2016-08-05 Nr. AB-15529-3-64-3-01896-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1723-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01896-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. D. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2015 m. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinamas minimalus nustatytas plotas, dėl ko jis, dėl nežmoniškų sąlygų ir perpildytų kamerų, patyrė nepatogumus bei diskomfortą. Be to, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2014 m. liepos 9 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gruodžio 19 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 77, 29, 56, 5, 43, kameroje būdavo 1-9 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui tekdavo nuo 2,12 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Nustatyta, jog kameroje Nr. 56 užfiksuoti nedideli oro temperatūros ir dirbtinio apšvietimo pažeidimai, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka reikalavimus, lubų, sienų danga byranti, grindys betoninės. Atsakovas pabrėžė, kad švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys nuteistieji, dezinfekcija ir dezinsekcija atliekami pagal nustatytus grafikus. Kamerose yra įrengti klozetai pagal įstatymo reikalavimus, kurie atskirti taip pat pagal įstatymo reikalavimus sienele, ne mažesne kaip 1,5 m aukščio. Antisanitarinių sąlygų priėmimo-paskirstymo patalpose nenustatyta, rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo L. D. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą

Iš atsakovo pateiktos 2015 m. birželio 19 d. pažymos Nr. 69/06-20942 „Dėl L. D.“ pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas kalinamas buvo 31 dieną, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,12 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Iš šių dienų 19 dienų pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 12 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pripažino, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat nustatė, kad pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 62/08-714 „Apie L. D. laikymo sąlygas“ nurodyta, jog „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d.

įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis anksčiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga.

Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, 2015 m. sausio 13 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 56 oro temperatūra buvo 15,98-15,99 C prie normos 18-20 C, dirbtinis apšvietimas105,35 lx prie normos 200 lx, judėjimo greitis per mažas, lubų, sienų danga byranti, grindys betoninės. Kitų duomenų apie sąlygas kamerose nepateikta.

Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad, kaip nurodo pareiškėjas ir savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose. Pareiškėjas savo skunde nenurodo, kad būtų patyręs neturtinę žalą dėl netinkamų sąlygų kamerose, patirtą žalą kildina tik iš perpildytų kamerų bei jam dėl to tekusio per mažo ploto. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. teisme gautame prašyme nurodo, kad teismui yra pateikta akivaizdžiai melaginga išvada, kad jis kameroje būdavo vienas, tačiau tai nėra pagrįsta byloje surinkta medžiaga.

Teismui pateiktoje 2015 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. 69/06-20942 „Dėl L. D.“ kameroje buvusių asmenų skaičius nurodomas kiekvieną dieną 7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min., šis skaičius svyruoja nuo 1 iki 9 asmenų. Nurodoma, jog tik 3 dienas ryte ir vakare fiksuota, kad pareiškėjas kameroje buvo vienas, kitais atvejais asmenų skaičius ryte ir vakare skiriasi.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika teismas pažymėjo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pavyzdžiui, byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas pabrėžė, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo gana trumpą laiką – 31 dieną, su pakankamai ilgomis pertraukomis (50 ir 74 dienos), iš šio laikotarpio jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, iš viso buvo12 dienų, kurių metu jam teko nuo 2,12 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Dalį šių dienų mažesnis nei nustatyta teisės normų reikalavimais plotas tekdavo ne visą dieną. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl per mažo tekusio ploto išsivystė jo nurodytos sunkios pasekmės, nepateikta, pareiškime apsiribota tik jų išvardijimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismo vertinimu tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 6 mėnesius, taip pat leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas L. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI buvo kalinimas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nesutinka su atsakovo argumentu, jog kiekvieną dieną asmenys Šiaulių TI mažai laiko praleidžia kamerose dėl užimtumo. Teigia, kad Šiaulių TI laikomi asmenys yra vieną kartą per mėnesį išvedami į sporto salę, vieną kartą per savaitę vedami į dušą ir kiekvieną dieną po vieną valandą yra išvedami į kiemelį, kuris yra per mažas ir jame nėra vietos vaikščioti, tenka stovėti arba sėdėti. Pasak pareiškėjo, kalinamam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m laisvo, o ne bendro kameros ploto. Tad iš atsakovo pateiktos medžiagos, pareiškėjo manymu, yra akivaizdu, jog jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo L. D. teigimu, neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo L. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja jo paties skunde nuodytus argumentus, susijusius su laikymu kamerose, neatitinkančiose teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir/ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, iš naujo jų nekartoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tekusiu kameros plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš atsakovo teismui pateiktų duomenų (b. l. 50-51) matyti, kad iš viso per laikotarpį nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 12 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pagal EŽTT praktiką, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje Byloje Nr. A444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (12 parų) bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis (pareiškėjas atskirais laikotarpiais turėjo net iki 21,5 kv. m ploto kameroje), sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė