2021-03-24 Nr. AB-6124-3-62-3-01489-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-250-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01489-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare. Per visą šį laikotarpį pareiškėjas nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti gryname ore, nors pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priklausė 3 valandų trukmės pasivaikščiojimas. Nors pareiškėjas ir kiti nuteistieji skundėsi pareigūnams, tačiau jie nurodydavo, kad šiose pataisos įstaigos patalpose laikomiems asmenims neįrengtas pasivaikščiojimo kiemelis, todėl Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare laikomi asmenys nevedami pasivaikščioti. Be to, kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, pareiškėjas buvo nerūkantis, priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo teigimu, patalpose ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta specialių rūkymui skirtų patalpų, neiškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai, tabako gaminius nuteistieji nevaržomai galėjo įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėse. Pravieniškių PN-AK pareigūnai nereaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus dėl rūkymo. Pareiškėjui prasidėdavo dusulio priepuoliai, jis jautėsi prislėgtas, trūko gryno oro, saulės šviesos, kas sukėlė jam kančias. Visa tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, žeminančios. Dėl atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjo skundo argumentai neatitinka tikrovės. Rūkyti sveikatos priežiūros patalpose, kaip ir sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, yra draudžiama, nuteistieji yra nuolat prižiūrimi ir kontroliuojami, kad būtų nerūkoma gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir pasivaikščiojimo laiko nuteitiesiems, kurie yra patalpinti į pataisos namų laikino stebėjimo patalpas (stacionarą), Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, kančių, kuriuos galėjo sukelti sveikatos priežiūros patalpose ketų asmenų dūmai ir negalėjimas pasivaikščioti kiemelyje, nesikreipė. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, todėl skundas negali būti tenkinamas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro patalpose, išskyrus trumpus laikotarpius, kuomet buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

7. Vertindamas atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus, kad teisė pasivaikščioti Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare laikomiems nuteistiesiems nenumatyta teisės aktuose, teismas vadovavosi BVK 103 straipsnio, 73–75 straipsnių nuostatomis, taip pat pažymėjo, kad net ir nuobaudą atliekantys nuteistieji kamerų tipo patalpose turi teisę vieną valandą, o esant išimtinėms aplinkybėms – dvi valandas pasivaikščioti gryname ore (BVK 145 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatomos skirtingos pasivaikščiojimo sąlygos tuberkulioze ar kitokiomis užkrečiamomis ligomis sergantiems nuteistiesiems, tačiau jiems taip pat suteikiama teisė pasivaikščioti.

8. Įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje ar kokiose patalpose jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Teismo vertinimu, įstatymas numato tik skirtingą pasivaikščiojimo trukmę bei sąlygas, priklausomai nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis, arba esant kitoms išimtinėms aplinkybėms, tačiau pataisos įstaigoms yra numatyta pareiga nuteistiesiems šią teisę suteikti.

9. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK, nesuteikdami pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore ginčo laikotarpiu, neveikė taip, kaip nustatė teisės aktai ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises.

10. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad buvo rūkoma gyvenamosiose patalpose, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

11. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į pareigūnus ar pataisos namų administraciją dėl to, jog kiti asmenys rūko jo gyvenamosiose patalpose, be to, byloje nebuvo duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis jam būtų kilusios sunkios psichologinės ar fizinės pasekmės. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl tabako dūmų patirdavo dusulio priepuolius, teismas nustatė, kad dėl to į medikus jis nei karto nesikreipė. Teismas akcentavo, kad vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Byloje nustatęs, jog pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl kitų asmenų rūkymo nei karto nesiskundė, neprašė jo atskirti nuo galbūt rūkančių asmenų, teismas argumentus šioje dalyje atmetė kaip neįrodytus.

12. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, nesuteikiant pareiškėjui teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teismui nekilo abejonių, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

13. Nors pareiškėjas savo patirtą žalą įvertino 4 000 Eur suma, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei, pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl patirtų išgyvenimų, byloje taip pat nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą. Teismas pažymėjo, kad pažeidimas iš viso truko keturis mėnesius, taigi, sąlyginai neilgą laiko tarpą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjui buvo padaryta esminė didelio masto neturtinė žala.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkto ir Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 6 bei 8 punktų nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų neturtinei žalai pagrįsti, byloje nenustatyta, kad pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Įvertinęs pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik metus nuo pareiškėjo nurodomo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma ir konstatavo, jog teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas teigia, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes jis yra priimtas neteisingai įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes. Pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus nusiskundimus dėl jo netenkinančių laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare, pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, nesudarant galimybių pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore, taip pat sprendė, kad dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

18. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados prieštarauja viena kitai, kadangi teismas, konstatavęs pažeidimą ir žalos kilimo faktą, nurodo, kad pažeidimas truko 4 mėnesius ir tai neilgas laiko tarpas, tačiau toks vertinimas neobjektyvus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis gulėjo ligoninėje dėl nustatytos diagnozės ((duomenys neskelbtini)), todėl buvimas gryname ore yra būtinas. Pareiškėjui neaišku, kodėl jis dėl patirtų išgyvenimų turi kreiptis į Psichologinę tarnybą. Atsakovo atstovas pripažino, kad neleido pareiškėjui pasivaikščioti, o tai reiškia, kad jis sąmoningai pažeidė teisės aktus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis patyrė papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus (tą pripažino ir teismas), o tai siejama su psicologinės būklės pablogėjimu.

19. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde tik pakartojami visi skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui argumentai, į kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė sprendime. Pareiškėjas nenurodo, kokius proceso ar materialiosios teisės pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Pravieniškių PN-AK teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė bylos duomenis ir teismo padarytas išvadas paneigiančių argumentų ir įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d., kai pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare, neužtikrino pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore, pripažino, jog buvo minėtu laikotarpiu pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl nustatyto pažeidimo.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pasivaikščiojimu gryname ore, galimu nuteistųjų rūkymu gyvenamosiose patalpose, vertinimo. Akcentuotina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nustatytų neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų (neveikimo) apeliaciniame skunde neginčija.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK, nesudarydama galimybių pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, o dėl šių neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui kilo neturtinė žala, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu jo teisių gynimo būdu – pažeidimo pripažinimu – ir tvirtina, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Teisėjų kolegija patikslina, kad skundžiamu laikotarpiu (t. y. nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d.) pareiškėjas Pravieniškių PN-AK praleido 52 dienas, kadangi likusiais laikotarpiais pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Byloje ginčo nebuvo, kad minėtomis dienomis Pravieniškių PN-AK administracija šios pataisos įstaigos Sveikatos priežiūros stacionare laikomam pareiškėjui nesuteikė teisės pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, taisytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas pareiškėjo teisių pažeidimas truko 4 mėnesius, kadangi ji neatitinka bylos duomenų.

32. Kita vertus, byloje nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo gydomas, t. y. turėjo sveikatos sutrikimų, ir buvo laikomas specializuotos paskirties Pravieniškių PN-AK patalpose, todėl faktiškai neturėjo jokių judėjimo galimybių, kuriomis naudojasi lokaliuose sektoriuose laikomi nuteistieji. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas dėl jam taikomo bausmės atlikimo režimo, sveikatos būklės ir pan. neturėjo teisės į BVK nustatytos trukmės pasivaikščiojimą gryname ore ar ši teisė objektyviai negalėjo būti įgyvendinta.

33. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-467-756/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjo pažeistų teisių į teisės aktais nustatytas suėmimo sąlygas pripažinimas yra nepakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

34. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 4 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors itin sunkios pasekmės.

35. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui N. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis