eur)), taigi, už ginčo vandens telkinio dalis fiziniai asmenys nemokėjo pinigų, jos nebuvo perleistos ir tretiesiems asmenims atlygintinų sandorių pagrindu ir kt.

39. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje A-146-1353/2014, kurioje buvo nagrinėjamas administracinis ginčas dėl įstatymų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, ar kitomis nutartimis, priimtomis bylose, kuriose buvo ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybes teise priklausančius objektus ir sprendžiama dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo, o rėmėsi praktika administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012, kurios faktinės aplinkybės ne tik kad netapačios, bet ir nepanašios. Panevėžio apygardos administracinis teismas klausimą dėl interesų pusiausvyros derinimo išsprendė mechaniškai, neatsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje esamas aplinkybes, apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, kad visų dabartinių ežerų savininkų nuosavybės teisėms atsirastų neigiamos pasekmės, nes atsirastų naujas ir dabartinių ežerų savininkų nepageidaujamas bendraturtis - valstybė, sumažėtų visų ežerų savininkų, tarp jų ir teisėtai įgijusių vandens telkinius, turto vertė, nenurodydamas jokių motyvų, kokios neigiamos pasekmės gali atsirasti dėl bendraturčio - valstybės, kodėl turi sumažėti ežerų savininkų turto vertė, kai byloje nėra ginčijami administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo ežerų dalis iki 2009 m. gruodžio 28 d. (t. y. Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 įsigaliojimo), o skundžiami aktai, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos 2011 m. ir 2013 m., taigi nėra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, ginčo vandens telkinių dalys nebuvo perleistos atlygintinai civilinių sandorių pagrindu.

40. Akcentuoja, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, turintys neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, ir nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Įstatymuose nėra jokių išlygų, kad priklausomai nuo valstybinės reikšmės vidaus vandenų dydžio galima savarankiškai spręsti, ar jie priskirtini išimtinei valstybės nuosavybei ir kokią išskirtinę svarbą visuomenei jie turi. Šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės vandens telkinių, kuriems nustatytas ypatingas teisinis režimas, dalių apsaugą, juose esančių išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, visuomenės galimybę naudotis šiais objektais, laisvai patekti prie ežero ir kt. Teismo sprendime nurodyti motyvai, kad ginčo ežerai nėra priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms saugomoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę reikšmę visuomenei, už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos valstybės institucijos, priimdamos ginčijamus aktus, laikėsi praktikos, kad nuosavybės teisių pretendentas atkūrimas į (duomenys neskelbtini) ežerus buvo galimas, pretendentai nuo 2003-2004 metų įgijo teisėtus lūkesčius, kad bus atkurtos nuosavybės teisės perduodant visus šiuos vandens telkinius pretendentų bendrojon nuosavybėn, nesudaro pagrindo teikti prioritetą privačių asmenų teisių ir interesų apsaugai bei spręsti, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas mažiau svarbus nei teisinių santykių stabilumas. Pažymi, kad ginčo ežero išskirtinę svarbą visuomenei lemia ne jo priskyrimas rezervatui, draustiniui ar kitai teritorijai, o tai, kad jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės vandens telkinys, t. y. Konstitucijos ginama vertybė, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise, yra išimtas iš civilinės apyvartos daiktas, kurio perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas.

41. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Panevėžio apygardos administracinis teismas nepagrįstai rėmėsi teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nes nuosavybės teisės piliečiams buvo atkurtos į Konstitucijos ginamą vertybę bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neteisėtai. Nagrinėtos bylos kontekste administracinių aktų stabilumas turi mažesnę reikšmę, nei Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas. Be to, nuo skundžiamų aktų priėmimo iki prokuroro kreipimosi į teismą praėjo ne itin ilgas laikotarpis, asmenys, kuriems buvo perleistos ginčo ežerų dalys, investicijų į juos nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisinių santykių stabilumui ir šių santykių subjektų teisėtiems lūkesčiams reikėtų teikti pirmenybę.

42. Pareiškėjas teismo sprendimo argumentus, kad pretendentai ir atsakovai M. B., A. B. elgėsi sąžiningai, priimant sprendimą nesiekė jokių neteisėtų tikslų ir jo priėmimą nulėmė išimtinai institucijos, kuriai pavesta priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises, veiksmai, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimais sukeltų pasekmių. Sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju galimi būtų tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja. Teisės aktuose neįtvirtinta, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl teismo argumentai dėl atsakovų sąžiningumo, vertinant dėl interesų pusiausvyros derinimo ir turto išreikalavimo iš jų klausimą, neturi teisinės reikšmės.

43. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė atsižvelgęs ir į tai, kad EŽTT yra įvertinęs skundus dėl valdžios institucijų veiksmų, taisant jų pačių padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir bylose Konvencijos garantuojamos teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimai nustatyti valdžios institucijoms nepasiekus teisingos pusiausvyros tarp suinteresuotų asmenų nuosavybės apsaugos ir bendrojo intereso reikalavimų, privatiems asmenims užkrovus pernelyg didelę naštą už valdžios institucijų padarytas klaidas. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas nesprendė klausimo dėl galimo kompensavimo mechanizmo už paimamą turtą ir neatsižvelgė į tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme, paprastai bus laikomas nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos. Vis dėlto ir ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė. Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu. Panevėžio apygardos administracinis teismas nesivadovavo EŽTT praktika dėl paimamo turto kompensacijos sąlygų ir dydžio, o formaliai sprendė, kad privatiems asmenims bus užkrauta pernelyg didelė našta už valdžios institucijų padarytas klaidas.

44. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

45. Atsiliepime nurodo, kad visi argumentai yra išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl papildomai jų nekartoja. Pažymi, kad nesuprantama teismo pozicija nagrinėjamu klausimu, kadangi sprendime konstatuota ir neneigiamas faktas, jog ginčo ežerai (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, tą faktą patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo informacija ir dokumentai, todėl jie pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtini valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Nors teismas konstatavo, jog valstybė neturi siekio paimti šiuos ežerus visuomenės poreikiams, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens V. L. pateiktos teismui fotofiksacijos patvirtina faktą ir aplinkybes, kad valstybė vykdo ES lėšomis finansuojamus projektus ir vyksta miško, esančio prie (duomenys neskelbtini) ežero, rekreacinių funkcijų plėtra.

46. Atsakovas NŽT pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - prokuroro prašymą tenkinti.

47. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą išdėstytais argumentais. Nurodo, kad teismo sprendime nurodytų argumentų dalis yra mažareikšmiai, todėl teisiškai įvertinus jų pagrįstumą, jie nesudaro pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą, o įvertinus interesų pusiausvyrą, teikti prioritetą privačių asmenų interesų gynimui. Teismas pripažino, kad ginčo ežerai (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, tą faktą patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo informacija ir dokumentai, kuriais teismas vadovavosi ir šį faktą pripažino, todėl jie pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą, priskirtini valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šie duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti.

48. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose ir teigia, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Nesutinka su teismo argumentais, kad vienas esminių motyvų, jog netikslinga ginti viešąjį interesą, tai, kad iki Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo – 2009 m. gruodžio 28 d., į didžiąją ginčo ežero dalį jau buvo atkurtos nuosavybės teisės privatiems asmenims. Minėti paviršiniai vandens telkiniai - ežerai (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise. Šiuo klausimu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, kuria yra privalu vadovautis, ir netikslinga taikyti išimčių pavieniams atvejams. Analogiško pobūdžio byloje Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-878-283/2016, kuriuo taip pat apgynė viešą interesą ir panaikino neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dalyje, kurioje neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į paviršinį vandens telkinį, kuris nuosavybės teise iki 1940 metų priklausė valstybei.

49. Pažymi, kad nors teismas konstatavo, kad valstybė neturi siekio paimti šiuos ežerus visuomenės poreikiams, tačiau V. L. pateiktos teismui fotofiksacijos patvirtina faktą ir aplinkybes, kad valstybė vykdo ES lėšomis finansuojamus projektus ir vyksta miško, esančio prie (duomenys neskelbtini) ežero, rekreacinių funkcijų plėtra.

50. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinęs teisinį reglamentavimą, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose bei Konstitucinio Teismo konstitucinę doktriną, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, iš kurių akivaizdu, kad minėti paviršiniai vandens telkiniai, nepriklausomai nuo to, kad nors ir nebuvo įtraukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka į neprivatizuojamus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, tačiau Vandens įstatymo formaliai inter alia (be kita ko) nuo 1997 m. lapkričio 19 d. priskirti valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- pareiškėjo prašymą patenkinti.

51. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

52. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimu, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė. Akcentuoja, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų dalykas iš esmės sutampa, todėl palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Pažymi, kad individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl laikytinas neteisėtu iš esmės.

53. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės įtvirtino privačių asmenų nuosavybės teisę į Konstitucijos ginamas vertybes – ežerų dalis, kurių perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas.

54. Atsakovė A. B. atsiliepimuose į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti.

55. Atsiliepimuose nurodo, kad atsakovas visą laiką buvo atsakingas už nuosavybės atkūrimą pretendentams, tačiau dėl neveiklumo ar atsakovo aplaidumo nuosavybės atkūrimas užsitęsė daugiau kaip 20 metų. Pretendentai nuosavybės teises prašė atkurti natūra. Visi jie pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę ir vandens telkinį. Buvę savininkai (duomenys neskelbtini) valsčiuje valdė 84,13 ha ploto žemės ir 32 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį. Visų pretendentų interesas buvo susigrąžinti (duomenys neskelbtini) ežero dalį, kuri priklausė pretendentų seneliams ir tėvams. (duomenys neskelbtini) ežeras nuo 2003 m. priskirtas valstybės išperkamam turtui, todėl nuosavybės teisės į jo dalį negalėjo būti atkurtos natūra. Dėl Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus valdininkų aplaidumo ir atkūrimo proceso vilkinimo, pretendentams nuosavybė iki 2003 m. galėjo būti atstatyta į (duomenys neskelbtini) ežero dalį ir nuosavybės atkūrimas būtų baigtas, nebūtų ginčo pasirinkus lygiaverčius vandens telkinius ežerus (duomenys neskelbtini). Pretendentai negalėjo savo valios keisti pasirinkus minėtus ežerus, jiems kitų ežerų ir nesiūlė, nuosavybės atkūrimo procesas priklausė ne nuo jų valios. Iki Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo įsigaliojimo buvo pakankamai laiko atkurti nuosavybės teises pretendentams į pasirinktus vandens telkinius, kadangi pretendentai savo valią atkurti nuosavybę buvo išreiškę keliais metais anksčiau.

56. Nuosavybės teisės į 6,43 ha ploto vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežeras, turinčio 8,20 ha plotą, atkurtos 2007 m. spalio 10 d. Panaikinus sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į likusią ežero dalį, vandens telkinys didžia dalimi liktų privačių asmenų nuosavybe ir toliau. Panaši situacija su ežeru (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės atkurtos į 11.50 ha ploto, ežero (duomenys neskelbtini) plotas - 13,60 ha. Ežeras didžia dalimi liktų kitų asmenų (giminaičių) privačia nuosavybe. Ginant viešąjį interesą, visiškai neatsižvelgiama į protingumo kriterijų ir nebus apginti kiti viešieji interesai, t. y. pretendentai taip pat yra visuomenės dalis ir turi teisę į nuosavybės atkūrimą natūra.

57. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai atnaujino terminą prokuroro prašymui paduoti, nes objektyvių priežasčių ir aplinkybių tai nebuvo nustatyta, jų prokuroras ir nenurodė.

58. Pažymi, kad nesutinka, jog būtų taikoma restitucija ir už tariamai neatlygintinus paveldėjimo santykius visai nebūtų atlyginta, o už kitą nuosavybę atlyginta pinigais. Taip pat nesutinka ir su siūloma kaina, o nuosavybės ji neprašė kompensuoti pinigais, bet siekė nuosavybę atkurti natūra.

59. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovei ir valstybei, nes atsakovei teikiama 50 proc. valstybės garantuojama teisinė pagalba.

60. Atsakovas M. B. atsiliepimuose į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti.

61. Nurodo, kad nuosavybės teises siekė atkurti natūra. Nesutinka su siūlomu kompensacijos dydžiu. Prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

62. Tretieji suinteresuoti asmenys V. A., V. L. ir A. R. atsiliepimuose į apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

63. Atsiliepimuose nurodo, kad jų interesas buvo susigrąžinti (duomenys neskelbtini) ežerą, kuris priklausė jų seneliams ir tėvams, tačiau pagal galiojančius įstatymus to padaryti negalėjo. Neginčijo (duomenys neskelbtini) ežero nuosavybės natūra atgavimo. Paklusę įstatymų reikalavimams, pasitikėdami valstybės institucijomis, kurios savo funkcijas vykdo atsakingai, Lietuvos Respublikos vardu, kaip atlyginimą už valstybės išperkamą turtą pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą - lygiaverčių vandens telkinių neatlygintiną perdavimą nuosavybėn. Vieningai nusprendus, laisva valia buvo pasirinkti (duomenys neskelbtini) ežerai, nuo 2003–2004 metų laukė nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo metu galiojęs Vandens įstatymas nenumatė, kad iki 1940 metų valstybei priklausę vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo“ nereglamentavo, kad ežerai (duomenys neskelbtini) yra įtraukti į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Buvo pateikti visi būtini dokumentai, sąžiningai vykdomi valstybės institucijų nurodymai. Tikėjosi, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas bus įgyvendintas operatyviai.

64. Teigia, kad turėtų būti atsižvelgta į tai, jog net ir panaikinus pareiškėjo ginčijamus administracinius aktus, valstybės išimtinė nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) ežerus nebus užtikrinta, kadangi šie ežerai didžiąja dalimi - 6,43 ha (duomenys neskelbtini) ežero ir 11,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero liks privačių asmenų nuosavybėje. Taip pat nesutinka, kad būtų taikoma restitucija, siūlomi kompensacijų dydžiai neatitinka realių rinkos kainų. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 65. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys V. A., V. L. ir A. R. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nemotyvavo. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

66. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinumo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, pažymi, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

67. Pagal bendrą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikriną neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.).

68. Nagrinėjamo ginčo atveju yra ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, sudarančios pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, kadangi priešingai gali būti pažeistos valstybės ir asmenų teisės. Todėl teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi.

69. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad Utenos apskrities viršininko sprendimais, priimtais 2007 m. spalio 10 d. Nr. 13-22346, Nr. 13-22347, Nr. 13-22348, Nr. 13-22349, Nr. 13-22350 ir Nr. 13-22351, atkurtos nuosavybės teisės V. A., A. R., V. T., M. B., N. B., A. B., perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam turtą – atitinkamas vandens telkinio (duomenys neskelbtini) ežero dalis, kurių bendras plotas yra 6,43 ha arba 643/820 vandens telkinio dalis.

70. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 41S-315 K. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią vandens telkinio dalį lygiaverčiu turėtajam turtu – 0,72 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį (72/820 ežero dalių). Šią (duomenys neskelbtini) ežero dalį pagal 2012 m. rugsėjo 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 2692, paveldėjo atsakovė A. B.. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 41S-288 A. B. atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam vandens telkiniui – 1,05 ha (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

71. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko sprendimais, priimtais 2006 m. birželio 5 d.: Nr. 13-16093, Nr. 13-16133, Nr. 13-16094, 2006 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 13-16272, atkurtos nuosavybės teisės A. B., K. B., A. B. ir A. R., perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam turtą – atitinkamas vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero - dalis, kurių bendras plotas yra 11,50 ha arba 1150/1330 vandens telkinio dalis.

72. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais: 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-324 buvo atkurta nuosavybės teisė V. T., perduodant lygiavertį turėtajam turtą - 0,60 ha ploto ežero (duomenys neskelbtini) dalį; 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-323 N. B. buvo atkurta nuosavybės teisė perduodant lygiavertį turėtajam turtą - 0,60 ha ploto ežero (duomenys neskelbtini) dalį; 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 41S-325 buvo atkurta nuosavybės teisė M. B., perduodant lygiavertį turėtajam turtą - 0,60 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

73. Pareiškėjas prašo teismo panaikinti tik sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtus 2011–2013 metais bei su šiais sprendimais susijusius aktus ir neginčija sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtų 2006–2007 metais. Pirmosios instancijos teismas tokioje apimtyje ir išnagrinėjo pareiškėjo pareiškimą.

74. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ežeras Lietuvos Respublikos upių, ežerų tvenkinių kadastre įregistruotas 2003 m. kovo 21 d., kodas (duomenys neskelbtini), vandens paviršiaus plotas 8,5 ha, o (duomenys neskelbtini) ežeras įregistruotas kadastre 2003 m. kovo 21 d., kodas (duomenys neskelbtini), vandens paviršiaus plotas - 13,3 ha.

75. Pagal Žemės įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, nurodyti vandens telkiniai yra vandens ūkio paskirties žemės sklypai ir sudaro atskirus turtinius vienetus.

76. Minėti vandens telkiniai teisės aktų nustatyta tvarka nėra įrašyti į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, tačiau kaip nustatyta byloje, jie atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą kriterijų, kuriuo vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, kaip vandens telkiniai iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise. Todėl esant šiam kriterijui yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad (duomenys neskelbtini)ežeras negali būti perleistas privačion nuosavybėn, kadangi pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija) inter alia valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise.

77. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ši konstitucinė nuostata reiškia, jog nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo 16 punktas).

78. Remdamasi šiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, kartu nuosavybės teise priklausytų ir privatiems asmenims.

79. Teismas nagrinėdamas bylą, susijusią su viešuoju interesu, vadovaudamasis bylos nagrinėjimo visapusiškumo principu (ABTĮ 80 str. 1 d.), siekdamas išnagrinėti bylą taip, kad ginčas būtų išbaigtas ir ateityje nekiltų su šiuo ginču susijusių kitų ginčų, turėjo būti aktyvus bei pasiūlyti pareiškėjui tikslinti pareiškimą, ginčijant ir atsakovo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo vandens telkinius, priimtus 2006–2007 metais, nes tik tokia apimtimi išnagrinėjus bylą, gali būti užtikrintas vandens telkinių savininkų lygybės prieš įstatymą principas.

80. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo atskleista jos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bei paminėtas aplinkybes, bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė