2018-05-22 Nr. AB-10023-3-61-3-03087-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-274-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03087-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 11 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

1. dėl tėvo žemės:

1.1 konstatuoti faktus, kad: 1) žemės sklypas kadastro Nr. 8687/0002:117 teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotas (nepaženklintas); 2) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 86-1924 B. N. turėta žemė (duomenys neskelbtini). V. N. negrąžinta; 3) gretimų valstybei priklausančių sklypų kadastriniai matavimai atlikti neteisėtai; 4) A. J. ir C. N. žemės sklypai (duomenys neskelbtini) skirti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių <...> įstatymą; 5) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą panaikinti VAP 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą (K. R.), LPGP 2014 m. birželio 2 d. nutarimą (D. N.), VAP VAP 6 skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarimą (B. P.) ir VAP VAP 6 skyriaus 2016 m. vasario 4 d. nutarimą (J. P.);

1.2 abrisą ir sklypo planą Nr. 7 pripažinti niekiniais;

1.3 panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 14 d. sprendimą;

1.4 įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atstatyti pradangintą Abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto žemės sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio žemės sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus;

2. dėl senelio A. T. žemių grąžinimo:

2.1 pripažinti pareiškėją teisėtu pretendentu į senelio A. T. žemę (įrašant spendime į Tarnybos reikalaujamą vietą);

2.2 panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. išvadą Nr. 86-212-679:

2.3 panaikinti Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimus Nr. 455-23 ir Nr. 455-24;

2.4 įpareigoti Tarnybą:

2.4.1 iki 2018 m. pabaigos pašalinti sklypelių Nr. 534-1, Nr. 535, Nr. 536 ir Nr. 537-2 projektavimo klaidas ir perduoti pareiškėjo nuosavybėn tinkamus naudoti pagal paskirtį (su privažiavimo keliais ir paženklintus teisės aktų nustatyta tvarka);

2.4.2 medžiagą dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. 455-23 ir 455-24 perduoti prokuratūrai;

2.5 pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą skirti likusią negrąžintos senelio žemės pareiškėjui tenkančią dalį prie paženklinto sklypo (duomenys neskelbtini), įskaitant teisę į (duomenys neskelbtini) ežerą, ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į tas žemes, kaip ir buvo pažadėta Vilniaus apskrities viršininko administracijos ŠRŽS 2002 m. rugpjūčio 29 d. rašte teisme ir nuspręsta pareiškėjo giminaičių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. N. skundo reikalavimus, nurodytus 1.1, 1.2, 1.3, 2.1, 2.2 punktuose, ir 2.5 punkto dalį dėl tam tikrų aplinkybių pripažinimo; skundą dėl reikalavimo 1.4 laikė nepaduotu; priėmė pareiškėjo skundo reikalavimus, nurodytus 2.3, 2.4.1 punktuose ir 2.5 reikalavimo dalį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas dėl skundo 1.1 punkte (1.1.1-1.1.4 papunkčiuose) išdėstytų reikalavimų, kuriuose pareiškėjas siekė faktų konstatavimo, pažymėjo, kad tam tikrų faktų įvertinimas ir jų konstatavimas yra ne savarankiški skundo reikalavimai, o įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo dėl byloje pareikštų reikalavimų proceso dalis, todėl jie nenagrinėtini kaip savarankiški reikalavimai teismuose. Teismas tokios pozicijos laikėsi ir dėl 1.2, 2.1 bei 2.5 (dalies dėl faktų konstatavimo) reikalavimų.

Teismas dėl skundo 1.1 punkte (1.1.5 papunktyje) išdėstyto reikalavimo akcentavo, kad nurodyti nutarimai, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, turėtų būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta, tvarka. Todėl atsisakyta priimti nagrinėti šį reikalavimą.

Teismas dėl 1.3 reikalavimo nurodė, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Šiuo atveju pareiškėjas prašo panaikinti 20 metų senumo raštą. Įrodymų apie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką, susijusią su skundžiamo rašto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus, pareiškėjas nepateikė, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atsiakyta priimti.

Teismas dėl 1.4 reikalavimo pastebėjo, jog 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas šio reikalavimo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl prašymo įpareigoti Tarnybą atstatyti pradangintą abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus, bet administraciniu aktu buvo atsisakyta tai padaryti. Tačiau pareiškėjas administracinio akto (rašto, sprendimo) teismui nepateikė, patikslintame skunde nurodydamas, kad visi skundo priedai patvirtino valstybės vilkinimą atlikti skunde prašomus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui konkretaus dokumento būtent šiuo konkrečiu klausimu nepateikė, darytina išvada, kad pareiškėjas šio nustatyto trūkumo nepašalino, todėl jo skundas šioje dalyje laikytas nepaduotu.

Teismas dėl 2.2 reikalavimo pabrėžė, kad pareiškėjas prašė panaikinti 13 metų senumo dokumentą. Šis jo reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme, nes nuo skundžiamo teisės akto priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų, o pareiškėjas jokių išimčių, dėl kurių terminas skundui paduoti dėl šio rašto teisėtumo galėtų būti atnaujintas, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, šį pareiškėjo reikalavimą atsisakyta priimti.

Teismas dėl 2.3 reikalavimo atkreipė dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas šio reikalavimo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti skundžiamus sprendimus, pareiškėjas šiuos sprendimus pateikė. Be to, teismas 2018 m. vasario 15 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti duomenis ir tai patvirtinančius įrodymus, kada ir kokiu(-iais) būdu(-ais) pareiškėjui ar jo atstovui buvo išsiųsti ir įteikti Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 45S-23 su 2017 m. spalio 26 d. pakeitimu Nr. 45 VĮ-847-(14.45.2) ir 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 45S-24 su 2017 m. spalio 26 d. pakeitimu Nr. 45VĮ-846-(14.45.2). Tarnybos Švenčionių skyrius 2018 m. vasario 20 d. rašte nurodė 2018 m. sausio 9 d. raštu pareiškėją informavęs apie priimtus minėtus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pirmą kartą reikalavimą dėl šių sprendimų suformulavo 2018 m. sausio 22 d. teisme gautame skunde, prieita išvada, kad pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido, todėl šis pareiškėjo reikalavimas priimtas nagrinėti.

Teismas dėl 2.4.1 reikalavimo nusprendė, kad šis reikalavimas tiesiogiai susijęs ir yra išvestinis reikalavimas iš skundžiamų Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. 455-23 ir Nr. 455-24, todėl priimtinas nagrinėti.

Teismas dėl 2.4.2 reikalavimo nurodė, jog toks reikalavimas laikytinas procesinio pobūdžio prašymu, todėl skundo priėmimo stadijoje nespręstinas. Pareiškėjui išaiškinta, kad teismui tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, bus sprendžiamas klausimas dėl prašomos medžiagos perdavimo prokurorui.

Teismas dėl 2.5 reikalavimo dalies, kuria prašoma įpareigoti Tarnybą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į tas žemes, kaip ir buvo pažadėta Vilniaus apskrities viršininko administracijos ŠRŽS 2002 m. rugpjūčio 29 d. rašte teisme ir nuspręsta pareiškėjo giminaičių. Šis reikalavimas tiesiogiai susijęs ir yra išvestinis reikalavimas iš skundžiamų Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. 455-23 ir Nr. 455-24, todėl priimtinas nagrinėti.

III. Pareiškėjas A. N. atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį; 2) teisėją B. Janušką nušalinti nuo bylos kaip suinteresuotą ir kilus pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo.

Pareiškėjo nuomone, teismo nutartis akivaizdžiai šališka. Joje atsispindi didelis teisėjo B. Januškos noras, pasinaudojant tarnybine padėtimi ir kolegų pagalba, užkirsti kelią skundo (tokio, koks jis paduotas) viešam nagrinėjimui teismuose. B. Januška nereagavo į pareiškėjo skunde ir jo patikslinimuose išdėstytus argumentus. Be to, teisėjai, atsisakydami priimti nagrinėti dalį skundo, viršijo Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo jiems suteiktus įgaliojimus – sąmoningai pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnyje ginamą pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo tėvo žemės grąžinimo, kurią Lietuvos valstybė iš jo atėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 19 d. nutartimi, kuri motyvuota melu ir absurdiškais aiškinimais.

Pareiškėjas paaiškina, kad skundo 1 skirsnyje („dėl tėvo žemės“) suformuluotais reikalavimais jis siekia ne faktų konstatavimo, o pagreitinti nuosavybės teisių atkūrimą į jam priklausančią tėvo ir senelio žemę, nutraukti jam valstybės daromą žalą. Visus šiuos reikalavimus galėtų pakeisti vienas reikalavimas: įpareigoti atsakovą (valstybę) iki sutarto termino atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, Ž. N. ir R. K. į B. N. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) jo istorinėse ribose ir atlyginti dėl negrąžinimo padarytą žalą. Skaitant visą sudėtinį 1 skirsnio reikalavimą, teisėjo išvada dėl 1.4 reikalavimo, t. y. kad pareiškėjas teismui konkretaus dokumento šiuo konkrečiu klausimu nepateikė, tampa melu, nes skunde keliskart nurodyti teiginiai ir teiginiai, išdėstyti ketvirto papildymo 2 lapo antroje pastraipoje, yra nenuginčijama tiesa. Pareiškėjas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme nenumatyta galimybė atsisakyti priimti ar laikyti nepaduotu skundą ar jo dalį dėl reikalavimų. Skundo dalys yra tik dvi: 1) dėl tėvo žemės grąžinimo; ir 2) dėl senelio žemės grąžinimo.

Pareiškėjas dėl atsisakymo priimti 1.1.5 reikalavimą tvirtina jau pasinaudojęs visomis Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis galimybėmis apginti savo pažeistas teises, tai patvirtinta teismui pateikti dokumentai. Teismas turėjo vadovautis Konstitucijos 23 ir 30 straipsniais, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu ir priimti nagrinėti šį reikalavimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad argumentai dėl teisėjo B. Januškos nušalinimo su įrodymais yra pateikti skunde, 2017 m. lapkričio 28 d. atskirajame skunde ir šiame atskirajame skunde.

Pareiškėjas tais pačiais pagrindais reiškia nušalinimą ir teisėjams A. Drigotui, G. Kryževičiui ir R. Piličiauskui. Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai 2018 m. sausio 9 d. nutartyje neteisingai nurodė, kad aplinkybių, kurios sudarytų įstatyme nustatytą pagrindą konstatuoti teisėjo šališkumą, pareiškėjas nepateikė, o teisėjų kolegija jų nenustatė. Pareiškėjas kelia abejones ir kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų bei kitų teismų teisėjų nešališkumu.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo 2018 m. kovo 6 d. atskirąjį skundą ir kartu su administracine byla Nr. I-1512-189/2018 perdavė jį nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. atskirąjį skundą dėl 2018 m. vasario 21 d. teismo nutarties Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė elektroniniu paštu. Taigi, pareiškėjas atskirąjį skundą pateikė ne naudodamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ VEP posistemiu, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 3 punkte, o kitu (elektroniniu) būdu. Byloje taip pat nebuvo atskirojo skundo egzemplioriaus su pareiškėjo originaliu parašu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi priėmė šį pareiškėjo atskirąjį skundą ir perdavė jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nors turėjo pareiškėjui nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas terminas iki 2018 m. gegužės 10 d. (įskaitytinai) trūkumui, nurodytam šioje nutartyje, pašalinti – atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 7 d. teismui paštu pateikė 2018 m. kovo 6 d. atskirąjį skundą, patvirtintą jo parašu. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prijungti papildomus dokumentus, bei pažymėjo, kad teisėja S. Žalimienė, buvusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijoje, priėmusioje 2018 m. balandžio 26 d. nutartį, turėjo nusišalinti nuo skundo nagrinėjimo, nes ji buvo teisėjų kolegijos narė priimant 2017 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-1204/2014, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl jo skundo dėl klausimų, iškeltų ir nagrinėjamoje byloje, palikimo nenagrinėtu. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad 2018 m. vasario 21 d. nutartyje yra surašyti ne jo reikalavimai, o šių reikalavimų trumpiniai (sakiniai be pradžių), todėl prašo oficialiuose dokumentuose rašyti taip, kaip rašo jis.

V. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo ir senelio žemę jo nurodytu būdu.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dalį pareiškėjo reikalavimų.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tvirtina, kad turėtų būti priimti nagrinėti visi jo reikalavimai.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-818-492/2017, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-258-662/2018). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, kurį vėliau kelis kartus tikslino (šalino trūkumus), suformulavo 11 reikalavimų, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti 3 iš jų.

Pareiškėjas skundo 1.1 punkte prašė konstatuoti faktus, kad: 1) žemės sklypas kadastro Nr. 8687/0002:117 teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotas (nepaženklintas); 2) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 86-1924 B. N. turėta žemė (duomenys neskelbtini) V. N. negrąžinta; 3) gretimų valstybei priklausančių sklypų kadastriniai matavimai atlikti neteisėtai; 4) A. J. ir C. N. žemės sklypai (duomenys neskelbtini) skirti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių <...> įstatymą. Skundo 1.2 punkte prašė abrisą ir sklypo planą Nr. 7 pripažinti niekiniais. Skundo 2.1 punkte prašė pripažinti pareiškėją teisėtu pretendentu į senelio A. T. žemę (įrašant spendime į Tarnybos reikalaujamą vietą). Skundo 2.5 punkto pirmojoje dalyje prašė pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą skirti likusią negrąžintos senelio žemės pareiškėjui tenkančią dalį prie paženklinto sklypo (duomenys neskelbtini), įskaitant teisę į (duomenys neskelbtini) ežerą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas pripažinti tam tikrus faktus pagal savo pobūdį negali būti laikomas atskiru skundo reikalavimu. Šiuo pareiškėjo prašymu nėra išreiškiamas reikalavimas taikyti kokį nors asmens teisių gynimo būdą, dėl kurio teismas galėtų priimti kokį nors įstatymo numatytą patvarkymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str.), todėl savo esme tai tėra skundo motyvavimas. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS248-160/2007, 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-933-662/2016). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog minėti pareiškėjo 1.1.1-1.1.4 punktų, 1.2 punkto, 2.1 punkto ir 2.5 punkto pirmosios dalies reikalavimai negali būti priimti nagrinėti, juolab kad pats pareiškėjas teigia, jog 1 skirsnyje išdėstytus reikalavimus galima pakeisti vienu reikalavimu – įpareigoti atsakovą (valstybę) iki sutarto termino atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, Ž. N. ir R. K. į B. N. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) jo istorinėse ribose ir atlyginti dėl negrąžinimo padarytą žalą. Panašaus pobūdžio reikalavimą pareiškėjas jau suformulavo 2.5 punkto antrojoje dalyje – įpareigoti Tarnybą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į tas žemes, kaip ir buvo pažadėta Vilniaus apskrities viršininko administracijos ŠRŽS 2002 m. rugpjūčio 29 d. rašte teisme ir nuspręsta pareiškėjo giminaičių, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti šį skundo reikalavimą.

Pareiškėjas 1.1.5 punkte išdėstytu reikalavimu prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą panaikinti VAP 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą (K. R.), LPGP 2014 m. birželio 2 d. nutarimą (D. N.), VAP VAP 6 skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarimą (B. P.) ir VAP VAP 6 skyriaus 2016 m. vasario 4 d. nutarimą (J. P.). Dėl šio reikalavimo akcentuotina, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Šis skundo reikalavimas administraciniam teismui buvo pateiktas pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį priimti. Aplinkybė, jog pareiškėjas galbūt jau pasinaudojo visomis Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis galimybėmis apginti savo galbūt pažeistas teises, administraciniam teismui nesuteikia teisės nesilaikyti minėtų įstatymo nuostatų.

Pareiškėjas 1.3 punkte išdėstytu reikalavimu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 14 d. sprendimą. Skundo 2.2 punkte prašoma panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. išvadą Nr. 86-212-679. Pareiškėjas šiuos reikalavimus pareiškė praleidęs vieno mėnesio terminą tokiems administraciniams aktams apskųsti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta, jog skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų apie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką, susijusią su skundžiamų aktų priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus, byloje nėra, todėl terminas skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 14 d. sprendimo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. išvados Nr. 86-212-679 paduoti negali būti atnaujintas, šie reikalavimai yra nepriimtini.

Pareiškėjas 1.4 punkte išdėstytu reikalavimu prašė įpareigoti Tarnybą atstatyti pradangintą Abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto žemės sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio žemės sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi (I t., b. l. 168-172) pareiškėjui nurodė pašalinti šio skundo reikalavimo trūkumą, t. y. nurodyti, kad jis dėl šio reikalavimo kreipėsi į Tarnybą ir jam buvo atsisakyta jo prašymą patenkinti, be to, šis skundo reikalavimas turėtų būti suformuluotas kaip reikalavimas panaikinti administracinį aktą, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą, kartu pateikiant reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas minėtų skundo reikalavimo trūkumų per teismo nustatytą terminą nepašalino. Pareiškėjas teismui nurodė (be kita ko, ketvirtojo patikslinto skundo antro lapo antroje pastraipoje), kad visi skundo priedai bei prašomos prijungti bylos liudija atsakovo, t. y. valstybės, vilkinimą atlikti skunde prašomus veiksmus; „nebylūs“ atsisakymai abrisą pripažinti niekiniu yra daugelyje prokurorų nutarimų, taip pat yra (ir ne vienas) atsisakymų įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo dokumentus (paskutinis – Tarnybos 2017 m. rugsėjo 11 d. rašte).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui buvo nurodyta pateikti būtent Tarnybos, kaip institucijos, kurią prašoma įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, atsisakymą atstatyti pradangintą Abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto žemės sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio žemės sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus. Kaip minėta, administracinis teismas nėra kompetentingas spręsti dėl prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl pareiškėjo argumentai dėl prokurorų netiesioginių atsisakymų abrisą pripažinti niekiniu nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi.

Tarnybos 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (I t., b. l. 186-187) buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusiajai V. N., šiame sprendime apie 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo dokumentus neužsimenama. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi dėl šių savo reikalavimų patenkinimo, tačiau Tarnyba tiesiogiai atsisakė šį prašymą patenkinti, tokį atsisakymą aiškiai ir nedviprasmiškai įformindama administraciniu aktu, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui.

Pareiškėjas 2.4.2 punkte išdėstytu reikalavimu prašė medžiagą dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. 455-23 ir 455-24 perduoti prokuratūrai. Šis prašymas yra ne materialus teisinis reikalavimas atsakovui, o procesinio pobūdžio prašymas, kuris byloje negali būti savarankišku skundo reikalavimu, todėl buvo pagrįstai nepriimtas nagrinėti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks reikalavimas skundo priėmimo stadijoje nespręstinas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas, manydamas, jog buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta tvarka.

Dėl pareiškėjo teiginių apie teisėjų šališkumą nagrinėjant bylą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismo nešališkumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, yra vienas pamatinių teisės principų, kurio įgyvendinimas užtikrina šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teismo nešališkumas yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių (žr., pvz., 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96), p. 43, 45). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83), p. 48; 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93), p. 38; 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96 ir kt.), p. 121). Taigi objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo nušalinti nuo skundo nagrinėjimo kaip suinteresuotus ir kilus pagrįstų abejonių dėl nešališkumo, esant Administracinių bylų 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams, teisėją B. Janušką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus A. Drigotą, G. Kryževičių ir R. Piličiauską; nušalinimo argumentai su įrodymais nurodyti skunde, 2017 m. lapkričio 28 d. atskirajame skunde ir šiame skunde. Iš pareiškėjo nurodytuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas abejones dėl minėtų teisėjų, taip pat dėl beveik 70 kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjų (tarp jų – S. Gagio ir V. Ruskan), šališkumo sieja su tuo, jog šie teisėjai anksčiau nagrinėjo bylas, susijusias su pareiškėju ir / ar nuosavybės teisių į jo tėvo ir senelio žemę atkūrimu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės (išskyrus nutartis, priimtas sprendžiant skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą), negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ši taisyklė netaikoma, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudaroma išplėstinė teisėjų kolegija arba byla perduodama nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Šiuo atveju pareiškėjas neįvardijo jokių bylų, kuriose Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas B. Januška ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai S. Gagys ir V. Ruskan būtų pasisakę dėl nagrinėjamoje byloje keliamų konkrečių reikalavimų iš esmės. Tokių bylų ar kito pagrindo bylą nagrinėjantiems teisėjams nušalinti / nusišalinti nenustatė ir teisėjų kolegija. Aplinkybė, kad šie teisėjai nagrinėjo bylas, kuriose šalimi buvo pareiškėjas ir kuriose buvo reikšti reikalavimai, galbūt susiję su nagrinėjama byla, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 5 dalį ar abejoti minėtų teisėjų nešališkumu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl pagrindo nuo nagrinėjamos bylos nušalinti teisėjus B. Janušką, S. Gagį ir V. Ruskan yra atmetami.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai A. Drigotas, G. Kryževičius ir R. Piličiauskas, taip pat teisėja S. Žalimienė, nėra teisėjų kolegijos, nagrinėjančios šią bylą, nariai, todėl jų nušalinimo nuo nagrinėjamos bylos klausimas yra nespręstinas.

Dėl pareiškėjo 2018 m. gegužės 7 d. rašte išsakytų pastabų, kad nutartyje parašyti ne jo reikalavimai, o teisėjo B. Januškos pateikti reikalavimų trumpiniai (sakiniai be pradžių), bei prašymo į oficialius dokumentus rašyti taip, kaip jie parašyti pareiškėjo, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas teismo neįpareigoja nutartyje žodis žodin perrašyti pareiškėjo skunde ar kituose dokumentuose išdėstytus reikalavimus ir / ar paaiškinimus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nutartyje padarė nežymius pareiškėjo reikalavimų formuluočių pakeitimus, kurie šių reikalavimų esmės nepakeitė. Todėl šios pareiškėjo pretenzijos atmetamos kaip nepagrįstos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Veslava Ruskan