2023-10-25 Nr. AB-18879-3-61-3-06640-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2275-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06640-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S60807 (toliau – ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644 (toliau – ir 2023 m. gegužės 22 d. Sprendimas) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentui vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. balandžio 2 d., leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusius nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. gegužės 18 d. ir nuo 2021 m. kovo 9 d. iki 2023 m. kovo 9 d. Pareiškėja dirbo Lietuvos Respublikos įmonėje UAB „Visagino linija“ nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. kovo 9 d. Vertinant šeiminius ryšius nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. sausio 17 d. yra sudariusi santuoką su Lietuvoje gyvenančiu Kazachstano Respublikos piliečiu V. S., turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d. Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjos sutuoktiniui išduotas kaip lietuvių kilmės asmeniui, turinčiam teisę atkurti Lietuvos pilietybę (motinos mirties liudijimas). Departamentas 2023 m. gegužės 4 d. Sprendime akcentavo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, laikė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD vertinimu, pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

3. Pareiškėjos teigimu, Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimas akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kurios numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi ir proporcingumo principą. Taip pat, pareiškėjos teigimu, Departamento sprendimas pažeidžia ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 reikalavimus, nes jame nėra pateikta konkrečių ir objektyviais duomenimis pagrįstų faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjos buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Dėl to Sprendimas vertinamas kaip nemotyvuotas ir pagrįstas preziumuojamomis prielaidomis. Departamentas principingai rėmėsi tik VSD vertinimu ir bendrąją prevencija, nors Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, turėjo sprendimą priimti vadovaujantis VAĮ 10 straipsniu.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. lapkričio 12 d., ir tai laikytina pakankamu laiko tarpu integracijai Lietuvos Respublikoje. Deklaruota gyvenamoji vieta laikytina šeimos gyvenamąją vieta, tuo pačiu adresu savo gyvenamąją vietą deklaravęs ir pareiškėjos sutuoktinis V. S. (nuo 2016 m. birželio 23 d.). V. S. šeimos butą ((duomenys neskelbtini)) yra įsigijęs 2016 m. birželio 22 d. pirkimo pardavimo sutartimi. Taigi šeimos nekilnojamas turtas Lietuvos Respublikoje, ryšys su (duomenys neskelbtini), leido daryti išvadą, kad pareiškėja įvairiapusiškai susiejusi savo gyvenimą su Lietuvos Respublika, glaudžiais, tarptautinės teisės saugomais, nepertraukiamais ryšiais. Taigi yra nustatyti visi reikalavimai, taikomi pagal UTPĮ 43 straipsnį.

5. Pareiškėja pabrėžė, kad iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokią būtent realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę kelia vidutinio amžiaus moteris Lietuvos Respublikoje, čia mokanti mokesčius, dirbanti, kurianti šeimą, gyvenimą. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą ir sudaro palankias sąlygas diskriminacijai dėl tautybės ir pilietybės. Esant analogiškoms sąlygoms leidimas gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne kartą, abejonių dėl jos istorijos ir patikimumo nekilo, po paskutinio karto, kai pareiškėjai buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jokios reikšmingos aplinkybės jos gyvenime nepasikeitė, taigi sprendimas laikytinas diskriminuojančiu būtent dėl pilietybės.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad priimant skundžiamus sprendimus rėmėsi VSD 2023 m. kovo 9 d. rašte Nr. 18-2685, kuriame nurodyta, jog pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD įvertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8. Atsakovas pažymėjo, kad priimant sprendimus pareiškėjos šeiminės aplinkybės buvo įvertintos, o platesnių paaiškinimų pareiškėja nepateikė ir skunde. Departamento teigimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. VSD nurodė, kad 2023 m. kovo 9 d. pažymoje pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja nuo 2009 m. iki 2017 m. dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose instutucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino; panaikino atsakovo Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S60807, kuriuo atsisakyta N. M. pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje; įpareigojo atsakovą Departamentą pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą; panaikino atsakovo Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23S6910 uždrausti N. M. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių; priteisė pareiškėjai iš Migracijos departamento 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitoje dalyje pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

12.1. Pareiškėja 2023 m. vasario 10 d. asmeniškai atvyko į Departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, pateikė užpildytą klausimyną. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2009–2017 m. dirbo (duomenys neskelbtini).

12.2. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, VSD 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3596057, ar užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

12.3. Departamentas 2023 m. kovo 10 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-2685, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

12.4. Departamentas, įvertinęs, kad VSD atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vėliau priėmė sprendimą, kuriuo nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.

13. Teismas, iš skundžiamų sprendimų nustatė, kad jie priimti dėl to, jog pareiškėjos buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti iš esmės remiantis pareiškėjos pateiktu atsakymu į Departamento pateikto ir pareiškėjos užpildyto klausimyno klausimus, į kuriuos atsakydama pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu 2009–2017 m. dirbo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). VSD, įvertinęs šiuos duomenis, priėmė išvadą, jog pareiškėja, eidama pareigas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys, todėl nusprendė, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai.

14. Teismas pažymėjo, kad kaip teisingai nurodė Departamentas, jam nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra įstatymais įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus, tačiau, teismo vertinimu, atliekant Departamento priimto sprendimo kontrolę, teismas vertina tiek Departamento sprendimo, tiek ir VSD išvados, kurios pagrindu buvo priimti sprendimai, teisėtumą ir pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti / pakeisti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios (esminės) pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie jos tarnybą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), laikotarpiu 2009–2017 m.

15. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja vien tik su faktu, kad pareiškėja prieš 6 metus dirbo (duomenys neskelbtini).

Įvertinus tai, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo pakeitimo turėtų būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjos tarnyba (duomenys neskelbtini) galėjo būti / buvo tiek reikšminga, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Nors institucijos pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su jos eitomis pareigomis ((duomenys neskelbtini)), tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos reikalavo būti aukštos kvalifikacijos, turėti specialų karinį pasirengimą, reikalavo teisinių žinių, ar turėti kitą žvalgybinės praktinos patirtį ir pan., ar eitos pareigos, pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos (tačiau jų nenuvertinus) byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui.

Be to, iš VSD teiktos išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjos pozicija pateikta klausimyne. Pareiškėja klausimyne gana aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė į esminius klausimus dėl jos sąsajumo su buvusia darboviete ir jos požiūrį dėl Rusijos valdžios palaikymo, taip pat ir dėl karo Ukrainoje. Teismo vertinimu, pareiškėjos klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Taigi, nors VSD išvadoje akcentuojama, kad pareiškėja prieš 6 metus dirbdama (duomenys neskelbtini) turėjo būti (prieš 6 metus) lojali Rusijos Federacijai, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos veiksmai ir jos pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant ir perspektyviniu požiūriu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes.

Ginčo atveju, toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus.

16. Teismo vertinimu, Departamentas, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą gyventi, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamą sprendimą. Būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės (darbų, dirbtų kilmės valstybėje pobūdis, taip pat šeima, gyvenimas ir darbas Lietuvoje), turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat jau aptarti tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

17. Apibendrinęs, teismas darė išvadą, kad atsižvelgiant į išdėstytą, Migracijos departamento 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, naikinamas, įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas nurodė, kad kadangi Departamento 2023 m. gegužės 17 d. Sprendimas Nr. 23S6910 dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie uždraudimą jai atvykti ir apsigyventi yra priimtas 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo, kuris yra panaikintas, taip pat VSD raštu, kuris, teismo vertinimu, nėra pakankamas pareiškėjos keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, šis sprendimas taip pat naikintinas.

19. Pareiškėja prašė iš Departamento priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administracinėje byloje eI2-10038-809/2023 ir prijungtoje byloje Nr. el2-10077-811/2023. Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad abejose bylose buvo nagrinėjamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, taip pat įvertinęs skunduose nurodytų aplinkybių tapatumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, pobūdį, įvertinęs pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas pareiškėjos prašomą priteisti sumą už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant skundus, prašymus ir kt. sumažino iki 800 Eur, įvertinęs abiejų bylų sąsajumą ir nesudėtingumą tiek faktiniu, tiek teisiniu pobūdžiu. Pareiškėjai taip pat priteistas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Taigi, pareiškėjai iš atsakovo viso priteista 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje ir priteisti pareiškėjai pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pilnoje apimtyje iš atsakovo 4 840 Eur. (teisinės paslaugos) + 45 Eur (žyminis mokestis ), viso 4 885 Eur. bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20.1. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1) pareiškimas yra pagrįstas, 2) prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų (toliau – Rekomendacijos), yra ženkliai mažesnis, todėl neaišku, kokiu pagrindu sumažino jas net 3 kartus, to visiškai nemotyvuodamas iš esmės. Tokiai praktika nepritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios kategorijos bylose (žr. sprendimus analogišku klausimu administracinėse bylose Nr. eA-1954-815/2023, Nr. eA-1965-552/2023).

20.3. Teismas pareiškėjos skundą tenkino pilnai. Būtent piktybiniai, aplaidus ir neapgalvoti Departamento veiksmai lėmė bylinėjimosi procesą, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

20.4. Patirtos išlaidos pagrindžiamos sąskaitomis faktūromis, bankiniais pavedimais. Kaip matyti visos patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, atitinka Rekomendacijų maksimalųjį dydį, todėl priteistinos pilna apimti. Be to, pareiškėja patyrė bylinėjimosi išlaidas ir byloje Nr. el2-10077-811/2023, kurios priteistinos iš atsakovo. Esant skirtingiems atsakovo sprendimams buvo inicijuoti skirtingi teisminiai ginčai, šioje byloje taip pat buvo rengiami skirtingi procesiniai dokumentai, skirtingi savo turiniu. Skundai yra didelės apimties.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Teismas, panaikindamas Departamento sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė bei aiškino UTPĮ normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos išprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vienos Baltarusijos Respublikos pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

22.2. Esminis teismo sprendimo motyvas – pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nėra reali ir akivaizdi. Tačiau UTPĮ reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius – rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius – grėsmės pagrindimui. Trečiųjų šalių piliečių (išskyrus prieglobsčio prašytojus), dėl kurių pagal UTPĮ reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir pan. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės (užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje apribojimas), skirtos gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams. Vis dėlto, priimant Departamento sprendimus, buvo nustatyta konkreti pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, t. y. taikytas aukštesnis standartas, nei minimaliai reikalaujama pagal UTPĮ. VSD nuomone, teismo motyvai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia Departamento sprendimų argumentų, susijusių su pareiškėjos lojalumu Baltarusijos valdžiai, Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdoma lojalumo valdančiajam režimui kontrole, realiomis galimybėmis pareiškėjai būti išnaudotai Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojos, lojalumą Baltarusijos valdžiai.

22.3. Surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad VSD teikiamos analogiškos išvados dėl Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių piliečių, ėjusių pareigas šių valstybių institucijose, ir remiantis jomis priimti Departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra vertinami kaip teisėti ir pagrįsti.

22.4. Teismas sprendime nepagrįstai akcentavo būtinybę atsižvelgti į pareiškėjos klausimyne pateiktus atsakymus dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, taip pat į atsakymą į klausimą dėl Krymo priklausomybės. Departamento sprendimai nebuvo grindžiami pareiškėjos atsakymais į nurodytus klausimus. Nors pareiškėja į šiuos klausimus ir pateikė „teisingus“ atsakymus (pažymėjo „varnelę“ reikiamoje vietoje), tačiau vien tik jie savaime negali paneigti byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos ilgamečio darbo (duomenys neskelbtini) ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

22.5. Teismas, priimdamas sprendimą, galimai išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Vietoj vieno iš byloje pareikštų reikalavimų teismas išnagrinėjo kitą reikalavimą, kuris šiuo metu yra sprendžiamas kitoje administracinėje byloje. Reikalavimas dėl Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo panaikinimo šiuo metu yra sprendžiamas teisme kitoje administracinėje byloje (Nr. eI2-10834-764/2023), o reikalavimas panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, liko teismo neišnagrinėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o ja:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 23S60807 ir 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 23S72644 teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų suma.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog VSD išvada, kuria remiantis buvo priimti ginčijami Departamentas sprendimai, nėra pakankama konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Ginčijami Departamento sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, nagrinėjamu atveju nenustatė.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. vasario 10 d. asmeniškai atvyko į Departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, pateikė užpildytą klausimyną. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2009–2017 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, VSD 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3596057, ar užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas 2023 m. kovo 10 d. gavo VSD 2023 m. kovo 9 d. išvadą Nr. 18-2685, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Departamentas, įvertinęs, kad VSD atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vėliau priėmė sprendimą, kuriuo nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.

28. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

29. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ir ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

32. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.).

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamas 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas grindžiamas tik pareiškėjos galimai keliama grėsme valstybės saugumui, kuri iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus (pareiškėja prieš 6 metus dirbo (duomenys neskelbtini)) bei Valstybės saugumo departamento 2023 m. kovo 9 d. rašte Nr. 18-2685 pateiktą vertinimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Be to, iš VSD teiktos išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjos pozicija pateikta klausimyne. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimą.

34. 72. Nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. sausio 17 d. yra sudariusi santuoką su Lietuvoje gyvenančiu Kazachstano Respublikos piliečiu V. S., turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjos sutuoktiniui išduotas kaip lietuvių kilmės asmeniui), pareiškėja yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute, kurį V. S. yra įsigijęs 2016 m. birželio 22 d., adresu: (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. lapkričio 12 d., kartu su pareiškėjos sutuoktiniu, tačiau Departamentas pareiškėjos šeiminių ryšių jokio vertinimo neatliko, situacijos neindividualizavo šios bylos kontekste. Taip pat nevertinti ir kiti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (Lietuvoje gyvena 6 metus ir pan.).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybei vertinimas, todėl 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

38. Kitas pareiškėjos skundo reikalavimas buvo panaikinti Departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją. Pareiškėja VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-10077-811/2023 kartu su skundu pateikė ginčijamą Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją. VAAT 2023 m. liepos 7 d. nutartimi nutarta sujungti administracines bylas Nr. eI2-10038-809/2023 ir Nr. eI2-10077-811/2023, bylai suteikti Nr. eI2-10038-809/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-06640-2023-6.

39. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kadangi Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 23S6910 dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie uždraudimą jai atvykti ir apsigyventi yra priimtas 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo, kuris yra panaikintas, taip pat VSD raštu, kuris, teismo vertinimu, nėra pakankamas pareiškėjos keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, šis sprendimas taip pat naikintinas. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčijo ne Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23S6910 dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie uždraudimą jai atvykti ir apsigyventi, o Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.

40. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis pareiškėja kreipėsi į VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-10834-764/2023, prašydama panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23S6910 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką N. M. ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą. Šis pareiškėjos skundas yra VAAT priimtas nagrinėti.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš pareiškėjos reikalavimų, t. y. skundo reikalavimo panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, vietoje jo nepagrįstai panaikindamas Departamento 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23S6910. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama, o pareiškėjos skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644, grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti.

42. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė iš Departamento priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administracinėje byloje eI2-10038-809/2023 ir prijungtoje byloje Nr. el2-10077-811/2023. Pareiškėjos atstovas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 pareiškėja patyrė 1 996,50 Eur už skundo parengimą teismui; 302,50 Eur už 2,5 val. teisinio darbo už atstovavimą, įskaitant pasirengimą teismo posėdžiui; 121 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą; 22,50 Eur žyminį mokestį. Viso 2 442,50 Eur. Prašymui pagrįsti pateikė PVM Sąskaitą serija AND Nr. 69/23 ir 2023 m. gegužės 29 d. Mokėjimo nurodymą. Iš esmės analogiškai pareiškėjos atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir administracinėje byloje Nr. el2-10077-811/2023. Viso 2 420 Eur. Prašymui pagrįsti pateikė PVM Sąskaitą serija AND Nr. 70/23 ir 2023 m. gegužės 29 d. Mokėjimo nurodymą.

43. Nagrinėjant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, bei pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį atsiranda pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal byloje pateiktus dokumentus, pareiškėja yra patyręs 4 840 Eur išlaidų už jos atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas priteisė 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad visos patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, atitinka Rekomendacijų maksimalųjį dydį, todėl turėjo būti priteistinos pilna apimti.

44. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

45. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

46. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos patirtos pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.19 papunkčiais, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų bylinėjimosi išlaidų (2022 m. IV ketv.), patirtų surašant skundus pirmosios instancijos teismui bei ruošiantis bylos nagrinėjimui ir atstovavimo, dydžio.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį teikiant teisines paslaugas pareiškėjai šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, spręstina, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįstai buvo sumažinta. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkintas tik vienas iš dviejų pareiškėjos skundo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos tik už pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies ir priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme administracinėje byloje Nr. eI2-10038-809/2023 (iki sujungimo) už apeliacinio skundo pateikimą, už 2,5 val. teisinio darbo už atstovavimą, įskaitant pasirengimą teismo posėdžiui ir už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą, viso 2 420 Eur.

48. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja tiek skundą, tiek apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, todėl pareiškėja, vadovaudamasi ABTĮ 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Dėl to pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 33,75 Eur žyminio mokesčio suma (22,50 Eur + 11,25 Eur). Taigi, viso pareiškėjai yra priteisiama 2 453,75 (2 420 + 33,75) Eur bylinėjimosi išlaidų suma patirta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo dalį, kuria atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 23S6910 uždrausti pareiškėjai N. M. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, panaikintas.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 23S72644 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai N. M. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 453,75 Eur (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė