2016-08-25 Nr. AB-16324-3-61-3-00864-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1862-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00864-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo periodiškai kalinamas nuo 2009 m. Skunde paaiškino, kad kamerose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be to, kamerose yra tik dvi kėdės, nors kalinamų asmenų yra daugiau. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas nurodo patyręs dvasinį sukrėtimą, neigiamų išgyvenimų, depresiją, sutriko miegas. Pareiškėjo teigimu, tokios nežmoniškos sąlygos prilygsta kankinimui, pažeidžia pagrindines žmogaus teises. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K didžiausias leistinas laikomų asmenų skaičius viršijamas, tačiau administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Dėl šių aplinkybių atsakovas stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas reikalingas inventorius. Be to, sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, taip pat su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos. Sanitarinio mazgo įrengimas, higienos sąlygos atitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatas. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, nesusiduria su problemomis dėl pelėsio ar drėgmės. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų apie patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 28 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. sausio 27 d. imtinai. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, šiam laikotarpiui teismas taikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo tik dėl laikotarpio nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo 983 paras, taigi faktiškai pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 19 parų, iš jų tinkamas kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 8,5 paros. Teismas pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą perpildytose kamerose pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 60 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad šis dydis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo netaikyti senaties termino, nes žmogaus orumo ir teisių pažeidimams jis netaikytinas. Be to, pareiškėjo nuomone, jam už 19 Lukiškių TI-K praleistų dienų priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimams laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d. taikė ieškinio senaties terminą, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. priteisė pareiškėjui 60 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinio senaties terminas jo skundo reikalavimams netaikytinas, bei nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis periodiškai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. sausio 28 d. (b. l. 5). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso buvimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d.

Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka ir su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, be to, iš apeliacinio skundo galima spręsti, jog pareiškėjas ginčija ir pažeidimo trukmę.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleido 19 parų, iš kurių vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma teisės aktų reikalavimų neatitiko 8,5 paros. Pažymėtina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas truko 8,5 paros. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą, buvo ilgesnis, yra nepagrįstas.

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pažeidimo mastą, aplinkybę, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdama į EŽTT ir LVAT teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 60 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius