2019-02-21 Nr. AB-4792-3-61-3-03641-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1299-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03641-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikоs ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai akcinei bendrovei „Freshtravel“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl to patyrė turtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 1 128,65 Eur turtinę žalą; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi uždaraja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT004082 dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 22 d. Už kelionę buvo sumokėta 3 897 Lt. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Dėl neįvykusios kelionės pareiškėjuo negrąžinta 3 897 Lt (1 128,65 Eur).

3. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 (toliau – ir Direktyva) straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

6. Ministerijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą. Pagal Turizmo įstatymas 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

7. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjo pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus mokėjimo nurodymus sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Pareiškėjui kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiami vizų mokesčiai. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas vadovaujasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

10. Dėl prašomos priteisti žalos pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjo reikalavimai 694,51 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 128,65 Eur turtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 128,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 31 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004082 kelionei į Egiptą, Hurgadą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Sutartyje nurodyta kad į kelionę vyksta šie asmenys: R. A., J. A. ir E. A.. Pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 108 į UAB „Beta.lt“ sąskaitą pervedė 1 299 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Grupinis.lt order # (525569561). Pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 109 į UAB „Beta.lt“ sąskaitą pervedė 1 299 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Grupinis.lt order # (525569920). Pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 109 į UAB „Beta.lt“ sąskaitą pervedė 1 299 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Grupinis.lt order # (525569991). Taigi, pagal pateiktus mokėjimo nurodymus pareiškėjas iš viso pervedė 3 897 Lt (1 128,64 Eur). Pažymėtina, jog sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina, įskaitant vizas, yra 4 137 Lt.

13. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 Turizmo departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę konstatavimas yra ne tik pareiškėjo skundo argumentas, bet ir vienas iš formuluojamų reikalavimų. Pareiškėjas pirmuoju skundo reikalavimu prašo pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nors tokio pobūdžio skundo reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų ir yra susijęs su atitinkamų faktinių aplinkybių konstatavimu, tačiau teismas nutartimi pareiškėjo skundą priėmė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tačiau teismas pareiškėjo skundą priėmė visa apimtimi, kadangi netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę, kaip minėta, jau yra konstatuotas nacionalinio teismo, todėl teismas šio klausimo plačiau nenagrinėjo.

16. Teismas nurodė, kad Ministerijos nuomone, pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovo atstovo įsitikinimu, be kita ko, esant nepasirašytai turizmo paslaugų sutarčiai, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjo skundą patenkinti.

17. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais ir pažymėjo, kad Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas turizmo paslaugų sutartį apibūdina kaip rašytinį susitarimą, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra, tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju minėta įstatymo norma nėra aktuali ginčui, todėl teismas sprendė, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjas įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. mokėjimais pagal sutartį), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

18. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi pagal įstatymą, Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjo turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Beta.lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

19. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė 1 128,65 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jam nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę, ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovo. Departamentas nurodė, kad dalis už kelionę sumokėtos sumos – 55,94 Eur – buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomojo prievolių užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“, išmokėjus draudimo išmoką, lygią 4,96 procentams patirtos turtinės žalos. Ši draudimo išmoka buvo pervesta sutartyje nurodytai, tačiau savarankiškų reikalavimų byloje nereiškiančiai J. A., kadangi ji 2015 m. vasario 11 d. nustatyta tvarka pateikė prašymą (registracijos Nr. GD-246) grąžinti už neįvykusią kelionę sumokėtus pinigus. Teismas pažymėjo, kad Departamentas nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo atlyginta dalis už kelionę sumokėtos sumos ir prašomą priteisti sumą sumažinti 55,94 Eur suma. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjo mokėtina pinigų suma už šešias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 117,77 Eur, todėl šia suma turėtų būti sumažinta prašoma priteisti suma. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirko kelionę trims asmenims, todėl, suma už tris vizas sudarė 58,86 Eur (203,23 Lt). Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas pateikė mokėjimo nurodymus, kuriais UAB „Beta.lt“ pervedė 3 897 Lt, o sutartyje nurodyta mokėtina suma už kelionę (įskaitant vizas) yra nurodyta 4 137 Lt, t. y. 240 Lt (69,51 Eur) didesnė. Taigi pareiškėjas neprašo priteisti už vizas sumokėto mokesčio. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 128,65 Eur turtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. spalio 31 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

22. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Sutartyje nustatytą reglamentavimą bei peržengdamas teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas, nesant Komisijos arba ESTT atitinkamo sprendimo, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad valstybė, kaip ES narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą, kad valstybė yra padariusi pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėtu pagrindu iš valstybės priteisti pareiškėjos naudai turtinę žalą.

23. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjos naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas pažeidė ABTĮ nustatytus draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas sprendė, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, tačiau Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nėra kompetentingi spręsti klausimus dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų (įskaitant Direktyvą) perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų.

25. Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Pažymi, kad priešingai nei sprendė teismas, iš byloje esančios 2014 m. spalio 31d. turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004082 yra aiškiai matyti, kad už kelionę mokėtina suma apima vizų mokesčius. Be to sutartyje nėra aptarta tai, kad pareiškėjas už vizas turės atskirai sumokėti mokesčius. Taigi teismo išvada, kad į pareiškėjo sumokėtą už kelionę sumą nepatenka vizų mokesčiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Bendra pareiškėjo mokėta pinigų suma už šešias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 150 JAV dolerių arba 117,77 Eur ir ši suma negali būti pareiškėjui priteista kaip turtinės žalos atlyginimas.

26. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, todėl visiškai nepagrįstai sprendė, kad į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta bei, kad pareiškėjas yra sumokėjęs pinigus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį ir atliktus mokėjimus už kelionę, visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai iš valstybės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

27. Atsakovas nurodė, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas J. A. yra sumokėjusi 55,94 Eur išmoką už neįvykusią kelionę (2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymas), todėl draudimo bendrovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialui atlyginus dalį pareiškėjo patirtos žalos, t. y. 55,94 Eur, šia suma turi būti sumažintas pareiškėjui priteistos žalos dydis. Be to, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinius reikalavimus bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą).

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

29. Atsiliepime nurodo, kad 2017 m. lapkričio 7 d. atsiliepime teismui Departamentas nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo R. A. patirtos turtinės žalos dydžio. Atsiliepime Departamentas nurodė, kad pareiškėjas nutylėjo, jog neįvykus kelionei, dalis už kelione sumokėtos sumos - 55,94 Eur - buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“, išmokėjus draudimo išmoką, lygią 4,96 procentams patirtos turtinės žalos. Ši draudimo išmoka buvo pervesta 2014 m. spalio 30 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004082 nurodytai, tačiau savarankiškų reikalavimų byloje nereiškiančiai, J. A.. Departamentas nurodė, kad teismui nusprendus apskaičiuoti pareiškėjui priteistinos žalos dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl išmokėtos draudimo išmokos eliminavimo iš atlygintinos neįvykusios kelionės kainos.

30. Pažymėjo, kad teismas sprendime nurodė, jog Departamentas nepateikė nurodytas aplinkybes, t. y. draudimo išmokos pervedimo, pagrindžiančių įrodymų, todėl neturi pagrindo prašomą priteisti sumą sumažinti 55, 94 Eur suma. Tačiau atsiliepimo rašymo metu Departamentas neturėjo pavedimą patvirtinančių dokumentų (tokius dokumentus teismas galėjo išsireikalauti iš trečiąjį suinteresuotą asmenį atstovaujančios UAB „Valdsita“ ar draudimo bendrovės), tačiau vėliau atskiru prašymu kreipėsi į draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, todėl prideda draudimo išmokos gavimą patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 1 128,65 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio palūkanas.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Teismas nepagrįstai neatėmė iš pareiškėjo prašomos priteisti 55, 94 Eur sumos, kurią sumokėjo draudimo bendrovė, taip pat nepagrįstai priteisė vizų mokesčius.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.).

37. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

38. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

39. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

42. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

44. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

46. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

48. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

50. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo apmokėjimu už kelionę į UAB Beta.lt banko sąskaitą, pažymi, kad iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai buvo sumokėti pagal kelionių pardavimo agentui UAB Beta.lt, kuris veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Paslaugų teikimo sutartis su kelionės organizatoriumi sudaryta 2014 m. spalio 31 d., mokėjimai už kelionę į Egiptą atlikti 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo pavedimais, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjo sumokėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, pažymi, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

52. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

54. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos sumos neatėmė draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pareiškėjui išmokėtą 55,94 Eur sumą (4,96 proc. patirtos turtinės žalos). Ši suma buvo pervesta savarankiškų reikalavimų byloje nepareiškusiai J. A., kadangi ji 2015 m. vasario 11 d. nustatyta tvarka pateikė prašymą Departamentui grąžinti už neįvykusią kelionę sumokėtus pinigus.

55. Teisėjų kolegija, vertindama minėtus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Departamentas nepateikė įrodymų apie šios sumos grąžinimą J. A., tačiau atsiliepime šias aplinkybes nurodė, taip pat nurodė, kad J. A. buvo grąžinta 55,94 Eur suma. Pareiškėjas, susipažinęs tiek su Departamento atsiliepimu, pateiktu pirmosios instancijos teismui, tiek su atsakovo apeliaciniu skunde bei Departamento atsiliepimu į apeliacinį skundą, nurodytos sumoks gavimo fakto neginčijo ir neginčija. Atsakovas prie apeliacinio skundo pridėjo SEB banko 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad J. A. buvo pervesta 55,94 Eur dydžio draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje pateiktas Ergo Insurance SE Lietuvos filialo 2018 m. vasario 14 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialas J. A. ir R. A. 2015 m. rugsėjo 9 d. išmokėjo 55,94 Eur draudimo išmoką dėl kelionės organizatoriaus prievolių, numatytų kelionės sutartyje Nr. PT004082 nevykdymo. Draudimo išmoka pervesta į nurodytą J. A. banko sąskaitą.

56. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 9 d. J. A. išmokėta 55,94 Eur suma mažinamas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui R. A. priteistas 1 128,65 Eur turtinės žalos dydis, atitinkamai priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 072,71 Eur.

57. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl vizų mokesčių, pažymi, kad išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, kurios paslaugų teikimo sutartyje nurodytos kaip papildomos paslaugos, yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šios išlaidos iš prašomos priteisti turtinės žalos neturėtų būti atimamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas skunde neprašė atlyginti turėtas išlaidas vizoms į Egiptą, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti ir atmestini.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimas keičiamas, sumažinant pareiškėjui iš atsakovo priteistą turtinės žalos sumą iki 1 072,71 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 072,71 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt du eurus 71 euro centą) turtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė