2015-11-30 Nr. AB-23158-3-61-3-03003-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2042-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03003-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 96-622 (toliau – ir Sprendimas Nr. 96-622); 2) panaikinti Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 96-769 (toliau – ir Sprendimas Nr. 96-769); 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 2S-2706 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-2706); 4) priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 21 d. jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ribotos interneto prieigos (toliau – ir RIP), prašydamas papildyti leistinų interneto tinklalapių sąrašą prašyme nurodytais tinklalapiais, kurie yra svarbūs ir reikalingi gerinant suimtų ir nuteistų asmenų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, plečiant jų akiratį, ugdant pilietiškumą. Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 96-622 netenkino šio prašymo. Atsakovo Sprendimo Nr. 96-622 motyvai nepagrįsti ir nesuprantami. Pareiškėjas 2014 m. kovo 7 d. pateikė Lukiškių TI-K administracijai prašymą padaryti Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101 kopijas. Atsakovas 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 96-769 informavo, kad 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 kopijos bus parengtos ir už jų padarymą išlaidos bus išskaičiuotos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, o 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101 kopija nebus pateikta, nes šis įsakymas yra skirtas pareigūnams ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. 96-769 yra neteisėtas ir neteisingas, nes nepagrįstai neleista susipažinti su 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-1014. Išskaičiuota 5,8 Lt suma už kopijų padarymą yra neproporcingai didelė, be to, pareiškėjas gavo tik du kopijų lapus. Nesutikdamas su Lukiškių TI-K Sprendimais Nr. 96-622 ir Nr. 96-769, pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2014 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 2S-2706 pateikė formalų, nepagrįstą ir neteisingą atsakymą, kuriame neatsakė į skundo argumentus dėl minėtų Lukiškių TI-K sprendimų. Pareiškėjo teigimu, dėl skunde įvardytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais, nes jis negalėjo gauti reikiamų duomenų, susidūrė su nepagarba ir pažeminimu, sumokėjo už dokumento kopijos padarymą neproporcingą mokestį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16–18) paaiškino, kad nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir TI vidaus tvarkos taisyklės), nėra numatyta suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis internetu. Sudarius galimybę šiems asmenims Lukiškių TI-K naudotis riboto interneto prieiga, siekiama pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises, sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę. RIP naudojimosi metu draudžiama įvairiais būdais perduoti ar palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją. Atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, Sprendimu Nr. 96-622 pareiškėjui buvo pagrįstai atsakyta, kad papildyti leistinų interneto svetainių sąrašą pareiškėjo nurodytomis interneto svetainėmis nėra pagrindo. Sprendimu Nr. 96-769 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo prašomo Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 kopijos bus parengtos ir išlaidos už jų padarymą bus išskaičiuotos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Išlaidų apmokėjimo tvarka), o Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101, kuris skirtas pareigūnams ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, kopijos nebus pateiktos. Pareiškėjo skundo teiginys, esą už padarytas kopijas iš jo asmeninės sąskaitos buvo išskaičiuota 5,80 Lt, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui pateikus 2014 m. kovo 7 d. prašymą dėl kopijų pateikimo, patikrinus, buvo nustatyta, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje Lukiškių TI-K buvo 5,80 Lt likutis. Ši suma nebuvo išskaičiuota iš pareiškėjo sąskaitos ir tai patvirtina bylos dokumentai.

Lukiškių TI-K į pareiškėjo prašymus Sprendimais Nr. 96-622 ir Nr. 96-769 atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė, atsakymai atitinka įstatymų reikalavimus, skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Žalos dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį galimas tik esant civilinės atsakomybės pagal šį straipsnį sąlygų visumai. Šiuo atveju nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtinųjų sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 33–36) paaiškino, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. skundą dėl Lukiškių TI-K Sprendimų Nr. 96-622 ir Nr. 96-769 išnagrinėjo tinkamai, pateikė motyvuotą, teisės aktais pagrįstą atsakymą. Pareiškėjas turi suimto asmens statusą, todėl jam taikomi Suėmimo įstatyme numatyti suėmimo vykdymo režimo reikalavimai. Teisės aktai neįpareigoja tardymo izoliatoriaus administracijos sudaryti suimtiesiems sąlygų ir galimybių naudotis interneto prieiga. Priešingai, laisva ir nevaržoma interneto prieiga suimtiesiems būtų nesuderinama su tardymo izoliatorių veiklos principais. Lukiškių TI-K Sprendimu Nr. 96-622 pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl leistinų interneto svetainių sąrašo papildymo pareiškėjo nurodytomis interneto svetainėmis. Suimtiesiems dokumentų kopijos daromos vadovaujantis Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka. Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų atlyginti tardymo izoliatoriui už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. TI vidaus tvarkos taisyklių 42 punkte nustatyta, kad jeigu suimtasis noriu prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Minėta TI vidaus tvarkos taisyklių nuostata neįpareigoja daryti visų prašomų dokumentų kopijas, o įpareigoja daryti tik minėtiems tikslams reikalingų dokumentų kopijas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K pateikto 2014 m. kovo 7 d. prašymo nemotyvavo ir nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K pagal TI vidaus tvarkos taisykles neatsirado pareigos daryti pareiškėjo prašomų dokumentų kopijų.

Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galimas esant trijų sąlygų visumai: valstybės valdžios institucijos neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp žalos ir valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo šias aplinkybes įrodyti, tačiau šiuo atveju neįrodė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 62–66) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 96-622, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 96-769 ir Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 2S-2706 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Ištyręs administracinės bylos įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 20 d. kreipėsi su prašymu į Lukiškių TI-K direktorių dėl leistinų interneto svetainių sąrašo papildymo pareiškėjo nurodytomis interneto svetainėmis (b. l. 20–22). Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 96-622 atsakė, kad papildyti leistinų interneto puslapių sąrašą pareiškėjo prašomomis interneto svetainėmis nėra pagrindo. Informavo, kad naudojantis RIP siekiama pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises, sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę. RIP naudojimosi metu draudžiama įvairiais būdais perduoti ir palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją (b. l. 14). Pareiškėjas 2014 m. kovo 7 d. pateikė prašymą Lukiškių TI-K direktoriui padaryti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101 ir 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 su priedais kopijas, nurodydamas, kad už kopijas sumokės iš savo sąskaitos (b. l. 24). Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 96-769 informavo pareiškėją, kad jo prašymas iš dalies tenkintinas: 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 kopijos pareiškėjui bus parengtos, o kopijų parengimo išlaidos bus išskaičiuotos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, esančios Lukiškių TI-K, vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka; 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 1-101 yra skirtas pareigūnams, pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl šio įsakymo kopijos nebus pateiktos (b. l. 23). Nesutikdamas su pateiktais atsakymais, pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą (b. l. 37–40). Kalėjimų departamentas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2S-2706 pareiškėjo skundo netenkino, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui pateikė aiškius ir teisės aktais pagrįstus atsakymus. Pažymėjo, kad TI vidaus tvarkos taisyklių 42 punktas neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos daryti visų parašomų dokumentų kopijų, o tik tų, kurios reikalingos suimtajam pridėti prie skundo, pasiūlymo, prašymo ir t. t.; kiekvienu atveju būtina nurodyti, kokiam tikslui reikalingos dokumentų kopijos.

Nagrinėdamas administracinę bylą teismas siekė nustatyti, ar Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė papildyti leistinų interneto puslapių sąrašą, ar pagrįstai nepateikė prašomo įsakymo kopijos ir, ar dėl šių veiksmų kilo žala pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta teisė nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, kurių techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės tiesiogiai nenumato nuteistųjų teisės naudotis internetu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-788/2007 yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje numatyta teisė naudotis kompiuteriu pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles apima ir teisę naudotis internetine paslauga. Ši teisė, lemianti ir tam tikras pareigas pataisos įstaigų administracijoms (pavyzdžiui, sudaryti nuteistiesiems internetinės prieigos galimybes), Bausmių vykdymo kodekse nėra atskirai numatyta bei išskirta.

Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintame Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašyme (toliau – ir Naudojimosi RIP tvarka) 2 punkte nustatyta, kad riboto interneto prieiga, įrengta įstaigos bibliotekos patalpose, gali naudotis visi įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji, išskyrus asmenis, patalpintus į drausmės izoliatorių. Pagal Naudojimosi RIP tvarkos 7 punktą, leistinų interneto svetainių sąrašą sudaro bibliotekos darbuotojas, sąrašą tvirtina Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas. Pagal Naudojimosi RIP tvarkos 8.1 punktą, RIP naudojimosi metu draudžiama siųsti elektroninius laiškus ar kitais būdais perduoti ar palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją, o pagal 8.3 punktą, – lankytis kitose interneto svetainėse, negu nurodyta leistinų interneto svetainių sąraše.

Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu teismas nusprendė, kad atsakovo veiksmai, nepapildant RIP pareiškėjo prašytais konkrečiais interneto svetainių adresais (pvz., www.edieta.lt, www.gerasfm.lt, www.eteismas.lt, www.lrytas.lt ir kt.), yra teisėti. Pareiškėjo prašymo tenkinimas šiuo atveju lemtų Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašymo nepaisymą, nes leidus naudotis pareiškėjo pageidautomis interneto svetainėmis, būtų pažeistas draudimas, įtvirtintas šio Aprašymo 8.1 punkte, nebūtų užtikrinti tikslai, kurių siekiama šia tvarka, o būtent – pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, praplėsti suimtųjų ir nuteistųjų akiratį bei sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises ir sąmoningai vykdyti pareigas ir kt. (Naudojimosi RIP tvarkos 1 punktas).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir pateisinamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teismas pažymėjo, kad šie išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nukrypti nuo jų nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į minėtas nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvadų, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014 m. vasario 20 d. prašymą.

Vertindamas Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 96-769 pagrįstumą ir teisėtumą teismas pažymėjo, kad TI vidaus tvarkos taisyklių 42 punkte nustatyta, jog jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Šios paslaugos suimtajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039. Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų tardymo izoliatoriaus administracijai atlyginti už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. Teismas nustatė, kad atsakovui iš dalies tenkinant pareiškėjo 2014 m. kovo 7 d. prašymą, buvo padarytos Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1-88 kopijos, šio dokumento 3 lapai buvo pateikti kartu su 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 96-769 (b. l. 23). Pareiškėjo skundo argumentą, esą jis gavo tik du kopijų lapus, teismas vertino kaip nepagrįstą įrodymais, pažymėdamas, kad dėl nepakankamo kopijų kiekio gavimo pareiškėjas nesiskundė nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentui.

Pareiškėjo argumentą, esą už šio dokumento kopijų padarymą iš jo asmeninės sąskaitos buvo išskaičiuota 5,8 Lt, teismas pripažino nepagrįstu. Konstatavo, kad atsiskaitymo su kreditoriais apskaitos žiniaraštis už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. patvirtina, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje 2014 m. kovo 3 d. buvo 5,8 Lt, tačiau ši suma Lukiškių TI-K administracijos nebuvo išskaičiuota (b. l. 30–31).

Remdamasis pirmiau minėta TI vidaus tvarkos taisyklių nuostata, kad tardymo izoliatoriaus administracijai pareiga suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas yra nustatyta tuo atveju, jeigu suimtasis nori jas pridėti prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Lukiškių TI-K, nei teismui nenurodė, kokiu tikslu prašė Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101 kopijos, kuris, pasak atsakovo, yra skirtas pareigūnams. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad atsakovas neprivalėjo tenkinti tokio pareiškėjo prašymo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 96-622, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 96-769, Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 2S-2706 priimti ir pasirašyti tam įgaliotų subjektų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, pakankamai aiškūs ir motyvuoti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą dėl šių sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pagal šį straipsnį, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Sprendžiant dėl viešosios (valstybės) atsakomybės, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Konstatavęs, kad pareiškėjo šioje byloje ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, t.y. nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 72–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliantas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnio 1 dalį, 57 ir 81 straipsnius, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3,5, 41 straipsnius ir 43 straipsnio 1 dalį, kadangi nepasisakė dėl skundo ketvirto reikalavimo (iškviesti į teismo posėdį liudytoją, Lukiškių TI-K SRS būrio viršininką D. A., kuris rengė ginčijamus atsakymus), šališkai, formaliai ir neteisingai įvertino kitas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad skunde teismui jis išdėstė kokiais klausimais 2014 m. vasario 21 d. ir 2014 m. kovo 7 d. ir prašymais jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, nurodė nesutikimo su Lukiškių TI-K Sprendimais Nr. 96-622, Nr. 96-769, taip pat su Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2S-2706 motyvus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K į jo prašymus atsakė formaliai, o Kalėjimų departamentas Sprendimą Nr. 2S-2706 priėmė neištyręs iš esmės jo skunde nurodytų aplinkybių, priėmė formalų ir nepagrįstą sprendimą, tačiau teismas šių jo argumento neįvertino tinkamai. Apelianto teigimu, Lukiškių TI-K administracija, atsisakydama pateikti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 1-101 kopiją, pažeidžia Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kitus įstatymus, kadangi minėtas įsakymas yra neįslaptintas. Apelianto nuomone, skunde teismui jis aiškiai nurodė kuo pasireiškė patirta žala, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė nesutikdamas su Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 96-622 bei 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 96-769, taip pat Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2S-2706, priimtu išnagrinėjus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjo skundą dėl minėtų Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimų. Be to, pareiškėjas prašė priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kurią kildino iš Lukiškių TI-K direktoriaus Sprendimų Nr. 96-622, Nr. 96-769 bei Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 2S-2706, kurie pareiškėjo teigimu, yra neteisėti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą pažeisdamas įstatymus (ABTĮ 7 straipsnio 1 dalį, 57 ir 81 straipsnius, Teismų įstatymo 3,5, 41 straipsnius ir 43 straipsnio 1 dalį), kadangi neįvertino ir nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo nurodytų aplinkybių arba jas įvertino formaliai, neteisingai, šališkai.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, pirmiausia atkreipia dėmesį į pareiškėjo teisinę padėtį Lukiškių TI-K Sprendimų Nr. 96-622, Nr. 96-769 priėmimo metu, nes iš minėtų sprendimų turinio matyti, kad atsakovas šiuos sprendimus priėmė suimtojo V. K. atžvilgiu, o pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendime įstatymo lygmenyje rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso normomis. Ginčo atveju yra svarbu kokia buvo pareiškėjo (apelianto) teisinė padėtis Lukiškių TI-K šios įstaigos direktoriaus Sprendimų Nr. 96-622, Nr. 96-769 priėmimo metu.

Suimtojo teisinė padėtis nėra tapati nuteisto ir vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens teisinei padėčiai. Šių asmenų teisinę padėtį reglamentuoja skirtingi įstatymai. Suėmimas yra Baudžiamojo proceso kodekse numatyta kardomoji priemonė (BPK 120-123 str.). Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija). Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles tvirtina teisingumo ministras. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 (bylai aktualų Sprendimų Nr. 96-622, Nr. 96-769 priėmimo metu galiojo 2012 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1R-94 redakcija).

Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas. Šio Kodekso normos taikomos nuteistiesiems, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta ir bausmės atlikimo vietos įstaigoje vykdoma laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš pagrindinių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su bausmių vykdymo kodekso įgyvendinimu, yra Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 su atitinkamais pakeitimais.

Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus Sprendimuose Nr. 96-622, Nr. 96-769 nurodytos pareiškėjo teisinės padėties (suimtasis) tarp bylos proceso šalių ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendime nepagrįstai analizavo Bausmių vykdymo kodekso 10 ir 96 straipsnio normas, nustatančias nuteistųjų teisinę padėtį ir jų teisę naudotis kompiuteriais, kadangi asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas įstatymo lygmenyje nustato Suėmimo vykdymo įstatymas. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tą įstatymą šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties (Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnis) nuostatos iš esmės yra apibrėžiamos panašiai kaip ir bendrosios nuteistųjų teisinės padėties nuostatos (Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnis), o suimtųjų teisė naudotis kompiuteriais (Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalys) iš esmės yra analogiška nuteistojo teisei naudotis kompiuteriais (Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 ir 2 dalys). Poįstatyminius teisės aktus pirmosios instancijos teismas byloje taikė tinkamus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.

Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1- 4 punktus suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami šie nuteistieji, t.y. nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 skirsnio (Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinė padėtis) normos (13-31 straipsniai) nustato suimtųjų teises atitinkamose srityse. Suimtųjų teisę naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimosi šio straipsnio 1 dalyje nurodytais daiktais tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (bylai aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1R-94 redakcija) XIV skyrius (83-84 punktai) detalizuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio nuostatas. Pagal aptariamų Taisyklių 83 punktą suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis. Kompiuteriais suimtieji naudojasi ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis tardymo izoliatoriaus direktorius gali suimtajam leisti naudotis kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą. Visos programinės vaizdo ir garso laikmenos turi būti su matomomis licencijavimo žymomis. Tų pačių Taisyklių 84 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi suimtiesiems perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat šių Taisyklių 83 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų į Bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktą sąrašą.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Suėmimo vykdymo įstatymas numato suimtųjų teisę naudotis įstatyme išvardytų asmenų (sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių) jiems nustatyta tvarka perduotais kompiuteriais, t.y. asmeniniais kompiuteriais, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta suimtojo teisė naudotis kompiuteriu nereiškia, kad suimtasis gali naudotis visomis kompiuterių su atitinkama programine įranga ir įrenginiais galimybėmis, tarp jų kompiuterio su interneto prieiga, informacinėmis ir bendravimo paslaugomis. Šis ribojimas yra sietinas su suėmimo vykdymo režimu ir pagrindiniais jo reikalavimais (Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnis), kuriuos, be kita ko, lemia suėmimo kaip kardomosios priemonės skyrimo pagrindai, sąlygos ir tikslai, numatyti Baudžiamojo proceso kodekse (BPK 122 str.).

Nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Sprendimo Nr.96-622 susijęs ne su suimtojo teisės naudotis asmeniniu kompiuteriu, kurį suimtasis gavo teisės aktų nustatyta tvarka iš įstatyme nurodytų asmenų, aspektais, o dėl Lukiškių TI-K nustatyta tvarka (Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr.1-88) suteiktos galimybės suimtiesiems naudotis riboto interneto prieiga išplėtimo.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad suėmimo vykdymo įstaiga turi suteikti suimtiesiems galimybę naudotis internetu naudojant įstaigos ar suimtojo įgytą nustatyta tvarka (Suėmimo vykdymo įstatymo 27 str.1 d.) asmeninį kompiuterį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio numatyta, kad tardymo izoliatorių administracija organizuoja socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą. Šio straipsnio 2 dalyje numatytos pagrindinės suimtųjų užimtumo formos, tarp jų socialinis ir teisinis švietimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.1-88 patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašymą, kuriuo sudarė galimybę suimtiesiems nustatyta tvarka naudotis nustatytoje vietoje (įstaigos bibliotekoje)

šios įstaigos kompiuteriu su riboto interneto prieiga siekiant iš esmės Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje numatytų tikslų: pagerinti suimtųjų galimybes praplėsti akiratį bei sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises ir sąmoningai vykdyti pareigas; ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę; mažinti neigiamą izoliacijos įtaką (Naudojimosi RIP tvarkos 1 punktas).

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.1-88 nustatyta suimtųjų galimybė naudotis RIP yra suteikta šios įstaigos administracijai pasinaudojant diskrecija nustatyti socialinio darbo su suimtaisiais ir jų užimtumo organizavimo formas, nes, kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas nėra nustatęs suėmimo vykdymo įstaigai pareigos suteikti suimtajam galimybę naudotis internetu. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą galimybės naudotis internetu suteikimas suimtiesiems yra suėmimo vykdymo įstaigos administracijos diskrecija, kuria šios įstaigos administracija gali naudotis dirbdama socialinį darbą su suimtaisiais, organizuodama jų užimtumą, ta apimtimi, kiek tai gali būti leista suimtiesiems pagal Suėmimo vykdymo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normomis apibrėžtus jų teisinės padėties ypatumus ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimus (Suėmimo vykdymo įstatymo 9,10,11 straipsniai).

Naudojimosi RIP tvarkoje nustatyta, kad suimtieji gali naudotis RIP lankydamiesi tik tose interneto svetainėse, kurios įtrauktos į leistinų interneto svetainių sąrašą, taip pat 8 punkte įtvirtinti draudimai siųsti elektroninius laiškus ar kitais būdais perduoti ar palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją, lankytis kitose interneto svetainėse, negu nurodyta leistinų interneto svetainių sąraše. Pažymėtina, kad naudojantis kai kuriais interneto tinklalapiais, yra galimybė dalyvauti forumuose, diskusijose, pateikti savo ir skaityti kitų asmenų komentarus, t.y. suinteresuotas asmuo tokiu būdu gali gauti ar palikti kitiems asmenims atitinkamą informaciją.

Minėto įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo kontekste RIP tvarkos apraše įtvirtinti draudimai suimtiesiems RIP naudojimosi metu perduoti ar palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją, lankytis kitose interneto svetainėse, negu nurodyta leistinų interneto svetainių sąraše, yra priemonės, susijusios su suimtųjų teisinės padėties ypatumais, kuriems būdingi įstatymais nustatyti apribojimai ir draudimai, ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimų užtikrinimu. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr.96-622 atsisakė tenkinti pareiškėjo (suimtojo) 2014 m. vasario 20 d. prašymą papildyti leistinų interneto svetainių sąrašą suteikiant galimybę lankytis pareiškėjo nurodytuose tinklalapiuose: www.e.teismas.lt, www.rrt.lt, www.nerilas.lt, www.edieta.lt, www.ltik.lt, www.gerasfm.lt, www.pontem.lt, www.kodeksai.lt, www.teisineliteratura.lt, www.krishanIncence.com, www.lrytas.lt.

Iš pareiškėjo skundžiamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 96-622 turinio matyti, kad atsakovas atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą atkreipdamas dėmesį į tikslus, kuriais suimtiesiems buvo suteikta riboto interneto prieiga, taip pat siekdamas, kad nebūtų sudaryta suimtiesiems galimybė perduoti ar palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją, t.y. kad nebūtų pažeistas Naudojimosi RIP tvarkos 8.1 punkte įtvirtintas draudimas, kuris nustatytas atsižvelgiant į pirmiau minėtas įstatymų nuostatas.

Nors atsakovas Sprendime Nr.96-622 nepasisakė atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto tinklalapio, o pateikė bendrą atsakymą dėl visų pareiškėjo nurodytų tinklalapių, tačiau iš šio sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, netenkindamas pareiškėjo (suimtojo) prašymo dėl galimybės naudotis RIP išplėtimo, siekė Suėmimo vykdymo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normoms neprieštaraujančių tikslų. Minėta, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.1-88 nustatyta suimtųjų galimybė naudotis RIP lankantis leistinų interneto svetainių sąraše, yra suteikta šios suėmimo vykdymo įstaigos administracijai pasinaudojant diskrecija nustatyti socialinio darbo su suimtaisiais ir jų užimtumo organizavimo formas, nes Suėmimo vykdymo įstatyme nėra nustatyta suėmimo vykdymo įstaigų administracijos pareiga suteikti galimybę suimtiesiems naudotis internetu, taip pat nėra numatyta tokia suimtųjų teisė.

Pasinaudodamas šia diskrecija atsakovas, sudarydamas suimtiesiems galimybę naudotis riboto interneto prieiga, taip pat naudojosi diskrecija nustatyti leistinų lankytis suimtiesiems interneto svetainių sąrašą, kuris atitiktų Suėmimo įstatymo vykdymo nuostatas ir Naudojimosi RIP tvarkos 1 punkte nurodytus tikslus. Atsižvelgdama į Suėmimo vykdymo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį suėmimo vykdymo įstaigos funkcijas, suėmimo vykdymo administracijos bei suimtųjų teises ir pareigas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo panaikinti atsakovo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr.96-622, bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr.96-622, pirmosios instancijos teismui nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris suteiktų pagrindą išvadoms, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr.96-622, pažeidė kokį nors teisės aktą, t.y. kad elgėsi neteisėtai. Išplėsti naudojimosi RIP galimybes, siekiant Suėmimo vykdymo įstatyme 42 straipsnyje ir Naudojimosi RIP tvarkos 1 punkte numatytų tikslų, yra suėmimo vykdymo įstaigos diskrecija, kurią atitinkamai riboja pirmiau minėtos įstatymų normos, nustatančios suimtųjų teisinės padėties ypatumus ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimus.

Vien tai, kad pareiškėjas, kuriam Sprendimo Nr.96-622 priėmimo metu galiojo suimtojo teisinei padėčiai būdingi su šios teisinės padėties ypatumais susiję iš įstatymų kylantys apribojimai ir suvaržymai, prašė atsakovo išplėsti naudojimąsi RIP pareiškėjo pageidaujamomis svetainėmis, atsakovui nesuteikė teisinio pagrindo tenkinti tokio pobūdžio prašymą.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 96-769, kurį atsakovas priėmė dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 7 d. prašymo padaryti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr.1-101 ir 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr.1-88 su priedais kopijas. Atsakovas Sprendimu Nr. 96-769 pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, t.y. parengė 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr.1-88 kopiją, nurodydamas, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr.1-101 kopija nebus pateikta, nes šis įsakymas yra skirtas pareigūnams ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Suėmimo vykdymo įstatymo antrajame skirsnyje, kuriame apibrėžiant tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinę padėtį, nurodytos suimtųjų teisės, pareigos ir jiems taikomi draudimai, dokumentų kopijų darymo klausimas nėra aptartas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje numatyta suimtųjų teisė teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus. Pagal šio straipsnio nuostatas suimtieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (SVĮ 15 str.1 d.). Nusikalstamą veiką tiriančiam ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, teismui, kurio žinioje yra byla, Seimo kontrolieriui, teisingumo ministrui, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, tarptautinėms institucijoms, kurių kompetenciją priimti asmenų, kuriems suėmimas vykdomas Lietuvoje, pareiškimus yra pripažinusi Lietuvos Respublika, adresuoti pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai netikrinami ir turi būti išsiunčiami per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento (SVĮ 15 str.2 d.).

Suimtiesiems draudžiama siųsti anoniminius skundus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams. Be to, draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus ir nevyriausybines organizacijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais kitų suimtųjų ar nuteistųjų vardu arba ne per tardymo izoliatoriaus administraciją, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus (SVĮ 15 str.4 d.). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalį suimtieji turi teisę tiesiogiai kreiptis į Respublikos Prezidentą, Seimo ar Vyriausybės narį, prokurorą, Seimo kontrolierių arba Teisingumo ministerijos atstovą šių asmenų lankymosi tardymo izoliatoriuose metu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu suimtasis asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ir popieriui įsigyti ir jų prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti jais suimtąjį iš šios įstaigos lėšų. Iš šioje įstatymo normoje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs suėmimo vykdymo įstaigai pareigos iš šios įstaigos lėšų aprūpinti suimtuosius kokiomis nors kitomis priemonėmis, susijusiomis su suimtojo teisės teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus realizavimu, išskyrus tas priemones, kurios išvardytos Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje, ir tik tuo atveju jei suimtasis jų prašo.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių VII skyrius detalizuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Taisyklių 41 punkte nustatyta, kad suimtieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu. Šiame Taisyklių punkte pakartota Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jeigu suimtasis neturi voko, pašto ženklų, rašymo priemonės ir popieriaus pasiūlymui, prašymui (pareiškimui), peticijai ar skundui parašyti, asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų nurodytoms priemonėms įsigyti ir tokių priemonių prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtąjį jomis aprūpinti. Atsakovui priimant Sprendimą Nr.96-769 galiojusios Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punkto redakcijos (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-69 redakcija) 42 punkte buvo nustatyta, kad jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Šios paslaugos suimtajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (Žin., 2000, Nr. 75-2294). Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų tardymo izoliatoriaus administracijai atlyginti už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus.

Iš 2014 m. kovo 7 d. prašymo matyti, kad pareiškėjas šiame prašyme Lukiškių TI-K administracijai nenurodė, kad jis minėtų įsakymų kopijų prašo norėdamas pasinaudoti Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje numatyta teise pateikti pasiūlymą, prašymą (pareiškimą), peticiją ar skundą. Byloje nustatyta, kad atsakovas, tenkindamas šį prašymą iš dalies, parengė 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr.1-88, kuriuo patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašymas, kopiją, t. y. tik to teisės akto, kuriame nustatytos suimtųjų galimybės ir draudimai naudojantis RIP, tačiau nepateikė Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 28 d.

įsakymo Nr.1-101, kuris skirtas pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 7 d. prašyme nenurodė, kad šio įsakymo kopija jam yra reikalinga pridėti prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo, kaip numatyta pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punktą, nėra pagrindo išvadoms, kad atsakovas, nepateikdamas šio įsakymo kopijos, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas šioje byloje panaikinti atsakovo Sprendimą Nr. 96-769, neprašo įpareigoti atsakovą pateikti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 28 d.

įsakymo Nr.1-101 kopiją, taip pat nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, kad atsakovas, nepateikdamas minėto įsakymo kopijos, jam sudarė kliūtis pasinaudoti Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje numatyta suimtojo teise. Apelianto argumentas, kad atsakovas, nepateikdamas jam 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr.1-101 kopijos, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jame numatyta nuteistųjų teisė gauti rašytinę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas) nepagrįstas, nes Sprendimo Nr. 96-769 priėmimo metu pareiškėjas buvo suimtojo teisinėje padėtyje, todėl, kaip jau buvo minėta, byloje taikytinos Suėmimo vykdymo įstatymo, o ne Bausmių vykdymo kodekso normos.

Suimtųjų teisė gauti informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką, sąlygas ir teisinę padėtį numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnyje. Aptariamo straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę.

Be to, Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatorius darbuotojai, lankydamiesi suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šioje įstaigoje tvarką ir sąlygas, pareigas ir jiems nustatytus draudimus. Iš minėtų Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs būdus, kuriais tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrini, kad suimtasis raštu gautų informaciją apie jo laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką, sąlygas ir teisinę padėtį.

Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui ginčo Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnyje nustatytais aspektais nekėlė. Pagal bylos aplinkybes ir pareiškėjo iškelto ginčo ribas nėra pagrindo išvadoms, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 96-769, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnį, ar kitą teisės aktą. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 96-769, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog už dokumentų kopijų pagal pareiškėjo 2014 m. kovo 7 d. prašymą iš jo asmeninės sąskaitos buvo išskaičiuota 5,80 Lt ir kad pareiškėjas gavo vienu lapu mažiau nė nurodyta Sprendimo Nr. 96-769 priede. Iš byloje esančio atsiskaitymų žiniaraščio už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., kuriame yra duomenys apie į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pervestus pinigus ir jų panaudojimą, matyti, kad 2014 m. kovo 7 d. prašymo pateikimo Lukiškių TI-K administracijai dieną pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 5,80 Lt pinigų likutis. Dalį šios sumos (5,64 Lt) pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. išleido parduotuvėje. G. L. į pareiškėjo sąskaitą Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 12 d. pervedė 50,00 Lt, o 2014 m. kovo 19 d. 90,98 Lt. Žiniaraštyje nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos už kopijų darymą buvo išskaityta vienintelį kartą – 2014 m. kovo 21 d. 3,60 Lt. Kalėjimų departamento Sprendimo Nr. 2S-2706 teiginys, kad pareiškėjui buvo padaryta kopijų už 5,80 Lt laikytinas nepagrįstu, nes šį teiginį paneigia Lukiškių TI-K pateikti įrodymai (pirmiau minėtas žiniaraštis), tačiau vien dėl to naikinti šį sprendimą nėra pagrindo, nes ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija iš esmės priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Lukiškių TI-K Sprendimas Nr. 96-769 yra priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.271 straipsniu. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie iš esmės pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (Sprendimus Nr. 96-622, Nr. 96-769 priėmusio Lukiškių TI-K ir skundą dėl šių sprendimu nagrinėjusio Kalėjimų departamento) neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo prasme byloje nenustatyti, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų), nes , nes, kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos iš pirmiau trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (turtinę ir/ar neturtinę).

Šiuo atveju nenustatyta esminė civilinės atsakomybes pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius esminės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas 2015 m. vasario 13 d. sprendimą, pažeidė ABTĮ 7 straipsnio 1 dalį, 57 ir 81 straipsnius bei Teismų įstatymo 3,5, 41 straipsnius ir 43 straipsnio 1 dalį, nes nepasisakė dėl skundo ketvirto reikalavimo (iškviesti į teismo posėdį liudytoją, Lukiškių TI-K SRS būrio viršininką D. A., kuris rengė Sprendimus Nr. 96-622, Nr. 96-769), šališkai, formaliai ir neteisingai įvertino kitas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šie pareiškėjo argumentai susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.) arba nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje (1-8 punktuose) išvardyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes byloje nėra. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino bylą procesinės teisės normų taikymo aspektais dėl galimo ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies taikymo.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d.,72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.).

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pažymėtina ir tai, kad teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus (ABTĮ 81 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pateikimo ir rinkimo, nes turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl apelianto argumento, esą teismas sprendime nepasisakė dėl skundo ketvirto reikalavimo (D. A. apklausos liudytoju) teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ nuostatas teismas sprendime privalo pasisakyti dėl pareiškėjo skunde, kurį teismas priėmė nagrinėti, suformuluotų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų, kurių išsprendimui taikomos ABTĮ 88 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas savo skunde buvo pateikęs materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus dėl atitinkamų sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir teismas juos išsprendė taikydamas ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą (skundą atmetė).

Prašymai dėl liudytojų apklausos priskirtini procesinio pobūdžio prašymams, kuriuos proceso dalyviai gali pateikti teismui skunde ar teismo posėdyje, naudodamiesi savo procesinėmis teisėmis (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 5 ir 7 dalys). Pagal ABTĮ nuostatas teismas procesiniame sprendime, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, neturi pasisakyti dėl bylos proceso šalių procesinio pobūdžio prašymų (ABTĮ 86 str.2 d., 87 str.5 d.1 p., 88 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas 2015 m. vasario 13 d. sprendime dėl pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją D.

A., kuris rengė Sprendimus Nr. 96-622, Nr. 96-769, procesinės teisės normų nepažeidė. Tikrinamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti ABTĮ 81 straipsnio nuostatų pažeidimą, nes bylos medžiaga patvirtina, kad teismas bylos ruošimo nagrinėjimui stadijoje įpareigojo atsakovą ir jo atstovą pateikti atsiliepimus į pareiškėjo skundą, taip pat visą medžiagą, kurios pagrindu priimti pareiškėjo skundžiami sprendimai (ABTĮ 68 str.1 d.3 p.) ir šie teismo įpareigojimai buvo įvykdyti. Pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą teismas vertino pagal bylos šalių pateiktų įrodymų visumą.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas ginčą dėl atitinkamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo, teismas vertina skundžiamo akto turinį, kurio ji priėmusi institucija ir akto rengėjas teisme negali nei pakeisti, nei papildyti. Ginčijamą aktą rengusio asmens apklausa liudytoju gali būti reikalinga bylai reikšmingų aplinkybių nustatymui tik išimtiniais teismo konkrečioje byloje nustatytais atvejais, kurie paprastai susiję su atitinkamomis su ginčijamų aktų priėmimu ar jų paskelbimu susijusiomis procedūromis (pav. kilus ginčui dėl akte, kurie turi būti pateiktas asmeniui susipažinti pasirašytinai, nurodytos supažindinimo su aktu datos, kuri bylos šalių yra ginčijama, ir pan.).

Ginčo atveju Sprendimų Nr. 96-622, Nr. 96-769 priėmimo pagrindai ir aplinkybės yra aiškios iš bylos šalių pateiktų rašytinių įrodymų ir bylos proceso dalyvių paaiškinimų (ABTĮ 57 str.1 ir 2 d.), o procedūrinio pobūdžio klausimai pagal ginčo esmę nebuvo aktualūs.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio nuostatos, tarp jų ir šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, taip pat 81 straipsnių nuostatos nepažeistos.

Teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, sprendime pasisakė esminiais ginčui aktualiais aspektais, išsprendė visus pareiškėjo pareikštus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, teismo išvadas dėl šių reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis, teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Nors teismas nepagrįstai rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso normomis, tačiau, kaip jau buvo minėta, teismo nurodytos ne to įstatymo normos, iš esmės yra panašios į byloje taikytino Suėmimo vykdymo įstatymo normas, ši aplinkybė teismo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui neturėjo įtakos, be to, įstatymo taikymo netikslumas ištaisytas šia nutartimi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o poįstatyminiai teisės aktai pirmosios instancijos teisme buvo taikyti tinkamai.

Taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje bei Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į Teismų įstatymo 2, 3 bei 5 straipsnius bei ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas.

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ nustato atvejus, kuriais teisėjas negali nagrinėti bylą ir privalo nusišalinti (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47 straipsnio 2 ir 5 dalys). ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisė pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 200 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzerland, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, sudarytai nagrinėti bylą, ar kuriam, nors šios teisėjų kolegijos nariui, nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teismo nešališkumo abejonių nekilo. Apeliacinio skundo teiginio, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pareikšta nuomonė esą teismas buvo šališkas siejama su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu, t.y. grindžiama nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepasisakymu šiame procesiniame dokumente dėl atsisakymo apklausti liudytoją, ar kitais klausimais, kuriais, apelianto nuomone, teismas turėjo pasisakyti. Pirmiau minėta, kad apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė 57, 81 straipsnio reikalavimus, nepagrįsti. Pažymėtina, kad tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė pareiškėjo teisę į nešališką teismą. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, taip pat negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra jį laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą šiuo konkrečiu atveju konstatuoti minėtose, tarp jų ir apelianto išvardytose įstatymų normose įtvirtintą asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Dėl apelianto nurodyto Teismų įstatymo 41 straipsnio, kuriame nustatyti teisėjo įgaliojimai, taip pat 43 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos įstatymo normos yra bendro pobūdžio. Nagrinėdamas bylas administracinis teismas procesine prasme turi vadovautis atitinkamu specialiuoju įstatymu, t.y. Administracinių bylų teisenos įstatymu (ABTĮ 1 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jo kompetencijai priskirtą administracinę bylą, taikydamas šio įstatymo normas, ir, kaip jau buvo minėta, jų nepažeidė. Apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas Teismų įstatymo normas, atmestini kaip nepagrįsti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė