2018-06-08 Nr. AB-11583-3-63-3-00049-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-134-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00049-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą (1) pagal pareiškėjų A. P., A. Š. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P., A. Š. ir V. M. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) ir (2) pagal pareiškėjų A. L. (A. L.) ir V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. (A. L.) ir V. R. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. P., A. Š. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjai) (adm. b. Nr. I-1195-386/2016) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir atsakovas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y.: A. P. – 5 596,02 Eur, A. Š. – 4 844,51 Eur, V. M. – 5 493,29 Eur, bei 0,07 proc. delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjai nurodė aplinkybes, susijusias su jų darbu Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinėje, pažymėjo, jog dalį laiko dirbo pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau iki 2015 m. kovo mėnesio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis jiems nebuvo mokama, nors nuo 2009 m. kovo mėnesio tai turėjo būti daroma. Pareiškėjų manymu, ši nepriemoka jiems priteistina kartu su Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyto dydžio delspinigiais. Pareiškėjų teigimu, apie tai, kad turi teisę į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą jie sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs kodeksas) (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto senaties termino nepraleido – pažeidimas buvo tęstinis. Laikėsi nuomonės, kad vėliau, t. y. 2015 m. kovo mėnesį pradėjęs mokėti priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, atsakovas savo prievolę pripažino, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatos. Remdamiesi šiais argumentais, pareiškėjai prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2013 m. sausio mėnesio.

3. Atsakovas Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjų skundą (adm. b. Nr. I-1195-386/2016) prašė jį atmesti, nurodydamas, kad:

3.1. krašto apsaugos pareigūnams ir kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos netaikomos tais atvejais, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Šių institucijų pareigūnų ir karių tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose privalo būti nustatyti saugos ir sveikatos reikalavimai, jiems vykdant specifinę veiklą. Nurodė, kad pareiškėjai vykdė specifinę veiklą, tačiau iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo priimti norminiai aktai, reglamentuojantys saugos ir sveikatos reikalavimus, identifikuojantys kenksmingus veiksnius, rizikas bei jų valdymą;

3.2. Tarnybos vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 4-163 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinės įstaigos administracijos sąrašo bei teisės aktų patvirtinimo“ patvirtino Priemokų mokėjimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio IV dalyje nustatyta, jog priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis už faktiškai šiomis sąlygomis dirbtą laiką mokama, jei darbai įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą pavojingų darbų sąrašą. Šios priemokos mokamos pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Kaip minėta, jokiame lokaliniame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai ar tarnybos užduotys pareigūnų tarnybos vietose gali būti laikomi kenksmingi ar pavojingi. Dėl to, kad darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos statutiniams pareigūnams netaikomos, nebuvo atliktas darbo vietų aplinkos vertinimas, leidžiantis nustatyti kenksmingus ir pavojingus rizikos veiksnius, nebuvo fiksuotų nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir, nesant darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų, apsprendžiančių pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybą laivuose, nebuvo mokamos. Kita vertus, vien tik buvimas tarnybos vietoje negali būti prilyginamas pavojingoms darbo sąlygoms;

3.3. nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 1 d.

3.4. Pagal pareiškėjų pateiktus skaičiavimus neįmanoma patikrinti jų (skaičiavimų) pagrįstumo, be to, juose neįvertintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatytas 20 proc. pareiginės algos priemokos dydžio ribojimas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą (adm. b. Nr. I-1195-386/2016) prašė jį atmesti. Nurodė, kad darbo (tarnybos) laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše nedetalizuojama, kokiomis konkrečiai sąlygomis darbas (tarnyba) laikomas pavojingu (tik plaukimo metu, ar esant laive, jam stovint prie krantinės, pasyvaus tarnybos vykdymo metu). Be to, nagrinėjamu atveju yra taikytinas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas.

II. 5. Pareiškėjai A. L. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai) (adm. b. Nr. I-1184-162/2016) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami: (1) priteisti iš atsakovo Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės – A. L. 5 655,70 Eur, V. R. 5 370,70 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis; (2) priteisti iš atsakovo delspinigius po 0,07 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną iki teismo sprendimo įvykdymo.

6. Pareiškėjai teigė, kad pagal Aprašą, įsigaliojusį 2009 m. kovo 11 d., jiems už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, t. y. darbą, įtrauktą į Vyriausybės patvirtintą pavojingų darbų sąrašą, turėjo būti mokamos priemokos, tačiau šios priemokos iki 2015 m. kovo mėn. nebuvo mokamos, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai visą tarnybos laiką būdavo tarnybos laive ir nuolat turėjo būti pasiruošę reaguoti į galimus valstybės sienos ir pasienio ruožo pažeidimus Kuršių mariose. Tarnybos vado įsakymu detalizavus Aprašo 9 punktą (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 5 d.), numatyta, jog priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai dirbtą laiką pareigūnams, kai jie atlieka nustatytas užduotis ir patruliuoja tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kitomis plaukiojimo priemonėmis (į patruliavimo laiką neįskaitomas laikas, kuomet tarnybinė užduotis vykdoma laive, prišvartuotame prie krantinės ar prieplaukos) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, Kuršių mariose, pasienio vandenyse, taip pat vykdo skęstančiųjų gelbėjimą, paieškos ir gelbėjimo darbus. Atsakovas, 2015 m. kovo mėn. pradėdamas mokėti priemoką, CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme pripažino savo prievolę. Teigė, kad į teismą kreipėsi nepasibaigus bendram 3 metų ieškinio senaties terminui, nes apie teisę į ieškinį jie sužinojo tik po 2015 m. kovo mėn., todėl prašė darbo užmokesčio nepriemoką priteisti už laikotarpį nuo 2012 metų.

7. Atsakovas Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjų skundą (adm. b. Nr. I-1184-162/2016) prašė jį atmesti, nurodydamas, kad:

7.1. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą priemoka mokama už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau minėtos darbo sąlygos neapibrėžtos, šie darbai neklasifikuoti. Vyriausybės patvirtinto pavojingų darbų sąrašo 3.4.4 punkte nustatyta, jog prie pavojingų darbų priskiriami darbai laivuose, iš jų – žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose. Pareiškėjai vykdė specifinę veiklą – valstybės sienų kontrolę, todėl, remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, tiek šio įstatymo, tiek jį lydinčių teisės aktų nuostatos jo ir pareiškėjų atžvilgiu netaikytinos. Darbo laivuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Pagal taikymo ribas Vyriausybės patvirtintas pavojingų darbų sąrašas statutiniams pareigūnams nebuvo taikomas, be to, šiame sąraše nedetalizuota, kokie darbai laivuose buvo priskiriami prie pavojingų darbų, kokie veiksniai lėmė šių darbų pavojingumą ir kt.;

7.2. jokiame lokaliniame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai pareigūnų tarnybos vietose gali būti laikomi kenksmingais ar pavojingais. Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos statutiniams pareigūnams netaikomos, todėl nebuvo atliktas darbo vietų aplinkos vertinimas. Nesant darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų, apsprendžiančių pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybą laivuose, nebuvo mokamos;

7.3. ginčo atveju taikytina ieškinio senatis, nes Aprašas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, pareiškėjai su juo buvo supažindinti, tačiau dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 20 dieną. Iki Tarnybos vado 2015 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 4‑90 priėmimo nebuvo nustatyta, kokioms sąlygoms esant mokamos priemokos už patruliavimą tarnybos laivais, o šio teisės akto nuostatos negalėjo būti nukreipiamos į praeitį. Laikotarpis, už kurį galima reikalauti neišmokėtų priemokų, turėtų būti skaičiuotinas nuo 2013 m. sausio 20 dienos.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą (adm. b. Nr. I‑1184-162/2016) prašė jį atmesti. Pabrėžė, kad jokiame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai laivuose priskiriami prie pavojingų darbų, taip pat prašė reikalavimui taikyti bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą.

III. 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1195-386/2016 pareiškėjų A. P., A. Š. ir V. M. prašymus atmetė kaip nepagrįstą.

9.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Tarnybos vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtino Aprašą, kurio 2.3 punkte nustatė, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; Aprašo 9 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (toliau – ir Sąrašas); Tarnybos vadas 2015 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-90 pakeitė Aprašo 9 punkto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 5 d.) nuostatas ir minėtame punkte detalizavo pavojingas darbo sąlygas, nustatydamas atvejus, kada mokama minėta priemoka.

9.2. Pasisakydamas dėl byloje prašomo taikyti ieškinio senaties termino, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimus dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad pareiškėjų sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo pareiškėjams diena. Pažymėjo, kad Tarnybos vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 4-163, kuriuo patvirtintas Aprašas, „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2009 m. kovo 10 d., todėl pareiškėjai apie savo galimai pažeistas teises sužinojo būtent 2009 m. balandžio mėnesį, kai gavo pirmąjį atlyginimą po Aprašo įsigaliojimo dienos.

9.3. Teismas akcentavo, jog Aprašas expressis verbis (tiesiogiai) nenustatė ir nedetalizavo kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų, jame nebuvo nurodyta, kada priedas už pavojingas darbo sąlygas turėtų būti mokamas (pvz., ar kai patruliuojama laivais, ar kai laivai yra prišvartuoti prie krantinės). Kadangi Aprašas nedetalizavo pavojingų darbo sąlygų, teismas pažymėjo, kad negalima spręsti, jog atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo mokėti pareiškėjams priemokas už patruliavimą būtent tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kitomis plaukiojimo priemonėmis, kas buvo nustatyta 2015 m. kovo 5 d. įsigaliojus Aprašo 9 punkto papildymams. Pareiškėjai nuo Aprašo įsigaliojimo dienos nesikreipė į teismą daugiau kaip septynerius metus, prašydami teismo išanalizuoti teisinį reguliavimą ir įvertinti pareiškėjų teisę į darbo užmokesčio priedą, patruliuojant laivuose bei įpareigojant atsakovą tokį priedą jiems mokėti. Atitinkamai teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vykdė tęstinį pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties pradžia buvo 2009 m. balandžio mėnesį, o pabaiga – 2012 m. balandžio mėnesį.

9.4. Nustatęs, kad pareiškėjai laiku nesikreipė į teismą dėl tuometinio teisinio reglamentavimo įvertinimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą, galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos (iki 2015 m. kovo 5 d.), kadangi teisėje galioja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje akcentuojamas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios).

9.5. Pirmosios instancijos teismas nesutiko, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs dėl to, kad nuo 2015 m. kovo mėn. pareiškėjams buvo pradėta mokėti priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Vadovaudamasis CK 1.130 straipsnio 2, 3 dalimis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties nutraukimo momentą ir pagrindą, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis, apibrėžiančiomis Tarnybos statusą, paskirtį ir pavaldumą, teismas nurodė, kad Tarnyba yra valstybės institucija, kuri nėra nuo valstybės nepriklausomas subjektas, galintis laisvai nustatyti valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, jų priedus ar mokėjimo tvarką. Atsakovas yra valdomas ir kontroliuojamas kitos valstybinės institucijos, todėl aplinkybė, kad atsakovas pakeitė (papildė) Aprašo nuostatas ir pradėjo pareiškėjams mokėti priedus už pavojingas darbo sąlygas, negali būti laikoma prievolės pripažinimu. Priešingai – atsakovas laikosi pozicijos, kad nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. neprivalėjo pareiškėjams mokėti priemokos už pavojingas darbo sąlygas, kadangi tuo metu nebuvo teisinio reglamentavimo, kuris tai būtų tinkamai detalizavęs. Atsakovas niekada nepripažino prievolės mokėti darbo užmokesčio priedą nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d., todėl atsakovas nenutraukė ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių ex officio (pagal pareigas) galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1184-162/2016 pareiškėjų A. L. ir V. R. prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Savo sprendimą šis pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvavo tokiais pačiais argumentais, kurie nurodyti šios Nutarties 9.1–9.5 dalyse.

IV. 11. Pareiškėjai A. P., A. Š. ir V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1195-386/2016 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti. Pareiškėjai savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti prašyme pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydami, kad:

11.1. Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai ir jų aktualios redakcijos reglamentavo visas sąlygas, kada turi būti mokamos priemokos už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, nustatė priemokų apskaičiavimo tvarką, o kas laikoma pavojingais darbais ir darbu tokiomis sąlygomis – buvo nustatyta Vyriausybės nutarimu. Taigi, siekiant apskaičiuoti pareigūnui mokėtinos priemokos dydį, vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusio Aprašo redakcija, buvo būtina atsižvelgti į pavojingomis sąlygomis dirbtą laiką (žymima žiniaraščiuose) ir pasinaudoti Aprašo 12 punkte nustatyta formule. Aprašu nustatyta tvarka buvo aiški, tačiau atsakovas jos nesilaikė.

11.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo nemokama darbo užmokesčio dalis nėra tęstinio pobūdžio pažeidimas. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose (pvz. 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2307/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-70-552/2016 ir kt.) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos jurisprudencijos dėl ieškinio skaičiavimo ir atnaujinimo terminų (nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. KT-17-N6/2014). Pasak pareiškėjų, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.

12. Atsakovas Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjų cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ieškinio senaties termino netaikytina šioje byloje dėl besiskiriančių faktinių aplinkybių. Pareiškėjai nepagrįstai tapatina DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą su šio kodekso 298 straipsnyje nustatytu piniginių reikalavimų tenkinimo terminu bei daro klaidingą išvadą, jog darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus ir jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jokia forma nepaneigė DK 27 straipsnio 2 dalies taikymo ribų ir, be kita ko, pripažino, kad šio kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

13. Pareiškėjai A. L. ir V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1184-162/2016 panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų prašymą. Remiasi iš esmės tokiais pačiais argumentais, kurie nurodyti prašyme pirmosios instancijos teismui bei šios Nutarties 11.1 ir 11.2 punktuose.

14. Atsakovas Tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjų A. L. ir V. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 15. Pagal pareiškėjų apeliacinius skundus byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų prašymų (reikalavimų) priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija) numatytas priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis (darbą Tarnybos laivuose) ginčo laikotarpiais.

17. Pirmosios instancijos teismai atsisakė tenkinti šiuos prašymus, iš esmės konstatavę, kad pareiškėjai į teismą dėl (galimai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi praleidę Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK; tekste remiamasi 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą tokiems reikalavimams pareikšti.

VI. 18. Sprendžiant klausimą dėl senaties termino taikymo pirmiausia primintina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesant specialių įstatymų nuostatų, statutinių ir kitų valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimo taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas (šiuo klausimu, pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520‑1788/2013; 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-662/2016 ir kt.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas prašo taikyti šį senaties terminą.

19. Byloje nustatyta, kad su pirminiais prašymais, kuriuos vėliau patikslino, į Klaipėdos apygardos administracinį teismą: 1) pareiškėjai A. P., A. Š. ir V. M. kreipėsi 2016 m. sausio 27 d., prašydami priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo mėn.; 2) pareiškėjai A. L. ir V. R. kreipėsi 2016 m. sausio 20 d., prašydami priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario mėn.

20. Iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aptariamo senaties termino pradžia skaičiuotina nuo pirmojo pareiškėjų gauto darbo užmokesčio be priemokos už darbą pavojingomis darbo sąlygomis (t. y. 2009 m. balandžio mėn.), taip pat išvada, kad ginčo pažeidimas (priemokų nemokėjimas) nėra tęstinis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo prasme.

21. Pastaruoju aspektu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismų vertinimu, kad ginčo priemokų nemokėjimas nėra laikytinas tęstiniu pažeidimu pagal minėtą CK nuostatą. Ginčo priemoka yra (statutinio) valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija), Vidaus tarnybos statuto 38 str. (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija). Darbo užmokesčio mokėjimas nėra darbdavio pareiga, vykdytina kiekvieną dieną – darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį (DK 201 str. 1 d.). Dėl to nėra pagrindo priemokų už darbą pavojingomis darbo sąlygomis nemokėjimo vertinti kaip tęstinio pažeidimo, be kita ko, CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme. Tokiems reikalavimams aptariamo senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (šiais klausimais pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑186‑701/2017 ir kt.).

22. Iš tiesų DK ir kiti darbo (pareiškėjų tarnybą reguliuojantys) įstatymai nereglamentuoja aptariamo senaties termino pradžios reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl ši nustatoma taikant CK 1.127 straipsnio nuostatas (DK 27 str. 5 d.). Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad „ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai“.

23. Šiuo aspektu akcentuotina, kad sužinojimo diena apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑3013/2012; 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1891-520/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis nenustatyta jokių (individualių) priežasčių, kurios tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, suponuotų būtinybę kitaip vertinti aptariamo termino pradžios momentą.

24. Tokiomis aplinkybėmis, kaip ne kartą yra sprendęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikant DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį 3 metų senaties terminą, byloje spręstina (tik) dėl tos darbo užmokesčio nepriemokos (jos dalies), kuri susidarė ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2047/2013; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-980/2014; 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-662/2016 ir kt.).

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismai, pareiškėjai, 2016 m. sausio mėn. pateikdami prašymus Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto senaties termino reikalavimams dėl nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. (galimai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti.

26. Tačiau pripažintina, jog pareiškėjai A. L. ir V. R. praleido aptariamą senaties terminą reikalavimams dėl ginčo sumų už 2012 metus priteisimo pareikšti; be to, pareiškėjai nepateikė ir byloje nenustatyta jokių aplinkybių (priežasčių), kurios suponuotų teismo pareigą ex officio šį terminą atnaujinti. Todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimus šioje dalyje. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti ieškinio senaties dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo terminą. Tačiau ją įgyvendindamas įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį terminą, kuris užtikrintų ir veiksmingą konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą gynybą, ir darbo teisinių santykių stabilumą apsaugant darbdavio interesus nuo nepagrįstai uždelstų reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju aptariamo senaties termino (DK 27 str. 2 d.) taikymas pareiškėjų A. L. ir V. R. reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme pareikšti negali būti vertinamas, kaip pažeidžiantis jų (pareiškėjų) konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.

VII. 27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – vidaus tarnybos statutiniai valstybės tarnautojai – prašo jiems priteisti Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija) numatytas ir (galimai) jiems neišmokėtas priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis.

28. Ginčo santykiams aktuali Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalis (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X‑1820 redakcija) įtvirtino, kad „Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų priemokų pareigūnams mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas“.

29. Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Tarnybos vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtino Priemokų mokėjimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas; tekste remiamasi pirmine Tarnybos vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 4-163 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus), kuris taikomas mokant priemokas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje Tarnybos centrinės įstaigos ir struktūrinių padalinių valstybės tarnautojams (Aprašo 1 p.). Atskirai akcentuotina, kad sistemiškai vertinant Aprašo nuostatas bei atsižvelgiant į tai, jog valstybės tarnautojo sąvoka apima ir statutinius valstybės tarnautojus (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), Vidaus tarnybos statuto 2 str. 4 d. (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), šis norminis aktas (Aprašas) aktualiu laikotarpiu reglamentavo ir ginčo priemokų mokėjimą pareiškėjams.

30. Aprašo 9 punkte, be kita ko, numatyta, kad priemokos už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokamos, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (toliau – ir Sąrašas). Šios priemokos mokamos pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai šiomis sąlygomis dirbtą laiką. Ši priemoka apskaičiuojama taip: pareiginė alga su nustatytais priedais dalijama iš to mėnesio nustatytų darbo valandų skaičiaus, dauginama iš darbo valandų, dirbtų pavojingomis darbo sąlygomis, ir dauginama iš 0,3 (Aprašo 12 p.). Šių priemokų dydis negali viršyti 20 proc. pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija); Aprašo 5 p.).

31. Iš šių nuostatų pirmiausia matyti, kad Tarnybos – vidaus reikalų centrinės įstaigos – vadovas iš esmės įtvirtino, kad priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama už faktiškai atliktus (žiniaraščiuose apskaitytus) darbus, kurie įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą. Kitaip tariant, teisėkūros subjektas aiškiai ir eksplicitiškai nustatė, kad darbu pavojingomis darbo sąlygomis Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI‑53 redakcija) bei Aprašo taikymo (priemokų mokėjimo) tikslais yra laikytinas darbų, kurie įrašyti Sąraše, faktinis atlikimas. Apraše, skirtingai nei teigia atsakovas, aptariamos priemokos mokėjimas nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, atitinkamo darbo specifikos ar pavojingų veiksnių vertinimas. Kartu pažymėtina ir tai, kad nei Valstybės tarnybos įstatyme, kuris nustatė pareigą mokėti aptariamą priemoką, nei Vidaus tarnybos statute nebuvo apibrėžta, koks darbas laikytinas darbu pavojingomis darbo sąlygomis. Sąraše pavojingu darbu laikomas toks darbas, kuris pasižymi didesne profesine rizika, kuriai esant traumos ar kitokia darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio yra didesnė (Sąrašo 1 p.), o tokiems darbams, be kita ko, priskiriami ir darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose (Sąrašo 3.4.4 p.).

32. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus konstatuotina, kad faktinė aplinkybė, jog konkretus Tarnybos valstybės tarnautojas, įskaitant statutinius, atliko (Sąraše) nurodytus darbus, yra pakankama pripažinti, kad pagal ginčo laikotarpiu (2013 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 5 d.) galiojusį reglamentavimą toks tarnautojas turėjo teisę į aptariamą priemoką.

33. Tokio vertinimo nagrinėjamu atveju negali paneigti atsakovo argumentai, susiję su aplinkybe, kad Sąrašas patvirtintas įgyvendinant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, kurio 4 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1672 redakcija), be kita ko, numatė, jog „<...> vidaus reikalų sistemos <...> pareigūnams <...> šio Įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos netaikomos tik tais atvejais, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai <...>“.

34. Šiuo aspektu akcentuotina, kad minimas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas ir Aprašas reguliuoja skirtingus visuomeninius santykius – Apraše pateikiama nuoroda į Sąrašą skirta išimtinai darbo apmokėjimo, o ne darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimo ar kitais tikslais, be kita ko, numatytais aptariamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1169 redakcija). Kitaip tariant, Aprašu reglamentuojamuose santykiuose Sąrašas yra taikomas ne kaip darbuotojų saugos ir sveikatos norminis teisės aktas, bet tik kaip šaltinis, kuriuo vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas nusprendė remtis identifikuodamas darbus, kurie laikytini atliekami pavojingomis darbo sąlygomis priemokų pagal minėtas Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatas mokėjimo tikslais.

35. Pastebėtina ir tai, kad byloje yra sprendžiamas klausimas dėl priemokų už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokėjimo, todėl atsakovo argumentai, susiję su teisiniu reguliavimu dėl kenksmingų ar labai kenksmingų darbo sąlygų, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

36. Minėta, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia, kad jiems būtų priteistos aptariamos priemokos už darbą Tarnybos laivuose, t. y. už Sąrašo 3.4.4 punkte nurodytus darbus. Pagal šį Sąrašo punktą pavojingiems darbams, t. y. darbams, pasižymintiems didesne profesine rizika, kuriai esant traumos ar kitokia darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio yra didesnė (Sąrašo 1 p.), priskiriami darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose.

37. Pasisakydama dėl atsakovo argumentų, susijusių su aplinkybe, kad teisės aktuose nebuvo detalizuota, kokių darbų atlikimas laivuose laikytinas darbu pavojingomis darbo sąlygomis, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Apraše nustatyta priemokų už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokėjimo tvarka buvo aiški ir nedviprasmiška – teisėkūros subjektas aiškiai nustatė šios priemokos mokėjimo, jos dydžio apskaičiavimo tvarką. Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, vykdydamas Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) nustatytą pavedimą bei kartu naudodamasis šioje įstatymo nuostatoje numatyta diskrecija, ginčui aktualiomis Aprašo nuostatomis, kaip minėta, aiškiai nustatė, jog priemoka mokama už darbą laivuose, nepriklausomai nuo to, kokie konkretūs darbai yra atliekami. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčo santykiams taikytinas reglamentavimas nebuvo aiškus, ar kad egzistavo teisinio reguliavimo spraga.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą (statutiniams) valstybės tarnautojams už faktiškai tarnybos metu laivuose dirbtas valandas turėjo būti mokama pagal Aprašo nuostatas apskaičiuota, bet ne didesnė nei 20 procentų pareiginės algos dydžio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Nevykdydamas šios pareigos atsakovas pažeidė pareiškėjų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuojančių norminių aktų reikalavimus.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija atskirai atkreipia atsakovo dėmesį ir į tai, kad aptariamos priemokos mokėjimas savaime nepaneigia ir negali paneigti darbdavio (atsakovo, Tarnybos) pareigų, susijusių su saugos ir sveikatos užtikrinimu, be kita ko, numatytų Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-739 redakcija), Kenksmingųjų veiksnių valdymo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2016 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 129, ir kituose norminiuose teisės aktuose.

40. Atmesdami pareiškėjų prašymus visa apimtimi, pirmosios instancijos teismai, neteisingai taikydami DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą bei netinkamai aiškindami ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių yra kilęs ginčas ir dėl priteistinų sumų dydžių, t .y. aspektų, kurie visiškai nebuvo vertinti, ir kurie tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, negali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme.

41. Todėl konstatuotina, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimai dalyse, kuriomis buvo atmesti pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpius nuo 2013 m. sausio mėn. bei su šiomis sumomis susijusius delspinigius, yra naikintini bei byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P., A. Š., V. M., A. L. (A. L.) ir V. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį dėl A. L. (A. L.) ir V. R. reikalavimų priteisti nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei delspinigius ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą ir pareiškėjų A. L. (A. L.) ir V. R. šios apeliacinio skundo dalies netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė