2018-10-03 Nr. AB-17400-3-62-3-01786-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2162-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01786-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir Pravieniškių PN AK, atsakovas) 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. buvo laikomas Pravieniškių PN AK netinkamomis sąlygomis. Teigė, jog jam kalint baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su šeimos nariais, tai pablogino jo socialinius ryšius su šeima, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, depresiją. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per parą, kas prieštarauja tarptautinių teisės aktų normoms.

3. Nurodė, jog pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Lovos spyruoklės durdavo, todėl buvo neįmanoma išsimiegoti, tapo irzlus. Tvirtino, kad lova buvo sena, pirkta 2000 m., spinta – 2002 m., stalai ir spintelės – 2001 m. Nurodė, jog patalpoje buvo netinkama ventiliacija, buvo drėgna (65 proc.), žiemą gyvenamosios patalpos temperatūra buvo 10-16 laipsnių šilumos, o turėti šiltus pledus buvo draudžiama. Patalpose buvo buitinių parazitų (tarakonų ir blakių), blakės veisėsi čiužinyje, kandžiojo pareiškėją, todėl niežtėdavo kūną, buvo sunku užmigti, galėjo užsikrėsti kokia nors liga. Valgykloje tvyrojo blogas kvapas, nebuvo puodelių, todėl gėrimus turėjo gerti iš dubenėlių sriubai.

4. Pažymėjo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į administraciją, tačiau pareigūnai už skundų rašymą grasino nuobaudomis. Nurodė, kad iš pareigūnų elgesio su pareiškėju akivaizdu, kad daugelis iš jų turi sadistinį asmenybės sutrikimą. Teigė, jog dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį skausmą, depresiją, buvo sužalota jo sveikata, todėl neturtinę žalą vertino 10 000 Eur suma ir prašė ją priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad prancūzų kalbos nemoka, o Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose aiškinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų taikymas, į lietuvių kalbą nebuvo išversti, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Anksčiau į teismą negalėjo kreiptis dėl Pravieniškių PN AK pareigūnų grasinimų, jog už skundų rašymą bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas ir pan. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad už tokio pobūdžio pažeidimus ieškinio senaties terminas Konvencijoje nėra įtvirtintas, todėl jis negali būti nustatytas ir nacionalinėje teisėje. Prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties. Papildomai pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl bendrų kalinimo sąlygų neatitikties higienos reikalavimams bendrabučio tipo patalpose.

5. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Pravieniškių PN AK, atsiliepime į skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, jog pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, gyvenant kamerų tipo patalpose – pažeista nežymiai, tačiau pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Nurodė, jog nuteistieji perkelti į kamerų tipo patalpas neturi teisės į pasimatymus. Bendrabučio tipo patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus, jų stogo dangoje yra asbesto, šildomos centralizuotai. Kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė patalpų ventiliacija (ištraukiamoji), stogo dangoje asbestinio šiferio nėra, šiluma tiekiama centralizuotai.

7. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gyvenamąsias patalpas valo patys nuteistieji, todėl gerai atliekant šią pareigą, nereikėtų skųstis dėl blogų gyvenimo sąlygų. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistiesiems galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pataisos namų gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutikimai, kurie nesusiję su kalinimo sąlygomis, pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimą priteisti. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. paliko nenagrinėtu. Bylą dėl neturtinę žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. kalinant pareiškėją Pravieniškių PN AK bendrabučio tipo patalpose išskyrė į atskirą bylą ir suteikė numerį Nr. I-1935-422/2017. Teismas priteisė pareiškėjui R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN AK, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo reikalavimų dalį atmetė.

9. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1516-428/2017 pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN AK veiksmų, pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2016 m. liepos 1 d. kamerų tipo patalpose Nr. 12, 17, 4, 7 ir 26, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, neužtikrinant higienos normų reikalavimų (oro temperatūros, ventiliacijos, buitinių parazitų), ribojant pasivaikščiojimų laiką ir pan. Kadangi teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo kalint kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. paliko nenagrinėtu.

10. Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą į kamerą buvo patalpintas 2013 m. lapkričio 4 d. (b. l. 11, 24), todėl nagrinėjamoje byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN AK uždarosios zonos patalpose nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. liepos 1 d.

11. Atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 8). Teismas vertino, jog pareiškėjas nepraleido 3 metų senaties termino skundui paduoti dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. liepos 1 d., todėl atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties taikymo netenkino.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

13. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, kad atsakovas neteisingai skaičiuoja vienam nuteistajam tekusią gyvenamojo ploto normą, neatimdamas baldais ir kitais įrenginiais užstatyto kameros ploto.

14. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsakovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 4 d. buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 15 penkiolikai parų, šios kameros gyvenamasis plotas 6,37 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,18 kv. m. 2014 m. spalio 28 d. pareiškėjas septynioms paroms ir 2015 m. sausio 12 d. penkioms paroms buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurios gyvenamasis plotas 14,31 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,58 kv. m gyvenamojo ploto. 2015 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas dešimčiai parų uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios gyvenamasis plotas 13,57 kv. m, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,39 kv. m. 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas patalpintas dvylikai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 11, kurios gyvenamasis plotas 5,84 kv. m, joje įrengtos 2 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 2,92 kv. m.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo užtikrinta jo teisė į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėjo, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino kamerose buvę baldai ir kiti įrenginiai.

16. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl informacijos apie kalinimo sąlygas suteikimo kreipėsi į Pravieniškių PN AK administraciją, tačiau jo skundų pareigūnai nepriimdavo, teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad rašytinių skundų neteikė, į pareigūnus kreipdavosi žodžiu, kurie už skundų rašymą jam grasino drausminėmis nuobaudomis.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – negalėjimas kreiptis į atsakovą – yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kada, dėl ko ir į kokį pareigūną kreipėsi, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir konkrečiai dėl ko jam grasino, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, pareigūnų veiksmų Pravieniškių PN AK administracijai neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl darė išvadą, jog pareiškėjo įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo (pareigūnų) veiksmų neteisėtumo.

18. Pareiškėjas nurodė, kad kameros buvo vėdinamos per langą, buvo nepakankama ventiliacija dėl ko kamerose buvo didelė drėgmė (65 proc.), žiemą temperatūra buvo 10-16 laipsnių šilumos. Nurodytus fizikinius parametrus patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.

19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.10 punktą kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas pateikė duomenis, kad kamerose buvo įrengta mechaninė patalpų ventiliacijos sistema (b. l. 19-20), kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

20. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

21. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie baudos izoliatoriaus kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės atitiktį aukščiau nurodytos higienos normos reikalavimams. Kartu teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN AK administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nepakankamos kamerų ventiliacijos, žemos oro temperatūros bei didelės oro drėgmės nesikreipė, todėl atmetė pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo leidžiama turėti šilto pledo, taip pat nebuvo leidžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tam tikrais periodais kalėjo baudos izoliatoriaus kamerose, todėl kalint šiose kamerose, teisė į pasimatymus bei galimybė turėti šiltą pledą buvo apribota pagrįstai.

23. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo naikinami buitiniai parazitai (tarakonai), čiužiniuose buvo blakių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti.

24. Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Nuteistiesiems išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) privalo būti dezinfekuotas (Higienos normos HN 76:2010 65 punktas).

25. Teismas nustatė, jog Pravieniškių PN AK su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) UAB „Dezinfa“ yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kenkėjų naikinimo darbai atliekai 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnale. Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, byloje nepateikta.

26. Teismas vertino, kad nors atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie minkštojo inventoriaus dezinfekavimą ginčui aktualiu metu, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, Visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl nesant tokių duomenų, nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN AK neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam ar kitiems nuteistiesiems buvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl nepaneigti atsakovo argumentai, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo būti nulemtas pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytus teisės normų reikalavimus.

27. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo seni baldai, lovos buvo prastos būklės, dėl ko pareiškėjas negalėjo išsimiegoti.

28. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) nuostatas, pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti vienas stalas, metalinės lovos naudojimo terminas yra 10 metų, drabužių spintos – 15 metų, pietų stalo ir suolų – 6 metai, spintelių prie lovos – 8 metai.

29. Teismas vertino, jog nors atsakovas nepateikė duomenų apie inventoriaus būklę ir jų eksploatavimo laiką, tačiau atsižvelgiant į Aprūpinimo normose numatytą baldų naudojimo laiką, negalima daryti išvados, jog suėjus šiam laikui baldai buvo netinkami naudoti ar, kad privalomi pakeisti. Be to, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė senų baldų jam daroma žala, todėl teismas nekonstatavo Pravieniškių PN AK neteisėtų veiksmų.

30. Pareiškėjas nurodė, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto, kuris žalojo jo sveikatą.

31. Teismas nustatė, kad atsakovo teigimu, pastato, kuriame yra uždarosios zonos patalpos stogo dangoje asbestinio šiferio nėra. Įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo teiginius, pareiškėjas nepateikė, nenurodė jo sveikatai kėlusių neigiamų pasekmių. Teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai dėl asbesto buvimo yra deklaratyvūs, todėl nepagrįsti.

32. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl per trumpo pasivaikščiojimo gryname ore suteikimo. Tvirtino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną.

33. Nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 146 str. 2 d.). Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

34. Teismo vertinimu, pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo teiginį, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

35. Pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN AK pareigūnai, sprendžiant iš elgesio su pareiškėju, turi sadistinių sveikatos sutrikimų.

36. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žiaurų ar sadistišką elgesį, todėl abstrakčių, niekuo nepagrįstų pareiškėjo samprotavimų pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai.

37. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad Pravieniškių PN AK ginčui aktualiu laikotarpiu 49 paras baudos izoliatoriaus kamerose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Kitus pareiškėjo argumentus dėl higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitikimo, atmetė kaip nepagrįstus.

38. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius skausmus, depresiją buvo sužalota jo sveikata. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenų, jog ginčui aktualiu metu pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl kosulio, skausmo juosmens srityje bei kitų bendro pobūdžio susirgimų, kuriais, teismo nuomone, paprastai serga ir laisvėje esantys asmenys. Įrašų apie kalinimo sąlygų sukeltus pareiškėjo sveikatos sutrikimus nėra. Byloje pateiktoje Pravieniškių PN AK Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. 73(2)-241 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. į psichologus nėra kreipęsis (b. l. 34).

39. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

40. Teismui nekilo abejonių, kad neužtikrinus reglamentuotos gyvenamojo ploto normos pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista. Nustatyta, kad Pravieniškių PN AK pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą baudos izoliatoriaus kamerose buvo laikomas 49 paras, gyvenamojo ploto norma tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,92 kv. m, 3,18 kv. m), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvusių baldų užimamas plotas, atsižvelgtina į tai, kad uždarosios zonos patalpose judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.

41. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgdamas į tai, kad buvimą baudos izoliatoriaus kamerose iš esmės lėmė paties pareiškėjo valiniai veiksmai, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN AK pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė vertinamuoju laikotarpiu būnant Pravieniškių PN AK būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darė išvadą, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

42. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma ir ją priteisė iš atsakovo. Kitą pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 43. Atsakovas Pravieniškių PN AK pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. B. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis bei atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais.

44. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir ne visiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

45. Atsakovo vertinimu, vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pažymi, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti salėse ir aikštėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla, todėl nežymus nustatytas minimalios ploto normos pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti pareiškėjo neigiamas pasekmes, kurios būtų įvardinamos kaip nežmoniškos kalinimo sąlygos. Ploto trūkumas kameros tipo patalpoje nebuvo tęstinis, užtrukęs ilgą kalinimo laikotarpį, todėl jis negalėjo sukelti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto.

46. Nurodo, jog tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, ne visuomet priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Nesutinka su teismo vertinimu, kad vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimą priteisti.

47. Pareiškėjas R. B. prašė Pravieniškių PN AK apeliacinį skundą atmesti bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei visą priteistiną neturtinės žalos sumą pervesti vaikams su negalia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. liepos 1 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

49. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

50. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

51. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

52. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

53. Atsižvelgusi į Nutarties 51-52 punktuose nurodytus argumentus, vertindama apeliacinio skundo argumentus, išdėstytus Nutarties 45-46 punktuose, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 49 paras buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5, 7, 11 ir Nr. 15 (šios aplinkybės neginčija ir atsakovas) ir ši norma buvo pažeista gan žymiai (jam teko 2,92 kv. m, 3,18 kv. m), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvusių baldų užimamas plotas, o uždaros zonos patalpose judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Tuo tarpu į atsakovo argumentus, kad ploto trūkumas kameros tipo patalpoje nebuvo tęstinis, užtrukęs ilgą kalinimo laikotarpį, teisėjų kolegija atsižvelgia bei pastaruosius vertina nustatydama patirtos bei atlygintinos žalos formą bei dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

55. Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

56. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

57. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimas byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimas byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

58. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (pats savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Nutarties 54-58 punktus, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog dėl to, kad pareiškėjui 49 paras teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose (2,92 kv. m, 3,18 kv. m), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvusių baldų užimamas plotas, o uždaros zonos patalpose judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, priteista suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

60. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė