2013-11-28 Nr. AB-9081-3-61-3-03246-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1846/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03246-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriame prašė: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 7 538,41 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) nepriemoką, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8242(11).

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 430,00 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui nuo 2010 m. yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Pažymėjo, kad 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, jog teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse, buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos sumažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimamiems valstybinių pensijų gavėjams. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu įsidarbino ir 2010 m. gruodžio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo dirbantis pensininkas bei turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 dalies nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 dalies nuostatas. Nurodė, kad kreipėsi į VRM dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies apskaičiavimo bei išmokėjimo. VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8242(11) nurodė, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Vadovaujantis atsakovo pateiktais duomenimis dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo, t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta 7 538,41 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis, kurią ir prašė priteisti.

Atsakovai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24-25) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ir yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, t. y. iki tol pareiškėjui mokėta 430 Lt pensija perskaičiuota, remiantis koeficientu 0,8808, ir sudarė 378,74 Lt. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad nurodyta teisės norma neprieštarauja Konstitucijai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai pareiškėjui buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. pensija perskaičiuota atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį, todėl šio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Pagal nurodytą išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai. Tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė nei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – VRM sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-13) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2001 m. sausio 25 d. pareiškėjui buvo perskaičiuota 430,00 Lt (suma nurodyta atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 1994 m. gegužės 31 d. iki neterminuotai. Pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuotas pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8808 (K = 0,8808). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 430,00 Lt x 0,8808 = 378,74 Lt. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais ir atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydžius, pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą. 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas (sumažinimas). Laikinojo įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl pareiškėjui buvo mokama ir yra mokama tokio dydžio pensija, kuri atitinka Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Vertino, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjo pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiosiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato, be to, Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 430,00 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjo neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 38–43) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui 6 779,93 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8242-(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2001 m. sausio 25 d. išvada Nr. 12388 nuo 1994 m. gegužės 31 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 277,20 Lt (b. l. 16). VRM 2008 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 11SP-420 pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sudarė 430,00 Lt (b. l. 17). Ši pareiškėjo pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo sumažinta iki 378,74 Lt (b. l. 21). Taip pat, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo išmokėta 5 338,75 Lt suma (b. l. 21). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 28 d. prašymu (b. l. 20) kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką. Atsakovas VRM, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, 2012 m. gruodžio 6 d. spendimu Nr. 1D-8242(11) nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, todėl pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, taip pat taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Informavo, kad Laikinajame įstatyme nėra numatyta sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo tvarka (b. l. 5-6).

Teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi, kurios buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Taip pat teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijas 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei, įvertinęs bylos aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjui visos pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu, priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, pareiškėjo pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jo teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatytas valstybinių pensijų ribojimas ir valstybinių pensijų gavėjams, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, nes kitu atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, teismas padarė išvadą, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta pensijos dalis, kuri sudaro 6 779,93 Lt (32 mėn. x 378,74 Lt – 5 339,75 Lt) (b. l. 7), pareiškėjui priteisiama.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, kadangi ji, priimdama sprendimus, taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 6 779,93 Lt, priteista iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės.

Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8242-(11), kuriuo VRM atsisakė išmokėti pareiškėjui visą nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismas pažymėjo, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8242-(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Jei šis reikalavimas bus atmestas, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo terminą nustatyti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį nuo įsigaliojimo dienos. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam atsakovo sprendimui, nes santykių iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šis nutarimas teisiškai neveikia.

2. Pagal nurodytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai. Tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Šį argumentą patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo 2.1 punktas, kuriame nurodoma, jog „Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažino, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

3. Teismas negali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo, nes įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją – Konstitucijos normų ir konstitucinių teisės principų priemonėmis paneigtų Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo teisinio reguliavimo apimtį, tuo pripažindamas, kad šis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 51).

Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 52) su juo nesutinka ir prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Apeliacinės instancijos teismui šiuo atveju nekyla abejonių dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo santykiams iki tokio nutarimo įsigaliojimo, kadangi pats Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje pripažįsta tokią galimybę, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismas nemato (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmetamas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovų prašymas nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintinas, kadangi prašymas yra nepagrįstas argumentais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytus sprendimo įvykdymo atidėjimo pagrindus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė