2013-11-12 Nr. AB-8116-3-61-3-02615-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2212/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02615-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.1, 9.4.3, 9.5, 10.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-166(7-157/2012) „Dėl G. K. 2012 m. liepos 24 d. skundo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-230 „Dėl G. K. skundo“; 3) Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 2PM190337 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-64/2010 pareiškėją pripažino kaltu 2007 m. gegužės 23 d. Mažeikių r., Dapšių k., Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje disponavus, t. y. iš cisternos krovus ir nešus į šalia esančią degazacijos kamerą 150 dėžių su 75 000 pakelių cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL (192 000 Lt). Muitinė 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu pripažino pareiškėją, N. Ž. ir A.

P. solidariais skolininkais muitinei bei įregistravo 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo, 29 174 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90 419 Lt akcizo delspinigių ir 20 641 Lt PVM delspinigių mokestinę prievolę muitinei. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes cigaretės buvo įvežtos nenustatytų asmenų. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendyje nebuvo užsiminta, kad jis gabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigaretes arba žinojo, arba yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog gabentos Lietuvos Respublikos teritorijoje cigaretės yra neteisėtai įvežtos iš Bendrijai nepriklausančios šalies.

Todėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a) punktas, reglamentuojantis, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Muitinei jau 2007 m. gegužės 23 d. buvo žinoma (arba yra pagrindo manyti, kad turėjo būti žinoma), jog pareiškėjas neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes, todėl jau tada turėjo būti nedelsiant priimtas atitinkamas sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo.

Tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Lietuvos muitinė nei akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dieną (2007 m. gegužės 23 d.), nei Šiaulių apygardos teismo sprendimo priėmimo dieną (2010 m. vasario 3 d.), nei šio sprendimo įsiteisėjimo dieną (2010 m. birželio 28 d.) nesurašė sprendimo „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“. Tai padarė praėjus 5 metams nuo prievolės mokėti mokestį atsiradimo dienos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad apskųstame sprendime nebuvo nurodyta, koks delspinigių dydis jam buvo pritaikytas skaičiuojant delspinigių sumą, ir dar buvo pareikalauta mokėti delspinigius už ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, nors to nenumato Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 98 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas, padėdamas organizuoti neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, žinojo, jog toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir nesiėmė jokių priemonių ar veiksmų nutraukti N. Ž. neteisėtus veiksmus ar užkirsti kelią tokių veiksmų darymui, yra nepagrįsta. Nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu tik už bendrininkavimą su N. Ž. ir A. P. gabenant akcizais apmokestinamas prekes, kurių gabenimą cisternoje geležinkeliu iš Rusijos Federacijos per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Klaipėdos teritorinės muitinės Pagėgių geležinkelio postą ir toliau Lietuvos Respublikos teritorija organizavo ne jie, o nenustatyti asmenys.

Pareiškėjo įsitikinimu, ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad jis negabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigarečių, todėl nežinojo ir nėra jokio pagrindo manyti, jog turėjo žinoti, kad gabentos Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje cigaretės yra neteisėtai įvežtos iš Bendrijai nepriklausančios šalies. Pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu neturi būti taikomas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a) punktas. Muitinės departamento sprendime nurodoma, jog pareiškėjas neva neteisingai apkaltino Kauno teritorinę muitinę delsimu apskaičiuoti ir įregistruoti mokestinę prievolę, kadangi ji dėjo visas pastangas, kad greičiau būtų įregistruota 2007 m. gegužės 23 d. prievolė, apie kurią sužinojo tik iš Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. gegužės 9 d. gauto 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Pareiškėjo nuomone, toks laikinosios Muitinės departamento vadovės pasiteisinimas yra nepagrįstas, kadangi muitinei jau 2007 m. gegužės 23 d. buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie tikslias privalomas sumokėti muitinei skolos sumas, tačiau ji tik 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 2PM190337 įregistravo muitinėje mokestinę prievolę ir tokiu būdu neteko teisės reikalauti mokėti mokesčių skolų muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 3 d.). Nurodė, jog Mokestinių ginčų komisija pirmesnius jo skundų argumentus irgi atmetė iš esmės netinkamai išaiškindama ir pritaikydama teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai nurodydama, kad neįrodė, jog atsakovas pavėluotai įregistravo jo mokestinę prievolę muitinėje.

Nesant Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje vienos iš nurodytų sąlygų G. K. pripažinti skolininku, pareiškėjas nepagrįstai laikomas skolininku dėl neteisėto ginčo prekių įgijimo ir disponavimo. Pareiškėjo teigimu, nėra ir antrosios Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nurodytos sąlygos pripažinti jį skolininku, kadangi nežinojo ir nėra pagrindo manyti, jog turėjo žinoti, kad cigaretės buvo įvežtos neteisėtai, t. y. iš Rusijos Federacijos, o ne iš Bendrijos šalies.

Šiaulių apygardos teismas nuosprendžiu patvirtino, kad akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas gabeno nepermatomu polietilenu įpakuotose dėžėse, todėl jis negalėjo žinoti, kokie daiktai jose buvo. Atsakovui seniai buvo žinoma apie skolą, tačiau jis laiku neįregistravo jo mokestinės prievolės muitinei, todėl neteko teisės reikalauti sumokėti visas skundžiamuose sprendimuose nurodytas skolas, įskaitant ir delspinigius, kuriuos dėl sprendimo vilkinimo ne tik dirbtinai padidino, bet ir neteisėtai reikalauja sumokėti už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad ginčo atvejui taikytini Bendrijos muitinės kodeksas ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos). Konsoliduotų Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo sutarčių 249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reglamentai yra taikomi visuotinai. Jie privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

MAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Todėl administruodama muitus, muitinė pirmiausia vadovaujasi Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatomis, o MAĮ tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Pažymėjo, kad Muitinė dėjo visas pastangas, jog greičiau būtų įregistruota mokestinė prievolė. Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 8-02-1864 pateikė Klaipėdos teritorinei muitinei įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-64/2010. Klaipėdos teritorinė muitinė nurodytąjį nuosprendį kitą dieną, t. y. 2012 m. gegužės 10 d., persiuntė Kauno teritorinei muitinei, o sprendimą dėl mokestinės prievolės įregistravimo priėmė 2012 m. gegužės 24 d.

Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kad pranešimas skolininkui negali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Šis laikotarpis sustabdomas nuo 243 straipsnyje nustatyto skundo pateikimo dienos per visą laikotarpį, kol jis nagrinėjamas teisme. Jeigu muitinės skolos atsiradimo priežastis buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų.

Taigi Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 2PM190337 dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Saint George Lights“ (Rusijos Federacija) pripažįstant N. Ž., pareiškėją ir A. P. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir įregistruojant 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo, 29 174 Lt PVM, 90 419 Lt akcizo delspinigių, 20 641 Lt PVM delspinigių mokestinę prievolę muitinei atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus dėl mokestinės prievolės muitinei apskaičiavimo ir įregistravimo.

Be to, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo nuspręsta pareiškėją pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnyje „Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“ 1 dalyje, ir skirti 150 MGL dydžio (19 500 litų) baudą, yra įsiteisėjęs, todėl konstatuotina, jog aplinkybės, nustatytos minėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, iš naujo neįrodinėjamos. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas nusikalstamos veikos bendrininku. Jis kartu su N. Ž. ir A.

P. pažeidė LR ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 „Dėl Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, neteisėtai gabendami akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, o skolininkais laikomi (3 d.) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, jog jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Skolininkas pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.

Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C-414/02). Taigi pareiškėjas skundžiamu Muitinės sprendimu pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, o, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 straipsnio 10 dalies prasme bei importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme.

Prašomo naikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad pagal Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Muitinės departamentas, nustatęs, kad akcizai ir PVM už pareiškėjo, N. Ž. ir A. P. įgytas cigaretes sumokėti nebuvo, vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsniu, pagrįstai apskaičiavo 90 419 Lt akcizų delspinigių ir 20 641 Lt PVM delspinigių.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 39–41) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 70–76) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 2PM190337 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ dalį, kuria G. K. pripažintas solidariu skolininku su N. Ž. ir A. P. ir G. K. įregistruota 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo, 29 174 Lt PVM, 90 419 Lt akcizo delspinigių, 20 641 Lt PVM delspinigių mokestinė nepriemoka. Teismas panaikino Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-230 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-166(7-157/2012. Likusioje dalyje skundo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu G. K. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalį ir jam už tai paskirta 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda (baudžiamoji byla Nr. 43-1-0030-07, 7 t., b. l. 128–141). Nuosprendyje nurodoma, kad G. K. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, jog pareiškėjas 2007 m. gegužės 23 d. Mažeikių rajone, Dapšių kaime, Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje, kartu su N. Ž. ir A. P., iš cisternos iškrovė 150 dėžes (75 000 pakelių) cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos federacijos banderolėmis, ir tokiu būdu iš vienos vietos į kitą neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes.

Nuosprendyje, be kita ko, konstatuota, kad G. K. nežinojo tikslaus cisternoje buvusių cigarečių kiekio, byloje esančiais įrodymais nenustatyta, jog pareiškėjas turėjo tyčią iškrauti tik dalį kontrabandinių cigarečių, todėl jo veika kvalifikuotina pagal faktiškai gabento krovinio apimtį ir vertę. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi atmesti nuteistųjų A. P. ir G. K. apeliaciniai skundai dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio panaikinimo (baudžiamoji byla Nr. 43-1-0030-07, 7 t., b. l. 186–192).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi atmestas G. K. kasacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio panaikinimo (baudžiamoji byla Nr. 43-1-0030-07, 7 t., b. l. 216–219). Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 2PM190337 N. Ž., G. K. ir A. P. pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir jiems už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes įregistruota mokestinė prievolė: 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo, 29 174 Lt PVM, 90 419 Lt akcizo delspinigių, 20 641 Lt PVM delspinigių.

Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 1A-230 patvirtintas Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas. Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. S-166(7-157/2012) patvirtintas Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimas. Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl G. K. skundo reikalavimų panaikinti Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą, Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas nurodė, kad, sprendžiant G. K. reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą pažymėta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008).

Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu mokestinė nepriemoka G. K. įregistruota kartu su kitais solidariais skolininkais N. Ž. ir A. P. Tačiau Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo panaikinimas toje dalyje, kurioje mokestinė prievolė įregistruota N. Ž. ir A. P., pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgus į tai, teismas nusprendė, kad G. K. skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma panaikinti Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu N. Ž. ir A. P. apskaičiuotas mokestines nepriemokas, yra atmestina. Teismas, spręsdamas ginčą, taip pat vadovavosi Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d.

Reglamentu Nr. 2700/2000, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) nuostatomis, o taip pat atsižvelgė į Europos Teisingumo Teismo sprendimuose pateikiamus minėtų teisės aktų išaiškinimus. G. K. skundo motyvai, kuriais pareiškėjas nurodo, kad jis negali būti pripažįstamas muitinės skolininku nes per Lietuvos valstybės sieną cigarečių negabeno, nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, jog ginčo atveju cigaretės buvo atgabentos neteisėtai, yra atmesti. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pripažinta, kad pareiškėjas kartu su N. Ž. ir A.

P. krovė iš cisternos ir nešė į gretimai esančią patalpą, t. y. gabeno iš vienos vietos į kitą neteisėtai įvežtas cigaretes. Minėtame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad G. K. pozicija, jog jam nebuvo žinoma apie neteisėtą cigarečių įvežimą, yra pasirinkta gynybinė taktika siekiant išvengti atsakomybės (ABTĮ 58 str. 4 d.). Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nustatančiomis, jog skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, G.

K. laikytinas muitinės skolininku. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsniu, 221 straipsnio 3, 4 dalimis, 243 straipsniu, Europos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimu (byla Nr. C-75/09, Agenzia Dogane - Ufficio delle Dogane di Alessandria), kuriame išaiškinta, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nustatyta senaties termino skaičiavimo taisyklė, pagal kurią pranešimo apie mokėtiną importo arba eksporto muito sumą nebegalima pateikti pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos (30 p., taip pat žr. 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Molenbergnatie, C 201/04, Rink. p. I-2049, 39 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimo Snauwaert ir kt., C 124/08 ir C 125/08, Rink. p. I 0000, 28 p.), taip pat pažymėta, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi nenumatyta nei senaties termino, nei taikomo senaties termino nutraukimo arba sustabdymo motyvų.

Kitaip nei šio straipsnio 3 dalyje, to paties straipsnio 4 dalyje nereikalaujama sustabdyti senaties termino per galimą skundo nagrinėjimo procedūrą (33 p.). Teismas pažymėjo, kad Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje įtraukus tik frazę „laikantis galiojančių nuostatų“ nurodomos skolos muitinei, kurią lėmė veika, dėl kurios jos padarymo metu galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, senaties terminą reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos (34 p.). Todėl, kadangi Europos Sąjungos teisėje nėra bendrų šios srities taisyklių, kiekviena valstybė narė turi apibrėžti skolų muitinei, kurių nebuvo galima nustatyti dėl veikos, dėl kurios galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, senaties terminą reglamentuojančias nuostatas (35 p., pagal analogiją žr. 2003 m. spalio 16 d. sprendimo Hannl Hofstetter, C 91/02, Rink. p. I 12077, 18–20 p., minėto sprendimo Molenbergnatie 53 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. K. akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) gabeno 2007 m. gegužės 23 d., todėl nuo šių prekių sulaikymo momento prasidėjo Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatyto 3 metų termino, per kurį pareiškėjui turėjo būti pranešta apie apskaičiuotą ir įregistruotą skolą muitinei, eigos pradžia. Taigi, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalimi, pranešimas G. K. apie skolos muitinei įregistravimą galėjo būti pateiktas iki 2010 m. gegužės 24 d. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui (kartus su kitais solidariais skolininkais) skola muitinei apskaičiuota Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu, t. y. praleidus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.

Be to, atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo minėtuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus, Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje numatyta išlyga, numatanti, kad pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus trejų metų laikotarpiui, taikytina tik esant šiame straipsnyje numatytoms dviem komuliatyvioms sąlygoms :

1) skolos muitinei atsiradimą lėmė veika, dėl kurios jos padarymo metu galėjo būti iškelta baudžiamoji byla; ir 2) toks pranešimo apie skolos sumą skolininkui pateikimas pasibaigus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytam 3 metų senaties terminui turi būti nustatytas nacionalinės teisės (nagrinėjamo ginčo atveju Lietuvos Respublikoje galiojančiu) aktu. Ginčo atveju Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios termino eigos sustabdymą per galimą skundo nagrinėjimo procedūrą dėl muitinės priimto administracinio spendimo, netaikytinos (Europos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Agenzia Dogane - Ufficio delle Dogane di Alessandria, byla Nr. C-75/09, 33 p.).

Kaip minėta, dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių laikymo ir gabenimo G. K. buvo iškelta baudžiamoji byla ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pareiškėjas nubaustas pagal Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalį. Todėl pripažintina, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nustatyta pirmoji aptarta sąlyga yra tenkinta. Iš skundžiamo Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo matyti, kad jisai nėra grindžiamas jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių skolos muitinei įregistravimo galimybę pasibaigus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytam 3 metų laikotarpiui, nuostatomis.

Skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose ir atsakovo teismui pateiktame atsiliepime išreiškiama pozicija, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi, skolos muitinei įregistravimo ir pranešimo apie tai G. K. terminas nėra praleistas. Tačiau toks teisinės situacijos vertinimas prieštarauja minėtame Europos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendime (byla Nr. C-75/09) pateiktiems išaiškinimams, todėl nėra teisiškai reikšmingas. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antra sąlyga, numatanti, kad pranešimo apie skolos sumą skolininkui pateikimas pasibaigus 3 metų laikotarpiui turi būti nustatytas Lietuvos Respublikoje galiojančiu teisės aktu.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad G. K. skola muitinei įregistruota pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjas pripažįstamas solidariu skolininku su N. Ž. ir A. P. ir jam apskaičiuota mokestinė nepriemoka, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažįstama pagrįsta bei teisėta ir yra naikintina. Remiantis tais pačiais motyvais, taip pat naikintini Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimas ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimas.

Teismui konstatavus, kad mokesčių administratoriaus sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje netinkamo aiškinimo ir taikymo, kitų pareiškėjo skunde nurodytų motyvų ir argumentų vertinimas nėra teisiškai reikšmingas.

III. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 83–86) prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės, Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas neįsigilinus į visas bylos aplinkybes bei netinkamai interpretavus Bendrijos ir nacionalinius teisės aktus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad G. K. laikytinas muitinės skolininku ir kad skolos muitinei atsiradimą lėmė veika, dėl kurios padarymo buvo iškelta baudžiamoji byla. Muitinės departamentas nesutinka su teismo nuomone, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui (kartu su kitais solidariais skolininkais) skola muitinei apskaičiuota Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu, t. y. praleidus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.

Teismas neteisingai interpretavo teisės aktų, reglamentuojančių skolos registravimą ir asmens informavimą apie įregistruotą skolą, taikymą. Teismas, tvirtindamas, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma tik esant galiojančiam Lietuvos Respublikos teisės aktui, nustatančiam pranešimo apie skolos sumą skolininkui pateikimą pasibaigus 3 metų laikotarpiui, tik formaliai pažymėjo, jog ginčijame sprendime nėra nuorodos į tokius aktus. Pats teismas nenagrinėjo, ar Lietuvos Respublikos teisės aktai apibrėžia skolos muitinei senaties terminą reglamentuojančias nuostatas, kaip yra pažymėta Europos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendime.

Todėl teismo sprendimas panaikinti ginčijamus sprendimus vadovaujantis vien tik Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi yra neteisėtas. MAĮ (1 straipsnis) nustato taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą. Remiantis MAĮ 2 straipsnio 8 dalimi, mokesčių įstatymas yra Lietuvos Respublikos įstatymas, nustatantis šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytą mokestį, šis įstatymas, Muitinės įstatymas, taip pat Bendrijos muitų teisės aktai, kurie nustato mokestį ir apibrėžia su mokesčių taikymu klausimus. 1992 m. spalio 12 d.

Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 4 straipsnio 9 dalis apibrėžia skolos muitinei sąvoką kaip asmens prievolę sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą. MAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Todėl administruodama muitus muitinė pirmiausiai vadovaujasi Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis.

Vadovaudamasi MAĮ 15 straipsnio 2 dalimi įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 punktuose išvardytus mokesčius muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus. Muitinė 2012 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. 2PM190337 aiškiai nurodė, kokiomis teisės aktų normomis pagrįstas šis individualus administracinis aktas, išvardijo konkrečias Bendrijos muitinio kodekso, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymų normas, be kitų normų, taip pat Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalį, kuri numato muitų apskaičiavimą ir įregistravimą.

Sistemiškai išanalizavus Bendrijos muitinės kodekso 217-221 straipsnių nuostatas galima daryti išvadą, jog muito apskaičiavimo ir įtraukimo į apskaitą bei pranešimo pateikimo skolininkui procedūros nėra tapačios ir atliekamos atskirais administraciniais veiksmais. Todėl, Muitinės departamento nuomone, administraciniame akte apie muitų ir mokesčių apskaičiavimą ir įregistravimą neturėtų būti nurodomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, susijusios su pranešimo pateikimu. Tokią išvadą atitinkamai galime daryti ir iš Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalies antrosios įtraukos, kurioje teigiama, kad muitinė turi teisę neapskaityti muitų sumų, apie kurias vadovaujantis 221 straipsnio 3 dalimi nebegalima pranešti skolininkui pasibaigus numatytam laikui.

Taigi šiuo atveju kalbama apie muitinės teisę neapskaityti muitų sumų, apie kurias vadovaujantis 221 straipsnio 3 dalimi nebegalima pranešti skolininkui pasibaigus numatytam laikui, tačiau ne apie pranešimo pateikimą skolininkui. Šiuo atveju muitinė galėtų apskaičiuoti skolą vienu administraciniu aktu, tačiau negalėtų pateikti pranešimo skolininkui, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 3 dalimi, arba turėtų teisę iš viso neapskaityti skolos, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalies antra įtrauka.

Teismas neįvertino, kad Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 2PM190337 įregistruota skola yra ne tik dėl muito, bet ir dėl nesumokėto PVM bei akcizo, kurių apskaičiavimą ir įregistravimą muitinė grindžia Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymų atitinkamomis nuostatomis. Teismas, panaikinęs Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 2PM190337, net nenagrinėjo 29 174 Lt PVM ir 127 800 Lt akcizo apskaičiavimo ir įregistravimo pagrįstumo, nors Bendrijos muitinės kodeksas netaikomas administruojant nacionalinius valstybės narės mokesčius.

MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad apskaičiuojant muitus, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Taigi, kai Bendrijos muitų teisės aktai nereglamentuoja tam tikrų muitų administravimo atvejų, taikomos MAĮ nuostatos. Teismas grindžia savo sprendimą Europos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimu, bet minėtu sprendimu teismas nenusprendė, kad valstybės narės privalo priimti teisės aktus, reglamentuojančius pranešimo pateikimą esant Bendrijos kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytoms aplinkybėms, tačiau šiuo sprendimu teismas nusprendė tik, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalimis nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, kai muitas yra nesumokėtas dėl baudžiamosios teisės pažeidimo, senaties terminas prasideda tada, kai baudžiamojoje byloje priimamas sprendimas arba nutartis tampa neskundžiama.

Kauno teritorinė muitinė sprendimu apskaičiavo ir įregistravo muitus ir mokesčius, nepažeisdama jokių galiojančių nacionalinių teisės aktų, t. y. šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio reikalavimų, kadangi apskaičiavo už praėjusius 5 metus. Be to, kaip jau buvo konstatuota ir paties teismo, šiuo atveju skolos muitinei atsiradimą lėmė veika, dėl kurios padarymo buvo iškelta baudžiamoji byla, taigi, įvertinant MAĮ 68 straipsnio 3 dalį, kurioje kalbama apie mokesčių apskaičiavimą viršijant 68 straipsnio 1 dalies nustatytus terminus, kuomet būtina apskaičiuoti žalą baudžiamojoje byloje, ir tai, kad šiuo atveju tokie terminai nebuvo viršyti, galima daryti išvadas, kad bet kokiu atveju muitinė ir pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus ir pagal Bendrijos teisės aktus jokių terminų nei mokesčių ir muitų apskaičiavimui, nei pranešimo skolininkui pateikimui nepažeidė.

Taigi nacionaliniai teisės aktai šio ginčo atveju yra suderinti su Bendrijos teisės aktų reikalavimais ir skirti Bendrijos teisės aktų nuostatoms įgyvendinti, priešingai nei nurodo teismas savo sprendime. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Muitinės departamento nuomone, teismas visiškai nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimas nėra grindžiamas jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių skolos muitinei įregistravimo galimybę pasibaigus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytam 3 metų laikotarpiui.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti galioti.

Pareiškėjas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendimo argumentais. Apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi teismas savo sprendime teisingai išaiškino ir pritaikė teisės aktus jo atžvilgiu, nes Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis nustato 3 metų terminą, per kurį jam turėjo būti pranešta apie apskaičiuotą ir įregistruotą skolą muitinei, o tuo tarpu atsakovas šiuos veiksmus atliko tik 2012 m. gegužės 24 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams po to, kai 2007 m. gegužės 23 d. buvo sulaikytas gabenęs akcizais apmokestinamas prekes, be to, pareiškėjo su atsakovu ginčo atveju netaikytinos Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl termino pateikti pranešimą apie apskaičiuotą ir įregistruotą skolą muitinei eigos sustabdymo, nes taip ir nurodęs Europos Teisingumo Teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu Agenzia Dogane - Ufficio delle Dogane di Alessandria, byla Nr. C-75/09.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–92) prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Kauno teritorinė muitinė 2012 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. 2PM190337 konkrečiai nurodė, kokiomis teisės aktų normomis pagrįstas šis individualus administracinis aktas, išvardino konkrečias teisės normas (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), be kitų normų, taip pat ir Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalį, kuri numato muitų apskaičiavimą ir įregistravimą. Šiuo administraciniu aktu Kauno teritorinė muitinė vadovaudamasi atitinkamomis teisės aktų nuostatomis tik apskaičiavo ir įregistravo skolą valstybei, tačiau šiuo administraciniu aktu (veiksmu) nesprendė pranešimo pateikimo mokesčių mokėtojui klausimo.

Sistemiškai išanalizavus Bendrijos muitinės kodekso 217-221 straipsnių nuostatas galima daryti išvadą, jog muito apskaičiavimo ir įtraukimo į apskaitą bei pranešimo pateikimo skolininkui procedūros nėra tapačios ir atliekamos atskirais administraciniais veiksmais. Todėl, Kauno teritorinės muitinės nuomone, administraciniame akte apie muitų ir mokesčių apskaičiavimą ir įregistravimą neturėtų būti nurodomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, susijusios su pranešimo skolininkui pateikimu. Tokią išvadą atitinkamai galima daryti ir iš Bendrijos kodekso 217 straipsnio 1 dalies antrosios įtraukos, kurioje teigiama, kad muitinė turi teisę neapskaityti muitų sumų, apie kurias vadovaujantis 221 straipsnio 3 dalimi nebegalima pranešti skolininkui pasibaigus numatytam laikui.

Šiuo atveju muitinė galėtų apskaičiuoti skolą vienu administraciniu aktu, tačiau negalėtų pateikti pranešimo skolininkui vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 3 dalimi, arba turėtų teisę iš viso neapskaityti skolos, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalies antra įtrauka. Pranešimo pateikimo procedūra (kaip atskira administracinė procedūra) be Bendrijos muitinės kodekso apspręsta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 punkte.

Muitinės nuomone, ji, individualiame administraciniame akte, kuriuo apskaičiuoja ir įtraukia į apskaitą skolą, neturėtų nurodyti teisės normų, susijusių su pranešimo pateikimu skolininkui, normų, reglamentuojančių senaties terminus, jeigu ji visgi apskaičiuoja ir įtraukia į apskaitą tokią skolą, kitokiu atveju, visais atvejais, kuomet skola apskaičiuojama ir registruojama muitinės sprendimais, supaprastintomis patikrinimo ataskaitomis, individualiuose administraciniuose aktuose turėtų būti nurodytos teisės aktų nuostatos ir aprašytos faktinės aplinkybės, ar yra galimybė pateikti pranešimą skolininkui ir ar nėra suėję tam tikri senaties terminai, taigi teisės normomis būtų grindžiamos faktinės aplinkybės (tokių faktinių aplinkybių nebuvimas) nesusijusios su šio administracinio akto priėmimu, ir, priešingai nei nurodo teismas skundžiamame sprendime, tokiu atveju neatitiktų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei būtų perteklinės. Kad tai yra visiškai skirtingos administracinės procedūros (apskaičiavimo ir įtraukimo į apskaitą bei pranešimo skolininkui pateikimo nustatytais terminais) aiškiai matyti ir iš Europos Teisingumo Teismo praktikos byloje C-477/07 2 p., byloje C-264/08 3 ir 5 p. pateiktų išaiškinimų, iš kurių matyti, kad neapskaičiavusios ir neįtraukusios į apskaitą importo arba eksporto muitų sumų muitinės tarnybos negali atlikti kito administracinio veiksmo, pateikti pranešimą skolininkui ir išieškoti mokestinės nepriemokos.

Pažymi ir tai, kad muitus ir mokesčius muitinė apskaičiavo administraciniu aktu - sprendimu, nepažeisdama jokių galiojančių nacionalinių teisės aktų, t. y. šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi apskaičiavo už praėjusius 5 metus. Be to, kaip jau buvo konstatuota ir paties teismo, šiuo atveju skolos muitinei atsiradimą lėmė veika, dėl kurios padarymo buvo iškelta baudžiamoji byla, taigi, įvertinant MAĮ 68 straipsnio 3 dalį, kurioje kalbama apie mokesčių apskaičiavimą viršijant 68 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, kuomet būtina apskaičiuoti žala baudžiamojoje byloje, ir tai, kad šiuo atveju tokie terminai nebuvo viršyti, galima daryti išvadas, kad bet kokiu atveju muitinė ir pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus ir pagal Bendrijos teisės aktus jokių terminų nei mokesčių ir muitų apskaičiavimui, nei pranešimo skolininkui pateikimui nepažeidė.

Teismo sprendimas nepagrįstas ir dėl to, jog visiškai panaikinti muitinės sprendimai, kuriais G. K. pripažintas solidariu skolininku muitinei ir įpareigotas mokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Šiuo atveju teismas pripažino, kad muitinės įstaigos G. K. skolą įregistravo pažeisdamos Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį. Sprendimas G. K. atžvilgiu panaikintas visiškai, o ne iš dalies ar ne grąžinant mokesčių administratoriui pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str., 89 str.), kai šiuo atveju teismo konstatuoti (tariami) padaryti muitinės pažeidimai susiję su muitų apskaičiuotų ir įtrauktų į apskaitą sumų pranešimo pateikimu skolininkui nustatytais terminais, o šiuo atveju teismo panaikinti muitinės sprendimai priimti ir dėl kitų apskaičiuotų ir apskaitytų mokesčių (PVM, akcizo).

Šiuo atveju nebuvo pažeisti jokie su šių mokesčių apskaičiavimu, pranešimo skolininkui pateikimu susiję teisės aktai (MAĮ 68 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintos Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklės bei kiti teisės aktai reglamentuojantys kitų mokesčių (išskyrus muitą) apskaičiavimą, pranešimo skolininkui pateikimą bei kitų mokestinių procedūrų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kauno teritorinė muitinė 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 2PM190337 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ nusprendė G. K. ir kitus du asmenis (N. Ž. bei A. P.) pripažinti solidariais skolininkais muitinei, įregistruoti mokestinę prievolę, įpareigojo G. K. ir kitus du paminėtus skolininkus sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei (b.l. 27).

Pareiškėjas skundė visą 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą (b.l. 1-4).

Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo dalį, t.y. apimtimi, kuri liečia tik G. K., panaikino, o likusioje dalyje, t.y. kitų dviejų asmenų atžvilgiu skundą atmetė, kadangi tai negali sukelti jokių teisinių pasekmių G. K.

Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. S-166(7-157/2012) „Dėl G. K. 2012 m. liepos 24 d. skundo“ ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 1A-230 „Dėl G. K. skundo“ panaikinti visiškai.

Tiek Kauno teritorinės muitinės sprendimo dalis G. K. atžvilgiu, tiek Mokestinių ginčų komisijos ir Muitinės departamento sprendimai panaikinti dėl to, kad nesilaikyta Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Tačiau prieš sprendžiant klausimą dėl to, ar iš tikro pareiškėjo skundas patenkintas pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina aptarti aspektą dėl skundo dalies atmetimo N. Ž. Bei A. P. atžvilgiu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

Kaip matyti iš bylos medžiagos skundžiamas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas buvo priimtas trijų asmenų atžvilgiu iš kurių tik vienas (sprendžiant pagal turimą bylos medžiagą) kreipėsi teisminės gynybos ir jo reikalavimai buvo patenkinti, o kitų dviejų atžvilgiu atmesti, t.y. pastarųjų asmenų atžvilgiu taip pat buvo priimtas sprendimas. Jei ir sutinkant su teismo pozicija, kad atmestoji skundo dalis niekaip nedaro įtakos besikreipusio teisminės gynybos asmens teisėms ir pareigoms, tai kita dalimi vis dėlto buvo pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą asmenų atžvilgiu. Palikta galioti 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalimi iš esmės pripažįstama/patvirtinama, kad ta apimtimi, kur N. Ž. ir A. P. apskaičiuoti mokesčiai ir jie įpareigojami juos sumokėti 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir, kad tik jie vieni dabar privalės solidariai sumokėti Muitinės departamento įregistruotą skolą, o G. K. tokia pareiga paneigiama pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia teisinė situacija, visų pirma, nėra suderinama su Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsniu bei nulemia Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvardyto atvejo konstatavimą – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų.

Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2012 m. gegužės 24 d. sprendime minimų kitų asmenų įtraukimas į administracinės bylos procesą turėjo būti suponuotas ir dėl to, kad 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo skaidymas į atskiras dalis teisiškai iš principo neįmanomas.

Nėra ginčo, kad G. K. teisei priešinga veika buvo įvykdyta veikiant grupėje su kitais asmenimis, t.y. N. Ž. ir A. P. Skola muitinei atsirado bendrais jų padarytais veiksmais, o tai nulėmė ir sprendimą dėl solidarinės atsakomybės, kuris grįstinas Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu (jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą), nurodytu ir 2012 m. gegužės 24 d. sprendime. Vadinasi, vieno asmens atžvilgiu priimtas sprendimas neatsiejamas nuo likusių asmenų, todėl pastarieji turi būti įtraukti į procesą.

Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nebegali būti tikrinamas toliau ir kita apimtimi (ar iš tikro nesilaikyta Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų). Tai reiškia, kad visa administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius