A-520-3210-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1731/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01055-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir A. P. (A. P.) skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. R. ir A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjai) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: V. R. – 90,26 Lt, A. P. – 183,51 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl jie yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Teigė, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko. Prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Teigė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas, todėl piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės pareiškėjams V. R. – 90,26 Lt, A. P. – 183,51 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Teismas nurodė, kad pareiškėjams taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Remdamasis tuo, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų pagal DK 298 straipsnį. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-98), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačius argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teisme. Papildomai remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir teigia, kad atsakomybė dėl priimtų ir vėliau pripažintų antikonstituciniais teisės aktais pasekmių turėjo tekti tuos aktus priėmusiems. Nurodo, kad sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, įvykdymą siejant su ieškinio senaties terminais sudaromos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir stabilumą. Taip pat pažymi, kad DK 298 straipsnio terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, ir teigia, jog pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.), todėl piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami ir nepriemokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102-105), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos pateikė atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė savo apeliaciniame skunde.

Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą (b. l. 110-114) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjo išsamiai ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinę.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 26–28) prašė pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą. Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 15 d. (b. l. 1), prašydami priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrindinę priežastį, lėmusią senaties termino atnaujinimą, nurodo aplinkybę, jog pareiškėjų atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Teismas nenurodo jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjai praleido senaties terminą reikalavimams ginti. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjų atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis byloje pateikta darbuotojo asmenine uždarbio kortele už 2007 m. (b. l. 10), pareiškėjo V. R. reikalaujama priteisti 90,26 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė už 2007 m. gegužės mėnesį, jis senaties termino savo reikalavimo atžvilgiu nėra praleidęs, todėl ši neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam priteista pagrįstai. Pareiškėjas A. P. (A. P.) prašo priteisti 183,51 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau byloje nėra pateiktos darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės, iš kurios būtų galima nustatyti, už kokius 2007 m. mėnesius konkrečiai susidarė pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Dėl duomenų trūkumo teisėjų kolegija negali patikrinti ir padaryti išvadą, ar pareiškėjas A. P. (A. P.) nėra praleidęs senaties termino savo reikalavimų atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šio aspekto nenagrinėjo, todėl galimai neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 81 str.,143 str.). Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjui A. P. (A. P.) priteistos 183,51 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio yra naikintina ir administracinės byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui A. P. (A. P.) priteista 183,51 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė