2020-05-13 Nr. AB-9594-3-62-3-00955-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1364-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00955-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 1SS-750-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, taip pat, kuri pareiškėjai bus grąžinta natūra, pareiškėjai bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Kauno miesto skyrius) 2018 m. sausio 19 d. atsakymo Nr. 8SD-295-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, pareiškėjai bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 3) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjai tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos (iš jos paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste ir natūra galimos grąžinti žemės plotą atkūrimui natūra) atkūrimo pareiškėjai suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2018 m. balandžio 16 d. ji gavo atsakovo NŽT 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1SS-750-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas), priimtą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 19 d. atsakymo Nr. 8SD-295-(14.8.94.) (toliau – ir Atsakymas) dalies, kuria atsakovas atsisakė nuosavybės teises į likusią buvusio savininko J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos, ir į kurią nuosavybės teisės jai nebus atkurtos naujo žemės sklypo neatlygintinu suteikimu, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Sprendime atsakovas, kaip ir neskundžiamoje Atsakymo dalyje, nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į dalį žemės (iki 0,12 ha) bus atkurtos nauju žemės sklypu pagal įrašytą eilę Kauno mieste. Sprendime papildomai teigiama, kad yra rasta laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės vietoje (atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendime nurodyti 0,1495 ha, 0,1586 ha ir 0,0029 ha laisvos (neužstatytos) žemės plotai ne visa apimtimi, o tik iš dalies yra natūrinės žemės vietoje) ir kad nuosavybės teisės į ją pareiškėjai gali būti atkuriamos natūra. Su minėtomis Sprendimo dalimis dėl nuosavybės teisių atkūrimo nauju žemės sklypu ir natūra pareiškėja sutiko.

3. Pareiškėja pažymėjo, jog likusioje Sprendimo dalyje nurodoma, kad į kitą likusią neatkurtą pareiškėjai priklausančią atkurti buvusio savininko turėtą žemę, į kurią pareiškėjai nuosavybės teisės nebus atkurtos nauju žemės sklypu ir natūra, (toliau – ir Likusi žemė) nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkurtinos pinigais. Atsakovas teigė, kad pareiškėja neturi teisės nuosavybės teises į šią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, nes tariamai šio būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinko. Su šia Sprendimo dalimi (toliau – ir Skundžiama Sprendimo dalis) ir ikiteismine tvarka skųsta Atsakymo dalimi (toliau – ir Skundžiama Atsakymo dalis, o Skundžiama Sprendimo dalis ir Skundžiama Atsakymo dalis kartu – ir Skundžiamos dalys) pareiškėja nesutiko. Pareiškėja akcentavo, kad jos pasirinktas būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje, be to, atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjos, kad jos pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkurti galimybių nėra ir nepasiūlė dėl šios priežasties pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, todėl pareiškėja turi teisę nuosavybės teises į Likusią žemę atsikurti ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose

4. Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatyme) pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktuose numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Taigi, pareiškėjos teigimu, būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Be to, būdas ekvivalentine natūra yra tapatus ir būdui nauju žemės sklypu.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (ji yra pretendento J. A. (miręs) teisių perėmėja) nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateiktame 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme išreiškė valią nuosavybės teises į 0,5 ha J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), atsikurti ekvivalentine natūra. Pareiškėja nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau savo valios dėl būdų nepakeitė ir neatsisakė. Pareiškėja akcentavo, kad tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tiek ir aiškinant lingvistiškai būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Todėl atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisako nuosavybės teises pareiškėjai atkurti pastaruoju būdu. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė jai, jog nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos ekvivalentine natūra, bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Be to, netgi po Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo atsakovas nuosavybės teises pareiškėjai atkūrinėja ekvivalentine natūra – pareiškėja yra įrašytą į eilę naujam žemės sklypui Kauno mieste gauti. Visa tai patvirtina, kad ir įsigaliojus Atkūrimo įstatymui buvo aiški pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra ir kliūčių nuosavybės teises atkūrinėti pastaruoju būdu nuosavybės teises atkurianti institucija nematė. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pats sau logiškai prieštarauja – į dalį žemės pareiškėjai nuosavybės teises atkūrinėja ekvivalentine natūra (nauju žemės sklypu), o į kitą dalį atsisako atkurti ekvivalentinę natūrą atitinkančiu būdu, t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad jei atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. būtų informavęs pareiškėją, kad galimybių nuosavybės teises atkurti pareiškėjai jos pasirinktu būdu nėra ir būtų pasiūlęs pasirinkti kitus būdus, pareiškėja būtų turėjusi galimybę iki įstatyme numatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., patikslinti savo valią, nurodydama pageidavimą nuosavybės teises atsikurti nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Šios galimybės pareiškėja neteko dėl to, kad atsakovas nevykdė jai imperatyviomis teisės normomis priskirtos pareigos informuoti ir pasiūlyti. Pareiškėjos nuomone, atsakovui pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra buvo aiški, todėl įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, atsakovas net neturėjo pagrindo reikalauti, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeistų / patikslintų savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą.

7. Pareiškėja akcentavo, kad įstatymo nustatytais terminais yra pareiškusi valią nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, o nuosavybės teises atkurianti institucija jos iki 2003 m. kovo 1 d. neinformavo, kad galimybių nuosavybės teises atkurti šiuo būdu nėra ir nepasiūlė rinktis kitų būdų. Pareiškėjos atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Likusią žemę dar nėra priimtas, tačiau tai neturi reikšmės esminei išvadai, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į Likusią žemę atkurtinos lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Taigi, pagal pačio atsakovo prisiimtus įsipareigojimus, pareiškėja tvirtina, turinti teisę nuosavybės teises į Likusią žemę atsikurti minėtuoju būdu.

8. Pareiškėja paminėjo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos l-ojo protokolo 1 straipsnį yra ginama ne tik jau egzistuojanti nuosavybė, tačiau ir teisėti lūkesčiai ją gauti. Pareiškėja pažymėjo, kad įstatymo nustatytais terminais pasirinkusi nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra ji įgijo teisėtų lūkesčių, kad būtent šiuo būdu (t. y. nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose) jai bus atkurtos nuosavybės teisės. Šiuos lūkesčius formavo ir pats atsakovas. Šiuo atveju pareiškėjos teisėti lūkesčiai buvo grubiai pažeisti, todėl jie gintini teismine tvarka.

9. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas kai kuriems ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams nuosavybės teises atkūrė lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovas teisminėse bylose yra sudaręs taikos sutarčių, kuriomis yra įsipareigojęs atskiriems ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams nuosavybės teises atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Kai kuriose teisminėse bylose atsakovas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriais yra pripažinta, jog ekvivalentinę natūrą pasirinkęs pilietis, kuriam nuosavybės teises atkurianti institucija iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė, jog jai nėra aiški piliečio valia dėl atkūrimo ekvivalentine natūra ir nepasiūlė pasirinkti kitų būdų, turi teisę nuosavybės teises atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Visa tai patvirtino, kad atsakovas vieniems ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams nuosavybės teises atkūrinėja ekvivalentine natūra, kitiems – atsisako atkurti šiuo būdu. Pareiškėja teigė, kad atsakovas Skundžiamomis dalimis atsisakydamas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą.

10. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. NŽT nurodė, kad byloje nėra ginčo ir Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga patvirtina, jog 1991 m. gruodžio 19 d. prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtos 2 ha žemės, pateikė žemės savininko vaikai: V. V. M., K. A., J. A. ir K. P. K.. J. A. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į J. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog nuosavybės teisės būtų atkuriamos – „ekvivalentine natūra“. J. A. iki nacionalizacijos Kauno miesto ribose nuosavybės teise valdė 2 ha, J. A. tenkanti žemės dalis – 0,50 ha. Kauno apskrities viršininko 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 8792 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui J. A.“ J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtą žemę, kartu su bendraturčiais V. V. M. ir K. A., grąžinant natūra 0,2082 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0694 ha žemės dalį. Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 9016 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui J. A.“ J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtą žemę, kartu su bendraturčiais V. V. M. ir K. A., P. K. ir Z. T. įpėdiniais, grąžinant natūra 0,4038 ha žemės sklypo, esančio Šilėnų g. 1B, Kaune, 0,0178 ha žemės dalį bei 0,3069 ha žemės sklypo, esančio Šilėnų g. 4A, Kaune, 0,0135 ha žemės dalį. Kauno apskrities viršininko 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. S8-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui J. A.“ J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtą žemę, kartu su bendraturčiais V. V. M. ir K. A., P. K. ir Z. T. įpėdiniais grąžinant natūra 0,0878 ha žemės sklypo, esančio Jazminų g. 20, Kaune, 0,0221 ha žemės dalį. Taigi, atsižvelgiant į Kauno apskrities viršininko priimtus sprendimus J. A. liko atkurti nuosavybės teises į 0,3772 ha į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtos žemės.

12. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 8VĮ-928-(14.8.2.) „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ patvirtintoje piliečių, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje J. A. (miręs) įrašytas Nr. 77.

13. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d. Piliečiai iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

14. Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija įvykdė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą (kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus). T. N. teisių atkūrimo bylos medžiaga patvirtina, kad nuosavybės teises vykdanti institucija pareigą pasiūlyti pretendentui J. A. pasirinkti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įvykdė vėliau, tą patvirtina NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-7061 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuris buvo siųstas pareiškėjos įgalioto asmens S. A. adresu. Atsakovo nuomone, jokių teisėtų lūkesčių institucija pretendentui (jo įpėdiniui) nesukėlė ir jis negalėjo tikėtis, kad į likusį neatkurtą plotą nuosavybės teisės bus atkuriamos suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjos M. A. skundą tenkino iš dalies, panaikino NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 19 d. rašto Nr. 8SD-295-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir NŽT 2018 m. balandžio 12 d. rašto Nr. 1SS-750-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalis, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) valsčiuje (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais. Įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentui J. A. tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

16. Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pagal prašyme išreikštą valią, pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėja siekia atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu į buvusio žemės savininko J. A. nuosavybės teise valdyto 2,0 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) neatkurtą jai tenkančią dalį. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,3772 ha žemės, ginčo dėl neatkurtos dalies byloje nėra. Byloje ginčijamos NŽT Kauno miesto skyriaus Atsakymo ir NŽT Sprendimo dalys, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, pareiškėjai bus atkuriamos kompensuojant pinigais.

17. Bylos duomenys patvirtino, jog 1991 m. gruodžio 19 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. A. žemę pateikė jo sūnus J. A. (turto paveldėtoja pareiškėja M. A.), nurodydamas, jog kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą, yra: sesuo V. V. M., sesuo K. P. K. ir brolis K. A.. Prašyme nurodytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra.

18. Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į Kauno apskrities viršininko priimtus sprendimus J. A. liko atkurti nuosavybės teises į 0,3772 ha į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas) turėtos žemės. Taip pat pažymėjo, kad NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 8VĮ-928-(14.8.2.) „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ patvirtintoje piliečių, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje J. A. (miręs) įrašytas Nr. 77.

19. Teismas nurodė, kad ginčijamais NŽT Kauno miesto skyriaus Atsakymu ir NŽT Sprendimu pareiškėjai buvo atsakyta, jog atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose konstatuojama, kad Atkūrimo įstatyme „ekvivalentinės natūros“ būdas nenumatytas, NŽT laikosi pozicijos, kad piliečiams, kurių prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir šis būdas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeistas, už valstybės išperkamą žemę, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais. Be kita ko, pažymėta, kad NŽT Kauno skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr.8SD-(14.8.7)-7061 M. A. įgaliotą asmenį S. A. informavo apie galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau šia teise nebuvo pasinaudota. Be to pažymėjo, kad J. A. (miręs) yra įrašytas į piliečių sąrašą, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai Kauno mieste (eilės Nr. 68), todėl priėjus eilei pareiškėja, kaip įpėdinė bus pakviesta rinktis naują žemės sklypą Kauno mieste. Taip pat informavo, kad įvertinus jai eilės tvarka pasirinkto perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo plotą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtintų laisvos (neužstatytos) ir grąžintinos natūra žemės sklypų plotą, už likusį J. A. neatkurtą buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį gali būti atlyginta tik pinigais. Taigi, ginčijamais Atsakymu ir Sprendimu atsisakyta tenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės plotu (ekvivalentine natūra), iš esmės motyvuojant tuo, kad pretendento pirminiame prašyme (1991 m.) nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, nenumatytas šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme, o įstatymo nustatytu terminu jo valia patikslinta nebuvo, todėl už likusią neatkurtą turėtos žemės valdos dalį bus atlyginta pinigais.

20. Teismas pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė (-ai), buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje.

Paminėtas Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog pretendentų prašymuose nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų – tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinė byla Nr. A146-590/2014).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

T. A. įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teismas įvertino, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentui siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytas įpareigojimas pretendento atžvilgiu nebuvo įvykdytas – kitas atlyginimo būdas raštu nebuvo pasiūlytas.

Nurodyti atsakovo veiksmai teismo vertinti kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiančiais pretendentų atkurti nuosavybę teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas.

21. Teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama 2008–2010 metų sprendimus „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui J. A.“, kuriais atkūrė nuosavybės teises žemės sklypais, juos grąžinant natūra, leido pretendentui (jo įpėdinei pareiškėjai) pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pretendentui bei pareiškėjai teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta.

Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės institucija įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas.

Teismas nurodė, kad 2008–2010 metais priimti administraciniai aktai patvirtino, jog nuosavybės teisės pretendentui jau buvo atkuriamos natūra – grąžinant turėtoje vietoje žemės sklypus. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 8SD-4948-(14.8.94.) pareiškėją informavo, kad pagal J. A. prašyme išreikštą valią, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje. Pretendento prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą.

Taigi, iki 2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovas pripažino, jog pretendento išreikšta valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo yra galima. Esant paminėtoms aplinkybėms ir argumentams, teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti pretendentui nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu, o pareiškėja turi teisę, jog į pretendentui neatkurtą dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos lygiaverčiu žemės sklypu.

22. Teismas nurodė, kad bylos duomenys taip pat patvirtino, jog atsakovas tik 2014 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Pastebėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Tačiau pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė. Bylos duomenys patvirtino, kad šia teise pretendentė nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, todėl, teismo teigimu, institucijos pareiga yra tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.

23. Teismo vertinimu, esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams dėl išdėstytų argumentų skundžiami sprendimai dalyse, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti bei prieštaraujantys sprendime paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

24. Teismas nurodė, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nagrinėjamu atveju pretendentas atkurti nuosavybės teises J. A. yra miręs (2012 m.), pareiškėja M. A. yra jo įpėdinė. Todėl atsakovas teismo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pretendentui tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, J. A. atkūrimo (ABTĮ 88 str. 4 p.).

25. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 15 str., 21 str.), kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-146/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017) ir tai yra vyraujanti bei nuosekli praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas atsiliepime nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (administracinė byla Nr. A-2055-525/2016 ir Nr. A-662-525/2017) nustatytos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes vienu atveju, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pretendentė nebuvo įtraukta į sąrašus Piliečių pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai miestuose ir kaimo vietovėse kaip numatyta Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 38 punkte, kitu atveju – pareiškėjos nebuvo išreiškusios valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, todėl teismas neturi pagrindo atsižvelgti į atsakovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Be to, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paneigia atsakovo išreikštą nuomonę, jog ginčijami Atsakymas ir Sprendimas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjai, todėl argumentai dėl ginčo teisme negalimumo atmestini kaip nepagrįsti.

26. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, padarė išvadą, jog pareiškėjos ginčijami Atsakymas ir Sprendimas buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendento išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius, todėl panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentui tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, J. A. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje (ABTĮ 88 str. 4 p.).

III. 27. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

28. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1 . T. A. įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

28.2 . Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad NŽT privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir, kad NŽT veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiantys pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius bei Atkūrimo įstatymo nuostatas. NŽT akcentuoja, kad teismų praktikoje egzistuoja teisių ir pareigų įvairovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku ir tinkamai.

Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį (šiuo atveju pareiškėją) veikti racionaliai, objektyviai. NŽT pabrėžia, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad patys piliečiai turi nuolat domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, dėti visas pastangas, kad įgyvendintų savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, laiku pateikti reikiamus dokumentus.

Teisės aktai nenumatė ir nenumato institucijai, kuriai įstatymu pavesta vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, pareigos nuolat informuoti piliečius apie nuosavybės teisių atkūrimą, juolab raštu, atsižvelgiant į tai, kad prašymų per visą reformos laikotarpį buvo paduota virš dešimt tūkstančių, laiko ir finansiniu požiūriu būtų buvę neprotinga užkrauti institucijai tokią pareigą. NŽT požiūriu, nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų nežinojimas netraktuotina kaip objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, nes teisės aktai reikalauja, kad asmenys elgtųsi rūpestingai, apdairiai, o teisės aktų nežinojimu negalima pateisinti savo pasyvaus elgesio.

NŽT pažymi, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog siekdamas tinkamai realizuoti savo valią ir tinkamai įgyvendinti savo teises, pilietis turi būti aktyvus. Taip pat NŽT nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2055-525/2016 yra nurodęs, jog atsakovo pareigos (raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus) neįvykdymas nelėmė pareiškėjos teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pažeidimo.

Be to, NŽT pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjui kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė, tą patvirtina NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-7061 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“.

28.3 . Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad NŽT sprendimai dalyse, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti bei prieštaraujantys sprendime paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams. NŽT nesutinka su tokiu teismo vertinimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis aiškiai numato, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais. Kadangi pirminiame pretendento prašyme nurodytas atkūrimo būdas nenumatytas šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme ir įstatymo nustatytu terminu nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, teisėtai ir pagrįstai buvo taikytinas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, kuri tokiu atveju numato automatinį pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą į atlyginimą pinigais.

28.4 . Vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalimi, skundžiamas administracinis aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas arba neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. NŽT nuomone, NŽT Kauno miesto skyrius Atsakymu, NŽT Sprendimu informuodamas pareiškėją, jog už likusį neatkurtą J. A. buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais, informavo apie būsimą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ši informacija buvo pateikta iki galutinio nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, toks administracinės procedūros veiksmas neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus ir atlikti tokio pobūdžio veiksmus, taip pat NŽT mano, kad nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

29. Pareiškėja M. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Pareiškėjos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

30.1 . Pirmosios instancijos teismo išvada, kad būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, yra teisėta ir pagrįsta, be to, šią išvadą patvirtina gausi atsiliepime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsakovo nurodomos teismų praktikos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo šios bylos faktų, o ir atsakovas nurodomą teismų praktiką supranta neteisingai. Pareiškėjos nuomone, būdas ekvivalentine natūra yra aiškus ir galiojant Atkūrimo įstatymui. Ekvivalentinę natūrą pasirinkęs pilietis galiojant Atkūrimo įstatymui turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Taigi, pareiškėja turi teisę nuosavybės teises į Likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

30.2 . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui, net ir galiojant Atkūrimo įstatymui, buvo aiški pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, kad nebuvo pagrindo prašyti pareiškėjos patikslinti valią dėl būdo ar ją pakeisti, o atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjos, kad galimybių nuosavybės teises atkurti minėtu būdu nėra ar, kad pareiškėjos prašyme išreikšta valia atsakovui yra neaiški bei nepasiūlė rinktis kitų būdų ar tikslinti išreikštą valią, todėl nuosavybės teisės pareiškėjai yra atkurtinos ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Pareiškėja akcentuoja tai, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. vasario 13 d. raštu Nr. Sl-1112(1.10) pasiūlė jai iki 2007 m. kovo 1 d. apsispręsti dėl atlyginimo būdo atkuriant nuosavybės teises į žemę, be kita ko siūlydama pasirinkti lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną. Pareiškėja, atsakydama į šį siūlymą 2007 m. vasario 28 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog jai neatlygintinai būtų suteiktas lygiavertis žemės sklypas Kauno mieste arba Kauno apskrities rajonuose. Taigi, pareiškėja pirminiu prašymu buvo pasirinkusi atkūrimą ekvivalentine natūra, o atsakydama į 2007 m. siūlymą – lygiaverčiu žemės sklypu Kauno apskrities rajonuose, todėl teisę atsikurti lygiaverčiu žemės sklypu vienareikšmiškai turėjo ir turi.

30.3 . Atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo bei pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 8SD-4948-114.8.94 nurodė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės į Likusią žemę jai bus atkuriamos lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, pasiūlė pareiškėjai nurodyti kadastro vietovę ir rajoną, kuriuose ji pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą. Pareiškėja nurodo, kad tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tiek pagal Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Žemės ūkio ministerijos nuomones, ji turi teisę nuosavybės teises į Likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, kadangi sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Likusią žemę dar nėra priimtas. Teismas darė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovas Skundžiamomis dalimis pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius nuosavybės teises į Likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

30.4 . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Skundžiamos dalys yra neteisėtos iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), be to, teismas pagrįstai laikė, kad Skundžiamos dalys yra neteisėtos dėl to, kad jas priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl NŽT Sprendimo dalies ir NŽT Kauno miesto skyriaus Atsakymo dalies, kuriose teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, pareiškėjai bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, o ne suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamas NŽT Kauno miesto skyriaus Atsakymo ir NŽT Sprendimo dalis ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

35. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija, atsakovų apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

36. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėja turi teisę į nuosavybės atkūrimą, tik šio ginčo apimtyje turi būti vertinama kokiu būdu gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, t. y. iš esmės nesutariama dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu teisinio vertinimo.

37. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Nutarimas) (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) nuostatos.

38. Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

39. Atkūrimo įstatymo (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

41. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

42. Aiškindamas Nutarimo 3 punkto nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Tuo iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).

43. J. A., kurio turto paveldėtoja yra pareiškėja, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991 m. gruodžio 19 d., ir jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra.

44. Nors atsakovas į bylą pateiktuose proceso dokumentuose teigia, kad pareiškėja valią dėl atkūrimo būdo privalėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., byloje nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucijos, vykdydamos Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusios šią pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusios pareiškėją, kad atkurti nuosavybės teises jo prašyme nurodytais būdais nėra galimybės ir pranešusios apie teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą būdą.

45. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja tik Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-7061 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ buvo informuota apie tai, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. vasario 13 d. raštu Nr. Sl-1112 (1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ pasiūlė pareiškėjai iki 2007 m. kovo 1 d. apsispręsti dėl atlyginimo būdo atkuriant nuosavybės teises į žemę. Šiame rašte buvo siūloma pasirinkti lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną (Nuosavybės teisių atkūrimo b. l. 59). Pareiškėja atsakydama į šį siūlymą 2007 m. vasario 28 d. pateikė prašymą (Nuosavybės teisių atkūrimo b. l. 60), kuriame nurodė, kad pageidauja, jog jai neatlygintinai nuosavybėn būtų suteiktas lygiavertis žemės sklypas Kauno mieste arba Kauno apskrities rajonuose.

46. Įvertinus pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog pareiškėja dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kadangi tik 2007 ir 2014 metais nuosavybės teises atkuriančios institucijos informavo pareiškėją apie teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jos prašomu būdu.

47. Atsakovas šioje byloje neteikė argumentų ar įrodymų, kad pareiškėja savo veiksmais ar neveikimu būtų vilkinusi nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris pareiškėjos atžvilgiu prasidėjo dar 1991 m. gruodžio 19 d. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja savo veiksmais ar neveikimu būtų prisidėjusi prie nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji byloje vertinamu atveju turėtų patirti neigiamas pasekmes dėl jų pažeidimo.

48. Kiek tai susiję su argumentais dėl teisėtų lūkesčių principo, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje A143-1660/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjos nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama 2008–2010 metų sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste, kuriais atkūrė nuosavybės teises J. A. žemės sklypais, juos grąžinant natūra, leido pretendentui (jo įpėdinei pareiškėjai) pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pretendentui bei pareiškėjai teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta.

51. Šioje byloje, šalys skirtingai aiškina Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą „kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme“, kiek tai susiję su Atstatymo įstatyme naudotu terminu „ekvivalentine natūra“ ir Atkūrimo įstatyme naudojamu terminu „perduodant lygiavertį <...> plotą“.

52. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias nuostatas yra konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui lygiaverte natūra, todėl prašymo, pagal Atstatymo įstatymo nuostatas pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam Atkūrimo įstatymui (žr. 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartį Nr. A-2123-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį A-201-492/2017).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

54. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų procesinei bylos baigčiai.

55. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius