2016-11-09 Nr. AB-21285-3-61-3-02183-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-895-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02183-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų K. T., R. T. (R. T.) ir V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. T., R. T., V. T. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3); 2) panaikinti 5-ojo notarų biuro notarės V. T. 2016 m. balandžio 1 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4-879; 3) taikyti restituciją ir 0,3257 ha ploto žemės sklypo Vilniaus mieste (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, į kurią Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) C. T. vardu atkurtos nuosavybės teisės, grąžinti valstybei; 4) įpareigoti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 0,2369 ha ploto iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3257 ha Vilniaus mieste.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 49S-83(14.49.3) galiojimą ir apie tai informuoti VĮ Registrų centrą; uždrausti Vilniaus miesto notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą L. T. įpėdiniams į L. T. vardu įregistruotą 0,3247 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste; areštuoti L. T. vardu įregistruotą 0,3247 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, Vilniaus mieste.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi priėmė V. A. skundą, sutikslino trečiųjų suinteresuotų asmenų K. T., R. T. ir V. T. procesinę padėtį ir laikė juos atsakovais, pašalino iš atsakovų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių ir atsakovu laikė Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, pašalino iš bylos notarę S. B. ir notarę V. T.. Teismas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkino iš dalies – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo uždraudė atsakovams K. T., R. T. ir V. T. daiktinių teisių į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3257 ha, Vilniaus mieste, perleidimą tretiesiems asmenims ir nurodė apie tai atlikti įrašą viešame registre. Teismas nurodė, kad nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra skubaus vykdymo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad prašomu panaikinti Tarnybos Vilnius miesto skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) pilietei C. T., kuri yra mirusi, buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. M. (M. M.) nuosavybės teisėmis valdytą 1,2168 ha žemės, gražinant natūra 0,3247 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, esančiame Vilniaus mieste, prie (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). V. A. nuomone, nuosavybės teisės į visą natūra grąžinamą 0,3247 ha žemės sklypo dalį nepagrįstai ir neteisėtai buvo atkurtos vienai C. T.. Tai pažeidžia pareiškėjo teises bei interesus.

Teismas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. gegužės 25 d. išrašo nustatė, kad į 0,3257 ha žemės sklypo Vilniaus mieste, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį L. T. vardu 2016 m. balandžio 1 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 4-879, jo vardu įregistruotos ir nuosavybės teisės VĮ Registrų centre. Teismas darė išvada, jog ginčo turtas gali būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Tam, kad nebūtų apsunkintas sprendimo vykdymas V. A. palankaus sprendimo atveju, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas uždrausti atsakovams disponuoti ginčo turtu.

III. Atsakovai K. T., R. T. ir V. T. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Atsakovai vadovaujasi ABTĮ 53 straipsniu, atkreipia dėmesį, kad 2016 m. liepos 8 d. patikslintas skundas paduotas tik atsakovui Nacionalinei žemės tarybai, byloje nėra pareiškėjo sutikimo dėl trečiųjų asmenų procesinės padėties pakeitimo į atsakovus. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde nėra prašymo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus. Atsakovai daro išvadą, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išėjo iš prašymo ribų. Atsakovai nurodo, kad teismas reikalavimo užtikrinimo priemonėmis apribojo atsakovų nuosavybės teisę į žemės sklypą, į kurį skundu pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises. Atsakovai pažymi, kad, vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, pareiškėjas, nesulaukęs Tarnybos atkūrimo procedūros įgyvendinimo, per anksti kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistų teisių gynybos. Atsakovų teigimu, tikėtina, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka giminystės ryšiui su buvusiu savininku nustatyti. Atsakovų teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas yra tinkamas pretendentas į M. M. iki 1940 m. turėtų nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Atsakovai pažymi, kad žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos 2016 m. kovo 17 d. skundžiamu atsakovo sprendimu, yra registruotas pastatas–malkinė, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Žemės sklype, kurio atžvilgiu pritaikyti apribojimai skundžiama nutartimi, yra registruotas pastatas. Net ir nustačius pareiškėją esant tinkamu pretendentu, pateiktas skundas tikėtinai negali būti tenkinamas ir nuosavybės teisės atkuriamos natūra, nes ginčo žemės sklypas neatitinka laisvos (neužstatytos) žemės statuso. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nėra įgyvendinęs įstatyme numatytų pareigų dėl savo valios nuosavybės atkūrimo būdo išreiškimo, dėl ko jo subjektinė teisė – atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo žemės sklypą, taip pat objektyviai negalėtų būti įgyvendintos. Atsakovų manymu, teismo nutartis pažeidžia proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus bei viešąjį interesą. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjo skunde nėra aiškiai nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą ir ypatingą svarbą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo iš dalies sutinka. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes pareiškėjo skunde nebuvo išreikštas sutikimas pakeisti apeliantų procesinę padėtį. Tačiau, atsakovo manymu, teismas pagrįstai priėmė nutartį pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ginčo objektas yra žemės sklypo dalis, kurią apeliantai gali perleisti tretiesiems asmenims.

Pareiškėjas V. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo procese nesprendžiamas skundo (prašymo) pagrįstumo klausimas, o siekiama užtikrinti, kad ateityje nebūtų apsunkintas pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Pareiškėjas pabrėžia, kad šioje proceso stadijoje ir šioje byloje nėra sprendžiami pareiškėjo giminystės su buvusiu savininku ir trečiaisiais asmenimis klausimai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl pateiktų dokumentų reikšmės ir pakankamumo nuosavybės teisių atkūrimui sprendžia ne pretendentai, bet sprendimus dėl atkūrimo teisių priimanti institucija, kuri taip pat sprendžia ir dėl galimumo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į sklypą natūra bei dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjas daro išvadą, kad argumentai dėl jo giminystės ryšių, nuosavybės atkūrimo galimybės, nuosavybės atkūrimo būdo reikalavimo užtikrinimo priemonių ginčijimo kontekste nėra teisiškai reikšmingi. Pareiškėjas pažymi, kad tiek iš pirminio, tiek iš patikslinto skundo turinio aišku, jog pareiškėjas reiškia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, teismas turi teisę jas taikyti ir savo iniciatyva. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nesieja su asmens procesine padėtimi. Pareiškėjas nurodo siekiantis, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė natūra į buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą. Pareiškėjo teigimu, K. T., R. T. ir V. T., kurie yra L. T., kurio vardu yra įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo turtą, įpėdiniai, sieks gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir įregistruoti nuosavybės teises į visą ginčo turtą savo vardu. Pareiškėjas daro išvadą, kad taip ginčo turtas gali būti perleistas dar kitiems asmenims, kurie savo teises į turtą gintų remdamiesi sąžiningo įgijėjo institutu. Tokiu atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjas pažymi, kad pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės trečiųjų asmenų teisių iš esmės nepažeidžia, nes jos pritaikytos tik laikinai ir netenkinus pareiškėjo skundo jos bus panaikintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), įsigaliojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo uždraudė atsakovams K. T., R. T. ir V. T. daiktinių teisių į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3257 ha, Vilniaus mieste, perleidimą tretiesiems asmenims ir nurodė apie tai atlikti įrašą viešame registre.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Kaip minėta, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Taigi teisinis reglamentavimas lemia, jog, nagrinėjant administracinę bylą, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tiek esant proceso dalyvių prašymui, tiek teismo iniciatyva, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėjas neteikė prašymo pritaikyti būtent skundžiama teismo nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kaip neturintys reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Nagrinėjamu atveju, laikinai apribodamas atsakovų K. T., R. T. ir V. T. nuosavybės teises į ginčo objektus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo turtas gali būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Teismas konstatavo, kad tam, jog nebūtų apsunkintas sprendimo vykdymas pareiškėjui palankaus sprendimo atveju, yra pagrindas uždrausti atsakovams disponuoti ginčo turtu.

Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad į 0,3257 ha žemės sklypo Vilniaus mieste, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį L. T. vardu 2016 m. balandžio 1 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 4-879, jo vardu įregistruotos nuosavybės teisės VĮ Registrų centre. Aptartos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad ginčo sklypas gali būti perduodamas nuosavybėn kitiems asmenims. Dėl nurodytų priežasčių, perleidus nuosavybės teises į ginčo objektą kitiems, į byla neįtrauktiems fiziniams ar juridiniams asmenims, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala, pasunkėti ne tik teismo sprendimo vykdymas, bet ir bylos nagrinėjimas – tektų naujus įgijėjus įtraukti į bylą ir papildomai ginčyti tiek sandorius dėl ginčo žemės sklypo, tiek ir jų nuosavybės teises.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovai K. T., R. T. ir V. T. nenurodė jokių argumentų, kad teismo sprendimu taikomas laikinas uždraudimas perleisti ginčo sklypus yra neproporcinga priemonė, sukelsianti jiems itin neigiamų pasekmių. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl atsakovų atskirajame skunde pateikti argumentai dėl ginčo esmės neturi reikšmės sprendžiant dėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus atlieka veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia (ABTĮ 53 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu pareiškėjas skunde nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimo pobūdį, skundžiama nutartimi patikslino K. T., R. T. ir V. T. procesinę padėtį, laikydamas juos ne trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, bet atsakovais. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovų atskirąjį skundą patvirtina, kad jis sutiko su tokių šalių procesinės padėties pakeitimu. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo patikslinta K. T., R. T. ir V. T. procesinė padėtis.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tikslinga ir proporcinga, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegija nenustatė kitų skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, todėl atsakovų atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų K. T., R. T. (R. T.) ir V. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas