2013-04-12 Nr. AB-1180-3-64-3-00155-2009-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-414/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00155-2009-8 Procesinio sprendimo kategorija 16.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei D. M.,

atsakovo atstovui Mariui Tamašauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinis teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ir patikslintais prašymais prašydamas: panaikinti jo atžvilgiu priimtą 2009 m. rugsėjo 7 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) administracinį sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu budėtą ir dirbtą laiką – iš viso 4764,52 Lt, iš jų: 732,23 Lt už 106 val. 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką, 819,65 Lt už 76,5 val. 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį laiką, 719,33 Lt už 44,50 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą, viršijant įprastą darbo laiko trukmę, 1337,27 Lt už 123,75 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą poilsio dienomis, 1156,04 Lt už 150,75 val. 2006 m. sausio 1 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu nesuteikto savaitės nepertraukiamo poilsio, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patikslintame prašyme nurodytas delspinigių sumas – 2299,83 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 3,34 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 13 d. jis dirbo Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių r. PK) Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus patruliu. Šiuo laikotarpiu ne kartą ne pagal grafiką buvo skiriamas dirbti bendrosiomis poilsio dienomis – šeštadieniais ir sekmadieniais. Nuo 2007 m. liepos 13 d. buvo perkeltas į Mažeikių r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas, tačiau iki 2007 m. rugsėjo mėnesio jis dar nebuvo skiriamas dirbti operatyvinės grupės sudėtyje, o ir toliau ne pagal grafiką buvo skiriamas dirbti bendrosiomis poilsio dienomis. Taigi, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. jis ne pagal grafiką buvo skiriamas dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais. Tačiau už tai su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta. Laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. jis ne kartą bendrosiomis poilsio dienomis: šeštadieniais ir/arba sekmadieniais buvo skiriamas po 12 val. budėti (dirbti) Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose. Tačiau už tai su juo nebuvo atsiskaityta. Su prašymu apmokėti už darbą poilsio dienomis kreipėsi į atsakovą. Tačiau atsakovas 2009 m. rugsėjo 7 dienos administraciniu sprendimu Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ už poilsio dienomis jo atliktą darbą apmokėti atsisakė. Atsisakymas buvo motyvuojamas tuo, kad, pasak atsakovo, jo darbas operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pagal grafiką vertintinas kaip darbas pamainomis pagal iš anksto nustatytą grafiką ir nelaikytinas darbu poilsio dienomis, todėl už tokį darbą, atsakovo nuomone, jam neturėjo būti mokamos priemokos. Atsakovas klaidingai įvertino jo darbo operatyvinėje grupėje teisinę prigimtį ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą administracinį sprendimą, kuris, jo nuomone, turi būti panaikintas. Be to, skundžiamas administracinis sprendimas yra nepagrįstas dar ir todėl, kad atsakovas jame visiškai nepasisakė dėl 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. rugsėjo 1 d. laikotarpio, kurio metu jis nedirbo operatyvinės grupės sudėtyje, apmokėjimo, t. y. išsamiai neišanalizavo faktinės situacijos.

Anot pareiškėjo, Statuto 31 straipsnio 1 dalyje pareigūno budėjimo laikas yra apibrėžtas kaip „laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų“. Taigi, budėjimas yra tam tikra darbo organizavimo forma, kuria užtikrinama, kad tam tikros įstaigos funkcijos būtų vykdomos net ir pasibaigus nustatytam darbo laikui.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog „Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko“. Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. IV-147 „Dėl Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento (galiojo iki 2008 m. spalio 1 d.) 61 punkte numatyta, jog „Operatyvinės grupės narys privalo būti savo darbo kabinete ir užtikrinti, kad bet kuriuo momentu su juo galėtų susisiekti komisariato operatyvaus valdymo poskyrio specialistas ir gavęs specialisto nurodymą, nedelsiant išvykti.“ Mažeikių r.

PK viršininko 2005 m. spalio 14 d. įsakymu patvirtintos Mažeikių rajono policijos komisariato operatyvinių grupių ir policijos patrulių reagavimo į pranešimus apie nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ar įvykius tvarkos 13 punkte įtvirtintas kitoks teisinis operatyvinių darbo grupių darbo organizavimo principas, t. y. numatyta, jog operatyvinės grupės nariai darbo kabinetuose privalo būti tik darbo metu (nuo 8 iki 17 val.), o nedarbo metu (nuo 17 val.), o taip pat poilsio bei švenčių dienomis operatyvinės grupės nariai savo buvimo vietą (ryšį) privalo suderinti su budėtoju.

Tačiau, pareiškėjo teigimu, faktiškai tiek darbo valandomis, tiek ir po darbo valandų operatyvinės grupės nariai (o taip pat ir jis) budėdavo komisariato patalpose, savo darbo kabinetuose, o nuo 23.00 val. iki 7.00 val. vykdydavo tiesiogines funkcijas patruliuodami bendruosiuose ekipažuose kartu su Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnais. Pareiškėjo nuomone, darytina išvada, jog jo budėjimas operatyvinės grupės sudėtyje buvo organizuojamas įstaigoje (Mažeikių r. PK patalpose), todėl šis laikas, pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalį, yra prilyginamas darbo laikui.

Pareiškėjas akcentavo, jog nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusioje (Žin., 2006, Nr. 87-3412) Statuto 31 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatytas analogiškas kaip Darbo kodekso 155 straipsnyje teisinis reguliavimas ir numatyta, kad „Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą“. Šioje Statuto 31 straipsnio redakcijoje, analogiškai kaip ir Darbo kodekso 155 straipsnyje, jo nuomone, pabrėžiamas tik tas aspektas, kad budėjimas, atliekamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, yra pripažįstamas viršvalandiniu darbu ir todėl už jį su pareigūnu atitinkamai – kaip už viršvalandinį darbą – atsiskaitoma. Be to, šioje normoje numatyti papildomi (lyginant su viršvalandiniais darbais) alternatyvūs atsiskaitymo būdai – ne tik apmokėjimas, bet taip pat ir papildomo poilsio laiko suteikimas arba papildomo poilsio laiko pridėjimas prie kasmetinių atostogų. Tačiau aukščiau pacituotos teisės normos, pareiškėjo nuomone, nenumato atsiskaitymo už budėjimą tvarkos tais atvejais, kai budėjimas yra atliekamas poilsio ir/arba švenčių dienomis. Pareiškėjo manymu, tokie atvejai skiriasi nuo budėjimo įprastomis darbo dienomis, kadangi, skiriant pareigūną budėti poilsio ir/arba švenčių dienomis, yra sutrikdomas normalus darbo ir poilsio laiko režimas, pareigūnas yra priverstas poilsio dieną (šeštadienį arba sekmadienį) vykti į tarnybą ir budėti įstaigoje, negali ilsėtis Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalyje nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis, negali praleisti savaitės nepertraukiamo poilsio laiko (šeštadienio ir sekmadienio) kartu su šeima, t. y. patiria įvairių su tuo susijusių nepatogumų. Todėl, pareiškėjo nuomone, budėjimas darbo dienomis ir budėjimas poilsio ar švenčių dienomis negali būti sutapatinami taikant vienodą apmokėjimo dydį. Toks budėjimo sulyginimas, nediferencijuojant apmokėjimo dydžio priklausomai nuo to, kada yra budima (įprastą darbo dieną ar poilsio arba švenčių dieną), jo nuomone, sudaro prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.

Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatavo, jog „pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai“.

Pareiškėjo nuomone, budėjimas poilsio ar švenčių dienomis laikytinas nukrypimu nuo normalių (įprastų) darbo sąlygų ir todėl už tokį budėjimą turi būti atitinkamai kompensuojama net ir tuomet, kai budėjimas poilsio ar švenčių dieną neviršija nustatytos darbo laiko trukmės – mano, kad tuo atveju, kai pareigūnui yra pavedama budėti poilsio ar švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Statuto 31 straipsnio 2 dalyje numatyta budėjimo laiko skaičiavimo taisykle, pagal kurią budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui.

Atitinkamai budėjimas poilsio dienomis, jo nuomone, turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis. Pareiškėjas pažymi ir tai, jog tais atvejais, kai budėjimas yra atliekamas ir poilsio ar švenčių dieną, ir tuo pačiu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, už tokį budėjimo laiką turi būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ar švenčių dieną, ir kaip už viršvalandinius darbus. O jeigu poilsio ar švenčių dienos naktį, analogiškai turėtų būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis, ir kaip už darbą naktį.

Pareiškėjo nuomone, tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009. Jo nuomone, nors šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio sprendime tiesiogiai buvo kalbama tik apie darbo, poilsio ar švenčių dienomis bei darbo nakties metu tarpusavio ryšį, tačiau Darbo kodekso 193 straipsnis, kurio santykį su Darbo kodekso 194 straipsniu teismas išaiškino, kalba ne tik apie darbą nakties metu, tačiau ir apie viršvalandinius darbus.

Todėl, pasak pareiškėjo, darytina išvada, jog aukščiau nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant, kaip turi būti apmokama pareigūnui už poilsio ar švenčių dienomis atliktus viršvalandinius darbus. Šiais atvejais, jo nuomone, būtina atskirai apmokėti už laiką, kuris buvo dirbamas poilsio ar švenčių dienomis, ir atskirai (papildomai) – už poilsio ar švenčių dienomis atliktus viršvalandinius darbus.

Pareiškėjas papildomai akcentavo, jog ginčijamų santykių metu galiojusi Statuto 38 straipsnio redakcija (originali straipsnio redakcija, Valstybės žinios, 2003, Nr. 42-1927) numatė, jog už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu pareigūnams mokamos priemokos. Analogiškai buvo numatyta ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., Valstybės žinios, 2002, Nr. 45-1708). Įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, jog „Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos priemokos mokėjimo kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų“ (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2009 m. sausio 1 d., Žin., 2006, Nr. 4-97).Taigi, Įstatymo 41 straipsnio 6 dalis numato atskirą atsiskaitymo už darbą poilsio arba švenčių dieną atvejį, kuris, jo nuomone, taikomas tik tuomet, kai toks darbas nėra numatytas pagal grafiką.

Tuo atveju, kai mėnesio darbo (budėjimo) grafike yra numatoma, jog konkrečiam valstybės tarnautojui pavedama dirbti poilsio ar švenčių dieną, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta taisykle, t. y. mokama priemoka. Pareiškėjo nuomone, priešingas šios teisės normos aiškinimas, suprantant ją kaip numatančią, jog už darbą poilsio ar švenčių dienomis turi būti apmokama tik tuo atveju, jei toks darbas nėra numatytas pagal grafiką, sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos 48 straipsnyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą bei teisėtų lūkesčių principą.

Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pagal Mažeikių r. PK viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. IV-147 „Dėl Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento 19 punktą, jis dirbo įprastu darbo laiko režimu, t. y. jo darbas buvo vykdomas bendrosiomis darbo dienomis (pirmadieniais – penktadieniais), su nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis (šeštadienis ir sekmadienis). Tais atvejais, kai pagal grafiką jis buvo paskiriamas budėti bendrosiomis poilsio dienomis, dėl ko patirdavo įvairių nepatogumų, negalėdavo iš anksto planuotis savo laisvalaikio (kadangi darbo grafikai būdavo tvirtinami likus 14 dienų iki naujo mėnesio pradžios, galėdavo planuotis tik vieną mėnesį į priekį ir tik nuo einamojo mėnesio vidurio, t. y. pusę mėnesio apskritai nežinodavo, kurios bendrosios poilsio dienos ateinantį mėnesį jam bus laisvos, o kuriomis turės budėti), jis turėjo teisėtą lūkestį, jog už šiuos darbo ir poilsio režimo ypatumus bei už bendrosiomis poilsio dienomis atliktą darbą jam bus teisingai atlyginama, t. y. didesniu tarifu nei už įprastą darbo dieną.

Be to, pabrėžia, jog Įstatymo 41 straipsnio 6 dalis reglamentuoja apmokėjimą „Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką“. Budėjimo laikas tik prilyginamas darbo laikui, tačiau iš esmės tai nėra darbas pagal grafiką. Pareiškėjo nuomone, Statuto 31 straipsnio 1 dalyje budėjimas yra apibrėžiamas kaip buvimas pagal iš anksto patvirtintą grafiką iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu. Analogiškai ir Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad budėti darbuotojui pavedama „pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis“.

Taigi, anot pareiškėjo, akivaizdu, jog budėjimas savo esme visuomet yra atliekamas ne pagal nustatytą darbo grafiką, o laisvu nuo darbo metu (pasibaigus darbo laikui, poilsio, švenčių dienomis), t. y. tuo metu, kuris pagal konkretaus darbuotojo (pareigūno) darbo grafiką yra laisvas. Pareiškėjo nuomone, tokiais atvejais apskritai turėtų būti sudaromi atskiri budėjimo ir darbo grafikai. Ir nors nagrinėjamu atveju tiek darbo, tiek budėjimo laikas buvo numatytas tame pačiame grafike, mano, kad budėjimas poilsio ir švenčių dienomis nelaikytinas darbu pagal grafiką Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies prasme ir todėl už jį turi būti atsiskaitoma kaip už darbą poilsio bei švenčių dienomis, t. y. skiriant Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priemoką arba, pareigūno prašymu, suteikiant jam per mėnesį tokios pat trukmės papildomą mokamą poilsio laiką arba šį laiką pridedant prie kasmetinių atostogų (Įstatymo 41 straipsnio 6 dalis).

Pareiškėjas pabrėžė, jog dalį ginčijamo laikotarpio (2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu) jis dirbdavo poilsio dienomis, nors toks darbas pagal grafiką jam nebuvo numatytas. Tad akivaizdu, jog už šį atliktą darbą su juo nebuvo atsiskaityta. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, jog jis niekada nėra teikęs prašymo už budėjimą ir/arba darbą poilsio ar švenčių dienomis jam kompensuoti kuriuo nors iš Įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatytų būdų. Todėl darytina išvada, kad jam už budėjimą ir darbą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti mokama Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka. Pareiškėjas nurodė, kad svarbu paminėti ir tai, jog budėti jam buvo skiriama ne tik poilsio dienomis, bet taip pat ir darbo dienomis, viršijant bendrąją savaitės darbo laiko normą – 40 valandų per savaitę (Statuto 29 straipsnio 1 dalis). Pagal Darbo kodekso 150 straipsnio 1 dalį, šie atvejai laikomi viršvalandiniais darbais. Už budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais) turėjo būti atsiskaitoma tokiu būdu: jei jis viršijo įprastą darbo laiko trukmę, suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą; už budėjimą įstaigoje poilsio dienomis, kai nebuvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, apmokant kaip už darbą poilsio dienomis; už budėjimą poilsio dienomis, kai buvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, atsiskaitant dvigubai: ir kaip už darbą poilsio dienomis, ir kaip už viršvalandinius darbus (suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą). Nurodo, kad ginčijamų santykių laikotarpiu nei Statutas, nei Įstatymas nereguliavo apmokėjimo už viršvalandinius darbus tvarkos. Todėl šiuo klausimu turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis. Darbo kodekso 193 straipsnyje (originali straipsnio redakcija, gailijusi iki 2008 m. rugpjūčio 1 d.) buvo numatyta, kad „Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos)“. Praktiškai analogiška nuostata išliko ir po 2008 m. rugpjūčio 1 d. pakeitimo.

Teismo posėdžio metu atsakovo Telšių apskrities VPK atstovas Marius Tamašauskas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad nori ypatingai atkreipti dėmesį į naują pareiškėjo reikalavimą, pateiktą 2012 m. kovo 15 d. patikslintame prašyme – priteisti apmokėti už nesuteiktą nepertraukiamą savaitės poilsio laiką (jis paminėtas ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. patikslinto prašymo lentelės apskaičiavimuose, t.y. 1 lentelės 3 grafoje, 2 lentelės 10 grafoje) ir tas laikas (valandos) lentelėje panaudotas paskaičiavimuose pareiškėjo naudai, atitinkamai sumažinant suteiktą papildomo poilsio laiką. Minėti reikalavimai nebuvo ginčo objektu nuo 2009 m. spalio 7 d., t.y. pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Administracinių bylų teisenos įstatymas nedraudžia tikslinti prašymo (skundo), tačiau Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškininės senaties terminas, o Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi patikslintas prašymas su naujais reikalavimais pateiktas 2012 m. kovo 15 d., skundžiamas laikotarpis yra 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl, atsakovo manymu, šie pareiškėjo nauji minėti reikalavimai neturi būti nagrinėjami vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir 298 straipsniu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas operatyvinėje grupėje pradėjo budėti ne poilsio dienomis nuo 2007 m. liepos 16 d., poilsio dienomis nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas budėjo pagal atskirus priemonių planus (nes įprastai kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai skiriami budėti poilsio dienomis tik dviem atvejais – į operatyvinę grupę ir pagal priemonių planus). Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, teigtina, kad jo darbas pagal priemonių planus, t.y. asmenų ar objektų stebėjimas, atitinka budėjimo laiką įstaigoje ir pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje budėjimo laikas žymėtas kaip darbo laikas ir už tai jis gavo pareiginę algą.

Atsakovo atstovas nurodė ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, jo darbas policijos komisariato operatyvinėje grupėje pripažintinas budėjimo laikui. Budėjimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnis. Pažymėjo, kad Statuto 31 straipsnis nereglamentuoja jokių kitų alternatyvių atsiskaitymo būdų už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, kaip suteikiant poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą (pagal Statuto 31 str. 2 d. redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio 1 d., suteikiant papildomą poilsio dieną už 32 budėjimo valandas) ir atskirai nenumato apmokėjimų už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis. Pažymėjo, kad pareiškėjui už budėjimus nakties metu ir švenčių dienomis apmokėta kaip numato Darbo kodekso (toliau – ir Kodeksas, DK, LR DK) 193 straipsnis ir 194 straipsnis. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 konstatavo, jog Kodekso 194 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal Kodekso 194 straipsnio nuostatas, o Kodekso 193 straipsnis netaikytinas. Atsakovo atstovo manymu, tai reiškia, jog negalimi dvigubi apmokėjimo standartai, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ar švenčių dienomis dar ir apmokėjimas už viršvalandžius ir darbą nakties metu. Todėl apmokant kaip už darbą poilsio dienomis negalimi viršvalandiniai apmokėjimai ir apmokėjimai už darbą naktį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą ir patikslintus skundus atsakovui Telšių apskrities VPK atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo V. N. skundas ir patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teismo prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) už darbą operatyvinėje grupėje dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., taip pat ir delspinigius. Atsakovas teismo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senatį, nes pareiškėjas 2012 m. kovo 15 d. patikslintame skunde pirmą kartą pateikė naujus reikalavimus, t.y. priteisti apmokėti už viršvalandinio budėjimo valandas ir priteisti apmokėti už valandas nesuteikto poilsio laiko skundžiamu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. (2012 m. rugpjūčio 17 d. patikslintame prašyme šie reikalavimai iš esmės yra analogiški). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pirminį skundą teismui padavė 2009 m. lapkričio 5 d. Juo teismo prašė panaikinti skundžiamą aktą, iš atsakovo priteisti už 2006 –2008 metų laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką (pagal faktą, konstatuotą žiniaraščiuose) sumas ir per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jas išmokėti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog vėliau pareiškėjas ne kartą tikslino skundo reikalavimus.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas akcentavo, jog 2012 m. kovo 19 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo teismo prašė panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 dienos administracinį sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu budėtą ir dirbtą laiką – iš viso 3911,46 Lt, iš jų: 770,60 Lt už 109,75 val. darbo poilsio dienomis, 969,78 Lt už 92,7 val. darbo poilsio dienomis, atlikto viršijant įprastą darbo laiko trukmę, 571,81 Lt už 36,25 val. budėjimo, atlikto viršijant įprastą darbo laiko trukmę, 836,35 Lt už 77,25 val. budėjimo poilsio dienomis, 667,52 Lt už 90,25 val. nesuteikto savaitės nepertraukiamo poilsio, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patikslintame prašyme nurodytas delspinigių sumas – 2939,78 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 2,74 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (4 tomas, b.l. 36-50). 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas V.

N. teismui pateikė savo paskutinį patikslintą skundą, kuriuo teismo prašė panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 dienos administracinį sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, įpareigoti atsakovą išmokėti už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu budėtą ir dirbtą laiką – iš viso 4764,52 Lt, iš jų: 732,23 Lt už 106 val. 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką, 819,65 Lt už 76,5 val. 2006 m. sausio 1 d.

– 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį laiką, 719,33 Lt už 44,50 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d. 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą, viršijant įprastą darbo laiko trukmę, 1337,27 Lt už 123,75 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą poilsio dienomis, 1156,04 Lt už 150,75 val. 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu nesuteikto savaitės nepertraukiamo poilsio, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patikslintame prašyme nurodytas delspinigių sumas–2299,83 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 3,34 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas tikslindamas savo reikalavimus iš esmės naujų reikalavimų nepateikė, nes visi patikslinti pareiškėjo reikalavimai iš esmės ginčo materialinio dalyko nekeitė, jais pareiškėjas teismo prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjui dirbant operatyvinėje grupėje. Teismo vertinimu, pareiškėjas tikslindamas skundą iš dalies keitė reikalavimų argumentaciją, neišmokėtos dalies paskaičiavimo būdus, todėl keitėsi pareiškėjo prašomos priteisti sumos bei jų atsiradimo pagrindai.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo skundui taikomas trejų metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.) skaičiuotinas iki pirminio skundo padavimo teismui dienos, tai yra iki 2009 m. lapkričio 5 d., todėl byloje nagrinėtini pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., taigi yra praleidęs trejų metų senaties terminą. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas argumentų, kodėl jį praleido, prašymo atnaujinti ieškinio senatį nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šioje byloje taikytinas LR DK 27 str. 2 d. numatytas trejų metų senaties terminas ir byloje nagrinėtina pareiškėjo reikalavimų dalis dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2006 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Taigi, nagrinėjamo ginčo dalykas yra susijęs su pareiškėjo darbo laiko organizavimo formos nustatymu ir jo teisės į apmokėjimą už darbą operatyvinėje grupėje laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. įgyvendinimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo išsprendimui yra aktualūs teisės aktai, galioję laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Teismas jais vadovavosi ir iš naujo nebeįrodinėjo faktų, kurie nustatyti šioje administracinėje byloje įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėjo V. N. darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu (Valstybės žinios, 2003, Nr. IX-1538) patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau ir Vidaus tarnybos statutas) 31 str.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vidaus tarnybos statutas, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos, skirtingai reglamentuoja darbo laiko ir apmokėjimo už darbą režimus. Skirtingos darbo organizavimo formos nulemia ir skirtingus pareigūnui kompensavimo būdus ir sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu.

Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., numatė, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., numatė, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys ir krūtimi maitinančios moterys, pareigūnai, auginantys vaiką iki 3 metų, ir pareigūnai, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, neįgalųjį slaugantys pareigūnai budėti gali būti skiriami tik jų sutikimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš minėto teisinio reguliavimo galima daryti išvadas, kad įstatymų leidėjas pareigūno budėjimo laikui Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalies prasme nustato sąlygas: 1) budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką; 2) budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog statutinių valstybės tarnautojų, kurių pareigos nepriskirtos pamaininiam darbo organizavimo modeliui, laisvu nuo tarnybos metu laikytinas laikas, kai pasibaigia atitinkamas pareigas užimančiam pareigūnui nustatyta darbo dienos trukmė, taip pat poilsio ir švenčių dienos, išskyrus atvejus, kai pareigūnas privalo vykdyti vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymą ar nurodymą dirbti viršvalandinį darbą (Statuto 30 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-81/2012). Pagal nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, už Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžto budėjimo 32 valandas pareigūnui buvo kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Be to, pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, už Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą budėjimą pareigūnui kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdų tuo atveju, kai viršijama Statute apibrėžta darbo laiko trukmė (žr. pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-687/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi nustatyta, jog pareiškėjo pagrindinė darbo funkcija – tyrėjo pareigų vykdymas – buvo organizuota nustatant ne ilgesnę kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Statuto 29 str. 1 d.), o darbas operatyvinėje grupėje, kaip papildoma darbo funkcija (susijusi su pagrindinės funkcijos atlikimu), – organizuotas nustatant budėjimą įstaigoje po 12 valandų dieną ir/ arba naktį (Statuto 31 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d., kuomet pareiškėjas viršydavo 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, už budėjimą įstaigoje jam turėjo būti kompensuojama šiais būdais: per artimiausią mėnesį suteiktas tokios pat trukmės poilsis kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas galėjo būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Pirmosios instancijos teismas inter alia atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas teismui nurodė, kad už budėjimą pareiškėjui suteikė poilsio laiką. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teismui pateiktoje pažymoje nurodė, kad 2006 m. sausio, vasario, kovo ir balandžio mėnesiais pareiškėjo nebuvo viršytas 40 val. savaitės darbo laikas. Pareiškėjas 2006 m. gegužės mėn. iš viso budėjo poilsio dienomis 11 val., iš kurių 11 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas ir 5 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas.

Birželio mėn. – budėjo poilsio dienomis 7 val., iš kurių 1 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas. Liepos mėn. – budėjo poilsio dienomis 18 val., iš kurių 10 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas ir 2.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas.

Rugpjūčio mėn. – budėjo poilsio dienomis 4 val., iš kurių 1 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas ir 7 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio). Rugsėjo mėn. – pareiškėjas iki spalio 3 d. atostogavo. Spalio mėn. – pareiškėjas nuo spalio 4 d. iki spalio 6 d. buvo mokymosi atostogose; nuo spalio 10 d. iki lapkričio 13 d. sirgo. Lapkričio mėn. – neviršytas savaitės darbo laikas.

Gruodžio mėn. – iš viso per gruodžio mėn. 2.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio). 2007 m. sausio mėn. – budėjo poilsio dienomis 7 val. – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas. Vasario mėn. – budėjo poilsio dienomis 24 val., iš kurių 24 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas – suteiktas 15.15 val. poilsio laikas. Kovo mėn. – budėjo poilsio dienomis 3 val., iš kurių 3 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas ir 2 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio).

Balandžio mėn. – nuo balandžio 10 d. sirgo, o kiti balandžio mėn. 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpiai) neišskirti, kadangi nebuvo budėjimų darbo dienomis, kai buvo viršijama darbo laiko trukmė (40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpiai)) arba nebuvo budėjimų poilsio dienomis. Gegužės mėn. – nuo gegužės 13 d. iki birželio 7 d. atostogavo, o kiti gegužės mėn. 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpiai) neišskirti, kadangi nebuvo budėjimų darbo dienomis, kai buvo viršijama darbo laiko trukmė (40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpiai)) arba nebuvo budėjimų poilsio dienomis.

Birželio mėn. – budėjo poilsio dienomis 15 val., iš kurių 4.30 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas, budėjo švenčių dienomis 3 val. – suteiktas 23.30 val. poilsio laikas. Liepos mėn. – budėjo poilsio dienomis 7 val., iš kurių 7 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laikas ir 4 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas.

Rugpjūčio mėn. – budėjo poilsio dienomis 12 val., iš kurių 6.15 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, budėjo švenčių dienomis 4 val. ir 3.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 23.30 val. poilsio laikas. Rugsėjo mėn. – budėjo poilsio dienomis 12 val., iš kurių 12 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 3.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio).

Spalio mėn. – budėjo poilsio dienomis 4 val., iš kurių 4 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 3.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio). Lapkričio mėn. – budėjo poilsio dienomis 24 val., iš kurių 11.30 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 15.15 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 23.30 val. poilsio laikas.

Gruodžio mėn. – budėjo poilsio dienomis 4 val., budėjo švenčių dienomis 12 val. ir 7.15 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 24.45 val. poilsio laikas.

Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2008 m. sausio mėn. budėjo poilsio dienomis 4 val., iš kurių 4 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 9 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 8.15 val. poilsio laikas. Vasario mėn. – budėjo poilsio dienomis 16 val., iš kurių 15 min. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas – suteiktas 23.30 val. poilsio laikas.

Kovo mėn. – budėjo poilsio dienomis 8 val., budėjo švenčių dienomis 24 val., iš kurių 3.30 val. budėjo švenčių dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas – suteiktas 23.30 val. poilsio laikas. Balandžio mėn. – budėjo poilsio dienomis 29 val., iš kurių 29 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 8.45 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 16.30 val. poilsio laikas.

Gegužės mėn. – budėjo poilsio dienomis 12 val., budėjo švenčių dienomis 4 val. – suteiktas 16.30 val. poilsio laikas. Birželio mėn. – budėjo poilsio dienomis 12 val. – suteiktas 15.15 val. poilsio laikas. Liepos mėn. – budėjo poilsio dienomis 16 val., iš kurių 11.45 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 1 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 16.30 val. poilsio laikas.

Rugpjūčio mėn. – budėjo poilsio dienomis 28 val., iš kurių 8.15 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas ir 1 val. viršyta 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas, kai budėjo darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) – suteiktas 24.45 val. poilsio laikas. Rugsėjo mėn. – budėjo poilsio dienomis 12 val., iš kurių 7.30 val. budėjo poilsio dienomis, kai buvo viršijamas 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laikas – suteiktas 16.30 val. poilsio laikas.

Pažymoje atsakovas nurodė, kad informacija surinkta iš 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Pažymėta, kad atsakovas negali pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nėra, o papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu (tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo) ir derinamos su pareiškėju. Pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t.y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, tai yra tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 31 straipsniu ir pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikė kompensavimo už budėjimą įstaigoje būdą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatant, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas pareiškėjui už darbą poilsio dienomis, tai yra kuomet pareiškėjas poilsio dienomis budėjo operatyvinėje grupėje, svarbu teisingai taikyti teisės aktus ir atsižvelgti į ginčo laikotarpiu aktualias šių teisės aktų redakcijas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, praktikoje ne kartą pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Vidaus tarnybos statutu (Žr., 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008). Tačiau, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės žinios, 1999, Nr. 66-2130; Valstybės žinios, 1999, Nr. 105; Valstybės žinios, 2002, Nr. 45-1708) (toliau – ir Įstatymas) ginčui aktualiu laikotarpiu ir iki šiol numatė, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų (4 straipsnio 2 dalis). Įstatymo IV skyrius reglamentuoja su darbo užmokesčiu susijusius klausimus. Be to, Įstatymo 5 straipsnis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Tai reiškia, jog Įstatymui nenumatant nuostatų, susijusių su darbo užmokesčio dydžio paskaičiavimu ar kt., turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau ir DK). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.), pareigūnams buvo mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (redakcija galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) numatė tokias pat priemokos rūšis. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalis (redakcija galiojusi 2009 m. sausio 1 d.) numatė, jog šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, tačiau nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentavo darbo užmokesčio tarifų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį ar nakties darbą.

Todėl, teismo nuomone, sprendžiant pareigūno darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis klausimą, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo būti vadovaujamasi DK 194 straipsniu „Mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis“. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, DK 194 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų.

Nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. ši nuostata keitėsi ir numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo vidutinio darbo valandos užmokesčio (darbo dienos užmokesčio), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusi ir šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija numato, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

Taigi, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, straipsnio dalis keitėsi tiek, kiek tai buvo susiję su dvigubo tarifo paskaičiavimu, tačiau nagrinėjamo ginčo išsprendimui aktualios nuostatos, tai yra jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, nekito.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 2.1 punktas). Pagal pareiškėjo pareigybės – Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo – aprašymo 7.18 punktą matyti, jog jam buvo nustatyta funkcija pagal atskirus darbo grafikus dirbti operatyvinės-tardyminės grupės sudėtyje Pagal pareiškėjo pareigybės – Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus patrulio – aprašymo 15 punktą matyti, jog jam buvo nustatyta funkcija pagal atskirus grafikus dirbti operatyvinės-tardyminės grupės sudėtyje, prevencinėse priemonėse.

Pagal 2004 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono PK viršininko įsakymu Nr. 1V-147 patvirtintą Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 68 punktą, bendrą operatyvinės grupės budėjimo grafiką pagal tarnybų vadovų patvirtintus darbo grafikus sudaro operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas ir juos tvirtina komisariato viršininkas. Byloje pateikti operatyvinės grupės darbo grafikai, kurie tinkamai patvirtinti ir juose aiškiai nurodytas darbo laikas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas neginčijo aplinkybių, kad darbo operatyvinėje grupėje laikas jam buvo žinomas iš anksto susipažinus su minėtais grafikais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo darbas įstaigoje (operatyvinėje grupėje) poilsio ir darbo dienomis buvo organizuojamas pagal iš anksto sudarytus grafikus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo atstovo teismo posėdžio metu išsakytais argumentais ir remiasi atsakovo pateikta 2012 m. birželio 12 d. pažyma apie V. N. 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. darbo valandas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas operatyvinėje grupėje pradėjo budėti ne poilsio dienomis nuo 2007 m. liepos 16 d., poilsio dienomis nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d..

Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas budėjo pagal atskirus priemonių planus (nes įprastai kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai skiriami budėti poilsio dienomis tik dviem atvejais – į operatyvinę grupę ir pagal priemonių planus). Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, teigtina, kad jo darbas pagal priemonių planus, t. y. asmenų ar objektų stebėjimas, atitinka budėjimo laiką įstaigoje ir pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje budėjimo laikas žymėtas kaip darbo laikas ir už tai jis gavo pareiginę algą.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundas dėl reikalavimų priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už viršvalandinio budėjimo valandas, budėjimą poilsio dienomis atmestinas kaip nepagrįstas, nes nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustatė specialių teisės normų dėl apmokėjimo už darbą pagal grafiką poilsio dienomis dvigubai ir kaip viršvalandžius. DK 194 straipsnio 1 dalis numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai.

Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog minėtoje pažymoje atsakovas nurodė, kad pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, buvo apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui buvo paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t.y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuojamas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas teisėtai už tarnybą pagal iš anksto sudarytus grafikus pareiškėjui mokėjo pareiginę algą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuria buvo pakeista valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sandara. Numatytos naujos nuostatos – apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Įstatymo 261 straipsnio 1 dalį, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka (to paties straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas ginčus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo administracinėse bylose Nr. A575-81/2012, Nr. A575-83/2012, Nr. A575-86/2012 išaiškino šias Įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog spręsdamas šį ginčą iš dalies rėmėsi šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, jog pareiškėjas teismo prašė priteisti nepriemoką už nesuteiktą poilsio laiką. Reikalavimą grindė prie skundo pridėtais savo apskaičiavimais. Atsakovas su pareiškėjo reikalavimu, pareiškėjo teismui pateiktais apskaičiavimais nesutiko. Minėtoje pažymoje atsakovas nurodė, jog pareiškėjui už budėjimą operatyvinėje grupėje suteikė tokios pat trukmės poilsį kaip viršytas darbo laikas. Minėtoje pažymoje taip pat nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nėra.

Pažymėjo, jog papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu (tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo) ir derinamos su pareiškėju. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo pažyma paruošta remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčija, juose esančios informacijos neteisingumu skundo neargumentuoja. Todėl pirmosios instancijios teismas byloje vertindamas, ar pareiškėjui suteiktas visas poilsio laikas, remsis institucijos paruošta pažyma ir atsakovo nuomone.

Pareiškėjo pateiktus apskaičiavimus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog suteikiamas poilsio laikas buvo derinamas su pareiškėju, todėl dėl neaiškumų ar, pareiškėjo nuomone, ne viso suteikto poilsio laiko pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu. Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas būtų tokiu prašymu kreipęsis į atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 1156,04 Lt darbo užmokesčio už 150,75 valandas nesuteikto poilsio laiko priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjo ginčijamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ priimtas ne teismo sprendime nurodytais motyvais, tačiau, teismo nuomone, iš esmės teisėtas, nes pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį atmestas konstatuojant, jog pareiškėjui už darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais neturėjo būti mokami priedai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo nepanaikino ir paliko galioti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. aš ne kartą bendrosiomis poilsio dienomis: šeštadieniais ir/arba sekmadieniais (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 161 straipsnio 1 dalis) buvo skiriamas po 12 val. budėti Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, tačiau už tai su juo nebuvo atsiskaityta. Anot pareiškėjo, manydamas, jog tokiais atsakovo veiksmais yra pažeidžiama jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, su prašymu apmokėti už darbą poilsio dienomis kreipėsi į atsakovą.

Tačiau atsakovas 2009 m. rugsėjo 7 dienos administraciniu sprendimu Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ už poilsio dienomis pareiškėjo atliktą darbą apmokėti atsisakė. Atsisakymas buvo motyvuojamas tuo, kad, pasak atsakovo, pareiškėjo darbas operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pagal grafiką buvo įvertintas kaip darbas pamainomis pagal iš anksto nustatytą grafiką ir nelaikomas darbu poilsio dienomis, todėl už tokį darbą, atsakovo nuomone, pareiškėjui neturėjo būti mokamos priemokos. Pareiškėjas pabrėžia, jog, nagrinėdamas šią administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi konstatavo, jog poilsio dienomis operatyvinėje grupėje pareiškėjo atliktas darbas laikytinas ne pamaininiu darbu, o budėjimu.

Tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-452-289/2012 pripažino, kad, nors ir Telšių 2009 m. rugsėjo 7 dienos administracinis sprendimas Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą" priimtas „ne teismo sprendime nurodytais motyvais, tačiau, teismo nuomone, iš esmės teisėtas, nes pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį atmestas konstatuojant, jog pareiškėjui už darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais neturėjo būti mokami priedai“.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas nusprendė apskųstojo atsakovo administracinio sprendimo nenaikinti, o palikti jį galioti. Pareiškėjo nuomone, šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi negali būti paliktas galioti toks administracinis sprendimas, kuriame yra iš esmės netinkamai išaiškinta pareiškėjo darbo operatyvinėje grupėje teisinė prigimtis bei taikytina apmokėjimo už šį darbą tvarka. Todėl, anot pareiškėjo, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas.

Pareiškėjas kartu nurodo, jog dėl ieškinio senaties termino taikymo pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, nepagrįstai nusprendė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir dėl to konstatavo, kad negauta darbo užmokesčio dalis jam galėtų būti priteista tik už trejus metus, skaičiuojant nuo skundo padavimo teismui dienos (2009 m. lapkričio 5 d.), t. y. už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu budėtą ir dirbtą operatyvinėje grupėje laiką – iš viso 4764,52 Lt, iš jų: 732,23 Lt už 106 val. 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką, 819,65 Lt už 76,5 val. 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį laiką, 719,33 Lt už 44,50 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą, viršijant įprastą darbo laiko trukmę, 1337,27 Lt už 123,75 val. 2007 m. rugpjūčio 31 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą poilsio dienomis, 1156,04 Lt už 150,75 val. 2006 m. sausio 1 d.– 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu nesuteikto savaitės nepertraukiamo poilsio, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patikslintame prašyme nurodytas delspinigių sumas – 2299,83 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 3,34 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Įsiteisėjusia šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi, yra konstatuota, kad pareiškėjo darbas, nagrinėjamu laikotarpiu, policijos komisariato operatyvinėje grupėje, atitiko budėjimo laiko sąlygas, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio taikymo prasme.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostata, tai lemia, kad byloje yra įrodyta bei nustatyta, jog tarp šalių minėtu laikotarpiu buvo susiklostę budėjimo vidaus tarnyboje teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio nuostatomis.

Byloje nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio nuostatos kito bei nustatė skirtingas budėjimo laiko kompensavimo sąlygas.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį, o už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną, t. y., nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. už 32 budėjimo valandas pareigūnui turėjo būti kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., reglamentavo, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau nei 96 valandas. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Taigi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, pareigūnui turėjo būti kompensuojama vienu iš trijų būdų: per artimiausią mėnesį turėjo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas galėjo būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio nuostatas yra konstatuota, kad budėjimas savo esme yra išskirtinė ir specifinė pareigūno darbo organizavimo forma, kuriam sureguliuoti yra skirtas atskiras Statuto straipsnis, kuriame inter alia numatytas ir kompensavimo už budėjimą mechanizmas, todėl pareigūnui už budėtą laiką turi būti kompensuojama būtent pagal budėjimo laikui sureguliuoti skirto straipsnio nuostatas. Priešingas aiškinimas nustatant apmokėjimo už budėjimo laiką tvarką, t. y. taikant tiek budėjimo laiką, tiek kitas tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas, iškreiptų įstatymų leidėjo valią – už budėtą laiką būtų kompensuojama pritaikius budėjimo sureguliavimui neskirtas teisės normas ir taip už tą patį darbą būtų apmokama kelis kartus, t. y. pagal kelis apmokėjimo mechanizmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-277/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui viso jo nurodomo ginčo laikotarpio metu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.) už budėjimą buvo papildomai suteikiamas poilsio laikas, už kurį jam taip pat buvo priskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuojamas. Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad už budėjimą pagal iš anksto suderintą grafiką poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, buvo papildomai apmokėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis.

Byloje taip pat nesurinkta įrodymų, kad pareiškėjas būtų prašęs atsakovo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, t. y., kad tokios pat trukmės poilsio laikas būtų pridėtas prie kasmetinių atostogų arba būtų apmokėta kaip už viršvalandinį darbą, o atsakovas būtų atsisakęs tenkinti tokius prašymus. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, kad su jo budėjimo laikas buvo tinkamai kompensuotas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio nuostatas.

Byloje įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jis laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 13 d. dirbo poilsio dienomis ne pagal grafiką, t. y., dirbo ne budėjimo rėžimu, o atliko įprastas tarnybines funkcijas poilsio dienomis, už kurias turėjo būti kompensuota padidintu tarifu, pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio nuostatas, nesurinkta. Tokių pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismo išreikalauta iš atsakovo 2013 m. kovo 4 d. pažyma apie pareiškėjo darbo laiką bei pobūdį nagrinėjamu laikotarpiu, su kurios duomenų teisingumu pareiškėjas sutinka.

Kaip minėta, vienas iš leistinų būdų kompensuoti už budėjimą, tai suteikimas kito poilsio laiko, kuris turi būti suteiktas per artimiausio mėnesio laiką. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui už budėjimo laiką poilsio metu, atitinkamai buvo kompensuota suteikiant kitą poilsio laiką, tačiau pažeidžiant reikalavimą šį poilsį suteikti per artimiausio mėnesio laiką, jį suteikiant vėlesniais laikotarpiais.

Kolegijos vertinimu, šis pažeidimas – nesuteikimas laiku kito poilsio, kai pareiškėjui kitas poilsio laikas buvo faktiškai suteiktas ir pareiškėjas realiai juo pasinaudojo, nesudaro pagrindo taikyti kitus kompensavimo už budėjimą būdus, nes pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio nuostatas yra galimas tik vieno kompensavimo būdo taikymas bei neleidžiama šiuos būdus dubliuoti ir pan., todėl pareiškėjui pasinaudojus vienu iš kompensavimo būdų, nėra pagrindo to paties budėjimo laiko kompensuoti papildomai.

Apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra nepaneigta, jog pareiškėjui už budėjimą nebuvo kompensuota papildomu poilsio laiku, bei už budėjimo metu dirbtą darbo laiką švenčių bei poilsio dienomis ir nakties metu, apmokėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis.

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teįsnigai nustatė, kad pareiškėjo subjektinės teisės byloje ginčijamais klausimais nebuvo pažeistos, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atitinkamai nustačius, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, nėra pagrindo spręsti ir klausimo dėl tinkamo ar netinkamo senaties termino pritaikymo šioje byloje, dėl dalies pareiškėjo reikalavimų (už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 5 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas