2018-03-21 Nr. AB-5807-3-61-3-04581-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1238-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04581-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kamerose plotas neatitiko minimalių nustatytų reikalavimų, kamerų langai nešvarūs, tamsu, nebuvo šilto vandens, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo kameros gyvenamojo ploto. Jis yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais, apšvietimas kamerose blogas, pasivaikščioti buvo išvedamas tik vienai valandai. Čiužiniai ir patalynė kamerose blogos kokybės, skalbimo priemonės nebuvo išduodamos, dušu pasinaudoti galėjo tik kartą per savaitę, buvo priverstas nusirengti nuogai ir naudotis dušu kitų kalinamųjų akivaizdoje, dušo purkštukai tinkamai nefunkcionavo. Maistas buvo tiekiamas nekokybiškas. Ilgalaikiai pasimatymai buvo draudžiami. Nemokami rūbai nebuvo išduodami. Higienos priemonės (dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi pūtos) nebuvo išduodamos, tualetinio popieriaus išduodavo labai mažai, jo nuolat trūko. Nebuvo išduodami pledai, dėl to buvo šalta miegoti. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Pareiškėjas prašyme atnaujinti ieškinio senaties terminą nurodė, kad anksčiau dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimo nesikreipė, kadangi nebuvo supažindintas su teisės aktų nuostatomis dėl galimų teisės gynimo būdų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai aktualiais klausimais nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Nurodytos priežastys, pareiškėjo teigimu, yra svarbios ir sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo 2,70 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

5. Atsiliepime nurodė, kad neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo kalinimą kamerose laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., kadangi duomenys yra saugomi 3 metus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

6. Atsiliepime dėl kamerų įrengimo nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovės atstovo nuomone, kalinamieji, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Pažymėjo, kad nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei atlieka profilaktinius patikrinimus.

7. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., skundą teismui pareiškėjas padavė 2016 m. lapkričio 18 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė teismui jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau teigė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų jautėsi kankinamas, dėl patirtų neigiamų išgyvenimų prašė priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą. Taigi skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertina kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės ir laiku kreiptis teisminės gynybos. Teismas akcentavo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad per visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį jis neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktais, susijusiais su laisvės atėmimo vietų įrengimu ar nuteistųjų (suimtųjų) teisėmis, negalėjo teisinės pagalbos kreiptis į advokatą ar siekti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir tokiu būdu įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą.

10. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti senaties terminą, teismas tokių aplinkybių ex officio (liet. pagal pareigas) nenustatė, į tai, kad pareiškėjas daugiau nei metus praleido reikalavimo priteisti neturtinę žalą pareiškimo senaties terminą, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis).

11. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, tenkino, ir pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų darymu, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant (b. l. 112–116).

14. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas ir nenusišalino, neišreikalavo iš atsakovo visų bylai nagrinėti reikalingų įrodymų, kuriais remdamasis pareiškėjas galėtų pagrįsti savo reikalavimus. Teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, objektyviai ir tinkamai neįvertino prašymo atnaujinti terminą, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, nepagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, todėl teismo sprendimas naikintinas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, pareiškėjui nuolat trūko maisto, o artimųjų siuntiniai su maistu buvo uždrausti. Jam buvo uždrausti pasimatymai su šeima, ilgalaikių pasimatymų kambariai nebuvo įrengti, todėl neturėjo ilgalaikių pasimatymų, dėl to nutrūko socialiniai ryšiai. Nebuvo išduodami nemokami drabužiai, avalynė pagal sezoną, taip pat nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis, pašto paslaugos, telefoniniai pokalbiai nebuvo apmokami, todėl neturėjo galimybės siųsti skundų, kreiptis teisinės pagalbos. Naktimis jis jautė šaltį, kadangi šilti pledai buvo uždrausti. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos viršijo leistinas ribas, buvo žeminančios orumą, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8, 13 ir 14 straipsnius.

16. Pareiškėjas nurodo, kad savo teisių pažeidimus jautė, tačiau nežinojo ir nesuvokė apie savo teisių gynybos būdus, neturėjo galimybės su skundais kreiptis į teismą, kitas institucijas. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti atnaujintas senaties terminas visam skunde nurodytam laikotarpiui dėl neturtinės žalos priteisimo.

17. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovo patirtas dokumentų kopijavimo išlaidas (b. l. 119–123).

18. Atsiliepime nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Lukiškių TI-K ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nelaikė svarbiomis, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nesivadovavo Konvencija, kuri nenustato ieškinio senaties termino, nepagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, buvo šališkas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, nukrypo nuo EŽTT praktikos analogiškose bylose, todėl nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą.

22. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 134–136). Vertindama šį prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateikto prašymo nepagrindė, pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.).

23. Visų pirma teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 43 straipsnio 5 dalis, 44-45 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 44 straipsnio 1, 5, 6 dalys). EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjančiai teisėjai nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjos nešališkumo abejonių nekilo. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas buvo šališkas, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų aukščiau minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas pareiškėjo argumentas iš esmės siejamas su teismo priimtu jam nepalankiu procesiniu sprendimu. Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą.

25. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

26. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

27. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

28. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2016 m. lapkričio 18 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

30. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Priešingai, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad savo teisių pažeidimus jautė, tik nežinojo jų gynybos būdų.

31. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Konvencijos nuostatų taikymo sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini.

35. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan