7a1cbbce-8379-4a1f-8d1d-e8edad3c14c7 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas Bronius Zalaga                               Baudžiamoji byla Nr. 1A-869-135/2014Teisėjas Martynas Galvičius                        Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.6.1.,                                                                2.4., 2.4.6.3.2., 1.1.7.2.6                          (S)  ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. lapkričio 13 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Keriui, nuteistajai E. P., jos gynėjai adv.

Juanai Dumbliauskaitei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios E. P. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažinta kalta pagal LR BK 146 str. 2 d. ir jai paskirta 50 (penkiasdeÅ¡imties) parų areÅ¡to bausmė, bausmę atliekant areÅ¡tinėje. Bausmės pradžia nustatyta nuo E. P. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos Kolegija, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

E. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad nuo 2012 metų rugsėjo 18 dienos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos, iki 2012 metų rugsėjo 19 dienos 6.30 val., veikdama bendrininkų grupėje kartu su R. N., kuri 2013 m. birželio 28 d. Å iaulių apylinkės teismo nutartimi atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodama prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ V. Ž. fizinį smurtÄ , t. y. R. N. kumščiais sudavus V. Ž. nenustatytÄ kiekį smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, E. P. spyrė koja V.

Ž. bei grasino parduoti ir užrakinusi buto duris, neleido nukentėjusiajai V. Ž. iÅ¡eiti iÅ¡ buto, esančio (duomenys neskelbtini), tokiu bÅ«du, panaudodama fizinį ir psichinį smurtÄ , neteisėtai atėmė nukentėjusiajai V. Ž. laisvę.Apeliaciniu skundu nuteistoji E. P. praÅ¡o jai skirtÄ 50 parų areÅ¡tÄ pakeisti į Å¡velnesnę bausmę (vieÅ¡uosius darbus). Nurodo, kad teisme iÅ¡ dalies pripažino savo kaltę, t.y. tai, kad spyrė du kartus V. Ž. į nugarÄ , tačiau tvirtina, kad ji laisvės V.

Ž. nebuvo paribojusi, nes jos namų durys buvo užrakintos tik dėl to, jog jos kitaip neužsidaro, o namuose yra du mažamečiai vaikai. Taip pat nurodo, jog po to, kai ji su V. Ž. buvo išėjusi pasiskolinti pinigų iÅ¡ V. Ž. draugo, V. Ž. į jos butÄ sugrįžo savo noru, neverčiama, o ryte, atsikėlusi ir iÅ¡eidama iÅ¡ buto, jÄ (nuteistÄ jÄ ) pažadino ir liepė užsirakinti duris. Nurodo, kad iÅ¡ pat pradžių labai gailėjosi savo poelgio, V. Ž. atsiprašė, jos susitaikė.

Pažymi, jog augina du mažamečius vaikus, su vaikų tėvu nepalaiko jokių ryÅ¡ių, pati augo vaikų namuose be tėvų, palikti prižiÅ«rėti vaikus neturi kam, todėl dėl jai paskirtos bausmės vaikai gali patekti į vaikų namus. Tvirtina, kad atlikdama Å¡velnesnę bausmę galėtų pasirÅ«pinti savo vaikais. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašė paskirtÄ bausmę suÅ¡velninti, prokuroras prašė paskirtÄ bausmę sumažinti iki 45 parų areÅ¡to, leidžiant areÅ¡to bausmę atlikti savaitgaliais.

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino E. P. kalta dėl neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtÄ (LR BK 146 str. 2 d.). Ir nors nuteistoji, iÅ¡ dalies pripažindama savo kaltę, apeliaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusioji turėjo galimybę pasiÅ¡alinti iÅ¡ jos namų, o buto durys buvo užrakintos tik dėl namuose augančių mažamečių vaikų, tačiau iÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji E. P. skirtingai aiÅ¡kina jai inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje ji neigė savo kaltę tvirtindama, kad V. Ž. iÅ¡ jos namų galėjo bet kada iÅ¡eiti ir ji prieÅ¡ jÄ nesmurtavo (1 t., 85-87 b.l.), tačiau papildomoje apklausoje nurodė, kad kartu su R. V. Ž. pasikvietė į namus dėl to, jog norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti tarpusavio santykius, V. Ž. neleido vienai iÅ¡eiti, su R. V. Ž. mušė (1 t., 93-94 b. l.). Å iuos parodymus kaltinamoji patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu (1 t., 169 b. l.).  Nukentėjusioji V. Ž. teisme parodė, jog ji su R. ir E. P. aiÅ¡kinosi santykius, R. jÄ mušė, E. P. pradžioje jos atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, vėliau jai spyrė į nugarÄ , grasino, jog ji neiÅ¡eis iÅ¡ buto, kol jai nesugis mėlynės, po konflikto ji norėjo pasiÅ¡alinti iÅ¡ buto, tačiau jai kliudė, E. P. jai užstojo keliÄ , joms abiems išėjus iÅ¡ buto, E. P. vėl jai grasino, perspėjo, kad ji net nebandytų bėgti, o jai (V.

Ž.) nors kiek atsitraukus nuo E. P., E. P. laikė jÄ už rankos ir jÄ vedėsi, anksti ryte E. P. sutiko, kad ji (V. Ž.) iÅ¡eitų iÅ¡ buto po to, kai ji (V. Ž.) pasakė, jog jai reikia eiti į policijÄ (1 t., 170 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog apylinkės teismo nuosprendyje nuteistosios E. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir ji pagrįstai pripažinta kalta dėl neteisėto V. Ž. laisvės atėmimo (LR BK 146 str. 2 d.). BK 146 str. 2 d. sankcija numato, jog asmuo, neteisėtai atėmęs žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudojęs smurtÄ arba sukeldamas pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areÅ¡tu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Nuteistoji E. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o skirti Å¡velnesnę bausmę nei teismo paskirta areÅ¡to bausmė, kadangi, jos teigimu, nėra kam pasirÅ«pinti jos mažamečiais vaikais. LR BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcija ir LR BK bendrosios dalies nuostatomis. LR BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ gali paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie Å¡iÄ veikÄ , prisipažino jÄ padaręs ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamÄ veikÄ , ir visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atlygino arba paÅ¡alino padarytÄ turtinę žalÄ .

Pagal LR BK 62 str. 2 d. Å¡velnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali bÅ«ti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iÅ¡ dalies atlyginta ar paÅ¡alinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi bÅ«ti nustatyta viena iÅ¡ bÅ«tinų alternatyvių savarankiÅ¡kÄ teisinę reikÅ¡mę turinčių aplinkybių, numatytų LR BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant LR BK 62 str. 2 d. taikymo (ar netaikymo) klausimÄ , visų pirma turi bÅ«ti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. LR BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę.

Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kuriÄ kvalifikuota veika, paprastai gali bÅ«ti paskiriama, kai yra iÅ¡imtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas bÅ«tų aiÅ¡kiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, Å¡is bausmės Å¡velninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibÅ«dinančių nusikalstamos veikos pavojingumÄ ir Å¡iÄ veikÄ padariusį asmenį, visumos vertinimu bei iÅ¡vada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Teismas, Å¡velnindamas bausmę LR BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. E. P. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). BK 146 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik areÅ¡tÄ arba laisvės atėmimÄ .Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajai E. P. skyrė tinkamÄ bausmės rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, kaltinamosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Teisėjų kolegija vertina, kad nuteistajai E. P. nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. nuostatas, nes nenustatyta Å¡io straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų bÅ«tinų taikymo sÄ lygų. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti Å¡velnesnę bausmę, kadangi nuteistajai paskirta bausmė neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, nenustatyta jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad paskirta bausmė yra neproporcinga, neadekvati LR BK 146 str. 2 d. numatytam nusikaltimui, kaltininkės asmenybei.

Ir nors nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtina, jog pati viena augina du mažamečius sūnus, gimusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir jokių ryšių su vaikų tėvu nepalaiko, tačiau iš byloje esančios nutarties civilinėje byloje Nr. 2-440-841/2014 (2 t., 8-9 b. l.) bei baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad E. P. sūnų gyvenamoji vieta nustatyta su jų tėvu G. B., o E. P. su vaikais tik periodiškai susitikinėja juos lankydama. Todėl šiuo atveju skunde nurodyta aplinkybė, jog, atliekant E. P. arešto bausmę, nebus kam prižiūrėti jos mažamečių vaikų, atmetama kaip nepagrįsta.

Tačiau, įvertinus bausmės atitiktį BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams (ne tik nubausti asmenį, bet ir paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), mažamečius vaikus turinčiai motinai paskirta 50 parų areÅ¡to bausmė, kurios negalima bÅ«tų atlikti poilsio dienomis, negali bÅ«ti laikoma Å¡iuo atveju teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad motinos siekis kuo dažniau lankyti vaikus ir jais rÅ«pintis, taip pat siekis susigrÄ Å¾inti teisę auginti dukrÄ , kuri Å¡iuo metu auga kÅ«dikių namuose, yra skatintinas, todėl tai apsunkinus nukentėtų ne tik nuteistosios, tačiau ir jos mažamečių vaikų interesai.

Dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės beveik du mėnesius nebūtų lankomi vaikai, nutrūktų vaikų ryšys su motina. Kolegija sprendžia, kad sumažinus arešto bausmę tik penkiomis dienomis ir nustačius, jog E. P. jį atliks poilsio dienomis, E. P. būtų ne tik nubausta pakankamai griežta bausme, tačiau jai išliktų ir galimybė periodiškai lankyti vaikus. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 str. 2 p.).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, teismas n u s p r e n d ž i a:

Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti.E. P. pagal BK 146 str. 2 d. skirtÄ penkiasdeÅ¡imties parų areÅ¡to bausmę mažinti iki keturiasdeÅ¡imt penkių parų. Vadovaujantis BK 49 str. 5 d., areÅ¡to bausmę paskirti atlikti poilsio dienomis. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                                  Bronius Zalaga Teisėjai                                                                                Gražvydas PoÅ¡kus                                                                               Vaclovas Iždonas