A-662-277-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1239/2011

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00157-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. prašymą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) prašymu (T 1, b. l. 2–10), kurį patikslino (T 1, b. l. 33–42; T 2, b. l. 12–20, 79, 97–100, 125–127), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 86-03/S-13936 „Dėl atsiskaitymo už darbą“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. lapkričio 30 d. poilsio dienomis dirbtą laiką jam priklausančią darbo užmokesčio dalį – 5 006,31 Lt; 3) priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. lapkričio 30 d. jam priklausančias delspinigių sumas – 2 556,20 Lt; 4) nepatenkinus antrojo bei trečiojo reikalavimų, įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti atsiskaitymo už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. lapkričio 30 d. atliktą darbą tvarkos teisėtumo vertinimą.

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2009 m. kovo 20 d. ėjo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas. Nurodytu laikotarpiu ne kartą dirbo poilsio dienomis, tačiau už tai nebuvo mokama Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka. Be to, dirbto laiko dalį, nesant prašymo, atsakovas savavališkai kompensavo papildomomis poilsio dienomis, tačiau už šias dienas nesumokėjo. Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė sumokėti už poilsio dienomis dirbtą laiką, kadangi darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pagal grafiką vertino kaip darbą pamainomis, kuris nelaikytinas darbu poilsio dienomis. Teigė, jog tokia pozicija yra nepagrįsta, todėl turi būti atsiskaityta išmokant paminėtą priemoką, taip pat išmokėtini ir delspinigiai.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 2, b. l. 2–3, 32–33, 58–59, 68–69, 89–90, 94, 114–115, 118–119, 133–134) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas kartu su kitais to paties padalinio pareigūnais pagal iš anksto sudarytus darbo grafikus, dirbo pamainomis, todėl darbas šeštadieniais ir sekmadieniais nelaikytinas darbu poilsio dienomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008). Be to, pareiškėjo prašoma priteisti suma nepagrįsta įstatymo (Darbo kodekso (toliau – DK) 27 str.).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu (T 2, b. l. 141–145) iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui už 2008 m. spalio–lapkričio mėn. poilsio dienomis dirbtą laiką neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 358,32 Lt.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo mokėti pareiškėjui priemoką už darbą poilsio dienomis, kaip numatyta Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. dirbo Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju, o nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 19 d. – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju.

Taigi pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, tarnybą, statusą, socialines ir kitas garantijas, vidaus tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentavo Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 str. 2 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008 išvadomis dėl pareigūnų darbo laiko. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtinto Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo (toliau – Sąrašas) 1.19 punktu, teismas nustatė, jog prie Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių priskirta inter alia tyrėjo pareigybė, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad jis nedirbo nuolat faktiškai nepertraukiamo darbo režimu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, dirbdamas Mažeikių rajono policijos komisariate, privalėjo laikytis Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento (toliau – Reglamentas) nustatytos darbo laiko režimo tvarkos (Reglamento 57 p.). Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjui yra privaloma dirbti operatyvinėje grupėje pagal atskirus grafikus (Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.18 p.).

Atsižvelgė į Reglamento 58 punktą. Teismas padarė išvadą, kad operatyvinėje grupėje dirbto laiko trukmė yra laikytina realaus darbo trukme, t. y. laiku, kurio metu darbuotojas yra darbdavio žinioje ir turi laikytis jo nurodymų, negalėdamas laisvai užsiimti asmenine veikla. Įvertinęs tai, jog pareiškėjas privalėjo dirbti pagal operatyvinės grupės darbo grafikus bei operatyvininkų grafikus nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., teismas pažymėjo, jog Mažeikių rajono policijos komisariate darbas buvo organizuojamas pamainomis, darbuotojai pakeisdavo vieni kitus pagal tam tikrą modelį, kuris sudarė būtinybę darbuotojams dirbti skirtingu laiku per tam tikrą dienų ar savaičių laikotarpį, todėl laikytina, kad pareiškėjas dirbo pamainomis.

Teismo nuomone, nagrinėjama situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies nustatytą teisinį reglamentavimą, kadangi yra visi elementai, kurie leistų pripažinti, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė galėjo tęstis 48 valandas per savaitę. Teismas nustatė, kad nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. pareiškėjo faktiškai dirbtų valandų skaičius neviršijo tų mėnesių darbo laiko normų. Nurodė, jog pareiškėjui nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta – 2006 m. iš viso poilsio dienomis dirbta 123 valandos, o suteikta poilsio valandų – 111,8, 2007 m. iš viso poilsio dienomis dirbta 158 valandos, o suteikta poilsio valandų – 185, 2008 m. sausio–rugsėjo mėn. iš viso poilsio dienomis dirbta 88 valandos, o suteikta poilsio valandų – 120,35.

Teismas konstatavo, jog už darbą poilsio dienomis nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui yra kompensuota tinkamai suteikiant papildomas poilsio dienas. Teismas rėmėsi 2010 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovo A. M. pateiktais paaiškinimais. Teismas nustatė, kad iš viso nepriemoka už 2008 m. spalio–lapkričio mėn. yra 358,32 Lt. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas neprieštaravo dėl atsakovo 2010 m. kovo 18 d. pažymoje Nr. 86-02-S-4162 esančių skaičiavimų, todėl pateiktus skaičiavimus dėl 2008 m. spalio–lapkričio mėn. susidariusios nepriemokos už valandas, dirbtas poilsio dienomis, teismas laikė tiksliais ir pagrindo jais netikėti neturėjo, dėl to padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 358,32 Lt suma.

Teismo nuomone, vadovaujantis DK 207 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas turi teisę į atitinkamo dydžio delspinigius tik tuo atveju, jeigu tarp darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai nėra pasibaigę. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/1999 išvadomis dėl delspinigių mokėjimo. Kadangi pareiškėjas prašė priteisti delspinigius už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. lapkričio 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. jau po darbo teisinių santykių nutrūkimo 2009 m. kovo 19 d., teismas konstatavo, kad nėra juridinio pagrindo priteisti prašomų delspinigių.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 151–155) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. nepriteisimo ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sistemiškai aiškinant Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, tam, kad konkretus pareigūnas būtų laikomas dirbančiu pamainomis, būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) pareigūnas turi dirbti nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančioje vidaus reikalų įstaigoje; 2) jo užimamos pareigos turi būti įtvirtintos Sąraše; 3) pareigūnas turi faktiškai dirbti pamainomis; 4) turi būti priimtas vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008). Tyrėjo pareigybės įtvirtinimas Sąraše reiškia, jog šias pareigas užimantys asmenys gali būti laikomi dirbančiais pamainomis, tačiau tik tuo atveju, jei yra nustatoma visų aukščiau išvardytų juridinių faktų visuma. 2006 m. sausio mėn.–2008 m. lapkričio mėn. nedirbo nuolat faktiškai nepertraukiamo darbo režimu ir savo pareigų nepertraukiamai nevykdė, todėl neturėtų būti laikomas dirbančiu pamainomis. Nėra įstaigos vadovo sprendimo dėl pamaininio darbo laiko režimo Mažeikių rajono policijos komisariate įvedimo. Teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2. Už papildomas poilsio dienas, suteiktas kompensuojant už 2006 m. sausio mėn.– 2008 m. lapkričio mėn. poilsio dienomis atliktą darbą, nebuvo sumokėta (Valstybės tarnybos įstatymo 41 str. 6 d.). Teismas nepagrįstai papildomų poilsio dienų suteikimą pripažino tinkamu atsiskaitymo už nurodytą laikotarpį poilsio dienomis atliktą darbą būdu. Atsakovas pripažino, jog už 2008 m. spalio–lapkričio mėn. operatyvinės grupės sudėtyje šeštadieniais bei sekmadieniais atliktą darbą jam priklauso 358,32 Lt dydžio priemoka, tačiau nepripažino, jog priemoka priklauso ir už 2006 m. sausio mėn.–2008 m. rugsėjo mėn. atliktą analogiško pobūdžio darbą. Vien teisinis operatyvinės grupės narių buvimo vietos reglamentavimo pakeitimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esmine aplinkybe, keičiančia operatyvinės grupės nario darbo režimą (darančia šį darbą nebe pamaininiu) ir darbo apmokėjimo tvarką. Už operatyvinės grupės sudėtyje šeštadieniais bei sekmadieniais atliktą darbą turėjo būti įstatymų nustatyta tvarka sumokama ne tik nuo 2008 m. spalio mėn., bet ir nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. Teismas netinkamai pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat objektyviai, išsamiai bei visapusiškai neištyrė byloje surinktų rašytinių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė - pareiškėjo darbo laiko organizavimo formos ir teisės į apmokėjimą už darbą poilsio dienomis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.

Pagal bylos duomenis, pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ėjo Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas, o nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 19 d. – atsakovo Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas.

Statuto 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3-5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Statuto 31 straipsnyje yra numatyta galimybė statutinio pareigūno darbą organizuoti įvedant budėjimus, kai pareigūnas laisvu nuo tarnybos metu turi būti iš anksto aptartoje vietoje – įstaigoje arba namuose, kad jį būtų galima iškviesti atlikti neatidėliotinus, su tarnybos veikla susijusius, veiksmus.

Pasisakydama dėl nurodytų Statuto normų aiškinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama panašaus pobūdžio ginčą, 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008 nurodė, kad įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai, turi būti įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikėsi ir kitose nutartyse (pvz., administracinės bylos Nr. A438-337/2009, Nr. A261-166/2009, Nr. A556-105/2009, Nr. A63-1706/2009).

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei atsižvelgusi į suformuotą teismų praktiką dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymo ir apeliacinio skundo argumentai, jog pareigūnų 48 val. per savaitę darbo laiko normos įvedimo vidaus reikalų įstaigoje konstatavimui būtina nustatyti minėtų sąlygų visumą, yra pagrįsti.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo užimamos pareigos patenka į Sąrašą (Sąrašo 1.19 p.). Todėl darytina išvada, kad Mažeikių rajono policijos komisariate dirbančių tyrėjų darbas galėjo būti organizuojamas kaip pamaininis, vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi nustatant 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pasirinkta būtent tokia darbo organizavimo forma.

Pareiškėjas tvirtina, kad įprastas jo darbo laiko režimas nebuvo pamaininis, jam buvo nustatyta penkių dienų darbo savaitė su dviem poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant aštuonias valandas per dieną, išskyrus atvejus, kai pagal grafikus jis buvo paskiriamas į operatyvinę grupę ir savo pareigas turėjo vykdyti 12 valandų. Tokie atvejai tyrėjams būdavo nustatomi keletą kartų (dažniausiai keturis) per mėnesį. Byloje esantys įrodymai: darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, budėjimo grafikai, Reglamentas leidžia daryti prielaidą, jog pagrindinė pareiškėjo darbo funkcija – tyrėjo pareigų vykdymas – buvo organizuotas nustatant ne ilgesnę kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Statuto 29 str. 1 d.). Tuo tarpu darbas operatyvinėje grupėje kaip papildoma darbo funkcija (susijusi su pagrindinės funkcijos atlikimu) – organizuotas nustatant budėjimą įstaigoje po 12 val. dieną ir/arba naktį (Statuto 31 str.). Todėl, siekiant teisiškai įvertinti pareiškėjo darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį operatyvinėje grupėje, būtina nustatyti ir kitų jo atliekamų darbo funkcijų pobūdį bei jų darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį. Nagrinėjamam ginčui tinkamai išspręsti būtina ištirti ir įvertinti įrodymus, kuriais individualizuotas pareiškėjo darbo teisinių santykių turinys, t. y. darbo režimo pobūdis tiek jam vykdant tyrėjo funkcijas, tiek ir vykdant pareigas operatyvinėje grupėje. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių bylai reikšmingų aplinkybių iš esmės nesiaiškino ir nevertino. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ar Mažeikių rajono policijos komisariate dirbantiems pareigūnams 48 val. darbo norma buvo nustatyta vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu (pagal Statuto 4 str., tokia centrinė įstaiga konkrečiu atveju yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (ABTĮ 86 str. 2 d.). Todėl jis yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 136, 141 str. 1, 2 d., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė