2016-12-22 Nr. AB-24625-3-61-3-01525-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1914-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01525-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 16 740 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad maždaug 8 kv. m. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tarp 3-4 asmenų, nors pagal teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymą vienam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv.m gyvenamojo ploto. Kamerose įrengtos dvi dviejų aukštų lovos, maždaug 2 kv.m užima stalas, dalį kameros užima atitvertas sienele sanitarinis mazgas, o tai atitinkamai mažina vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Kamerose buvo tarakonų, šalta, drėgna, tamsu. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, pareigūnai elgėsi su nuteistaisiais netinkamai, įstaigoje laikomų asmenų apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis.Laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, žeminančios, pažeidžiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, pablogėjo gyvenimo kokybė, sveikata, tapo dirglus, nervingas, jautė baimę aplinkai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą bei atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10–18) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 28 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už šį laikotarpį pateikė 2015 m. kovo 3 d., atsakovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ginčo esmės atsakovas atkreipė dėmesį į šios įstaigos paskirtį ir specifiką, pažymėdamas, kad Lukiškių TI-K administracija neturi teisinio pagrindo nepriimti į įstaigą pristatomų asmenų ir negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, nes turi vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Dėl to atitinkamais laiko tarpais įstaigoje laikomiems asmenims gali tekti mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei nustato teisės aktai (3,6 kv. m). Įstaigos administracija stengiasi, kad tai truktų kaip galima trumpiau, atsižvelgdama į įstaigoje esantį asmenų skaičių, perkelia laikomus asmenis į erdvesnes gyvenamąsias patalpas. Be to, įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti laikymo sąlygų neigiamą poveikį, sudarydama įstaigoje laikomiems galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, įvairiomis socialinė reabilitacijos specialistų programomis. Įstaigos administracija užtikrina, kad pagal teisės aktų reikalavimus kiekvienam įstaigoje laikomam asmeniui kameroje būtų atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima nustačius šios atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia abstrakčiais argumentais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 53–56) pareiškėjo R. N. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad žala buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) laikant jį Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Konstitucijos 21 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriuose buvo šalta, drėgna, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, pareigūnai elgėsi netinkamai.

Iš įrašų kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 28 d.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. kovo 4 d. Vertindamas nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, kad jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas taiko ieškinio senatį tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teigią esą jis dėl jo pažeistų teisių jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, jis turėjo galimybę realiai suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas pažymėjo ir tai, kad gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytas motyvais teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nevertindamas pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, sietinų su galimu neturtinės žalos padarymu.

III. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 62–63) nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino aplinkybes, nepagrįstai nusprendė taikyti ieškinio senatį ir kad nėra jokių svarbių aplinkybių atnaujinti senaties terminą. Teismas nepagrindė savo išvados esą pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K informaciniuose stenduose nėra skelbiama apie kamerų plotus ir nustatytą minimalų kameros plotą vienam asmeniui. Atsakovas apie tai neinformavo pareiškėjo. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad jausdamas diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, jis turėjo realią galimybę suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pažymi, kad laisvės apribojimas savaime gali sukelti emocinę depresiją ir pažeminimą, bet tai nereiškia, kad yra pažeidžiamos ir kitos asmens teisės bei laisvės. Apelianto teigimu, būdamas Lukiškių TI-K jis nesuvokė, kad jo teisės pažeidžiamos, kad jis yra žeminamas ir kankinamas. Apeliantas nurodo, kad apie tai, jog kamerų plotas yra 8 kv. m ir mažesnis, o tai pažeidžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, jis sužinojo 2014 m. liepos mėnesį, kai susipažino su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6837-815/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas 2015 m. kovo 3 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą) kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes tai, kad skunde teismui nurodytu laikotarpiu buvo pažeistos jo teisės, sužinojo tik 2014 m. liepos mėnesį.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio atsakovo reikalavimo pagrįstumą. Nustatęs, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Lukiškių TI-K nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. netinkamas sąlygas padavė 2015 m.kovo mėnesį, t.y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, o atnaujini šį terminą nėra pagrindo, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. A-1139-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo šioje įstaigoje nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. sąlygas kreipėsi į teismą tik 2015 m. kovo 3 d., prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turi suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje tokios paskirties įstaigoje ir paskirtoje gyventi tos įstaigos konkrečioje gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis (nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d.), su kuriuo jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o pakankamai ilgas (1 metų 6 mėnesių ir 20 dienų) nepertraukiamo laikymo laikotarpis. Pareiškėjo nusiskundimai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K šiuo laikotarpiu grindžiami tais pačiais galimais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros buvo nuolat perpildytos, 8 kv. m ploto patalpose pareiškėjas buvo laikytas tarp 3-4 asmenų; kamerose buvo tarakonų, šalta, drėgna, tamsu; rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Esant šioms aplinkybėms sutiktina iš esmės su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjas apie savo teisių galima pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2010 m. birželio 29 d. Taigi reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl galimai pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, kurias nurodė savo 2015 m. kovo 3 d. skunde teismui ir kurių neigiamo poveikio jis negalėjo nejausti kiekvieną laikymo atitinkamoje kameroje dieną (jei tokios sąlygos iš tiesų buvo), turėjo pareikšti teisme vėliausiai per tris metus, skaičiuojant šį terminą nuo 2010 m. birželio 29 d., t.y. turėjo pareikšti iki 2013 m. birželio 29 d., o kreipėsi į teismą 2015 m. kovo 3 d. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą per nepateisinamai ilgą (neprotingą) terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pareikšti.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Minėtų EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad įstatymų leidėjui teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustačius kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ši sąvoka yra vertinamoji, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009,2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1139-146/2016 ir kt.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas ex officio (t. y. pagal pareigas, teismo iniciatyva) patikrino, ar nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleisto ieškinio senaties termino. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui pagal šios bylos aplinkybes nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d., nes nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie objektyvias ženkliai praleisto senaties termino praleidimo priežastis. Teismas, priešingai nė teigia apeliantas, sprendime motyvavo ir pagrindė savo išvadas, kodėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka. Teismas byloje pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

Apelianto argumentus, kad Lukiškių TI-K informaciniuose stenduose nėra skelbiama informacija apie kamerų plotus ir nustatytą minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir įstaigos administracija jo apie šiuos plotus neinformavo, apie savo pažeistas teises jis esą sužinojo 2014 m. liepos mėnesį, kai susipažino su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6837-815/2014, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą bandymą pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą, nes pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie objektyvias, nuo jo valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo reali ir svarbi priežastis dėl kurios pareiškėjas nepadavė skundo teismui dėl žalos atlyginimo iki ieškinio senaties termino pabaigos (2013 m. birželio 29 d.).

Dėl apelianto argumentų, susijusių su informacijos skelbimu (neskelbimu), teisėjų kolegija pažymi, kad suimtųjų teisinę padėtį turinčių asmenų teisę gauti informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką, sąlygas ir teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnis. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojusio redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustatė, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.

Šio straipsnio 2 dalis įpareigojo tardymo izoliatoriaus administraciją užtikrinti, kad būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. To paties straipsnio 3 dalis reglamentavo, kad tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą tarymo izoliatoriaus administracija informacijos teikimo suimtiesiems prasme nėra įpareigota iškabinti viešai visus teisės aktus, kurie reglamentuoja tardymo izoliatorių veiklą, o turi iškabinti viešai tik tą informaciją, kuri nustato suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę.

Informaciją apie konkrečius jo laikymo Lukiškių TI-K kamerų plotus ir teisės aktų nustatytus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui normatyvus, pareiškėjas turėjo teisę gauti Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytais būdais, tačiau nepateikė argumentų ir įrodymų, kad naudojosi šiomis savo teisėmis ir kreipėsi į įstaigos administraciją laikymo šioje įstaigoje laikotarpiu 2008-2010 metais, ar iki ieškinio pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo senaties termino pabaigos, t.y. iki 2013 m. birželio 29 d., o Lukiškių TI-K administracija atsisakė suteikti tokią informaciją.

Pareiškėjas 2015 m. kovo 3 d. skunde teismui jo laikymo Lukiškių TI-K nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d. sąlygas įvardijo nežmoniškos, žeminančiomis. Tokį laikymo sąlygų apibūdinimą pareiškėjas siejo su jo laikymu perpildytose kamerose (esą apie 8 kv.m ploto patalpose buvo laikomas tarp 3-4 asmenų), kuriose buvo tarakonų, šalta, drėgna, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Minėta, kad pareiškėjo laikymas jo nurodytomis sąlygomis nebuvo vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o buvo pakankamai ilgas (1 metų 6 mėnesių ir 20 dienų) nepertraukiamo laikymo laikotarpis, kuriuo, pagal pareiškėjo skundo argumentus, jo nurodyti neigiami veiksniai jį veikė nuolat.

Šių aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Todėl pareiškėjo elgesys, kad teigdamas buvęs laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškos, žeminančiomis sąlygomis, jis nesikreipė dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo nei jo teisių galimo pažeidimo laikotarpiu, nei per tris metus išvykęs iš šios įstaigos (iki ieškinio senaties termino pabaigos), o kreipėsi beveik po 5 metų, neatitinka apdairaus, rūpestingo elgesio standartų.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Apelianto nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6837-815/2014 vertinant priežastis dėl kurių pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturi jokios reikšmės. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teisėjų kolegija nustatė, kad apelianto nurodytoje byloje buvo nagrinėtas ne apelianto R. N., o kito asmens skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas už atitinkamą 2011-2013 metų laikotarpį. Pareiškėjas R. N. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas dėl ankstesnio laikotarpio (nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d.). Administracinės bylos Nr. I-6837-815/2014 faktinėms aplinkybėms buvo reikšmingos 11 kamerų, tarp jų kameros Nr.108 ir Nr.137, t.y. kameros, kuriose 2008 metais atitinkamą laiko tarpą 2008 m. gruodžio mėnesį buvo laikomas R. N. (kameroje Nr.108 buvo l vieną parą, kameroje Nr.137 6 paras). Kiekvieno ginčo atveju byloje vertinamos tai individualiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Kiekvienas asmuo neturtinę žalą patiria individualiai. Apelianto nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6837-815/2014 dėl kito asmens laikymo Lukiškių TI-K sąlygų kitu (keliais metais vėlesniu) laikotarpiu, priešingai nė teigia apeliantas, negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė, iš kurios pareiškėjas sužinojo apie savo teisių galimą pažeidimą laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. birželio 29 d.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad atsakovui reikalaujant pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), nenagrinėdamas iš esmės pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teisės normų nepažeidė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas