2020-05-20 Nr. AB-10155-4-45-3-00099-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4280-520/2020

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00099-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant vertėjui A. I. O (I. O.),

pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,

užsieniečiui H. O. M. (H. O. M.) ir jo atstovui advokatui Karoliui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal H. O. M. (H. O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio H. O. M. (H. O. M.) sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) su teikimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus (teisme gauta 2020 m. kovo 31 d.), prašydamas pratęsti užsieniečio (duomenys neskelbtini) piliečio H. O. M. (H. O. M. – šie duomenys nurodomi, remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais) (toliau – ir Užsienietis) sulaikymo Centre terminą iki 2020 m. liepos 9 d.

2. Centras nurodė, kad Užsienietis atvyko 2019 m. spalio 20 d. iš Atėnų, Tarnybos pareigūnams pateikė Olandijos Karalystės pasą Nr. NTFK6J1BO, išduotą S. O (S. O), gim. 1997 m. lapkričio 8 d., vardu. Įtarus, kad pateiktas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas yra suklastotas, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame sprendimas dar nėra priimtas. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. sausio 10 d. sprendimu sulaikė Užsienietį Centre iki 2020 m. balandžio 9 d., bet ne ilgiau kol bus paruošti dokumentai ir jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis 2020 m. sausio 22 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (15/6-15)15PR-11 nusprendė nagrinėti Užsieniečio pateiktą prašymą iš esmės bendra tvarka. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. sausio 10 d. sprendimą dėl Užsieniečio sulaikymo Centre.

3. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Užsieniečio asmenybė, Centre 2020 m. kovo 17 d. gauti H. O. vardu išduoti gimimo pažymėjimas ir asmens tapatybės patvirtinimo pažymėjimas, 2020 m. kovo 31 d. kreiptasi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl H. O. tapatybės patvirtinimo, tačiau atsakymas dar nėra gautas. Užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje dar neišnagrinėtas, neišaiškinti motyvai, kuriais jis grindžiamas. Pasak Centro, Užsienietis ketino toliau keliauti į Vokietiją pas savo draugus, todėl yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

II. 4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu Centro teikimą tenkino – paliko galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. sausio 10 d. sprendimą dėl Užsieniečio sulaikymo Centre ir pratęsė jo sulaikymo terminą iki 2020 m. liepos 9 d.

5. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1–2 punktais, 5 dalies 6–10 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi nėra nustatyta užsieniečio tapatybė, neišsiaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas jo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, be to, Užsienietis iš Lietuvos toliau ketino keliauti į Vokietiją pas draugus.

6. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2003/9/EB, nustatančioje minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2005/85/EB, nustatančioje būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

7. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuo teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo Užsieniečio teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nepasikeitė, todėl tenkino Centro teikimą.

III. 8. Užsienietis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą – Centro teikimą tenkinti iš dalies, Užsieniečiui pritaikant alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

9. Užsienietis nurodo, kad tiek nagrinėjant Centro teikimą, tiek šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl jo laisvė gali būti ribojama tik Įstatyme nustatytais pagrindais, kurių buvimas nustatomas remiantis individualiomis bylos aplinkybėmis, apibūdinančiomis prieglobsčio prašytojo padėtį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas ir nepagrįstai jomis grindė Užsieniečio sulaikymą. Užsienietis pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms pristatė savo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, byloje nėra duomenų, kad jo pateikti dokumentai būtų suklastoti, todėl nėra aišku, kodėl šie dokumentai nepripažįstami tinkamais. Be to, kompetentingos institucijos spręsdamos dėl Užsieniečio sulaikymo, negali neribotą laiką remtis aplinkybe, kad nėra nustatyta (patvirtinta) užsieniečio tapatybė. Centras galėjo ir turėjo imtis visų būtinų veiksmų Užsieniečio tapatybei nustatyti / patvirtinti iš karto po jo sulaikymo, o ne tada, kai buvo pateikti jo tapatybę patvirtinantys dokumentai.

10. Užsienietis taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir nenustačius jo tapatybės, jis nebūtinai turi būti sulaikytas, nes prieglobsčio prašytojas, siekiant nustatyti jo tapatybę, gali būti sulaikomas tik tuo atveju, jeigu tai turi esminės reikšmės Departamentui sprendžiant dėl prieglobsčio prašymo. Nagrinėjamu atveju Departamentas, net ir nenustatęs Užsieniečio tapatybės, nusprendė jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti iš esmės. Užsieniečio tapatybė gali būti nustatyta ir jo nesulaikius.

11. Pasak Užsieniečio, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju dar nėra išsiaiškinti jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai, nėra pakankama, kad jis galėtų būti sulaikytas, nes turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ir (ar) įrodymų, kad Užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjanti institucija – Departamentas būtų kreipęsis į Centrą ir nurodęs, kad, siekiant išsiaiškinti prašymo motyvus, Užsienietį būtina sulaikyti. Užsienietis taip pat atkreipia dėmesį, kad vykti į Vokietiją ketino iki prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pateikimo, o pateikus minėtą prašymą jo planai pasikeitė. Užsieniečiui yra žinoma, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą jam draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo.

12. Pareiškėjas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Centras nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6–asis skyrius 2019 m. spalio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalies požymius dėl to, kad Užsienietis Atėnuose, Graikijoje, įsigijo Olandijos Karalystės piliečio pasą, išduotą S. O. vardu, šį dokumentą laikė ir gabeno neturėdamas teisinio pagrindo ir pateikė jį Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnams, kaip jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Užsieniečiui buvo pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2020 m. sausio 9 d. Informavus Užsienietį, kad pradedama jo grąžinimo į kilmės šalį procedūra, jis 2020 m. sausio 22 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Taigi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Užsienietis prašė siekdamas sutrukdyti / atidėti jo išsiuntimo procedūrą.

14. Centras pažymi, jog 2020 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Departamentą dėl duomenų apie Užsieniečio prieglobsčio bylos eigą pateikimo. Atsakydamas į šį paklausimą, Departamentas nurodė, jog, atsižvelgiant į situaciją Užsieniečio kilmės šalyje, mažai tikėtina, kad jis planuoja ten grįžti; Lietuva nebuvo Užsieniečio tikslo valstybė, jis turi neteisėtos migracijos istoriją, todėl tikėtina, kad prieglobsčio procedūros metu jis gali savavališkai išvykti iš Lietuvos ir Departamentas neturės galimybės tinkamai atlikti jo apklausą, išnagrinėti prašymą bei priimti sprendimą prieglobsčio byloje. Centro teigimu, aplinkybė, kad Užsienietis ketino vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką turėdamas suklastotą asmens dokumentą, suteikia pagrindą manyti, kad turėdamas galimybę laisvai judėti Užsienietis gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos.

15. Centras atkreipia dėmesį, kad nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką Užsienietis klaidino pareigūnus prisistatydamas svetimu vardu, o prieglobsčio prašymą pateikė tik po 3 mėnesių, supratęs, kad dėl jo pradedama grąžinimo procedūra. Užsienietis ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad savo pasą pametė ir Olandijos Karalystės pasą įsigijo Turkijoje, tačiau Interpolo Turkijos nacionalinis biuras nurodė, jog neturi duomenų, patvirtinančių, kad Užsienietis būtų kirtęs Turkijos sieną. Todėl Užsieniečio apie save pateikti duomenys negali būti vertinami kaip patikimi, jo asmenybė nėra identifikuota, sprendimas baudžiamojoje byloje nėra priimtas. Nurodytas Užsieniečio nusikalstamas elgesys bei piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra negali būti laikomas bendradarbiavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo Centro teikimas pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio H. O. M. sulaikymo Centre terminą iki 2020 m. liepos 9 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą – Departamentas 2020 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (15/6-15)15PR-11 nusprendė nagrinėti Užsieniečio pateiktą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės, sprendimas dėl šio prašymo dar nėra priimtas. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. sausio 10 d. ir 2020 m. vasario 24 d. sprendimais Užsienietis buvo sulaikytas Centre iki 2020 m. balandžio 9 d.

18. Šioje byloje Centras teikimu prašė pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą iki 2020 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį teikimą, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1–2 punktais ir padaręs išvadą, kad Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Užsieniečio tapatybė, neišsiaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas jo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, taip pat tuo, kad Užsienietis iš Lietuvos toliau ketino keliauti į Vokietiją.

19. Užsienietis su pirmosios instancijos teismo sprendimu pratęsti jo sulaikymo terminą nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad yra pateikęs savo tapatybę patvirtinančius dokumentus, kad Centras galėjo ir turėjo imtis visų būtinų veiksmų Užsieniečio tapatybei nustatyti iš karto po jo sulaikymo, o sprendžiant dėl jo sulaikymo negali būti neribotą laiką remiamasi aplinkybe, kad nėra nustatyta (patvirtinta) jo tapatybė, be to, Užsieniečio tapatybė gali būti nustatyta ir jo nesulaikius. Užsienietis taip pat pabrėžia, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Užsieniečio teigimu, jam turėtų būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

21. Įstatymo 112 straipsnis nustato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

22. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Užsieniečio sulaikymas Centre buvo pratęstas Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y.: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

23. Vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 5 dalimi, užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui.

24. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, į Įstatymo 114 straipsnyje nustatytus sulaikymo terminus turi būti įskaičiuojama ne tik teismo sprendimu paskirto ar pratęsto sulaikymo, bet ir policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūno sprendimu taikyto sulaikymo trukmė (iki 48 val.) (Įstatymo 114 str. 1 d.). Aiškinant priešingai, būtų sudarytos prielaidos paneigti Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje (iki 2015 m. gruodžio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 114 str. 4 d.) nustatytus terminus, pavyzdžiui, sistemingai sulaikant asmenis 48 valandoms keletą (keliolika) kartų iš eilės. 6 mėnesių sulaikymo terminas pagal galiojantį reglamentavimą gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 12 mėnesių tik tuo atveju, kai vyksta procedūros dėl užsieniečio išsiuntimo ir (ar) yra priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį (nesvarbu, ar šis sprendimas yra apskųstas), nes Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje minimi sulaikymo pratęsimo ilgiau kaip 6 mėnesiams pagrindai yra konkrečiai siejami su siekiu užsienietį išsiųsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

25. Vertindama, ar nagrinėjamu atveju pratęsiant Užsieniečio sulaikymą buvo pagrįstai vadovautasi Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies punktu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia Užsienietis, jo tapatybė galutinai nėra patvirtinta. Į Lietuvos Respubliką Užsienietis atvyko pasinaudojęs suklastotu asmens tapatybės dokumentu (S. O. vardu išduotu Olandijos Karalystės piliečio pasu) ir tai apsunkino Tarnybos galimybes nustatyti tikrąją Užsieniečio tapatybę. Vėliau, t. y. 2020 m. kovo 17 d., pateiktų H. O. M. vardu išduotų dokumentų – gimimo pažymėjimo ir asmens tapatybės patvirtinimo pažymėjimo tikrumas dar nėra patvirtintas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad kompetentingos institucijos neveikė operatyviai ir laiku nesiėmė visų reikiamų priemonių, siekdamos išsiaiškinti Užsieniečio tapatybę. Baudžiamoji byla dėl Užsieniečio veiksmų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalies požymius taip pat nėra išnagrinėta, sprendimas nepriimtas.

26. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad Užsieniečio Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms bei Tarnybai pateikti duomenys apie save yra prieštaringi, kelia pagrįstų abejonių dėl jo tapatybės, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad Užsieniečio tapatybė yra patikrinta, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Užsieniečio sulaikymo pratęsimo, pagrįstai rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte aptartu sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti Užsieniečio tapatybę.

27. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai nėra aiškūs, tačiau, Užsieniečio nuomone, šios sąlygos nepakanka taikyti sulaikymą, kadangi turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis prašo taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

28. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę.

29. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Užsieniečio tapatybė yra patvirtinta. Be to, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, sutiktina su Tarnybos argumentais, kad Užsieniečio veiksmų atvykus į Lietuvos Respubliką bei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu negalima laikyti bendradarbiavimu bei pagalba Tarnybai ir Departamentui. Aplinkybė, kad Užsienietis per Lietuvos Respubliką vyko tranzitu (jo tikslas buvo Vokietijos Federacinė Respublika), sąmoningai pasinaudodamas specialiai tam įsigytu suklastotu asmens tapatybės dokumentu, kurį jis pateikė pasienio kontrolės metu, o prieglobsčio Lietuvos Respublikoje paprašė tik po to, kai buvo informuotas apie pradedamas jo grąžinimo į kilmės valstybę procedūras, patvirtina, jog šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šios išvados savaime nepaneigia Užsieniečio apeliacinio skundo argumentas, kad jam yra žinoma, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą jam draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad praeityje jau buvo nustatytas Užsieniečio sąmoningas (t. y. žinant, kad tokią veiklą draudžia teisės aktai) migracijos taisyklių pažeidimas.

30. Apeliaciniame skunde Užsienietis nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, patvirtinančių jo planų vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką pasikeitimą ir apsisprendimą likti Lietuvos Respublikoje – byloje nėra duomenų, kad Užsienietis čia turėtų kokių nors socialinių ryšių, gyvenamąją vietą ir (ar) pan.

31. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas sulaikyti Užsienietį, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, t. y. siekiant išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo motyvus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis šia teisės norma, pratęsė Užsieniečio sulaikymo terminą. Pažymėtina, jog Užsieniečiui taikoma sulaikymo priemonė, atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus – išsiaiškinti Užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvus, yra proporcinga, o skyrus alternatyvią sulaikymui priemonę kiltų reali rizika minėtų tikslų nepasiekti.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai tenkino Centro teikimą pratęsti Užsieniečio sulaikymą Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais iki 2020 m. liepos 9 d., t. y. pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti remiantis Užsieniečio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

H. O. M. (H. O. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė