7988dae3-2b0f-484e-8c8d-26f7bc2bc8ce · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-712-324/2015Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01785-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.5.2.4; 44.8; 73.2.6.1; 121.21 KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 17 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui L.

J., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ apeliacinį skundÄ dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2407-652/2014 pagal uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autrona“ dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė prašė priteisti iÅ¡ atsakovės 39 280,26 Lt (11 376,35 Eur) žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Nurodė, kad tarp Å¡alių 2012 m. birželio 19 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8394519, kuria buvo apdrausta puspriekabės „Krone ZZF18“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2012 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio Vokietijoje metu susidÅ«rė vilkikas „Volvo“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vilkęs ieÅ¡kovės apdraustÄ puspriekabę, ir transportinis automobilis „Ford“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl eismo įvykio kaltu pripažintas vilkiko „Volvo“ ir puspriekabės vairuotojas. IeÅ¡kovė automobilio „Ford“ savininkui iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ , kuria atlygino 11 376,35 Eur žalÄ . Draudimo iÅ¡moka buvo iÅ¡mokėta tarp Å¡alių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties AYAS Nr. 01 8394519 pagrindu. Atsakovės vilkikas „Volvo“, eismo įvykio Vokietijoje metu vilkęs ieÅ¡kovės apdraustÄ puspriekabę, nebuvo apdraustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

Teigė, kad atsakovė turėjo pareigÄ sunkvežimį „Volvo“ apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau jo neapdraudė ir eksploatavo, todėl jai kyla pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ . IeÅ¡kovė, nukentėjusiajam asmeniui atlyginusi visÄ eismo įvykio metu patirtÄ Å¾alÄ , turi subrogacijos teisę į atsakovÄ , kaip nedrausto sunkvežimio savininkÄ (CK 6.1015 str.). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu patenkino ieÅ¡kinį.

Priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovei 39 280,26 Lt žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2014 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 6 223 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas, valstybei 19 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidas. Sprendė, kad atsakovės vilkiko „Volvo“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojai nelaikomi apdraudę savo civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymÄ (toliau – TPVCAPDÄ®).

Konstatavo, kad Å¡alys nekėlė klausimo dėl nukentėjusiojo apsaugos skirtumų Lietuvoje ir Vokietijoje, todėl analizavo ieÅ¡kovės pateiktus Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus. Vadovaudamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1-4 dalių nuostatomis, laikė pagrįstais ieÅ¡kovės argumentus ir nurodytas aplinkybes, kad Vokietijoje nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę – ar dėl žalos atlyginimo kreiptis į puspriekabės draudikÄ , ar į vilkiko savininkÄ (galbÅ«t ir į Draudikų biurÄ ), nes vilkikas nebuvo apdraustas.

Ä®vertinęs aplinkybę, jog nukentėjusysis kreipėsi į ieÅ¡kovės atstovÄ Vokietijoje, t. y. realizavo savo pasirinkimo teisę, sprendė, kad ieÅ¡kovės atstovas pagrįstai atlygino nukentėjusiajam padarytÄ Å¾alÄ . Pripažinęs, kad ieÅ¡kovė turėjo pagrindÄ sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ Å¾alÄ patyrusiam asmeniui pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, pripažino ir jos teisę reikÅ¡ti atgręžtinį reikalavimÄ pagal Lietuvos Respublikos teisę. Manė, kad nėra esminis dalykas, kam atsakovė turėtų grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ â€“ ieÅ¡kovei ar Draudikų biurui.

Padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovė, neapdraudusi vilkiko ir jį naudodama, pažeidė TPVCAPDÄ® nustatytÄ tvarkÄ nenaudoti pačiam ir neleisti naudotis kitiems asmenims neapdraustÄ transporto priemonę. Sprendė, kad atsakovė, apdraudusi tik puspriekabės valdytojų civilinę atsakomybę, o naudodama vilkikÄ , sujungtÄ su puspriekabe, atsako už žalos padarymÄ , nes puspriekabė eismo įvykio metu buvo sujungta su vilkiku, kuris buvo vairuojamas atsakovės vairuotojo, todėl puspriekabės draudikui nėra pareigos pagal Lietuvos Respublikos teisę atlyginti puspriekabės padarytÄ Å¾alÄ .

Pažymėjo, kad ieÅ¡kovės teisė į atsakovę kyla ne kaip į puspriekabės draudėjÄ , o kaip į nedrausto vilkiko savininkÄ . Padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė reiÅ¡kia reikalavimÄ pagal regreso teisę ir turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę (CK 6.263, 6.270, 6.280 str., TPVCAPDÄ® 4 str. 2, 3 d., 16 str. 5 d.). Atmetė atsakovės argumentus, kad ieÅ¡kovė neturi teisės reikalauti patirtų žalos reguliavimo iÅ¡laidų, motyvuodamas tuo, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginami visiÅ¡kai, t. y. nukentėjusysis grÄ Å¾inamas į tokiÄ turtinę padėtį, kokia bÅ«tų buvusi nepadarius žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.Neatsižvelgta, kad Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-292/2014 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Cituojamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingÄ subjektÄ , ieÅ¡kinio senaties taikymo klausimus, tačiau nesiaiÅ¡kino reikalavimo pagrįstumo ir žalos dydžio klausimų.

Dėl to nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014.Nevertintos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normos, nesiaiÅ¡kintas Å¡ių teisės normų pagrindu kylančių reikalavimų pagrįstumas. Priekabos ir vilkiko draudikai atsako solidariai, t. y. pareiga atlyginti žalÄ trečiajam asmeniui kyla iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio, numatančio, kad transporto priemonė su priekaba laikoma viena transporto priemone, kuri, dalyvaudama eismo įvykyje ir sukeldama žalÄ trečiajam asmeniui, sukuria jos valdytojui pareigÄ atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .

IeÅ¡kovės pateiktoje Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog solidarieji skolininkai privalo skolÄ atlyginti vienas kitam lygiomis dalimis. Vadinasi, ieÅ¡kovė pripažįsta, kad eismo įvykyje nukentėjusio asmens atžvilgiu yra solidari skolininkė. Dėl to neaiÅ¡ku, kodėl iÅ¡ atsakovės buvo priteista visa suma, o ne jos pusė, kaip nustatyta Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalyje.Nepagrįsta iÅ¡vada, jog nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieÅ¡kovę.

Eismo įvykio metu vilkikas neturėjo TPVCAPDÄ® atitinkančios draudimo apsaugos, t. y. nebuvo draudiko, kuriam bÅ«tų galima perduoti žalos administravimÄ , todėl žalos administravimÄ turėjo vykdyti nacionalinis draudikų biuras. Kadangi biuras turėjo sumokėti iÅ¡mokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, nėra aiÅ¡ku, kokiu pagrindu ir kuo vadovaudamasi ieÅ¡kovė atlygino žalÄ . IeÅ¡kovė turėjo įrodyti pagrindÄ sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ Å¾alÄ patyrusiam asmeniui, tačiau to nepadarė. 2014 m spalio 17 d. teismo posėdyje ieÅ¡kovės atstovas pripažino, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieÅ¡kovės pareigÄ atlyginti žalÄ nukentėjusiam asmeniui.Nevertinta, kad žalos sÄ matoje nurodytos iÅ¡laidos nėra pagrįstos byloje esančiais dokumentais.

IeÅ¡kovė, iÅ¡mokėdama draudimo iÅ¡mokÄ trečiajam asmeniui (nukentėjusiam), turėjo pasirÅ«pinti ekonomiÅ¡ku žalos atlyginimo vykdymu, ar pareikalauti patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Nustačius, kad ieÅ¡kovė Å¡ių pareigų neatliko, o rėmėsi prieÅ¡taringais žalos dydžio nustatymo dokumentais (ieÅ¡kovės atstovo raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų 3 pozicijoje nurodyta suma (1 865,09 Eur) nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, 6 pozicijoje nurodyta suma (663,8 Eur) nesutampa su Å¡ios sumos pagrindimÄ patvirtinančiame dokumente nurodyta suma (615,7 Eur), 7 pozicijoje nurodyta suma (1 034,21 Eur) nėra pagrįsta įrodymais), neįrodančiais realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti praÅ¡omÄ priteisti sumÄ ar regresinį ieÅ¡kinį visiÅ¡kai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 str., CPK 178 str.).

Pažeistas CPK 13 straipsnis. IeÅ¡kovė suformulavo ieÅ¡kinio dalykÄ ir reikalavimÄ , iki teismo posėdžio ieÅ¡kinio dalyko netikslino CPK nustatyta tvarka, todėl, nagrinėdamas bylÄ , pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ieÅ¡kinyje suformuluotu dalyku ir pagrindu, tačiau to nepadarė. IeÅ¡kovės atstovas procesiniuose dokumentuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalÄ kyla iÅ¡ subrogacijos. Dėl to nepagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad ieÅ¡kovė reiÅ¡kia reikalavimÄ pagal regreso teisę.

Be to, 2014 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu į atsakovės atstovo klausimÄ , ar ieÅ¡kovė įgijo daugiau teisių nei turėjo nukentėjusysis, ieÅ¡kovės atstovas nurodė, kad neįgijo (52:20–52:53), todėl reiÅ¡kiamas reikalavimas, į kurio sumÄ Ä¯skaičiuotos 10 procentų administravimo iÅ¡laidos, neatitinka teismo vertinimo (reikalavimas reiÅ¡kiamas regreso teise) ir nepatvirtina priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Administravimo iÅ¡laidos yra priteistinos tik dviem atvejais, t. y., kai nustatomi draudimo sutarties ir TPVCAPDÄ® pažeidimai arba taikomas Biurų Tarybos 37-osios generalinės asamblėjos sprendimas Nr.

2. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktuose, 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas nuostatas.PraÅ¡o panaikinti sprendimÄ , priimti naujÄ sprendimÄ ir atmesti ieÅ¡kinį. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovė praÅ¡o sprendimo nekeisti. Nurodo, kad nėra prielaidų teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, esančiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, dėl to, kad abiejų bylų faktinės aplinkybės yra Å¡iek tiek skirtingos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas aktualus ir Å¡iai bylai. Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktuose nėra aiÅ¡kiai įtvirtintos solidarios vilkiko ir priekabos draudiko civilinės atsakomybės. IÅ¡vadÄ , kad nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieÅ¡kovę, patvirtina vien pats faktas, jog jis dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo kreipėsi į ieÅ¡kovės korespondentÄ Å¾aloms administruoti. Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalyse numatyta, kad transporto priemonė su priekaba laikoma viena transporto priemone, kuri dalyvaudama eismo įvykyje ir sukeldama žalÄ trečiajam asmeniui, sukuria pareigÄ jos valdytojui atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .

Vokietijoje nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę – dėl žalos atlyginimo kreiptis į ieÅ¡kovę, kaip puspriekabės draudikÄ , arba į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurÄ pagal vilkikui suteikiamÄ draudiminę apsaugÄ , kurios Å¡io eismo įvykio metu nebuvo, nes atsakovė vilkiko neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovei keliant žalos dydžio pagrįstumo klausimÄ , ieÅ¡kovė pateikė 2014 m. rugsėjo 29 d. raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, kuriuose detalizavo žalos dydį.

IeÅ¡kovė atlygino tokiÄ Å¾alÄ , kokia buvo padaryta 2012 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio metu. Jos dydį visiÅ¡kai pagrindžia raÅ¡ytiniai įrodymai. Žalos reguliavimo iÅ¡laidos taip pat yra kompensuotinos. Juridinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimÄ , ex officio atlieka bylÄ nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieÅ¡kinyje nurodyto juridinio ieÅ¡kinio pagrindo. Egzistuoja dar vienas teisinis ieÅ¡kovės reikalavimo atsakovei pagrindas – bendroji CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kuriÄ trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Å ia teisės norma ieÅ¡kovė rėmėsi bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos metu, jÄ kaip papildomÄ pagrindÄ nurodydama dublike ir teismo posėdžio metu. Byloje nėra ginčo dėl to, jog dėl eismo įvykio kaltas atsakovės vilkiko ir puspriekabės vairuotojas. Atsakovės teisinei padėčiai iÅ¡ esmės neturėtų reikÅ¡mės, kas kreipėsi dėl žalos atlyginimo – eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo ar priekabos draudikas, todėl ieÅ¡kovės reikalavimas atsakovei tenkintinas remiantis ir CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostata.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovės – vilkiko savininkės, neįvykdžiusios įstatyminės pareigos apdrausti vilkiko valdytojo civilinę atsakomybę, – pareigos regreso tvarka pagal Lietuvos Respublikos įstatymus atlyginti ieÅ¡kovei žalÄ , kuriÄ ji patyrė kaip vilkiko priekabos draudikė, atlyginusi autoįvykyje nukentėjusiajam asmeniui patirtus nuostolius pagal Vokietijos teisę.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Formuodamas teismų praktikÄ dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei buvo apdrausta transporto priemonė valstybėje, kasacinis teismas yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko bei trečiojo asmens, kuriam buvo padaryta žala, susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra deliktinio pobÅ«džio.

CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalÄ , padarytÄ eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijÄ dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Å ios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindÄ ir mastÄ , žalos pobÅ«dį ir dydį, ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). PanaÅ¡ios nuostatos, nukreipiančios į eismo įvykio vietos valstybės teisę, įtvirtintos ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (pavyzdžiui, TPVCAPDÄ® 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-292/2014 pagal ieÅ¡kovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialÄ Lietuvoje, ieÅ¡kinį atsakovui E. B., trečiasis asmuo AB „Autrolis“, dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo esančiais iÅ¡aiÅ¡kinimais ir remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, pagal kurias vilkikas ir puspriekabė laikomi viena transporto priemone, teisingai sprendė apie ieÅ¡kovės, apdraudusios puspriekabės valdytojo civilinę atsakomybę, pareigÄ atlyginti žalÄ trečiajam asmeniui.

Nesutiktina su apeliante, kad buvo nevertintos Vokietijos Federacinės Respoublikos teisės normos, nesiaiÅ¡kintas iÅ¡ jų kylančių reikalavimų pagrįstumas. Užsienio teisės normų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinys atskleistas dubliko priede t. 1 b.l. 63, detaliai patikrintas apeliacinio proceso metu, ieÅ¡kovei pateikus 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimÄ ir Kelių eismo įstatymo iÅ¡traukÄ , apžiÅ«rėjus Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-5445-800/2014 pagal LR transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovei UAB „Hoptransa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise medžiagÄ .

Å ioje byloje priimtoje 2015 m. vasario 25 d. apeliacinės instancijos teismo nutartyje Nr.2A-379-658/2015 nurodyta, jog „...ieÅ¡kovas į bylÄ pateikė Vokietijos nacionalinio biuro atsakymÄ (t. II b.l. 28-29), kuriame nurodyta, kad jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (StVG). Pagal StVG 7 I pastraipÄ transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabÄ ar vilkikÄ .

Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 % prievolė trečiajai Å¡aliai, tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovas gali pasirinkti vienÄ junginio dalį iÅ¡ dviejų, bet 100 % atsakomybės gali reikalauti tik vienÄ kartÄ .“ Pastarosios bylos aplinkybės yra panaÅ¡ios, iÅ¡skyrus tai, kad žalÄ nukentėjusiajam atlygino draudikų biuras, todėl joje taikyta apeliacinės instancijos teismo praktika teisėjų kolegija remiasi, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad iÅ¡Â asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigÄ priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukÅ¡tesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiÅ¡kai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (t.y.teismo precedentas yra teisės Å¡altinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu).

Nurodyti motyvai paneigia ir apeliantės argumentus apie nepagrįstÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieÅ¡kovę.           Apeliantė teisingai teigia, kad ginčo atveju žalos administravimÄ turėjo vykdyti Nacionalinis draudikų biuras (TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 5 dalis), tačiau vien Å¡i aplinkybė nesudaro pagrindo atmesti žalÄ atlyginusios ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog tokiu bÅ«tų pažeistas teisingumo principas, nes žalÄ padaręs asmuo iÅ¡vengų pareigos jÄ atlyginti.

Civilinės teisės ir pareigos atsiranda Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iÅ¡ fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). PareigÄ atlyginti padarytÄ Å¾alÄ Ä¯tvirtina CK 6.263 straipsnis, nustatantis kiekvieno asmens pareigÄ laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (1 dalis).

Tuo vadovaujantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo pripažinimu, jog esminės reikÅ¡mės nesudaro aplinkybė, kam atsakovė turėtų grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ â€“Â ieÅ¡kovei ar Draudikų biurui.              Nesutiktina su apeliante, kad atsakovė turėtų atlyginti pusę ginčo sumos remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos Civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalies nuostata, jog solidarieji skolininkai privalo skolÄ atlyginti vienas kitam lygiomis dalimis. Sprendžiant klausimÄ , kas privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ nukentėjusiajam asmeniui, yra taikytina eismo įvykio valstybės teisė, o regresinis ieÅ¡kovės reikalavimas atsakovei, nepriklausomai nuo ieÅ¡kinyje nurodyto įstatyminio pagrindo, faktiÅ¡kai yra kilęs iÅ¡ TPVCAPDÄ® 4 straipsnio, numatančio transporto priemonės valdytojo pareigÄ sudaryti draudimo sutartį (Å¡is straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo bÅ«ti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, už draudimo sutarties sudarymÄ Å¡io įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, pagal TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 3 dalies normÄ apeliantė neturėjo teisės naudoti privalomuoju draudimu neapdrausto vilkiko) ir TPVCAPDÄ® 16 straipsnio 5 dalies, kuri numato, jog draudimo iÅ¡moka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone (ieÅ¡kovės pretenzija atsakovei t. 1 b.l.13).

IÅ¡ eismo įvykio apraÅ¡ymo matyti, kad vilkikas žalos nepatyrė, sugadinta galinė priekabos dalis, nukentėjusiojo transporto priemonė deformuota dėl to, kad sunkvežimis su priekaba staiga pasuko į Å¡onÄ , apie tai vienareikÅ¡miÅ¡kai nepranešęs, atsirado tiesiai prie nukentėjusiojo transporto priemonę, kuri dėl pernelyg mažo atstumo susidÅ«rimo negalėjo iÅ¡vengti. Autoįvykio metu puspriekabė nuo vilkiko nebuvo atsikabinusi. Nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 25 punktu, pagal kurį draudimo iÅ¡moka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebÅ«tinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.

Jeigu velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebÅ«tinas) prieÅ¡ eismo įvykį atsikabino nuo jÄ velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos draudimo iÅ¡moka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Atsakovė, neapdraudusi vilkiko ir jį naudodama, pažeidė TPVCAPDÄ® nustatytÄ tvarkÄ nenaudoti tokios transporto priemonės, todėl puspriekabės draudikui nėra pareigos pagal Lietuvos Respublikos teisę atlyginti puspriekabės padarytÄ Å¾alÄ .

Draudikui jÄ pagrįstai atlyginus pagal Vokietijos teisę, jis įgijo regresu pagrįstÄ galimybę reikalauti atlyginti žalÄ iÅ¡ atsakovės, pažeidusios minėtÄ Ä¯statyminę pareigÄ (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.270 straipsnio 3 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis).           Pasisakant dėl apeliacinio skundo dalies žalos dydžio klausimu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

Triplike atsakovė nurodė, kad ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo autoįvykyje patirtos žalos dydį. Po to ieÅ¡kovė pateikė žalos dydžio įrodymus, iÅ¡dėstytus t. 1 b.l.70-143, ir raÅ¡ytinį paaiÅ¡kinimÄ dėl žalos sudėties t. 1 b.l.158. Nei raÅ¡ytiniame paaiÅ¡kinime t. 1 b.l.170-174, nei teismo posėdyje atsakovė neginčijo žalos sudėtinių dalių, iÅ¡skyrus žalos reguliavimo iÅ¡laidas (ieÅ¡kovės raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų 7 pozicijÄ ), todėl, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai dėl ieÅ¡kovės atstovo raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų 3, 6 pozicijose nurodytų sumų nepagrįstumo (pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovės atsikirtimų, jų nevertino).

IeÅ¡kovė nurodė, kad 7 pozicijoje nurodytos sumos (1 034,21 Eur) dydį patvirtina 2013 m. gruodžio 19 d. sÄ skaita–faktÅ«ra t. 1 b.l.36. IÅ¡ pastarojo dokumento matyti, jog jÄ sudaro aptarnavimo mokestis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginami visiÅ¡kai, kas reiÅ¡kia nukentėjusiojo grÄ Å¾inimÄ Ä¯ tokiÄ turtinę padėtį, kokia bÅ«tų buvusi nepadarius žalos. Dėl to atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieÅ¡kovės patirtas žalos reguliavimo iÅ¡laidas.

             Vadovaujantis iÅ¡dėstytais motyvais, apeliacine tvarka patikrintas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).             IeÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės priteistinos 153,96 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimo iÅ¡laidos, nevirÅ¡ijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (t. 2 b.l.10-12) (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais, nutaria: Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Autrona“, įmonės kodas 249970870, 153,96 (Å¡imtÄ penkiasdeÅ¡imt tris Eur 96 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869.

Teisėjai             Galina Blaževič              Raimondas Buzelis              Virginija Gudynienė