2023-01-04 Nr. AB-356-3-62-3-03365-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-808-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03365-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 15.8; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ivetos Pelienės (pranešėja), Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Katos studija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:

1) ištirti, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) direktoriaus 2018 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1P-238-(1.3 E.) (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2020 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 1P-13-(1.3 E.) redakcija (paskelbta: TAR, 2020-01-08, Nr. 206) patvirtintų Sutikimų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių (toliau – ir Sutikimų išdavimo taisyklės, Taisyklės) 6.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui (dokumento Nr. XII-935, šiam ginčui aktuali redakcija: 2014 m. birželio 12 d., paskelbta:

TAR, 2014-06-26, Nr. 9160) (įvertinant, ar jame nėra teisės spragų apimtimi, kiek nenustatytas teisinis reguliavimas išduoti subjektui Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri konkursų ar aukcionų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius neorganizuoja ir jų laimėtojų neskelbia);

2) ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.3 papunktis neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui (įvertinant, ar jame nėra teisės spragų apimtimi, kiek nenustatytas teisinis reguliavimas išduoti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas);

3) ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (dokumento Nr. VIII-1099, šiam ginčui aktuali redakcija: 1999 m. kovo 23 d., paskelbta: „Valstybės žinios“, 1999-04-02, Nr. 30-856) 4 straipsnio 2 daliai;

4) ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.3 papunktis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai;

5) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 8SD-4998-(14.8.125E.);

6) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 8SD-4995-(14.8.125E.);

7) panaikinti NŽT 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 1SS-2152-(5.59 E.); 8) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjo prašymą išduoti sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje adresu Sukilėlių pr. / Žeimenos g., Kaune; 9) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjo prašymą išduoti sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje adresu Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 18 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 29-2-1225 šių prašymų netenkino ir nurodė, kad Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282 (toliau – ir Aprašas), 5.2 punkto nuostatos numato, kad reikalinga pateikti žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimą.

2.2. Pareiškėjas 2020 m. spalio 6 d. kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių su prašymais išduoti sutikimus statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius (reklaminius įrenginius) valstybinėje žemėje adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. NŽT Kauno miesto skyrius 2020 m. spalio 21 d. sprendimais Nr. 8SD-4998-(14.8.125E.) ir Nr. 8SD-4995-(14.8.125E.) atsisakė nagrinėti UAB „Katos studija“ prašymą išduoti sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė Sutikimų išdavimo taisyklių 6 punkte nurodytų dokumentų. Minėtus sprendimus pareiškėjas apskundė NŽT. NŽT 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, kad yra būtinas NŽT sutikimas statyti reklaminius įrenginius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, o NŽT, būdama valstybinės žemės patikėtine, savo nuomonę dėl reklaminių įrenginių statymo pateikė Kauno skyriaus 2020 m. spalio 21 d. raštais Nr. 8SD-4998-(14.8.125 E.) ir Nr. 8SD-4995-(14.8.125 E.), t. y. atsisakė išduoti sutikimą, motyvuotai nurodydama, kad pateikti ne visi dokumentai, kurie reikalingi, kad būtų galima išduoti sutikimus.

2.3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai buvo priimti nepagrįstai ir neteisėtai, formaliai ir biurokratiškai. Teigė, kad objektyviai yra neįmanoma pateikti NŽT reikalaujamų Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytų dokumentų, kadangi jie neegzistuoja ir šią dieną egzistuoti negali, t. y. pareiškėjas negali pateikti dokumentų, įrodančių, kad UAB „Katos studija“ laimėjo Kauno miesto savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, ir nurodytų Taisyklių 4.1 papunktyje, kadangi: 1) Kauno miesto savivaldybė nėra organizavusi konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius ir paskelbusi jų laimėtojo prašomoje įrengti reklaminį įrenginį vietoje; 2) nėra Kauno miesto savivaldybės patvirtinto dokumento, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas atsakovo reikalaujamas reklaminių įrenginių išdėstymas. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 29-2-1434 nurodė, kad: „Jūsų atveju žemė, ant kurios pageidaujate įrengti išorinę reklamą, Savivaldybei nepriklauso, todėl negali būti taikomi Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinto viešo konkurso organizavimo tvarkos aprašo reikalavimai ir tokių konkursų organizuoti neturime teisės. Dėl šios priežasties nėra ir Jūsų prašomų reklaminių įrenginių vietų patvirtintų schemų, todėl jų pateikti Jums negalime“.

2.4. NŽT Kauno miesto skyrius atsisakymus nagrinėti prašymus išduoti leidimus priėmė formaliai, reikalaudamas pateikti kito viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumentus, kurie objektyviai neegzistuoja ir kurių sudarymas ir patvirtinimas nuo pareiškėjo nepriklauso; teisės aktai savivaldybių neįpareigoja organizuoti konkursų ar aukcionų, kad būtų paskelbtas konkurso ar aukciono laimėtojas dėl leidimų įrengti išorinę reklamą (toliau – ir Leidimai) išdavimo, taip pat teisės aktai neįpareigoja savivaldybių tvirtinti reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitų dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas. Kiekvienos savivaldybės administracija savo nuožiūra sprendžia, kokiu būdu ir tvarka organizuoti leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimą. Šiuo metu Kauno miesto savivaldybės administracija (kaip ir dalis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracijų) nėra organizavusi ir paskelbusi konkurso ar aukciono dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo ant jai nepriklausančios žemės.

2.5. Viešojo administravimo subjektui yra suteikta diskrecijos teisė tam, kad subjektas adekvačiai reaguotų į iškilusius klausimus, nes priimant teisės aktus nėra galimybės numatyti visų aplinkybių, kurios gali iškilti ateityje. Skundžiamus sprendimus galima vertinti kaip iš dalies teisėtus aktus, tačiau dėl anksčiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo juos laikyti teisingais. NŽT nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl reklaminių įrenginių statybos valstybinėje žemėje tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis laimėjo Kauno miesto savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, ir nepateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos patvirtintos reklaminių įrenginių išdėstymo schemos kopijos arba kito savivaldybės patvirtinto dokumento, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas. Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisės nei organizuoti konkurso, nei sudarinėti šios žemės planų su pažymėtomis reklaminių įrenginių vietomis žemėje, kuri nepriklauso savivaldybei.

2.6. Kauno miesto savivaldybės administracija yra tenkinusi pareiškėjo paraiškas gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune (tiems patiems reklaminiams įrenginiams tais pačiais adresais, dėl kurių leidimas nebuvo išduotas pagal 2020 m. rugsėjo 18 d. paraiškas), nors pareiškėjas su pradinėmis 2020 m. kovo 6 d. paraiškomis NŽT sutikimo nebuvo teikęs. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 18 d. paraiškomis iš esmės siekė pratęsti leidimų, gautų pagal 2020 m. kovo 6 d. paraiškas, galiojimus. Tokiu elgesiu viešojo administravimo subjektas sukūrė teisėtą lūkestį, kad leidimai, nepasikeitus reglamentavimui, ir toliau bus išduodami ta pačia tvarka, o ne iškeliant papildomus reikalavimus. Anksčiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas dėl viešojo administravimo subjektų, atstovaujančių tai pačiai valstybei, galimo veiksmų nekoordinuotumo ir negebėjimo tarpusavyje suderinti savo funkcijų atlikimo, dėl netinkamo tarnybinio bendradarbiavimo pateko į circulus vitiosus (užburtas ratas): viešojo administravimo subjektai reikalauja, kad pareiškėjas pateiktų kito viešojo administravimo subjekto dokumentus, nors abu viešojo administravimo subjektai žino, kad reikalaujami dokumentai nebus išduoti.

2.7. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2. ir 6.3 papunkčiai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, ir ar 6.2 ir 6.3 punktuose nėra teisės spragos (legislatyvinės omisijos), kuri lemtų šių papunkčių prieštaravimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, pageidaujantis gauti Sutikimą, NŽT Teritoriniam skyriui turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad asmuo laimėjo savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, nurodytus Sutikimų išdavimo taisyklių 4.1 papunktyje, ir laikinuosius statinius, nurodytus Sutikimų išdavimo taisyklių 4.3 papunktyje, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui privilegijuoti arba diskriminuoti atskirus ūkio subjektus; ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.3 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas apimtimi, kuriuo nustatyta, kad asmuo, pageidaujantis gauti sutikimą reklaminį įrenginį, privalo pateikti savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, patvirtintą reklaminių įrenginių išdėstymo schemos kopiją arba kitą savivaldybės patvirtintą dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui privilegijuoti arba diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.

2.8. Asmuo, pageidaujantis gauti Sutikimą, be kitų dokumentų, būtinai visais atvejais NŽT privalo pateikti: dokumentus, įrodančius, kad asmuo laimėjo savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti nesudėtingus statinius (Taisyklių 6.2 papunktis) ir savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, patvirtintą reklaminių stendų, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymo schemos kopiją arba kitą savivaldybės patvirtintą dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių stendų, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymas (6.3 papunktis). Taisyklių 6.3 papunktyje nėra numatyta teisinio reguliavimo, numatančio ir nustatančio NŽT sutikimų statyti reklaminius įrenginius (reklaminius stendus, skydus, stulpus ir pan.) išdavimą, jei savivaldybė, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės patvirtintų dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas (ir todėl asmuo negali pateikti šio dokumento NŽT); Taisyklių 6.2 papunktyje nėra numatyta teisinio reguliavimo, numatančio NŽT sutikimų statyti reklaminius įrenginius (reklaminius stendus, skydus, stulpus ir pan.) išdavimo tvarką, jei savivaldybė, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, neorganizuoja konkurso ar aukciono išduoti leidimą (suteikti teisę) statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius (o leidimus išduoda ne konkurso, bet kita jos patvirtinta tvarka) (ir todėl asmuo negali pateikti dokumento apie konkurso arba aukciono laimėjimą NŽT). Taisyklėse nėra numatyta visiškai jokių atvejų, kad Sutikimą būtų galima išduoti nepateikus Taisyklių 6 punkte nurodytų dokumentų.

2.9. Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto, įpareigojančio savivaldybes suteikti teisę asmeniui statyti reklaminius įrenginius išimtinai tik konkurso ar aukciono laimėtojams; kiekviena savivaldybė nustato tvarką, pagal kurią suteikia teisę statyti reklaminius įrenginius, tačiau neprivalo numatyti, kad ši teisė suteikiama būtinai konkurso ar aukciono tvarka jų laimėtojams; taip pat nėra teisės akto, įpareigojančio savivaldybes patvirtinti reklaminių įrenginių išdėstymo schemas arba kitokius dokumentus, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas. Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nesant pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo, susidaro situacija, kad NŽT negali išduoti sutikimų, jei asmenys siekia vykdyti reklaminę veiklą Lietuvos Respublikoje esančioje valstybinėje žemėje, kuri patenka į teritoriją tų savivaldybių, kurios nėra patvirtinusios reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, ir taip pat į teritoriją tų savivaldybių, kurios neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius.

2.10. NŽT yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės (išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams) patikėtinė, kuri išduodamų sutikimų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai (toliau – ir Sutikimai), išdavimo atvejus ir tvarką nustatė Taisyklėmis. Taisyklių 6.2 punkte tvarkos gauti sutikimus nenustatymas apimtimi, kiek nenustatoma tvarka subjektui gauti NŽT sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės nepateikiant duomenų apie tai, kad jis yra leidimų įrengti reklaminius įrenginius konkurso ar aukciono laimėtojas dėl to, kad savivaldybė neorganizuoja konkursų ar aukcionų ir nepaskelbia jo laimėtojo, visiškai ir be jokių išimčių eliminuoja asmenų galimybę gauti NŽT sutikimus įrengti reklaminius įrenginius teritorijose tų Lietuvos Respublikos savivaldybių, kurios neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, visiškai eliminuoja asmenų galimybę vykdyti reklaminę veiklą šio dokumento netvirtinančios Lietuvos Respublikos savivaldybės teritorijoje. Tokių Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijose reklamos veikla valstybei priklausančioje žemėje tampa visiškai neįmanoma.

2.11. Taisyklių 6.3 punkte tvarkos išduoti Sutikimus nenustatymas apimtimi, kiek nenustatoma tvarka subjektui išduoti NŽT sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės nepateikiant savivaldybės patvirtintos reklaminių įrenginių išdėstymo schemos arba kitokio dokumento, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas dėl to, kad savivaldybė tokių dokumentų netvirtina, visiškai eliminuoja asmenų galimybę vykdyti reklaminę veiklą šio dokumento netvirtinančios savivaldybės teritorijoje. Tokių Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijose reklamos veikla valstybei priklausančioje žemėje tampa visiškai neįmanoma.

2.12. Laikytina, kad toks Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nustatytas neišsamus reglamentavimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui, kuris numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: (...); lygiateisiškumo. Nustačius tvarką, pagal kurią Sutikimus galima išduoti tik tiems asmenims, kurie pateikia pirmiau nurodytus dokumentus, ir nenumačius tvarkos, pagal kurią Sutikimus galima išduoti asmenims, kurie teisę įrengti reklaminius įrenginius įgijo ne konkurso ar aukciono, o kita tvarka, ir kurie siekia Sutikimus gauti savivaldybėse, kurios netvirtino planų, Taisyklėmis nebuvo sudaryta galimybė išduoti leidimų tiems asmenims, kurie siekia reklaminę veiklą vykdyti (įrengti reklaminius įrenginius) tų savivaldybių, kuriose leidimai įrengti reklaminius įrenginius išduodami ne konkurso, o kitu teisėtu būdu, ir kuriose nėra patvirtinta reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentų, teritorijose. Nėra pagrįsta, kad privilegija gauti Sutikimus suteikta tiems subjektams, kurie leidimą įrengti reklaminį įrenginį Lietuvos Respublikos valstybinėje žemėje įgijo konkurso ar aukciono tvarka, o ne kita teisėta tvarka; nėra pagrįsta, kad privilegija gauti Sutikimus suteikta subjektams, kurie siekia įrengti reklaminį įrenginį toje valstybinėje žemėje, kuri patenka į savivaldybių, kurios nusprendė patvirtinti reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentus, palyginti su tais subjektais, kurie siekia įrengti reklaminį įrenginį toje valstybinėje žemėje, kuri nepatenka į savivaldybių, kurios nusprendė patvirtinti reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentus. Nesant objektyvaus pateisinančio pagrindo išskirti asmenų grupę leidimo įrengti reklaminį įrenginį gavimo pagrindu ir nesant objektyvaus pateisinančio pagrindo išskirti asmenų grupę tuo pagrindu, ar ji turi reklaminių įrenginių išdėstymo schemą arba kitokį dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose numatyti reikalavimai laikytini diskriminaciniais, t. y. pažeidžiančiais Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą lygiateisiškumo principą ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui.

2.13. Taisyklių 6.2 papunktyje turėtų būti nustatytas NŽT Sutikimų išdavimo teisinis reguliavimas tiek, kiek jis nenustato tvarkos asmeniui išduoti sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri teisę įrengti reklaminius įrenginius suteikimui neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius ir neskelbia konkurso ar aukciono laimėtojo. Taisyklių 6.3 papunktyje turėtų būti nustatytas NŽT Sutikimų išdavimo teisinis reguliavimas tiek, kiek jis nenustato galimybės asmeniui išduoti sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas.

2.14. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nustato, kad Išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 1342 1 punktu įgaliojo Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją patvirtinti Išorinės reklamos įrengimo taisykles. Kompetentingos institucijos nėra priėmusios teisės akto, kuris numatytų, kad Leidimai išduodami tik tiems ūkio subjektams, kurie laimėjo savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, ar kad Leidimai išduodami tik tiems ūkio subjektams, kurie reklaminį įrenginį siekia įrenti teritorijoje tos savivaldybės, kurioje patvirtintas reklaminių įrenginių išdėstymo schemos arba kitoks dokumentas, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas. Todėl savivaldybės turi diskrecijos teisę Leidimus išduoti kiekvienos savivaldybės nustatyta Leidimų išdavimo tvarka, –Leidimus išduoti tiek konkurso tvarka, tiek ir kita jos nustatyta tvarka. NŽT neturi kompetencijos nustatyti papildomus reikalavimus, susijusius su Leidimo išdavimu ar atsisakymu išduoti Leidimą, kurie savo esme (nors ir netiesiogiai) lemtų turinčių teisę gauti Leidimus asmenų rato siaurinimą.

2.15. Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiais NŽT nustatė ne tik Sutikimų išdavimo tvarką, bet iš esmės – ir subjektų, turinčių teisę gauti leidimus įrengti reklaminius įrenginius, atrankos tvarką. Nes dėl Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose numatyto reguliavimo Sutikimus (ir leidimus įrengti reklaminius įrenginius) gali gauti tik tie subjektai, kurie tenkina NŽT reikalavimą pateikti Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose numatytus dokumentus. Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose (bei kitose Taisyklių nuostatose) nenumatytas reguliavimas, kaip išduoti NŽT Sutikimą tiems asmenims, kurie siekia įrengti reklaminį įrenginį teritorijose tų savivaldybių, kurios leidimus įrengti reklaminius įrenginius išduoda ne konkurso ar aukciono, o kitokia tvarka, ir taip pat nenumatytas reguliavimas, kaip išduoti NŽT Sutikimą tiems asmenims, kurie siekia įrengti reklaminį įrenginį teritorijose savivaldybių, kurios netvirtina reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, NŽT Sutikimai pastariesiems asmenims nėra išduodami, ir tokiu būdu šie asmenys eliminuojami iš subjektų, turinčių teisę įrengti reklaminius įrenginius ir vykdyti (ūkinę) reklaminę veiklą, rato.

Toks reglamentavimas laikytinas diskriminaciniu; NŽT privilegijuoja asmenis, kurie iš savivaldybės Leidimus gauna konkurso tvarka, o ne kita savivaldybės nustatyta tvarka. Taip apribojama konkurencija, suponuojamas nevienodas rinkoje veikiančių reklamos subjektų traktavimas. NŽT neturi kompetencijos įpareigoti savivaldybes sudaryti reklaminių įrenginių išdėstymo schemą arba kitokį dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, ir taip pat neturi kompetencijos įpareigoti leidimus įrengti reklaminius įrenginius išduoti tik konkurso ar aukciono būdu.

Todėl NŽT Taisyklės, kuriomis nusprendžiama, kad iš esmės galiojantis (suteikiantys teisę gauti Sutikimą) yra tik tas Leidimas, kuris išduotas konkurso ar aukciono būdu, laikytinas nepagrįstu ir diskriminaciniu; toks kriterijus sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas Lietuvos Respublikos reklamos rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Taip pat laikytinas diskriminaciniu ir Taisyklių reikalavimas, kad asmuo, siekiantis gauti Sutikimą, privalo pateikti reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentą, nes toks kriterijus sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas Lietuvos Respublikos reklamos rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

3. Atsakovas NŽT su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. 2020 m. spalio 6 d. buvo gauti UAB „Katos studija“ prašymai išduoti sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje Sukilėlių pr. / Žeimenos g. sankirtoje ir Partizanų g. / Pramonės pr. sankirtoje Kaune. NŽT Kauno miesto skyrius skundžiamais raštais informavo pareiškėją, kad prašymai dėl reklaminio įrenginio statybos valstybinėje žemėje galės būti nagrinėjami tik tuomet, kai bus pateikti Taisyklių 6 punkte nurodyti dokumentai.

3.2. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte yra nurodytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad galėtų būti įgyvendinta statytojo teisė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyti išimties atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų, yra išvardyti statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatose. Pagal Reglamento 50 punktą, statant ar rekonstruojant statinius valstybinėje žemėje, privalo būti valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, kuris, esant sudarytai valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai, išreiškiamas sutartyje, o statant naujus statinius ar rekonstruojant esamus valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypai nesuformuoti, – atskiru valstybinės žemės patikėtinio sprendimu.

3.3. Teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Žemės įstatyme ir Sutikimų išdavimo taisyklėse) nėra įtvirtinta prievolė Nacionalinei žemės tarnybai, gavus asmenų prašymus dėl administracinių paslaugų suteikimo, kreiptis į kitas institucijas ir susirinkti duomenis ar informaciją, kurią turėjo su prašymu pateikti pareiškėjas. Taisyklių nuostatos įpareigojo pareiškėją kartu su prašymu pateikti ir informaciją bei dokumentus, įrodančius, kad jis turi teisę pageidaujamoje vietoje statyti reklaminius įrenginius. Patvirtintose Taisyklėse nėra numatyta išimties atvejų, kad būtų galima išduoti sutikimus statyti reklaminius įrenginius (reklaminius stendus, skydus, stulpus ir pan.), jei savivaldybė, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės patvirtintų dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, kaip ir nenumatyta išimtis, kad būtų galima išduoti sutikimą asmeniui, kuris nėra laimėjęs savivaldybės organizuoto konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, šiuo atveju net nebuvus tokio konkurso.

3.4. Pareiškėjos prašymas ištirti, ar Sutikimų išdavimo išdavimo taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Ginčo teisinius santykius iš esmės reguliuoja Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintas Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas ir Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas. Leidimus įrengti reklamą išduoda savivaldybės, dėl reklamos yra atsakingos būtent savivaldybės vykdomosios institucijos ir iš esmės nuo jų valios bei sprendimų priklauso ir tai, ar gali būti išduodami NŽT sutikimai. NŽT nėra kompetentinga be savivaldybės vykdomosios institucijos valios išraiškos (Taisyklių 6 punkte nurodyti dokumentai) spręsti, ar gali būti išduodami sutikimai be Taisyklėse nurodytų dokumentų pateikimo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, taip pat paaiškino:

4.1. 2020 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su paraiška gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu Sukilėlių pr. netoli sankryžos su Žeimenos g. ir su paraiška gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu Partizanų g. / Pramonės pr. Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi paraiškas pagal Aprašo reikalavimus, nustatė, kad pareiškėjas prašo išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą valstybinėje žemėje, todėl, vadovaujantis Aprašo 5.2 papunkčiu, turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimą. Kadangi pareiškėjas tokio sutikimo kartu su 2020 m. rugsėjo 18 d. paraiškomis nepateikė, Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 29-2-1225 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune.

4.2. Pagal pareiškėjo pateiktas situacijos schemas matyti, kad abu reklaminiai įrenginiai, kuriems pareiškėja siekia gauti leidimą, įrengti ne ant žemės, statinių ar kitų objektų, kurie priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise ar yra valdomi patikėjimo teise ar kitais teisėtais pagrindais, o valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, todėl turi būti pateikiamas NŽT sutikimas. NŽT skundžiamuose sprendimuose nurodė atsisakymų išduoti sutikimus statyti reklaminius įrenginius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, teisinį pagrindą, o pareiškėjas nenurodė teisės akto, kuriam skundžiami sprendimai prieštarautų.

4.3. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis 2020 m. rugsėjo 18 d. paraiškomis siekė pratęsti leidimų, gautų pagal 2020 m. kovo 6 d. paraiškas, galiojimą, nekeičia esmės ir nesukuria pareiškėjui teisės, nesant Apraše nustatytų pagrindų, gauti naują leidimą. Ankstesnių leidimų egzistavimas ir prašymo išduoti leidimą pateikimo faktas savaime nėra pakankamas naujo leidimo išdavimui. Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo organizuoti vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) konkursus valstybinėje žemėje, kuri patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. A-852 „Dėl Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašo patvirtinimo“ (pakeistas 2020 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A-1376) patvirtino vietų, kurios yra ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų ir kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą. Į šį sąrašą įtraukta Pramonės pr. ir Partizanų g. sankryža (2.19 papunktis) bei Sukilėlių pr., šalia sankryžos su Žeimenos g. (2.23 papunktis). Paskelbus vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti konkursą, pareiškėjas tokiomis pat teisėmis, kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai, teisės aktų nustatyta tvarka turės galimybę jame dalyvauti.

4.4. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė:

6.1. 2020 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune. Kauno miesto savivaldybės administracija šių prašymų netenkino, priimdama individualų administracinį teisės aktą – 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 29-2-1225 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“. Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymas išduoti leidimus buvo motyvuotas tuo, kad Aprašo 5.2 papunkčio nuostatos numato, jog reikalinga pateikti žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimą, o pareiškėjas minėtų dokumentų nepateikė.

6.2. Atsakovas 2020 m. spalio 6 d. gavo UAB „Katos studija“ prašymus išduoti sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje Sukilėlių pr. / Žeimenos g. sankirtoje ir Partizanų g. / Pramonės pr. sankirtoje Kaune. NŽT Kauno miesto skyrius skundžiamais raštais informavo pareiškėją, kad prašymai dėl reklaminio įrenginio statybos valstybinėje žemėje bus nagrinėjami tik tuomet, kai bus pateikti Taisyklių 6 punkte nurodyti dokumentai.

6.3. Pareiškėjas, pasinaudodamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimus apskundė Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui, kuris 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1SS-2152-(5.59 E.) „Dėl gauto Jūsų skundo“ netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti skundžiamus NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimus.

7. Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjo pateiktas situacijos schemas reklaminio įrenginio, esančio adresu Partizanų g. / Pramonės pr., ir reklaminio įrenginio, esančio adresu Sukilėlių pr. / Žeimenos g., matyti, kad abu reklaminiai įrenginiai, kuriems pareiškėjas siekia gauti leidimą, įrengti ne ant žemės, statinių ar kitų objektų, kurie priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise ar yra valdomi patikėjimo teise ar kitais teisėtais pagrindais, o valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Šią aplinkybę patvirtina ir kadastro žemėlapis. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Teismas, argumentuodamas savo nuomonę dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat tuo, kad norminis administracinis aktas, teismo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo prašymą ištirti Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių nuostatų teisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiais, kuriais įpareigojama asmenį, pageidaujantį gauti Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimą pateikti duomenis apie laimėtoją, konkurso tvarka įgijusį teisę statyti reklaminį įrenginį konkrečios Lietuvos Respublikos savivaldybės teritorijoje esančioje valstybinėje žemėje, ir reklaminių įrenginių išdėstymo schemą, susiaurintas Sutikimus galinčių gauti subjektų ratas ir nesąžiningai ribojama konkurencijos teisė. Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiai daro reklaminės veiklos vykdymą neįmanomą tam tikrų savivaldybių teritorijose vien dėl to, kad leidimus išduodanti institucija pasirinko būdą išduoti leidimus ne konkurso, o kita teisėta tvarka. Šiais papunkčiais panaikinamos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę ir taip pažeidžiama Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis.

10. Teismas, įvertinęs Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Sutikimų išdavimo taisyklių 4.1 papunkčio, 6 punkto nuostatas, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta prievolė Nacionalinei žemės tarnybai, gavus asmenų prašymus dėl administracinių paslaugų suteikimo, kreiptis į kitas institucijas ir susirinkti duomenis ar informaciją, kurią turėjo su prašymu pateikti pareiškėjas, nes Taisyklių nuostatos įpareigojo pareiškėją kartu su prašymu pateikti ir informaciją bei dokumentus, įrodančius, kad jis turi teisę pageidaujamoje vietoje statyti reklaminius įrenginius.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepakankamai atskleidžia ir argumentuoja teisinio reglamentavimo prieštaravimus, nes įvertinus tiek Reklamos įstatymo 1 straipsnio, tiek 20 straipsnio paskirtį ir nuostatas, reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, akivaizdu, kad atsakovas nėra nei reklamos veiklos subjektas, nei komercinės veiklos subjektas, taip pat nevykdo su šiais visuomeniniais santykiais susijusių funkcijų, taip pat nėra reklaminės veiklos subjektų įsteigta savanoriškos priežiūros institucija. Pareiškėjui neįrodžius šių įstatymo nuostatų taikymo pagrindo šioje administracinėje byloje vertinamiems teisiniams santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiai neatitinka Reklamos įstatymo 1 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatų.

12. Teismas, įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktų, 6 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui aiškiais teisiniais argumentais nepagrindus Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, reglamentuojantiems ginčo santykius, darytina išvada, kad Taisyklių reikalavimai neprieštarauja ir nekonkuruoja su įstatymu, kurį jos įgyvendina. Todėl argumentai dėl neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui laikomi abstrakčiais ir deklaratyviais.

13. Teismas, įvertinęs Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punkto nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl prieštaravimų tarp Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių ir Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies.

14. Teismas, įvertinęs Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatas, konstatavo, kad tiek savivaldybės, tiek valstybės institucijos, kurioms pavesta norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės perduotą turtą, dėl šio turto gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, ir nustatyti atitinkamas taisykles.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, pirmu ir antru skundo reikalavimu prašydamas įvertinti norminio akto teisėtumą, prašo nustatyti, ar jame nėra teisės spragos ta apimtimi, kiek nenustatytas teisinis reguliavimas išduoti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, ir įvertinti, ar jame nėra teisės spragos ta apimtimi, kiek nenustatytas teisinis reguliavimas išduoti subjektui Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri konkursų ar aukcionų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius neorganizuoja ir jų laimėtojų neskelbia. Teismas pažymėjo, kad teisės spragos įvertinimas nėra norminio akto teisėtumo ištyrimas, kadangi nustačius, jog yra teisės spraga ar jos nėra, tai neturės įtakos ginčui nagrinėjamoje byloje, kadangi teisės spragos įvertinimas niekaip neįpareigos atsakovo patenkinti pareiškėjo reikalavimus jo siekiamu būdu.

16. Teismas, spręsdamas dėl trečiojo ir ketvirtojo skundo reikalavimo ištirti norminio akto teisėtumą, pažymėjo, kad pareiškėjas prašo pripažinti atsakovo reikalavimą pateikti prašomus dokumentus diskriminaciniu, nes kitose savivaldybėse tokie reikalavimai nėra numatyti. Teismas nurodė, kad teismai pradeda norminio akto teisėtumo tyrimą konkrečioje administracinėje byloje ir neanalizuoja kitose savivaldybėse priimtų aktų, todėl tokį pareiškėjo prašymą vertino kaip abstraktų ir nelemiantį nagrinėjamos bylos.

17. Teismas padarė išvadą, jog reikalavimai ištirti norminio akto teisėtumą nepagrįsti teisiniais motyvais, teismui nekilo abejonių dėl norminio akto teisėtumo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamos Taisyklių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai bei pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

18. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundžiamų administracinių aktų teisėtumo, vadovavosi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 2 dalies, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 21 punkto, Aprašo 2, 17, 18 punktų ir 5.2 papunkčio, Sutikimų išdavimo taisyklių 6 punkto nuostatomis, bei padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis 2020 m. rugsėjo 18 d. paraiškomis siekė pratęsti leidimų, gautų pagal 2020 m. kovo 6 d. paraiškas, galiojimą, nekeičia esmės ir nesukuria pareiškėjui teisės, nesant Apraše nustatytų pagrindų, gauti naują leidimą. Ankstesnių leidimų egzistavimas ir prašymo išduoti leidimą pateikimo faktas savaime nėra pakankamas naujo leidimo išdavimui.

19. Teismas, įvertinęs Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-53 „Dėl sutikimų įrengti naujus išorinės reklamos įrenginius išdavimo“, Vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. A-2513, nuostatas, pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo organizuoti vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) konkursų valstybinėje žemėje, kuri patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. A-852 patvirtino vietų, kurios yra ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, ir kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą. Paskelbus vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti konkursą, pareiškėjas tokiomis pat teisėmis, kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai, teisės aktų nustatyta tvarka turės galimybę jame dalyvauti.

20. Teismas, įvertinęs Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 dalių, 10 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Sutikimų išdavimo taisyklių 1, 2, 4.1, 6, 8 punktų nuostatas, pažymėjo, kad Taisyklių nuostatos įpareigojo pareiškėją kartu su prašymu pateikti ir informaciją bei dokumentus, įrodančius, kad jis turi teisę pageidaujamoje vietoje statyti reklaminius įrenginius. Taisyklėse nėra numatyta išimties atvejų, kad būtų galima išduoti sutikimus statyti reklaminius įrenginius (reklaminius stendus, skydus, stulpus ir pan.), jei savivaldybė, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės patvirtintų dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, kaip ir nenumatyta išimtis, kad būtų galima išduoti sutikimą asmeniui, kuris nėra laimėjęs savivaldybės organizuoto konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, šiuo atveju net nebuvus tokio konkurso.

21. Teismas sutiko su atsakovo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, įgyvendindamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nepažeidė viešojo administravimo subjektams taikomos taisyklės – leidžiama tik tai, kas nustatyta įstatyme, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymų viršenybės principo, todėl sprendė, kad naikinti skundžiamus raštus nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad skundžiami raštai neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į atsakovą su analogiškais prašymais.

22. Teismas pareiškėjo skundą atmetė visa apimtimi bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – UAB „Katos studija“ skundą tenkinti pilnai, bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

24.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės spragos įvertinimas nėra norminio akto teisėtumo ištyrimas, ir teisės spragos nustatymas neturės įtakos ginčui nagrinėjamoje byloje, bei pažymi, jog teisinė spragos vertinimas yra norminio akto teisėtumo ištyrimas, tą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimų ir prašymų ištirti norminio administracinio akto teisėtumą rengimo ir padavimo administraciniams teismams rekomendacijos (2018 m.).

24.2. Pareiškėjo prašymas ištirti Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčius turi tiesioginį ryšį su šios bylos dalyku, kadangi byloje ginčijami NŽT sprendimai, priimti Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių pagrindu. Jei šiuos papunkčiuose nebūtų teisinės spragos, t. y. jeigu būtų nustatyta galimybė asmeniui išduoti sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri nėra patvirtinusios reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas ir būtų nustatyta galimybė asmeniui išduoti sutikimą įrengti reklaminį įrenginį teritorijoje savivaldybės, kuri teisę įrengti reklaminius įrenginius suteikimui neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius ir neskelbia konkurso ar aukciono laimėtojo, pareiškėjas būtų turėjęs teisę gauti atsakovo sutikimą, o nesant tokio reglamentavimo, tokie subjektai diskriminuojami, jiems nesudaroma teisė gauti atsakovės sutikimo. Nustačius teisinę spragą Taisyklėse, turėjo būti imtasi priemonių užpildyti teisės spragą nagrinėjamam ginčui išspręsti. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl teisės spragos Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose ir pripažinti esant teisinę spragą.

24.3. Pareiškėjas pakartoja patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Taisyklių 6.2 ir 6.3 punktų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui, papildomai pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto, įpareigojančio savivaldybes suteikti teisę asmeniui statyti reklaminius įrenginius išimtinai tik konkurso ar aukciono laimėtojams; kiekviena savivaldybė nustato tvarką, pagal kurią suteikia teisę statyti reklaminius įrenginius ir toje tvarkoje neprivalo būti numatyta, kad ši teisė suteikiama būtinai konkurso ar aukciono tvarka jų laimėtojams; taip pat nėra teisės akto, įpareigojančio savivaldybes patvirtinti reklaminių įrenginių išdėstymo schemas arba kitokius dokumentus, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas. Taisyklių papunkčiuose 6.2 ir 6.3 nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, Nacionalinė žemės tarnyba negali išduoti Sutikimų, jei asmenys siekia vykdyti reklaminę veiklą Lietuvos Respublikoje esančioje valstybinėje žemėje, kuri patenka į teritoriją tų savivaldybių, kurios nėra patvirtinusios reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas ir taip pat į teritoriją tų savivaldybių, kurios neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius.

24.4. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl patikslinto skundo trečio ir ketvirto reikalavimo (dėl Taisyklių 6.2 papunkčio ir 6.3 papunkčio prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai), nepagrįstai nurodė, kad šie prašymai yra abstraktūs ir nelaikomi lemiančiais nagrinėjamą bylą, bei nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas prašo pripažinti atsakovo reikalavimą pateikti prašomus dokumentus diskriminaciniu, nes kitose savivaldybėse tokie reikalavimai nėra numatyti. Pareiškėjas nurodo neprašęs analizuoti kitose savivaldybėse priimtų aktų, o savo prašymą motyvavęs tuo, kad atsakovas turi visoje Lietuvoje užtikrinti nediskriminacinę Sutikimų išdavimo tvarką, o dabartinis reglamentavimas kai kuriems subjektams be pagrįsto teisėto pagrindo daro atsakovo Sutikimų gavimą iš esmės neįmanomu.

24.5. Pareiškėjas pakartoja patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Taisyklių 6.2 ir 6.3 punktų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir pažymi, jog kompetencija nustatyti reikalavimus, susijusius su Leidimo išdavimu ar atsisakymu išduoti Leidimą, suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Kompetentingos institucijos nėra priėmusios teisės akto, kuris numatytų, kad Leidimai išduodami tik tiems ūkio subjektams, kurie laimėjo savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, ar kad Leidimai išduodami tik tiems ūkio subjektams, kurie reklaminį įrenginį siekia įrenti teritorijoje tos savivaldybės, kurioje patvirtintas reklaminių įrenginių išdėstymo schemos arba kitoks dokumentas, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, todėl savivaldybės turi diskrecijos teisę Leidimus išduoti kiekvienos savivaldybės nustatyta Leidimų išdavimo tvarka, o Nacionalinės žemės tarnyba neturi kompetencijos nustatyti papildomus reikalavimus, susijusius su Leidimo išdavimu ar atsisakymu išduoti Leidimą, kurie savo esme (nors ir netiesiogiai) sąlygotų turinčių teisę gauti Leidimus asmenų rato siaurinimą. Toks reglamentavimas, kai Nacionalinė žemės tarnyba nesuteikia galimybės gauti Leidimus asmenimis, kurie nepateikia aukščiau nurodytų dokumentų, laikytinas diskriminaciniu; Nacionalinė žemės tarnyba privilegijuoja asmenis, kurie iš savivaldybės Leidimus gauna konkurso tvarka, o ne kita savivaldybės nustatyta tvarka. Tokiu būdu apribojama konkurencija, suponuojamas nevienodas rinkoje veikiančių reklamos subjektų traktavimas. Taip pat laikytinas diskriminaciniu ir Taisyklių reikalavimas, kad asmuo, siekiantis gauti Sutikimą, privalo pateikti reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentą, nes toks kriterijus sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas Lietuvos Respublikos reklamos rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

24.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skundžiami aktai yra teisėti. Pareiškėjas nurodo aktų neteisėtumą motyvavęs aplinkybe, kad objektyviai yra neįmanoma pateikti NŽT reikalaujamų, Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytų dokumentų, bei pakartoja skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas tą patvirtinančias aplinkybes bei pažymi, kad šių aplinkybių trečiasis asmuo neginčija.

24.7. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybės administracija turi teisę, bet ne pareigą organizuoti konkursus; joks teisės aktas neįpareigoja administracijos organizuoti konkurso; nors administracija prieš kelis metus yra patvirtinusi tvarką, pagal kurią leidimai įrengti reklaminį įrenginį išduodami konkurso tvarka, tačiau iki šiol nėra paskelbusi nė vieno konkurso laimėtojo. Taip pat teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybės administracija turi teisę, bet ne pareigą sudaryti dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas atsakovės reikalaujamas reklaminių įrenginių išdėstymas. Nesant pareigos organizuoti konkursą ar sudaryti minėtą dokumentą, yra akivaizdu, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas, nei kitas asmuo neturi teisės reikalauti Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryti minėtus dokumentus, o pastaroji – juos sudaryti. Todėl atsakovo reikalavimas (būtinoji sąlygą gauti Sutikimą) pateikti dokumentus, kurių sudarymo privalomumas neįtvirtintas jokiame teisės akte, šiuo atveju yra nepagrįstas ir daro viešojo administravimo subjekto reikalavimą neįgyvendinamu. Atsakovas, kaip teisėtą pripažindamas tik tokį savivaldybės administracijos leidimą įrengti reklamą, kuris išduotas konkurso būdu, viršija savo kompetencijos ribas.

24.8. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI4-4519-505/2020 buvo nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. A-646 patvirtinto Vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarka iš dalies net negaliojanti.

24.9. Pareiškėjas pakartoja skunde ir patikslintame skunde nurodytus argumentus dėl gerojo administravimo, ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų dėl atsakingo valdymo (gero administravimo), t. y. kad viešojo administravimo subjektui yra suteikta diskrecijos teisė tuo tikslu, kad subjektas adekvačiai reaguotų į iškilusius klausimus, nes priimant teisės aktus nėra galimybės numatyti visų aplinkybių, kurios gali iškilti ateityje ir todėl atsakovas turėjo išspręsti pareiškėjo prašymą pagal konkrečias susiklosčiusias faktines aplinkybes.

24.10. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, bet ne teisėtas, todėl naikintinas, nes, kaip ne kartą yra pabrėžę teismai, teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Pareiškėjo skundžiamus atsakovo sprendimus galima vertinti kaip iš dalies teisėtus aktus, tačiau pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo juos laikyti teisingais.

24.11. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas dar ir tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjo prašymo dėl duomenų išreikalavimo apie tai, ar po 2018 m. gegužės 16 d. NŽT buvo išdavusi sutikimus statyti reklaminius įrenginius bet kurioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, taip pažeisdamas procesines teisės normas, ir šis pažeidimas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, kuris buvo grindžiamas tik dalimi aktualių duomenų. Pareiškėjo teigimu, prašomi duomenys būtų patvirtinę aplinkybes, kad dėl ginčijamų Taisyklių reikalavimų iš esmės daroma neįmanoma reklaminė veikla valstybinėje žemėje tose Lietuvos Respublikos savivaldybėse, kuriose neorganizuojami konkursai išduoti leidimus įrengti reklaminius įrenginius, arba kad sutikimų neišdavimas UAB „Katos studija“ buvo neteisėtas ir diskriminacinis.

24.12. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė formaliai, pareiškėjo argumentus vertindamas tik iš dalies, ignoruodamas jo prašymą dėl aktualių duomenų išreikalavimo.

25. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

25.1. Atsakovas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytą teisinį reglamentavimą, ir pažymi, jog NŽT išduoda sutikimus statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai pagal Sutikimų išdavimo taisykles, kuriose nėra numatyta išimties atvejų, kad būtų galima išduoti sutikimus statyti reklaminius įrenginius (reklaminius stendus, skydus, stulpus ir pan.) jei savivaldybė, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės patvirtintų dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas, kaip ir nenumatyta išimtis, kad būtų galima išduoti sutikimą asmeniui, kuris nėra laimėjęs savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, šiuo atveju net nebuvus tokiam konkursui.

25.2. Ginčo teisinius santykius iš esmės reguliuoja ne Taisyklės, o Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės ir Aprašas, pagal kurių nuostatas suprantama, kad leidimus įrengti reklamą išduoda savivaldybės, ir dėl reklamos atsakingos būtent savivaldybės vykdomosios institucijos ir iš esmės nuo jų valios bei sprendimų priklauso ir tai, ar gali būti išduodami Nacionalinės žemės tarnybos sutikimai. Nacionalinė žemės tarnyba nėra kompetentinga, be savivaldybės vykdomosios institucijos valios išraiškos (Taisyklių 6 punkte nurodyti dokumentai), spręsti ar gali būti išduodami sutikimai be Taisyklėse nurodytų dokumentų pateikimo.

25.3. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepakankamai atskleidžia ir argumentuoja teisinio reglamentavimo prieštaravimus, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui aiškiais teisiniais argumentais nepagrindus Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, reglamentuojantiems ginčo santykius, Taisyklių reikalavimai neprieštarauja ir nekonkuruoja su įstatymu, kurį jos įgyvendina, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo reikalavimai ištirti norminio akto teisėtumą nepagrįsti. Atsakovas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl skundžiamų atsakovo raštų teisėtumo.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

26.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės spragos įvertinimas nėra norminio akto teisėtumo ištyrimas, bei padarė pagrįstą išvadą, kad įvertinus, jog yra teisės spraga ar jos nėra, tai neturės įtakos ginčui nagrinėjamoje byloje ir teisės spragos įvertinimas niekaip neįpareigos Nacionalinės žemės tarnybos patenkinti pareiškėjo reikalavimus jo siekiamu būdu. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos administracinius sprendimus, priimtus Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad teismai pradeda norminio akto teisėtumo tyrimą konkrečioje administracinėje byloje ir teismas neanalizuoja kitose savivaldybėse priimtų aktų.

26.2. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta teisės akto, kuriam skundžiami atsakovo sprendimai prieštarautų, todėl jų panaikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl formalaus teisingumo nepaneigia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymų viršenybės principo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

26.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino dalies pareiškėjo motyvų ir argumentų ir dėl jų niekaip nepasisakė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. spalio 21 d. sprendimų Nr. 8SD-4998-(14.8.125E.) ir Nr. 8SD-4995-(14.8.125E.), kuriais buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui sutikimą statyti reklaminį įrenginį valstybinėje žemėje Sukilėlių pr. / Žeimenos g., ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune, bei dėl Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 1SS-2152-(5.59 E.) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Sutikimų išdavimo taisyklių 6.2 ir 6.3 punktų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė paraišką gauti leidimus įrengti išorinę reklamą adresais Sukilėlių pr. / Žeimenos g. ir Partizanų g. / Pramonės pr., Kaune, kuri nebuvo patenkinta ir leidimai neišduoti, pareiškėjui nepateikus žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimo (Aprašo 5.2 papunktis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas siekė gauti leidimą įrengti išorinę reklamą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Ginčijamais NŽT Kauno miesto skyriaus ir NŽT sprendimais pareiškėjui sutikimai nebuvo išduoti, nustačius, jog su prašymu išduoti sutikimą pateikti ne visi Taisyklių 6 punkte nurodyti dokumentai, pažymint, jog pareiškėjo prašymas galės būti nagrinėjamas, kai bus pateikti visi dokumentai.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą visa apimtini, konstatavęs, kad reikalavimai ištirti norminio akto teisėtumą nepagrįsti teisiniais motyvais, teismui nekilo abejonių dėl norminio akto teisėtumo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamos Taisyklių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai bei pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, įgyvendindamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nepažeidė viešojo administravimo subjektams taikomos taisyklės – leidžiama tik tai, kas nustatyta įstatyme, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymų viršenybės principo, todėl atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti skundžiamus raštus.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė formaliai, pareiškėjo argumentus vertindamas tik iš dalies, ignoruodamas jo prašymą dėl aktualių duomenų išreikalavimo.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

33. Leidimų įrengti išorinę reklamą priėmimo tvarką tiesiogiai reglamentuoja Reklamos įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro, vadovaujantis be kita ko, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 1342 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą“ 1 punktu, priimtos 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisykles ir Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282.

34. NŽT sutikimus statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išduoda pagal Sutikimų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisykles, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1P-238-(1.3 E.) „Dėl Sutikimų statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių patvirtinimo“.

35. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai aprašė ginčo santykiams taikytinų teisės normų turinį, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo jų nekartoja. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste tik pabrėžia, kad pagal Taisyklių 2 punktą sutikimus išduoda NŽT teritorinis skyrius pagal valstybinės žemės, kurioje planuojama statyti laikinuosius statinius, buvimo vietą; sutikimai nagrinėjamam ginčui aktualiu Taisyklių 4.1 papunkčio atveju, išduodami statytojui (Taisyklių 5 punktas), kuris NŽT teritoriniam skyriui, be kita ko turi pateikti: i) dokumentus, įrodančius, kad asmuo laimėjo savivaldybės organizuotą konkursą ar aukcioną statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius, nurodytus Taisyklių 4.1 papunktyje (Taisyklių 6.2 papunktis); ii) Taisyklių 4.1 ir 4.3 papunkčiuose nurodytais atvejais savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, patvirtintą laikinųjų prekybos, paslaugų ir (ar) maitinimo paskirties statinių (kioskų, paviljonų, lauko kavinių aptarnavimo statinių), reklaminių įrenginių, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymo schemos kopiją arba kitą savivaldybės patvirtintą dokumentą, kurio planinėje medžiagoje būtų numatytas laikinųjų prekybos, paslaugų ir (ar) maitinimo paskirties statinių (kioskų, paviljonų, lauko kavinių aptarnavimo statinių), reklaminių įrenginių, poilsio ar sporto paskirties inžinerinių statinių išdėstymas. Šie dokumentai iki jų patvirtinimo turi būti suderinti su atitinkamu NŽT teritoriniu skyriumi (Taisyklių 6.3 papunktis).

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas tais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje nurodoma, jog teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, taip pat pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Taisyklių 6.2 ir 6.3 punktų atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui aiškiais teisiniais argumentais nepagrindus Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, reglamentuojantiems ginčo santykius, Taisyklių reikalavimai neprieštarauja ir nekonkuruoja su įstatymu, kurį jos įgyvendina, o argumentai dėl Taisyklių atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai abstraktūs ir deklaratyvūs.

37. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės spragos įvertinimas neturės įtakos ginčui nagrinėjamoje byloje, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl teisės spragos Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose ir pripažinti esant teisinę spragą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Taisyklių papunkčiuose 6.2 ir 6.3 nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, Nacionalinė žemės tarnyba negali išduoti Sutikimų, jei asmenys siekia vykdyti reklaminę veiklą Lietuvos Respublikoje esančioje valstybinėje žemėje, kuri patenka į teritoriją tų savivaldybių, kurios nėra patvirtinusios reklaminių įrenginių išdėstymo schemų arba kitokių savivaldybės dokumentų, kurių planinėje medžiagoje būtų numatytas reklaminių įrenginių išdėstymas ir taip pat į teritoriją tų savivaldybių, kurios neorganizuoja konkurso ar aukciono statyti laikinuosius ir nesudėtinguosius statinius.

38. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Kauno miesto savivaldybė nėra patvirtinusi reklaminių įrenginių išdėstymo dokumentų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. A-852 „Dėl Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašo patvirtinimo“ (pakeistas 2020 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A-1376) patvirtino Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą. Šis sąrašas parengtas pagal Vietos pagal Kauno miesto išorinės reklamos specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2020 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. T-62 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sudedamųjų dalių – Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano ir Kauno išorinės vaizdinės reklamos sklaidos specialiojo plano korektūros patvirtinimo“ nuostatas ir į jį 2.19 ir 2.23 punktais įtrauktos tiek Pramonės pr. ir Partizanų g. sankryža, tiek Sukilėlių pr., šalia sankryžos su Žeimenos g. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ginčijamame teismo sprendime pagrįstai nurodyta, jog paskelbus vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti konkursą, pareiškėjas tokiomis pat teisėmis, kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai, teisės aktų nustatyta tvarka turės galimybę jame dalyvauti, o pareiškėjo nurodomos teisės spragos įvertinimas neturės įtakos ginčui nagrinėjamoje byloje.

39. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kontatuota, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas; 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Papildant pirmosios instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, jog būtent pareiškėjas, privalo pagrįsti, jog aukštesnės galios teisės aktas reikalauja nustatyti atitinkamą teisinį reguliavimą, tačiau iš pareiškėjo nurodomo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nustatančio, jog viešojo administravimo subjektas savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi lygiateisiškumo principu, toks reikalavimas nekyla.

40. Aptardama apelianto patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Taisyklių 6.2 ir 6.3 punktų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (nutarties 24.5 punktas), teisėjų kolegija pažymi, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu įtvirtinama viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ar kitų sprendimų atitiktį šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimams pavesta tirti Konkurencijos tarybai (Konkurencijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o teisę reikalauti pradėti šio įstatymo (taigi, ir jo 4 straipsnį) pažeidimo tyrimą turi inter alia ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų (Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Konkurencijos įstatymą būtent Konkurencijos tarybai yra pavesta nagrinėti, ar viešojo administravimo subjektų, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtus teisės aktus, priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi pagal Konkurencijos įstatymą, būtent Konkurencijos taryba yra specialiai Konkurencijos įstatymo reikalavimų vykdymui kontroliuoti įsteigta institucija, kuriai pirmiausia tenka pareiga tirti ir vertinti Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

41. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Kauno miesto savivaldybės administracija turi teisę, bet ne pareigą organizuoti konkursus, nors yra patvirtinusi tvarką, pagal kurią leidimai įrengti reklaminį įrenginį išduodami konkurso tvarka, tačiau iki šiol nėra paskelbusi nė vieno konkurso laimėtojo, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje pareiškėjas ginčija ne Kauno miesto savivaldybės neveikimą, o NŽT sprendimus dėl atsisakymo išduoti sutikimus, nepateikus būtinų dokumentų. Tai, jog Kauno miesto savivaldybė nėra paskelbusi konkursų leidimams įrengti reklaminį įrenginį išduoti, nereiškia, kad šie konkursai negali būti skelbiami ateityje, nes, kaip jau buvo minėta, Kauno miesto savivaldybė pagal Kauno miesto išorinės reklamos specialiojo plano schemas yra patvirtinusi Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti didelio ir labai didelio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą, taip pat nurodžiusi, jog paskelbus vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti konkursą, pareiškėjas tokiomis pat teisėmis, kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai, teisės aktų nustatyta tvarka turės galimybę jame dalyvauti.

42. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. A-646 patvirtinta Vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarka iš dalies negaliojanti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1000-968/2022, pripažino, kad pareiškėjo minimo Vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarkos aprašo 7 punktas, 16.5 papunktis ir 28, 32, 33 punktai (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. A-646 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, todėl šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesines normas, nes ignoravo jo prašymą (pateiktą 2021 m. gegužės 7 d.) dėl aktualių duomenų išreikalavimo, kuriuo buvo prašomo duomenų apie tai, ar po 2018 m. gegužės 16 d. NŽT buvo išdavusi sutikimus statyti reklaminius įrenginius bet kurioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2021 m. rugsėjo 2 d. vykusio teismo posėdžio metu, sprendžiant dėl pareikštų prašymų pareiškėjo atstovė nurodė, jog bylą prašo nagrinėti pagal patikslintą skundą, o kitų prašymų neturi, teismas patikslintą skundą priėmė ir tęsė bylos nagrinėjimą pradėtą ankstesniame posėdyje (2021 m. rugsėjo 2 d. posėdžio įrašo 14 ir 17 min.). Baigus įrodymų tyrimą pakartotinai sprendžiant dėl kilusių prašymų ir papildymų pareiškėjo advokatė pažymėjo, jog yra pateikusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurį prašo prijungti prie bylos, ir pakartojo, kad kitų prašymų neturi, tik tuos kurie pateikti su patikslintu skundu (2021 m. rugsėjo 2 d. posėdžio įrašo 52 min.). Pažymėtina, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. patikslintame skunde pareiškėjas taip pat nebuvo suformulavęs prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, todėl teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo šio prašymo neišsprendęs, o minėtas apelianto teiginys labiau sietinas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, jog atsakovui atsisakius išduoti sutikimus nepateiktus visų reikalaujamų dokumentų, pažeidimai nekonstatuoti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškia abstraktų nesutikimą su pirmosios instancijos teismo motyvais deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, sprendimą priėmė formaliai, pareiškėjo argumentus vertindamas tik iš dalies ir ignoruodamas jo prašymą dėl aktualių duomenų išreikalavimo. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

45. Apibendrindama anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir jo apeliacinis skundas netenkintas apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas neįgijo teisės į teismo išlaidų, patirtų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė