2018-05-09 Nr. AB-9170-3-63-3-00093-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-681-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00093-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.7; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ skundą atsakovams Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Valstybinei saugumų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kristiana“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-953(6.7); 2) įpareigoti Direkciją išduoti Bendrovei specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), kapitalinio remonto darbams; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 48 489,17 eurų (167 423,42 Lt) turtinę žalą ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo pastatus Bendrovė pagal 2000 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 424-99 už 226 000 Lt sumą įsigijo iš Lietuvos valstybės. Neringos savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 20 d. statinių techninės priežiūros patikrinimo aktais įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. gegužės 31 d. atlikti pastatų remontą. Planuojami remonto darbai būtų atliekami nekeičiant pastatų aukštingumo ir nebūtų susiję su tvarkymu. Suremontavus pastatus, fiziniai asmenys būtų apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų grėsmės, o Bendrovė įgytų galimybę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamojo turto objektais. Ginčijamu sprendimu Direkcija atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo apsaugos reikalavimus motyvuodama tuo, kad projektiniai pasiūlymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) sprendiniams ir Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164 patvirtintam Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajam planui (toliau – ir Bendrasis planas).

3. Pareiškėjo nuomone, toks atsakovo sprendimas prieštarauja statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, kadangi pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, specialieji saugomos teritorijos tvarkymo apsaugos reikalavimai turėjo būti išduodami remiantis tik pateiktu prašymu, neatsižvelgiant ir nevertinant pareiškėjo papildomai pateiktų projektinių pasiūlymų. Direkcija nepagrįstai pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus vertino kaip statinio projektą, nes jais buvo siekiama tik paaiškinti, kaip numatoma remontuoti ginčo pastatus. Be to, kapitalinis pastatų remontas nepriklauso nuo statinio buvimo vietos, todėl atsakovas nepagrįstai vadovavosi Bendruoju planu.

4. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Direkcijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę naudotis savo nuosavybe. Dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

5. Pažymėjo, kad 2012 metais patvirtintame Tvarkymo plane yra numatyta, jog ginčo pastatai turi būti likviduoti, tačiau iki šiol nėra priimtas joks įstatymas, kuriuo būtų pagrįstas visuomenės poreikis likviduoti ginčo pastatus, kaip ir kada tai bus įgyvendinta, nėra nustatytos kompensavimo už likviduotinus objektus sąlygos ir tvarka. Nustatydama, kad pastatai turi būti likviduojami, Vyriausybė pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugą. Be to, nors Bendrovei nesudaromos teisės naudotis pastatais, ji privalo mokėti žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčius. Laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2014 m. pareiškėjas sumokėjo 41 887,30 eurų (144 628,46 Lt) žemės nuomos mokesčio ir 6 601,88 eurų (22 794,96 Lt) nekilnojamojo turto mokesčio.

6. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Tvarkymo plano atitikties Konstitucijai.

7. Atsakovas Direkcija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepimuose nurodė, kad priimdama ginčijamą 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą, vadovavosi Tvarkymo planu, Bendruoju planu bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punkto nuostatomis, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Ginčijamas sprendimas yra teisiškai ir faktiškai pagrįstas, priimtas kompetentingo subjekto, todėl negali būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys objektai tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (toliau – ir Planavimo schema), tiek pagal Tvarkymo planą yra likviduotini. Be to, pagal Bendrąjį planą, ginčo pastatai patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną M 2.2 (Miško ūkio paskirties žemė), kurioje yra rekreacinių miškų sklypai. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, kad dalį 2013 m. gegužės 20 d. statinių techninės priežiūros patikrinimo aktuose nustatytų reikalavimų yra įvykdęs, t.y. paskyrė asmenį, atsakingą už pastatų techninę priežiūrą, aptvėrė teritoriją, vadinasi, pastatų techninė būklė nekelia grėsmės fizinių asmenų saugumui.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Aplinkos ministerija bei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsiliepime nurodė, kad pagal ginčijamo Direkcijos sprendimo priėmimo metu galiojusias Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, statinio projektas, inter alia (be kita ko), privalėjo būti rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai. Be to, ginčo teritorijai turi būti taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, kurių Bendrovė privalo laikytis. Pagal Tvarkymo planą, ginčo statiniai patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) (MRe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje numatytas šios teritorijos rekultyvavimas, o statyba draudžiama. Be to, statiniai pažymėti kaip likviduotini objektai. Tai, kad ginčo pastatai yra likviduotini, buvo nustatyta ir iki Tvarkymo plano patvirtinimo galiojusioje Planavimo schemoje, kuria, kaip 2007 m. birželio 27 d. nutarime nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, privalėjo būti vadovaujamasi priimant bet kokius su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susijusius sprendimus.

11. Pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų skunde nurodytų institucijų veiksmų. Kaip nurodyta aukščiau, patvirtintame Tvarkymo plane nebuvo nustatyti jokie papildomo ginčo objekto naudojimo apribojimai.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsiliepime nurodė, kad, atsisakydama išduoti pareiškėjui specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, Direkcija vadovavosi jos veiklą reglamentuojančiais bei saugomų teritorijų naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustatančiais teisės aktais, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Be to, pagal galiojantį Tvarkymo planą, ginčo statinių kapitalinis remontas nėra galimas, kadangi jie turi būti likviduojami. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatos draudžia statinių statybą, t. y. ir remontą, valstybiniuose parkuose, išskyrus kur tai leidžia planavimo schemos ir / ar teritorijų tvarkymo planai.

14. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Tarnybos veiksmų, todėl Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti nurodytą turtinę žalą.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl Direkcijos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo, kuriuo ji atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus Bendrovei priklausančių pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui, taip pat dėl pareiškėjo teisės reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų solidarių Direkcijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aplinkos ministerijos ir Tarnybos veiksmų. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad Bendrovė nuosavybės teise valdo šiuos statinius: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu: (duomenys neskelbtini).

17. Pareiškėjas kreipėsi į Direkciją 2013 m. gruodžio 6 d. su prašymu išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus anksčiau nurodytų statinių kapitaliniam remontui atlikti. Išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, Direkcija 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-953(6.7) atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kadangi pareiškėjo parengti projektiniai pasiūlymai prieštarauja Tvarkymo plano ir Bendrojo plano sprendiniams bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punktui.

18. Teismas iš ginčijamo Direkcijos sprendimo nustatė, kad jis priimtas įvertinus tai, jog ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną (M 2.2 – miškų ūkio paskirties žemė), taip pat, kad pagal Tvarkymo planą pareiškėjui priklausantys statiniai priskirti likviduotiniems objektams ir vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punktu, nustatančiu, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, kad jam priklausantys statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Veiklai Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šios teritorijos apsaugai ir tvarkymui taikytinas Vyriausybės patvirtintas Tvarkymo planas. Pagal Tvarkymo planą, ginčo statiniai patenka į rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną – plane pažymėtą MRe. Tvarkymo plano 7.3 punkte nustatyta, kad rekreaciniai miškai – tai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių gamtoje tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas. Tvarkymo plano grafinėje dalyje ginčo statiniai pažymėti kaip likviduotini objektai. Pagal Bendrąjį planą, ginčo statiniai patenka į rekreacinių miškų teritoriją, priskirtą ekstensyvaus naudojimo miško parkams (plane pažymėta M 2.1).

19. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Statybos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, sprendė, kad sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog Direkcija specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pareiškėjo valdomų statinių kapitaliniam remontui galėjo išduoti tik atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas bei Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos bei tvarkymo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. Vyriausybės patvirtintą Tvarkymo planą. Teismo nustatytų aplinkybių, kad ginčo statiniai patenka į teritoriją, kur, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį, Tvarkymo planą, Bendrąjį planą, statyba negalima, pareiškėjas nenuginčijo. Taigi Direkcija pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kurių pagrindu gali būti rengiamas statinio projektas, kadangi pagal nacionalinio parko apsaugą ir tvarkymą reglamentuojantį Tvarkymo planą bei pagal Bendrąjį planą, nustatytoje teritorijoje statyba, t. y. ir kapitalinis remontas, nėra galimi. Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos patvirtina, kad statyba nacionaliniuose parkuose yra galima tik ten, kur tai leidžia tvarkymo planai / schemos bei teritorijos teisinį režimą nustatantis teritorijų planavimo dokumentas, šiuo atveju Bendrasis planas.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Direkcija nepagrįstai įvertino jo pateiktus projektinius pasiūlymus, nes pagal prašymo pobūdį ji turėjo tik išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus. Kaip nustatyta Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje, už specialiųjų reikalavimų atitiktį įstatymams atsako Direkcija. Taigi išdavusi pareiškėjo prašomus reikalavimus statybai ten, kur ji nėra galima, Direkcija būtų pažeidusi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, Tvarkymo ir Bendrojo plano reikalavimus ir sukėlusi pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad pagal parengtą statinio projektą bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

21. Teismas taip pat pažymėjo, jog Direkcija visiškai pagrįstai vadovavosi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punkto nuostatomis, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Nustatyta, kad ginčo teritorija patenka į nacionalinio parko rekreacinių parkų teritoriją, todėl, vykdant veiklą joje, privalo būti vadovaujamasi Bendruoju planu ir Tvarkymo planu. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas Direkcijos sprendimas neatitinka kai kurių formalių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. kad nepatvirtintas antspaudu. Kita vertus, toks individualaus administracinio akto trūkumas negali būti pagrindas konstatuoti jo neteisėtumą, kadangi jis neturi įtakos sprendimo pagrįstumui. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Priešingai, ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Direkcija privalo vadovautis Bendruoju planu ir Tvarkymo planu, draudžiančiais statybą ginčo teritorijoje. Taigi ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei pareiškėjui taikomos poveikio priemonės.

22. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti Bendrovės skundo dalį ir panaikinti Direkcijos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-953(6.7) bei įpareigoti Direkciją išduoti Bendrovei specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui.

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, remdamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, nurodė, kad pareiga įrodyti sąlygas civilinei atsakomybei kilti, t. y. ir valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), tenka asmeniui, pareiškusiam reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Per 2016 m. balandžio 5 d. vykusį teismo posėdį pateiktuose paaiškinimuose Bendrovė nurodė, kad: 1) neteisėti Aplinkos ministerijos veiksmai pasireiškė tuo, kad ji 2002 metais nepritarė žemės sklypo, kuriame yra pastatai, paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinės paskirties, todėl nebuvo suformuotas žemės sklypas ir pareiškėja negalėjo jo išsinuomoti; 2) Tarnybos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, būdama Tvarkymo plano organizatorė jame nenustatė aiškios kompensavimo bei ginčo statinių likvidavimo tvarkos; 3) Direkcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, tvirtindama Tvarkymo planą ir nusprendusi ginčo pastatus likviduoti, nenustatė šio sprendinio įgyvendinimo tvarkos ir kompensavimo mechanizmo.

24. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo argumentus, kad turtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Aplinkos ministerijos bei Direkcijos veiksmų, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų veiksmų. Teismas nustatė, kad Direkcija visiškai teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui. Reikšdamas reikalavimą atlyginti turtinę žalą, pareiškėjas nepagrindė Aplinkos ministerijos veiksmų neteisėtumo, t. y. nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti nepritarus ginčo teritorijos paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinę. Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybei pareiga atlyginti turtinę žalą nekyla.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Tarnybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjo teigimu, atliktų neteisėtų veiksmų, nes rengdamos ir tvirtindamos Tvarkymo planą nenustatė kompensavimo už likviduotinus statinius sąlygų ir tvarkos, taip pat statinių likvidavimo sąlygų ir tvarkos, remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymas nenustato imperatyvių reikalavimų, jog Tvarkymo plane turi būti nustatytos kompensavimo už likviduotinus statinius sąlygos bei tvarka, taip pat statinių likvidavimo tvarka ir sąlygos. Teismas pažymėjo, kad, pagal Tvarkymo planą, yra numatyta rezervinė teritorija Juodkrantėje (plane žymima NRu18), kuri skirta galimiems praradimams kompensuoti Plane numatytų pašalinti aplinkosaugos požiūriu ne vietoje pastatytų pastatų teisėtiems savininkams, užtikrinant visuomenės interesą ir sudarant teritorines prielaidas sutvarkyti pažeistas vietoves (9.4.2.17 p.). Taigi Tvarkymo plane nustatyta galimybė kompensuoti galimus praradimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas ir šiuo atveju neįrodė neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, todėl jo reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas.

26. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, tiek, kiek pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), nurodyti kaip likviduojami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims – nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, pažymėjo, kad šis pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad, nusprendus ginčo statinius likviduoti, buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principas – naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

27. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą, teismas visų pirma pažymėjo, kad jis neteisingai aiškina susiklosčiusią faktinę situaciją. Ginčo statinius iš valstybės pareiškėjas įsigijo 2000 m. vasario 3 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 424-99. Iki Tvarkymo plano patvirtinimo veiklą Kuršių nerijos nacionaliniame parke, jo apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustatė Planavimo schema (generalinis planas), kurios architektūrinėje-planinėje dalyje buvo nustatyta, kad „naikinamos karinės paskirties bazės, esančios gyvenvietės artimoje aplinkoje, parabolinėse kopose buvusio karinio objekto visi pastatai nukeliami, gamtinė aplinka pilnai atkuriama.”.

Planavimo schemos brėžinyje „Juodkrantės principinio plano schema. Perspektyvinis teritorijų planavimas ir tvarkymas nurodyti pastatai pažymėti kaip naikinamas karinis objektas atstatant gamtinę aplinką. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ nurodė, jog jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia (be kita ko), su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.

Šių sprendinių negalima nepaisyti, ypač žinant tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, tai yra visuotinai žinomas faktas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad sprendinys, jog jam priklausantys statiniai yra likviduotini, buvo įtvirtintas tik patvirtintame Tvarkymo plane. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo statiniai juos įsigyjant buvo numatyti kaip likviduotini, todėl pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, turėjo įvertinti įsigyjamo nuosavybės teisių objekto teisinį statusą, naudojimosi juo apribojimus.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teisėti pareiškėjo lūkesčiai jo nurodytu būdu negalėjo būti pažeisti.

28. Teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai iš pareiškėjo nėra paimami visuomenės poreikiams, tačiau naudodamasis jam priklausančiu turtu, pareiškėjas negali pažeisti įstatymų. Teisė disponuoti jam priklausančiu turtu Tvarkymo plane pareiškėjui nėra apribota, tačiau, kaip nustatyta aukščiau, jis turi laikytis teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos statyba ginčo teritorijoje negalima.

29. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Tvarkymo plano konstitucingumo, todėl šio pareiškėjo prašymo netenkino. Pažymėjo, kad pareiškėjas ėmėsi neteisingo savo teisių gynybos būdo, nes realias teisines pasekmes jam sukelia galimai nepagrįstas ginčo objektų įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą bei pardavimas Bendrovei.

III. 30. Pareiškėjas UAB „Kristiana“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702, konstitucingumo.

31. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės argumentais, nurodytais skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su neteisėtu ir nepagristu teismo sprendimu, kuris priimtas grubiai pažeidus jo teisę į nuosavybe, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus, todėl naikintinas. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant konstitucinį valdžių padalijimo principą, yra formalus, fragmentiškas, nepasisakyta dėl visų skundo argumentų, priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų viseto, visiškai nevertinant į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, akivaizdžiai neįsigilinus į bylos aplinkybes. Sprendimas motyvuotas viešosios teisės normų plečiamuoju aiškinimu Lietuvos valstybės naudai, nesigilinant į jų turinį, tiesiog ignoruojant skundą pagrindžiančių teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nuosavybės teisės į pastatus ribojimo, išėjo iš skundo ribų. Sprendimas grubiai pažeidžia Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamą nuosavybės teisės neliečiamumo principą, pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus. Sprendimu teismas neteisėtai sprendė dėl nekilnojamojo turto nacionalizavimo, leidžiant turtui tiesiog sugriūti, neesant būtinų turto visuomenės poreikiams paėmimo sąlygų. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Lietuvos valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kuomet pareiškėjui jau penkiolika metų varžant pastatų valdymo ir naudojimo teisę.

32. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neatsižvelgė į esminę šiam ginčui aplinkybę, kad kapitalinį remontą leidžiančių dokumentų išdavimas nesiejamas su žemės sklypu, teritorijų planavimu, pagal galiojanti reglamentavimą statinių remontui saugomose teritorijose net nebereikia gauti Direkcijos specialiųjų reikalavimų. Todėl visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad pareiškėjo pateikti Projektiniai pasiūlymai – pastatų vizualizacija, prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, kuriuose pareiškėjui konkrečiai nenumatyta galimybė atlikti pastatų kapitalinį remontą.

33. Pareiškėjo 2013 m. gruodžio 6 d. prašymo pateikimo metu galiojęs teisinis norminis reglamentavimas nenumatė, kad, norint gauti statybą leidžiantį dokumentą kapitaliniam statinio remontui, reikia atlikti su teritorijų planavimu susijusias procedūras ir turėti žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. To nereikalavo ir jokie norminiai aktai kapitalinio remonto darbams saugomose teritorijose. Todėl teismas, spręsdamas, kad Direkcija pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus, iš esmės neteisingai, nepagrįstai išplečiant sąvokų aiškinimą, taikė statybą saugomose teritorijose reglamentuojančias teisės normas, nes sprendime nurodytos teisės normos taikomos tik naujų statinių statybai ir esamų rekonstrukcijai, bet ne jau teisėtai pastatytų statinių kapitaliniam remontui.

34. Teismo sprendime pateikiamas plečiamasis aiškinimas, kad Saugomų teritorijų įstatyme nurodomas draudimas statyti statinius apima bet kokią statybų rūšį, yra nepagrįstas, pažeidžia Statybos įstatymo normas, reglamentuojančias statybos rūšis, jų paskirtį. Šiuo atveju vien lingvistinis ir sisteminis Saugomų teritorijų įstatymo normų aiškinimas pagrindžia, kad draudimą statyti statinius saugomose teritorijose apima draudimas statyti būtent naujus statinius, bet ne vykdyti kitas statybos rūšis, nes Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje draudžiama ir kita statybos rūšis – statinių rekonstrukcija. Saugomų teritorijų įstatymu yra ribojama tik naujų ir rekonstruojamų statinių (kai keičiamas statinio užstatymo plotas, aukštingumas) statyba, tačiau teismo nurodytos teisės normos nedraudžia saugomose teritorijose remontuoti teisėtai pastatytų statinių, t. y. išsaugoti, pagerinti jau esamą statinį, nekeičiant jo tūrio, aukščio, užstatymo, tiek atliekant paprastąjį, tiek kapitalinį remontą. Tokį aiškinimą pagrindžia ir statybos rūšies – remonto paskirtis: statinių kapitalinis remontas negali būti siejamas su žemės sklypui taikomais teritorijų planavimo dokumentais, nes, atliekant teisėtai pastatytų ir įregistruotų statinių kapitalinį remontą, statiniai yra tik sutvarkomi, prižiūrimi – pati teritorija, kurioje yra statiniai, planavimo prasme, nėra niekaip įtakojama/keičiama. Pagal galiojanti reglamentavimą, statybos rūšies - remonto atlikimui saugomose teritorijoje apskritai nebereikia iš Direkcijos gauti specialiųjų reikalavimų. Teismas šias teisės normas tiesiog ignoravo ir nepagrįstai, grubiai pažeidžiant pareiškėjo nuosavybės teisę, plečiamai (kas yra griežtai draudžiama viešojoje teisėje) aiškino, kad saugomose teritorijose negalima bet kokios statybos rūšies statyba, jei tai nenumatyta Tvarkymo plane. Teismas sprendime pateikdamas plečiamąjį, nuosavybės teisę grubiai ribojantį statybos sąvokos aiškinimą, pažeidė ir teismų praktiką.

35. Teismas šiuo atveju visus neaiškumus sprendė valstybės naudai ir visiškai nevertino aplinkybės, kad pastatai pastatyti dar 1939 m.–1960 m. Jie yra įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre ir iki 2000 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, kuri šiuos pastatus atlygintinu sandoriu perleido pareiškėjui. Pastatų statybos teisėtumas neginčijamas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad Saugomų teritorijų įstatymo sisteminis, plečiamasis teisės normų aiškinimas draudžia vykdyti pastatų kapitalinį remontą. Atitinkamai teismas sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad Direkcija pagrįstai atsisakė duoti specialiuosius reikalavimus teisėtai pastatytų pastatų kapitaliniam remontui, nes pastatai yra miško ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos jokios konkrečios teisės normos, draudžiančios atlikti remontą teisėtai pastatytame ir įregistruotame statinyje, siekiant jį prižiūrėti ir tinkamai valdyti/naudoti, teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo teismų praktikos ir grubiai pažeisdamas pareiškėjo nuosavybės teises, sprendimą grindė plečiamuoju statybos sąvokos aiškinimu ir bendro pobūdžio saugomas teritorijas reglamentuojančių teisės aktų interpretacija. Direkcija turėjo pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus pastatų kapitaliniam remontui nepriklausomai nuo to, kokios paskirties žemėje jie yra (jokie miškotvarkos projektai nėra rengiami). Kitoks nurodytų teisės normų aiškinimas iš esmės paneigtų ir nepagrįstai varžytų jo nuosavybės teisę.

36. Teismas spręsdamas, kad Direkcija pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus, visiškai nevertino esminių skundo argumentų – kaip pareiškėjui užtikrinti asmenų saugumą ir tinkamą įstatymuose nustatytą pastatų priežiūrą, įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu iki šiol nėra priimta Tvarkymo plano sprendinio likviduoti pastatus įgyvendinimo tvarka. Teismas nenurodė nei vieno teisės akto, kuris konkrečiai draustų remontuoti, sutvarkyti, prižiūrėti pastatus. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad Direkcija turėjo duoti specialiuosius reikalavimus pastatų kapitaliniam remontui, nes pagal skundžiamame akte nurodytus teritorijų planavimo dokumentus, priimtus dar 2012 m., jau 4,5 metų neaišku nei kokia tvarka, nei kokiomis sąlygomis, nei kada valstybė įgyvendins teritorijų planavimo dokumentuose nurodytą sprendinį, o pastatus reikėjo remontuoti jau tada. Tvarkymo planas neatleido pastatų savininko nuo Statybos įstatyme nustatytos pareigos atlikti pastatų kapitalinį remontą, to nepadarė ir teismas sprendimu. Todėl, įgyvendindamas teisės aktuose nustatytą pareigą, siekdamas saugoti savo nuosavybę, pareiškėjas ir kreipėsi į Direkciją dėl specialiųjų reikalavimų pastatų kapitaliniam remontui. Poreikį pastatus kapitališkai remontuoti patvirtina Neringos savivaldybės administracijos aktai, kurie pareiškėją įpareigojo nurodytus veiksmus atlikti iki 2014 m. gegužės 31 d.

37. Akivaizdu, kad norint užtikrinti asmenų saugumą, taip pat apsaugoti privačią nuosavybę, nepakanka vien teritorijos aptvėrimo vieline tvora ir/ar techninio prižiūrėtojo paskyrimo. Taigi, siekiant užtikrinti asmenų saugumą, vykdant Neringos savivaldybės administracijos reikalavimą, siekiant apsaugoti privačią nuosavybę, pareiškėjas jau 15 metu siekia juos sutvarkyti: remonto darbais būtų atkurtos pablogėjusios pastatų savybės. Planuojami remonto darbai būtų vykdomi esamo pastatų tūrio ribose, nekeičiant užstatymo ploto, aukštingumo. Pareiškėjo teigimu, per 15 metų dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo, negalėdamas suremontuoti pastatų, jis jau patyrė daugiau nei 150 000 Eur tiesioginių išlaidų (negauta ekonominė nauda dar tiksliai neskaičiuota).

38. Teismas klaidingai ir itin tendencingai sprendime nurodo, kad iki 2000 m. galiojusiame Kuršių nerijos nacionalinio parko generaliniame plane jau buvo nutarta pastatus likviduoti, todėl pareiškėjas neturi teisės jo remontuoti. Tai iš esmės prieštarauja rašytiniais įrodymais pagrįstoms bylos faktinėms aplinkybėms. Priešingai nei teigia teismas sprendime, valstybei priėmus reikiamus sprendimus ir 2000 m. pardavus pastatus pareiškėjui, nebuvo visuomenės ar konstitucinio poreikio pastatus likviduoti, valstybė nutarė juos išsaugoti. Akcentuoja, kad po 2000 m. jokių naujų aplinkybių, dėl kurių reiktų pastatus likviduoti neatsirado (pastatai tiek iki 2000 m., tiek ir po to liko stovėti Kuršių nerijos nacionaliniame parke, aplinkosauginė aplinka nepasikeitė, visuomenės interesas išliko tas pats – dėl šios aplinkybės ginčo nėra).

39. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, sprendime dėl jų nepasisakė, todėl priėmė iš esmės klaidingą išvadą, kad valstybė pareiškėjui pardavė iš civilinės apyvartos išimtus – likviduotinus pastatus, todėl valstybės institucijos negalėjo pareiškėjui leisti naudotis ir valdyti pastatų. Teismas, išeidamas iš skundo ribų, grubiai pažeisdamas pareiškėjo nuosavybės teisę, protingumo principą sprendime nurodė, kad pastatai nėra paimami visuomenės poreikiams, nes jie gali būti naudojami Tvarkymo plane nustatytu rėžimu, t. y. juos likviduojant. Teismas, pažeisdamas Konstitucinio Teismo praktiką, neįvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų, taip pat sprendė, kad Tvarkymo planu Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba turėjo teisę nustatyti sprendinį dėl pastatų likvidavimo, tačiau neturėjo pareigos nustatyti jo likvidavimo tvarkos. Tokiu būdu neteisėtai siekiama įteisinti de facto (faktiškai) pastatų paėmimą visuomenės poreikiams, tam neesant būtinų sąlygų be teisingo atlyginimo. Pastatų paėmimo visuomenės poreikiams klausimas nebuvo nei skundo, nei bylos nagrinėjimo dalyku. Todėl teismas neturėjo teisės išeiti iš skundo ribų ir dėl to pasisakyti. Atsižvelgiant į skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, visiškai nepagrįsti ir neteisėti, protingumo principui prieštaraujantys teismo teiginiai, neva Tvarkymo planu nustatytas sprendinys likviduoti pastatus nereiškia, kad pastatus nuspręsta paimti visuomenės poreikiams, nes pareiškėjui nėra jokių ribojimų pastatus naudoti pagal Tvarkymo planą, t. y. juos likviduoti. Pareiškėjas, žinodamas iki 2000 m. galiojusius generalinio plano sprendinius, tik tuo tikslu juos net už 226 000 Lt (65 454,12 Eur) kainą neva ir siekė įsigyti.

40. Pažymi, kad teismas, spręsdamas, jog Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba turėjo teisę numatyti sprendinį likviduoti privačios nuosavybės teise priklausančius pastatus, tačiau neturėjo jame nurodyti likvidavimo įgyvendinimo tvarkos, o pareiškėjas turi teisę pastatus naudoti vieninteliu būdu – juos nugriaunant, grubiai pažeidė esminį nuosavybės neliečiamumo principą, kad nuosavybė gali būti ribojama tik įstatymu ir už tai teisingai atlyginant, visi ribojimai turi būti proporcingi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Tvarkymo plane, nei jį tvirtinusiu Vyriausybės nutarimu, nei kitu teisės aktu iki šiol nėra sprendžiamas nuostolių už sunaikinamą turtą, prarastą teisę į žemę atlyginimo klausimas. Tokiu būdu yra iš esmės pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principas, tačiau tai nereiškia, kad Tvarkymo planu nėra nacionalizuojamas pareiškėjo nuosavybės teise turimas turtas ir valstybės institucijos neturi pareigos kartu su sprendimu, įformintu įstatyme, likviduoti privatų turtą, nustatyti teisingo kompensavimo mechanizmo.

41. Teismas visiškai nevertino į bylą pateikto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. vasario 20 d. sprendimo Nr.(6.3)-2D-2575, kuriuo teritorijų priežiūros funkciją atliekant valstybės instituciją planavimo organizatoriui nurodė, kad, tvirtinant Tvarkymo planą, kurio sprendiniais numatomas žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), rekultyvavimas, kartu turi būti patvirtinamos ir nuostatos, kuriomis būtų užtikrinamas kompensavimo už numatomą privataus nekilnojamojo turto šiame žemės sklype paėmimo visuomenės poreikiams konkrečios sąlygos ir terminai. Tačiau planavimo organizatorius Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šios teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos tarnybą įpareigojančio nurodymo neįvykdė. Tad vien šio rašytinio įrodymo pagrindu teismas negalėjo konstatuoti aplinkybės, kad Tvarkymo plane nereikėjo nurodyti pastatų likvidavimo tvarkos, kompensavimo mechanizmo.

42. Be to, neteisėtą turto nacionalizavimą įteisinančios teismo išvados, kad pastatai nėra paimami visuomenės poreikiams, o pareiškėjas pastatus gali naudoti tik Tvarkymo plane numatyta apimiti, t. y. juos likviduoti, iš esmės prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Neremontuojant pastatų, jie gali sugriūti – išnyks pats nuosavybės teisės objektas. Teismas sprendime turėjo įvertinti, kad priemonės, kurių ėmėsi Direkcija atsisakydama išduoti specialiuosius reikalavimus, vertintinos kaip neracionalios, sukeliančios grėsmę asmenų saugumui, todėl jos negali būti pateisinamos. Direkcijos skundžiamas aktas nėra pagrįstas įstatymo norma, todėl nėra tenkinamas ir antras nuosavybės atėmimo teisėtumo kriterijus.

43. Pareiškėjo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tvarkymo planu nėra nustatomos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytos būtinosios sąlygos pareiškėjo nuosavybės teisės į pastatus paėmimui, juos likviduojant. Tokiu būdu yra paneigiama nuosavybės teisės esmė, yra neprotingai ir nesąžiningai suvaržoma nuosavybės teisė, nes pareiškėjas pastatų atžvilgiu negali net įgyvendinti savo įstatyminės pareigos prižiūrėti pastatus, jau nekalbant apie galimybes įgyvendinti su pastatų nuosavybe sietinų teisių. Pareiškėjas teismo sprendimą nesikreipti į Konstitucinį Teismą grindžia aplinkybe, kad teismas yra šališkas ir siekia ištaisyti vykdomosios valdžios padarytus pažeidimus.

44. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, pareiškėjas 15 metų negali valdyti, naudotis ir disponuoti jam valstybės parduotu nekilnojamuoju turtu – pastatais, todėl CK 6.271 ir 6.273 straipsnių pagrindu turi atlyginti patirtą 48 489,17 Eur žalą (tiesioginius nuostolius). Teismas, vertindamas neteisėtus valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), turėjo vertinti jų visetą, o ne atsietai, fragmentiškai išskiriant pavienius veiksmus, nes institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas) grindžiami valstybės, parduodant pastatus pareiškėjui, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu, teisėtų ir pagrįstų lūkesčių pažeidimu. Tuo tarpu teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių nevertino, tik tendencingai ir klaidingai konstatavo, kad pareiškėjas iš valstybės įsigijo iš civilinės apyvartos išimtus pastatus, o valstybė, pardavusi pastatus ir gavusi Sutarties kainą, sumokėtus mokesčius už naudojimui įgytus pastatus, jokių pareigų pareiškėjo atžvilgiu neva neturėjo.

45. Netinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, jų nevertindamas laikantis esminių nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesių, teisinės valstybės principų, teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, todėl valstybei nekyla prievolė atsakovui atlyginti žalą. Šiuo atveju bylos aplinkybės įrodo, kad valstybės institucijos neveikė tokiu būdu, kokio pagrįstai tikėjosi pareiškėjas, su valstybe sudarydamas sutartį ir jos pagrindu įgydamas pastatus. Pareiškėjas patyrė žalą tiek dėl valstybės institucijų priimtų administracinių aktų, tiek dėl netinkamo institucijų veikimo/neveikimo, pažeidžiant valstybės jam prisiimtus sutartinius įsipareigojimus bei konstitucinę nuosavybės teisę, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus.

46. Atsakovas Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas konstatavo, jog Direkcija 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S14-953(6.7) pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų kapitaliniam remontui. Sistemiškai aiškindamas Statybos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas bei atsižvelgdamas į tai, jog ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną (M 2.2 - miškų ūkio paskirties žemė), pagal Tvarkymo planą Pastatai patenka į rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, plane pažymėtą MRe, pagal Bendrąjį planą - patenka į rekreacinių miškų teritoriją, priskirtą ekstensyvaus naudojimo miško plotams, plane pažymėtiems M 2.1, teismas pagrįstai vertino, jog pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugą ir tvarkymą reglamentuojantį Tvarkymo planą, bei pagal Bendrąjį planą, ginčo teritorijoje statyba, t. y. ir kapitalinis remontas, nėra galima. Teismas nurodė, jog išdavusi prašomus reikalavimus statybos darbams ten, kur ji nėra galima, Direkcija būtų pažeidusi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, Tvarkymo ir Bendrojo plano reikalavimus ir tuo sukėlusi teisėtus lūkesčius, kad pagal parengtą statinio projektą bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Be to, skundžiamame sprendime teismas motyvuotai pažymėjo, jog Direkcija pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintu Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punkto nuostatomis, t. y., kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teises aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Teismas nurodė, jog dėl to, kad ginčo teritorija patenka j nacionalinio parko rekreacinių parkų teritoriją, vykdant veiklą joje, privalo būti vadovaujamasi Bendruoju planu ir Tvarkymo planu.

48. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai vertino, kad nors ginčijamas Direkcijos sprendimas ir neatitinka kai kurių formalių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (nepatvirtintas antspaudu), tačiau toks individualaus administracinio akto trūkumas negali būti pagrindas konstatuoti jo neteisėtumą, kadangi jis neturi įtakos sprendimo pagrįstumui. Teismas argumentavo, jog Direkcijos sprendimas yra motyvuotas, nes jame aiškiai nurodyta, kad, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Direkcija privalo vadovautis Bendruoju planu ir Tvarkymo planu, draudžiančiais statybą ginčo teritorijoje, t. y. Direkcijos sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei taikomos poveikio priemonės.

49. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, pagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti žalą. Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, kad Direkcija visiškai teisėtai ir pagristai atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų kapitaliniam remontui.

50. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Aplinkos ministerija, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

51. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog reikalavimai statinio kapitaliniam remontui nepriklauso nuo statinio buvimo vietos ir, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus. Pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) (MRe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje numatomas šios teritorijos rekultivavimas ir jokios statybos (taigi ir kapitalinio remonto darbai) nėra numatytos. Ši vieta Tvarkymo plane yra pažymėta ženklu „likviduojami objektai“. Direkcija pagrįstai, atsižvelgdama į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Konstitucinio teismo nutarimą, atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kadangi Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniai numato statinių likvidavimą.

52. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su turtinės žalos atlyginimu, nurodo, kad apeliantas tik deklaratyviai teigia, jog valdžios institucijos pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas analizavo institucijų veiksmus ir pagrįstai konstatavo, kad nurodytos institucijos neteisėtų veiksmų neatliko. Nesant neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Be to, apeliantas nenurodė ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir tariamai neteisėtų institucijų veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašė reikalavimui atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Kaip nepagrįstą vertina ir reikalavimą priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

53. Apeliacinio skundo argumentus, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 įtraukus ginčo statinius į privatizuojamų objektų sąrašą, ginčo statinių įsigijimo apelianto nuosavybėn metu (2000 m. vasario 3 d.) ginčo statiniams netaikytinas Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) (patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269) įtvirtintas sprendinys, kad pastatai (duomenys neskelbtini) likviduotini, o pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimo ir nepagrįstai konstatavo, kad ginčo statiniai juos įgyjant apelianto nuosavybėn buvo likviduojami, laiko nepagrįstais ir atmestinais. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pažymėjo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo ir negali būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269). Tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas sprendime, todėl argumentai, kad teismas nevertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimo bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą nepagrįsti.

54. Teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, tiek, kiek apeliantui nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), nurodyti kaip likviduojami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims – nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paima tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant.

55. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius ginčo statiniai, tiek jų įsigijimo apelianto nuosavybėn metu buvo likviduotini, tiek dabar yra likviduotini, ir jokių naujų suvaržymų ar apribojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintu Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta nėra, negali būti teigiama, kad pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.

56. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, išsamiai išanalizavo su ginču susijusias aplinkybes bei aktualius ginčui teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

57. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

58. Atsiliepime nurodo, kad teismas bylos faktines aplinkybes nustatė, išaiškino ir vertino tinkamai bei teisingai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas. Atkreipia dėmesį, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodyti faktai suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas galimai sudarė sandorį suklydęs dėl jo turinio, tačiau nuo pat sandorio sudarymo momento teisės aktų nustatyta tvarka sandorio neginčijo nei vienu iš sandorių negaliojimo pagrindų. Akcentuoja, kad naštą tinkamai ginti savo teises pageidaujamu būdu turi pats asmuo, o ne Lietuvos Respublika, todėl sprendžia, kad pareiškėjas nėra išnaudojęs savo teisių gynybos priemonių. Nei Tarnyba, nei Lietuvos valstybė neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas, be to, kad intensyviai siekė ir siekia kompensacijos iš valstybės dėl pastatų nugriovimo ar KNNP tvarkymo plano sprendinių pakeitimo inicijavimo, tikintis įteisinti statybų galimybę, būtų pasinaudojęs efektyvia savo civilinių teisių gynyba pripažįstant sandorį niekiniu ir negaliojančiu. Taigi pats pareiškėjas/apeliantas elgėsi, elgiasi nerūpestingai ir neatidžiai, todėl dėl savo neveikimo ir negrįstų lūkesčių nesulaukė teisinių padarinių, jų Lietuvos Respublikos teismuose niekada ir nesiekė. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teismuose inicijavo kelis administracinės teisenos procesus, kurie iš esmės neišsprendė teisinės situacijos. Dėl šios priežasties jis privalo priimti susiklosčiusius neigiamus teisinius padarinius, o ne teigti, kad pažeistos jo nuosavybės teisės.

59. Teismas, įvertinęs visas surinktas ir ištirtas bylos aplinkybes konstatavo, jog iš ginčijamo Direkcijos sprendimo matyti, kad jis priimtas įvertinus tai, jog ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną (M 2.2 – miškų ūkio paskirties žemė), taip pat kad pagal Tvarkymo planą pareiškėjui priklausantys statiniai priskirti likviduotiniems objektams ir vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 punktu, nustatančiu, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, kad jam priklausantys statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Veiklai Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šios teritorijos apsaugai ir tvarkymui taikytinas Tvarkymo planas, kurio grafinėje dalyje ginčo statiniai pažymėti kaip likviduotini objektai. Pagal Bendrąjį planą, ginčo statiniai patenka į rekreacinių miškų teritoriją, priskirtą ekstensyvaus naudojimo miško parkams (plane pažymėta M 2.1). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai vertino, jog nors ginčijamas Direkcijos sprendimas ir neatitinka kai kurių formalių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (nepatvirtintas antspaudu), tačiau toks individualaus administracinio akto trūkumas negali būti pagrindas konstatuoti jo neteisėtumą, kadangi jis neturi įtakos sprendimo pagrįstumui. Teismas argumentavo, jog Direkcijos sprendimas yra motyvuotas, nes jame aiškiai nurodyta, kad, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Direkcija privalo vadovautis Bendruoju planu ir Tvarkymo planu, draudžiančiais statybą ginčo teritorijoje, t. y. Direkcijos sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei pareiškėjui taikomos poveikio priemonės.

60. Teismas taip pat teisingai sprendime nurodė, kad sisteminis ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad Direkcija specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pareiškėjos valdomų statinių kapitaliniam remontui galėjo išduoti tik atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas bei Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos bei tvarkymo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. Vyriausybės patvirtintą Tvarkymo planą. Teismo nustatytų aplinkybių, kad ginčo statiniai patenka į teritoriją, kur, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį, Tvarkymo planą, Bendrąjį planą, statyba negalima, pareiškėja nenuginčijo.

61. Tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybės, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – Direkcija) 2013m. gruodžio 30d. sprendimo Nr. S1-953(6.7), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui, įpareigojimo išduoti šiuos reikalavimus, taip pat dėl 48 489,17 eurų (167 423,42 Lt) turtinės žalos ir 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės.

63. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

64. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

65. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

66. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VĮ „Valstybės turto fondas“ valstybės vardu 2000 m. vasario 3d. su pareiškėju sudarė privatizavimo objekto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 424-99, kurios pagrindu pareiškėjas įsigijo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

67. Pareiškėjas, norėdamas atlikti statinių kapitalinio remonto darbus, kreipėsi į Direkciją, prašydamas išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus statinių kapitalinio remonto darbams. Direkcija 2013m. gruodžio 30d. sprendimu Nr. S1-953(6.7) pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė, kad parengti projektiniai siūlymai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniams, kuriuose ginčo statiniai pažymėti sutartiniu ženklu „Kiti objektai. Aplinkosauga. Likviduojami objektai“, Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrąja planui, patvirtintam 2012m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-164, kuriame pastatai patenka į kraštovaizdžio tvarkymo zoną M 2.2 (miškų ūkio paskirties žemė), taip pat Direkcija sprendime nurodė, kad vadovaujantis „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ 137 p. nuostatomis, miškai, esantys nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais.

68. Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai santykiai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, tačiau ir su viešaisiais interesais bei trečiųjų asmenų teisėmis. Statybos teisinius santykius reglamentuoja Statybos įstatymas, taip pat kiti šiuos santykius detalizuojantys teisės aktai, o tai atvejais kai statyba numatoma vykdyti saugomoje teritorijoje ir saugomos teritorijos režimą reglamentuojantys teisės aktai.

69. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl kapitalinio remonto galimybės statinių, esančių Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl ginčo santykiais tinkamai įvertinti taikytinas ne tik Statybos įstatymas, tačiau ir Saugomų teritorijų įstatymas.

70. Kaip minėta, pareiškėjas siekia atlikti statinių kapitalinį remontą. Pagal Statybos įstatymo (čia ir toliau ginčui aktuali įstatymo redakcija nuo 2013-07-16 iki 2014-01-01) 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą tokiems statybos darbams atlikti būtinas kapitalinio remonto projektas. Pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 3 dalį bei šios dalies 3 punktą statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje.

71. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo (čia ir toliau ginčui aktuali įstatymo redakcija nuo 2013-07-16 iki 2014-01-01) 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra kompleksinė saugoma teritorija. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo pageidaujamo kapitalinio remonto projektui parengti yra būtini saugomos teritorijos direkcijos (šiuo atveju – Direkcijos) išduoti specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai, taikomi konkrečiam projektuojamam statiniui (statiniams), esantiems kompleksinėje saugomoje teritorijoje.

72. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis nustato, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

73. Taigi, tiek pareiškėjas, kaip saugomoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkas, tiek Direkcija, kaip viešasis juridinis asmuo, vykdantis Kuršių nerijos nacionalinio parko kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuojantis nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, taip pat kontroliuojantis, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla Nacionaliniame parke atitiktų nustatytus saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo reikalavimus (Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuostatai 1, 2 punktai, http://nerija.am.lt/VI/index.php#r/30), sutinkamai su Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos planavimo dokumentuose nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

74. Pažymėtina ir tai, kad pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuostatų 10.5, 10.12 punktus pagal kompetenciją įgyvendina Nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius, nustatyta tvarka dalyvauja teritorijų planavimo dokumentų ir statinių projektų rengimo bei derinimo procese.

75. Įvertinus pateiktą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Direkcija yra įgalinta ir turi kompetenciją spręsti dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų statinių kapitalinio remonto projektui parengti išdavimo.

76. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. O šios įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas valstybiniuose parkuose draudžia statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose.

77. Byloje pateiktas LR Vyriausybės 2012m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas (toliau – Tvarkymo planas), jo grafinė dalis (t. I b.l. 86-129, Teritorijų planavimo dokumentų registras http://map.tpdr.lt/tpdr-gis/index.jsp?action=tpdrPortal) patvirtina, kad pareiškėjui priklausantys statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) (MRe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Pagal Tvarkymo plano 7.3 punktą šios zonos miškai priskiriami rekreaciniams miškams ir juose taikomi teisės aktų, reglamentuojančių IIB grupės miškų naudojimą.

78. Pagal LR Vyriausybės 2004m. rugpjūčio 19d. nutarimu Nr. 996 patvirtinto Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento 15, 15.1, 15.1.8 punktus rekreaciniai miškai - tai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas. Rekreaciniuose miškuose taikomi teisės aktų, reglamentuojančių naudojimą IIB grupės miškuose, reikalavimai. Juose išskiriamos šios kraštovaizdžio tvarkymo zonos: ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zona, kurioje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis.

79. Tvarkymo plano grafinė dalis taip pat patvirtina, jog pareiškėjui priklausantys statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priskiriami kategorijai „Kiti objektai. Aplinkosauga. Likviduojami objektai.“

80. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007m. birželio 27d. nutarime, nagrinėdamas konstitucinę bylą dėl iki Tvarkymo plano galiojusio to paties lygio ir tos pačios teritorijos planavimo dokumento – Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (Generalinio plano) nurodė, „kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planai, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinierinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.“

81. Apibendrinant anksčiau išdėstytą norminį reglamentavimą bei LR Konstitucinio teismo suformuotas nuostatas, kolegija pažymi, kad galimybė vykdyti ginčo statinių kapitalinį remontą yra tiesiogiai siejama su Tvarkymo plane numatytais sprendiniais. Pagal Tvarkymo plano sprendinius ginčo teritorijoje draudžiama statyti statinius bei plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, taip pat nėra numatytas ginčo statinių atkūrimas (kapitalinis remontas, rekonstrukcija), priešingai, numatytas šių statinių likvidavimas. Direkcija specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pareiškėjos valdomų statinių kapitaliniam remontui galėjo išduoti tik atsižvelgusi į Tvarkymo plano sprendinius. Todėl darytina išvada, kad Direkcija teisėtai ir pagristai 2013m. gruodžio 30d. sprendimu Nr. S1-953(6.7) atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus dėl ginčo statinių kapitalinio remonto, nes kapitalinis remontas prieštarauja teritorijos planavimo dokumente numatytam sprendiniui – likviduojami objektai. Pagrindo naikinti šį Direkcijos sprendimą bei įpareigoti Direkciją pareiškėjui išduoti prašomus specialiuosius reikalavimus nėra.

82. Pareiškėjo argumentai, kad Direkcija nepagrįstai vertino pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus (vizualizaciją), atmestini kaip nepagrįsti. Sutiktina, kad teisės aktai nereikalauja teikiant prašymą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo pateikti projektinius pasiūlymus. Tačiau tokių projektinių pasiūlymu pateikimas teisės aktais nėra draudžiamas. O pats jų pateikimo faktas Direkcijai sudarė galimybes aiškiai ir objektyviai įvertinti pareiškėjo siekiamų atlikti statybos darbų pobūdį bei jų atitikti saugomos teritorijos apsaugos režimui. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Direkcija vertindama projektinius pasiūlymus viršijo savo kompetenciją.

83. Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Direkcijos 2013m. gruodžio 30d. sprendimo Nr. S1-953(6.7) atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako.

84. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl Direkcijos 2013m. gruodžio 30d. sprendimo Nr. S1-953(6.7) panaikinimo ir Direkcijos įpareigojimo išduoti pareiškėjui specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto darbams.

85. Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą, kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

86. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė.

87. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas. Taigi būtent pačių pareiškėjų skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodyti reikalavimai nulėmė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aplinkybių apimtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skunde prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, žalą kildindami iš Komisijos neveikimo, t. y. vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl šios administracinės bylos apimtyje sprendžiant, ar egzistavo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, vertintina, ar Komisija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

88. Pareiškėjas neteisėtais valstybės institucijų veiksmais pirmosios instancijos teisme įvardijo tai, kad Direkcija neteisėtai atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kad Aplinkos ministerija 2002 metais nepritarė žemės sklypo, kuriame yra pastatai, paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinės paskirties, todėl nebuvo suformuotas žemės sklypas ir pareiškėja negalėjo jo išsinuomoti, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, būdama Tvarkymo plano organizatorė, jame nenustatė aiškios kompensavimo bei ginčo statinių likvidavimo tvarkos, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtindama Tvarkymo planą ir nusprendusi ginčo pastatus likviduoti, nenustatė šio sprendinio įgyvendinimo tvarkos ir kompensavimo mechanizmo.

89. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į šioje nutartyje anksčiau išdėstytus argumentus dėl Direkcijos 2013m. gruodžio 30d. sprendimo Nr. S1-953(6.7) teisėtumo, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, t. y. neteisėtų veiksmų, nes minimas Direkcijos sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

90. Vertinant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl Aplinkos ministerijos veiksmų, t.y. kad ji 2002 metais nepritarė žemės sklypo, kuriame yra pastatai, paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinės paskirties, kolegija pažymi, kad toks Aplinkos ministerijos sprendimas nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, ginčas dėl tokio sprendimo nebegalimas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje numatytų skundo padavimo terminų praleidimo ir 30 straipsnio 1 dalyje numatyto 10 metų naikinamojo termino skundo padavimo terminui atnaujinti. Be to nagrinėjamoje byloje pareiškėjas niekaip nepagrindė Aplinkos ministerijos veiksmų neteisėtumo, nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, nepritarus ginčo teritorijos paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinę, todėl nėra pagrindo a priori konstatuoti, kad Aplinkos ministerijos veiksmai buvo neteisėti. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pagal anksčiau šioje nutartyje pateiktus argumentus (nutarties 78 pastraipa) ginčo teritorijoje draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Darytina išvada, jog pareiškėjas ir šiuo atveju neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, t. y. neteisėtų Aplinkos ministerijos veiksmų.

91. Vertinant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė veiksmų, pirmiausia pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos, t.y. administraciniai teismai nėra įgalinti kaip nors revizuoti LR Vyriausybės sprendimus.

92. Kita vertus, saugomų teritorijų planavimo schemų, ribų ir tvarkymo planų rengimą nustato Saugomų teritorijų įstatymas, kurios 28 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai) – rengiamos (rengiami) šioms saugomoms teritorijoms steigti ir (ar) veiklai jose vykdyti. Šiose planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) nustatomos atitinkamos saugomos teritorijos ribos, funkcinio prioriteto zonų ribos, kraštovaizdžio apsaugai ir naudojimui reguliuoti skirtos kraštovaizdžio tvarkymo zonos ir jų reglamentai, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptys bei priemonės, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo ir kitos tvarkymo priemonės. Taigi, Saugomų teritorijų įstatymas nenustato imperatyvių reikalavimų, kad Tvarkymo plane turi būti nustatytos kompensavimo už likviduotinus statinius sąlygos bei tvarka, taip pat statinių likvidavimo tvarka ir sąlygos.

93. Kartu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal Tvarkymo planą, yra numatyta rezervinė teritorija Juodkrantėje (plane žymima NRu18), kuri skirta galimiems praradimams kompensuoti Plane numatytų pašalinti aplinkosaugos požiūriu ne vietoje pastatytų pastatų teisėtiems savininkams, užtikrinant visuomenės interesą ir sudarant teritorines prielaidas sutvarkyti pažeistas vietoves (9.4.2.17 p.).

94. Kadangi Tvarkymo plane nustatyta galimybė kompensuoti galimus praradimus dėl likviduotinų objektų, konstatuotina jog pareiškėjas ir šiuo atveju neįrodė neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos veiksmų.

95. Konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė nei vieno iš jo deklaruotų neteisėtų valstybinių institucijų veiksmų, t.y. neįrodė vienos iš būtinų valstybės atsakomybės CK 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

96. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra pareiškęs prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, tiek, kiek pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nurodyti kaip likviduojami, neprieštarauja Konstitucijos 23 str. 1 ir 3 d. – nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

97. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

98. Įstatymas neįpareigoja bylą nagrinėjantį teismą kiekvienu atveju, kai yra pateikiamas prašymas kreiptis į LR Konstitucinį teismą, tenkinti tokį prašymą ir kreiptis į LR Konstitucinį teismą. Įstatymas būtinybę kreiptis į konstitucinį teismą sieja su bylą nagrinėjančio teismo manymu, teismui kilusia abejone dėl atitinkamo teisės akto prieštaravimo LR Konstitucijai.

99. Šią bylą nagrinėjančiam teismui toks manymas ar abejonė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas kuria nors dalimi prieštarauja LR Konstitucijai, nekyla.

100. Pareiškėjas savo prašymą grindžia tuo, kad nusprendus ginčo statinius likviduoti, buvo pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos principas – naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

101. Kolegija tokius pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Nes, kaip minėta anksčiau, pareiškėjas statinius įsigijo 2000m. vasario 3d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 424-99 (t. I, b. l. 57–59). Iki šioje byloje aptariamo Tvarkymo plano patvirtinimo veiklą Kuršių nerijos nacionaliniame parke, jo apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustatė Planavimo schema (generalinis planas), kurios architektūrinėje-planinėje dalyje buvo nustatyta, kad „naikinamos karinės paskirties bazės, esančios gyvenvietės artimoje aplinkoje, parabolinėse kopose buvusio karinio objekto visi pastatai nukeliami, gamtinė aplinka pilnai atkuriama. Planavimo schemos brėžinyje „Juodkrantės principinio plano schema. Perspektyvinis teritorijų planavimas ir tvarkymas“ pareiškėjui šiuo metu priklausantys statiniai pažymėti kaip naikinamas karinis objektas atstatant gamtinę aplinką. Taigi teritorijos planavimo dokumento sprendinys, jog ginčo statiniai yra likviduotini, galiojo ir tuo laiku, kai pareiškėjas įsigijo šiuos statinius, o tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo įgyti jokių kitokių teisėtų lūkesčių dėl ginčo statinių kaip nuosavybės teisės objekto naudojimo, kaip tik jų likvidavimas.

102. LR Konstitucinis teismas savo nutarimuose aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio turinį yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose įtvirtintos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2011-01-31 nutarimai). Savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kita vertus, nuosavybė įpareigoja savininką laikytis įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2002-09-19, 2011-01-31 nutarimai).

103. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo statiniai iš pareiškėjo nėra paimami visuomenės poreikiams, tačiau naudodamasis jam priklausančiu turtu, pareiškėjas negali pažeisti įstatymų, teisė disponuoti jam priklausančiu turtu Tvarkymo plane nėra apribota, tačiau jis turi laikytis teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos statyba ginčo teritorijoje negalima.

104. Pažymėtina ir tai, jog Europos žmogaus teisių teismas 2018 m. vasario 6d. sprendimu, byloje pagal pareiškėjo skundą prieš Lietuvos valstybę, kurioje buvo sprendžiama dėl ir šioje administracinėje byloje aptariamų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), atmetė pareiškėjo skundą dėl jos nuosavybės teisių pažeidimo bei pasisakė, kad pareiškėjo pastatai buvo skirti griovimui 1994 m. Planavimo schemoje (generaliniame plane), prieš šešerius metus iki pirkimo, ir apribojimai, trukdantys kurti turtą, jau egzistavo tada, kai pareiškėjas įsigijo nuosavybe. Nors 2012 m. Tvarkymo planas pakeitė keletą Planavimo schemos nuostatų, nuo 1994 m. sprendiniai dėl bendrovės pareiškėjo pastatų nepasikeitė. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad pagal nacionalinius įstatymus, galiojusius tuo metu, kai jis nupirko minėtus pastatus, turtas buvo skirtas griovimui ir nors griovimo data nebuvo nustatyta, tai turėjo įvykti tam tikru metu. Pareiškėjas pagrįstai negalėjo tikėtis gauti planavimo leidimą pertvarkyti pastatus, visų pirma juos rekonstruoti, pakeitus jų paskirtį, funkciją ar dydį, net jei tokia galimybė galėjo būti nagrinėjama tam tikru metu ir privalo pripažinti riziką pirkimo metu, nes griovimas turėjo įvykti tam tikru momentu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, kaip matyti iš šalių pateiktų dokumentų, 2012 m. Tvarkymo planas nepakeitė turto pavadinimo ir jo klasifikacija nuo tada nepasikeitė.

105. Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius