2018-12-05 Nr. AB-22937-3-61-3-02006-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2922-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02006-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti 716,01 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. spalio 30 d. sudarė kelionės sutartį Nr. PT003631 su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 22 d. Už kelionę buvo sumokėta 2 598 Lt (752,43 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. lapkričio 17 d. pagal Turizmo departamento nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta 36,42 Eur suma. V. B. negrąžinta suma yra 2 472,23 Lt (716,01 Eur).

3. Pareiškėja pažymėjo, kad jai sumokėta kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Pažymėjo, kad šioje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Pasak atsakovo atstovo, šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl pagal Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Be to, Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia, turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjos, reikalavimai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos V. B. skundą tenkino. Priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 716,01 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. birželio 19 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą 716,01 Eur turtinę žalą.

10. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. spalio 30 d. pareiškėja ir „Plius travel“ (kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“) sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003631 dėl kelionės į Egiptą (Hurgadą) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d., kelionės kaina – 2 758 Lt (798,77 Eur). Pareiškėja už šią kelionę 2014 m. spalio 21 d. į UAB „Tobulita“ sąskaitą pervedė 2 598 Lt (752,43 Eur). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

11. Draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. lapkričio 17 d. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 36,42 Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 716,01 Eur suma.

12. Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 7 ir 8 straipsniais ir juos detalizuojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 8 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, 8 straipsnio 7 dalimi ir pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 36,42 Eur, už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai teismui leido teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja V. B. Pareiškėjos pateikta 2014 m. spalio 30 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003631 ir mokėjimo nurodymas Nr. 141 (2014 m. spalio 21 d.) patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 2 598 Lt (752,43 Eur). Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 36,42 Eur, pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta 716,01 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjai.

16. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų teismas vadovavosi CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. birželio 19 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nes sprendime nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas priteisė turtinę žalą iš valstybės, nesant jokių motyvų dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo, kas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

17.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas. Pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus, teismas sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, nes konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Teismas taip pat pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, nes sprendė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytų pareigų.

17.3. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

17.4. Teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė vizų mokesčius. Vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Taigi pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatoriaus turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Todėl 78,36 Eur suma negalėjo būti priteista pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimas.

17.5. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja yra pateikusi 734,87 Eur reikalavimą bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą tenkinti.

19. Atsiliepime pažymi, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma. Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės jai buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, kuris atitiko likusią jai negrąžintą sumą, kuri buvo sumokėta už kelionę, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma.

24. Kaip jau minėta, pareiškėja jai padarytos žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

25. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

26. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti ir vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

27. Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt., C-140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

28. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rechberger ir kt. 63, 64 p.).

29. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (Teisingumo Teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe bei Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

30. Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Pažymėtina, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str.).

31. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų;

2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

32. Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, nustatė: kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu;

2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;

4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

33. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

34. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nustatantis kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką, draudimo sutarties terminą, draudimo išmokos dydžio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas, laidavimo draudimo sutarties nutraukimo tvarką, be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.);

Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8–8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą.

Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29–29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.);

Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51–51.2. p.);

Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

35. Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumui, Turizmo departamentas, įvykdęs UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinį dydį – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos.

36. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

37. Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiam, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą (Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79), konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 nurodė, kad teismas turi pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

42. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

43. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

44. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

45. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, numato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

47. Dėl pareiškėjai priteistos turtinės žalos ir jos dydžio pažymėtina, jog už kelionę pareiškėja sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur). Kelionei neįvykus, 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėja pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. lapkričio 17 d. pagal Turizmo departamento nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta 36,42 Eur suma. V. B. negrąžinta suma liko 2 472,23 Lt (716,01 Eur). Būtent ši suma buvo priteista pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimu.

48. Apeliaciniame skunde atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos sumokėta suma už vizas turėtų būti išskaičiuota iš turtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo įrašyta ir viza. Viza buvo įsigyta į Egiptą, t. y. šios išlaidos yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjos išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo.

49. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti, todėl pareiškėjai priteistina likusi negrąžinta suma dėl kelionės paketo įsigijimo.

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė