2021-02-24 Nr. AB-4037-3-61-3-04180-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1322-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (3)-V3-1274(7.8) „Dėl išvados pateikimo” (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. spalio 4 d. prašymą dėl išvados pateikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) ir jame įrengtos dvi fotovoltinės saulės elektrinės ir žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) ir jame įrengtos dvi fotovoltinės saulės elektrinės. Šiuose žemės sklypuose yra nustatytos specialios žemės sklypo naudojimo sąlygos, t. y. telmologinio (pelkių) draustinio.

3. Pareiškėja paaiškino, jog tuometinių žemės sklypų savininkų (E. R., V. R. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Demava”) saulės elektrinės buvo pastatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimais. Savininkai padavė prašymus LESTO dėl leidimų plėsti elektros gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją, leidimų išdavimo metu 2013 m. birželio 26 d. nežinojo apie žemės sklypams, kuriuose pastatytos elektrinės, taikomus naudojimo apribojimus, kurie buvo įrašyti tik 2013 m. sausio 4 d.

4. Pareiškėja vertino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“, (toliau – ir Įsakymas Nr. 3D-37/D1-40) jai priklausantys žemės sklypai yra suformuoti kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, todėl patenka į teritorijas, kuriose galima vykdyti naujas statybas. Neaišku, kodėl atsakovas teigia, jog pareiškėja negali statyti naujų statinių žemės sklype, kurio paskirtis tai leidžia, todėl Sprendimas nėra motyvuotas, o tai yra pagrindas jį panaikinti.

5. Pareiškėja siekia įteisinti jai priklausančias saulės elektrines tokiu būdu, jog statiniai ir ant jų perkeltos saulės elektrinės atitiktų įstatymų keliamus reikalavimus ir būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai. Teismas, įvertinęs pareiškėjos veiksmus, pratęsė pareiškėjai terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2020 m. birželio 30 d. Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas taip pat neprieštarauja, jog pareiškėja tokiu būdu pašalintų savavališkos statybos padarinius, tačiau kartu nurodė, jog pareiškėja papildomai turėtų gauti Tarnybos išvadą, ar tokiu būdu pašalinti savavališkos statybos padariniai atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus. Pareiškėja nurodė negalinti tęsti savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrų, nes atsakovas nepateikė jokių kitų alternatyvių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius, tokiu būdu pažeisdamas gero viešojo administravimo principus, taip pat atsakovo atsakyme nėra nurodyta, kas turėtų atlyginti dėl saugomos teritorijos statuso keitimo atsiradusią žalą, susijusią su saulės elektrinių likvidavimu ar perkėlimu į kitą vietą.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad dar 2013 metais, patikrinęs duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatė, kad jame (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti ginčo žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties, šiuose žemės sklypuose sodybų pastatų išvis nėra. Todėl nėra teisinio pagrindo leisti statyti naujus statinius (saulės elektrines). Nagrinėjamoje vietoje valstybės saugoma teritorija įsteigta dar 1960 metais (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) Ministrų tarybos 1960 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 517 buvo įsteigtas Kulių landšaftinis draustinis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 Kulių landšaftinio draustinio vietoje įsteigtas Reiskių tyro telmologinis draustinis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (galiojusio 2013 metais) 32 straipsnis reglamentuoja žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teises ir pareigas saugomose teritorijose. Asmenys, turėdami žemės nuosavybę, turi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises, kuriomis gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Veiklos apribojimų turi būti laikomasi nepaisant to, ar į atitinkamus dokumentus buvo įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, ar ne.

8. Atsakovas teigė, kad pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, saulės elektrinės, kolektoriai, kurių galingumas ne didesnis nei 30 kW, yra priskirti II grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktą, kai II grupės nesudėtingas statinys statomas atitinkamoje saugomoje teritorijoje, jo statybai privaloma parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti įgalioto valstybės tarnautojo rašytinį pritarimą nurodytam projektui. 2013 metais galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo (galiojo iki 2017 m. gegužės 1 d.) 9 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) tuometiniams žemės sklypų savininkams dar 2013 m. spalio 25 d. pateikė Reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 24 d.

9. Atsakovas nurodė, kad patikrinus žemės sklypų duomenis Nekilnojamojo turto registre pateiktuose sklypų brėžiniuose nustatė, kad de fakto (faktiškai, iš tikrųjų) nė viename nurodytame žemės sklype sodybų nėra. Patikrinus ortofoto nuotraukas (2015–2017 m.), pateiktas tinklalapyje maps.lt, taip pat matyti, kad žemės sklypuose vieninteliai statiniai yra saulės elektrinės. Tačiau teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė viename iš žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytą gyvenamąjį namą, kurio minėtame tinklalapyje užfiksuota taip pat nėra, Tarnybai teiktame pareiškėjos (atstovo) 2019 m. spalio 4 d. prašyme ši aplinkybė taip pat nenurodyta.

10. Atsakovas vertino, kad vien pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitą, nagrinėjamu atveju nesuponuoja galimybės statyti statinius. Tiek Saugomų teritorijų įstatymo, tiek ir draustinio planavimo dokumentai naujų statinių statybos nagrinėjamoje vietoje nenumatė. Tiek savavališkų statybų įvykdymo metu (2013 metais), tiek parengtame draustinio tvarkymo plane naujų statinių statybos nėra numatytos, nepriklausomai nuo to, kad 2013 metais ginčo sklypai buvo pagrindinės žemės ūkio paskirties, o šiuo metu jų paskirtis (dėl Tarnybai nežinomų priežasčių) pakeista į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų).

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjos V. R. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos nuosavybės teise turimuose 2 žemės sklypuose (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2013 metų gegužės–birželio mėnesiais pastatytos 4 (kiekviename žemės sklype po 2) fotovoltinės saulės elektrinės, kurių kiekvienos galingumas iki 30 kW (toliau – ir saulės elektrinės). 2013 m. birželio 26 d. pareiškėjai, E. R., UAB „Demava“ išduoti leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-2067, Nr. LG-2065, Nr. LG-2064 ir Nr. LG-2066. 2013 m. rugpjūčio 7–9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) Plungės rajono agentūra surašė patikrinimo aktą Nr. 185-(4.29)K-P1, neplaninio patikrinimo metu išsiaiškinti, ar teisėtai pastatytos saulės elektrinės, kurio metu nustatė, kad E. R., V. R. ir UAB „Demava” saulės šviesos elektrinės (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytos pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus.

13. Teismas nurodė, kad Šiaulių RAAD 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 412-(1.139)S-PI dėl pastatytų 4 saulės šviesos energijos elektrinių valstybiniame Reiskių tyro telmologiniame draustinyje esančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, priklausiusiuose pareiškėjai (ar buvusiems savininkams) Tarnybai nurodė, kad, savininkų teigimu, jie nežinojo, jog vykdo statybas saugomoje teritorijoje, kadangi jų nuosavybės dokumentuose apribojimai, susiję su veikla saugomose teritorijose buvo įrašyti tik 2013 m. sausio 4 d. ir paprašė Tarnybos pateikti išvadas. Tarnyba 2013 metais, patikrinusi duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatė, kad žemės sklypai (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) yra žemės ūkio paskirties, šiuose žemės sklypuose sodybų pastatų išvis nėra, todėl nėra teisinio pagrindo leisti statyti naujus statinius (saulės elektrines) ir 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (5)V3-2131(2.8) informavo Šiaulių RAAD, kad draustinyje esančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose teisės aktai nenumato naujų statinių statybos, todėl Šiaulių RAAD patikrinimo metu užfiksuotos 4 saulės elektrinės yra traktuotinos kaip savavališkos statybos, kurios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka turi būti likviduotos.

14. Teismas nustatė, jog 2013 m. spalio 24 d. Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros vyriausiasis specialistas A. G. surašė savininkams savavališkos statybos aktus Nr. SSA-80-131024-000112, Nr. SSA-80-131024-000102, Nr. SSA-80-131024-000112, Nr. SSA-80-131024-000122, Nr. SSA-80-131024-000132, reikalaudamas iš statytojų nevykdyti jokių statinio (jo dalies): saulės – šviesos energijos elektrinės, Reiskių tyro valstybiniame telmologiniame draustinyje (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. 2013 m. spalio 25 d. Inspekcija, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalimi, reikalavimais Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011, Nr. REI-80-131025-00012 įpareigojo pašalinti savavališkos statybos padarinius, nurodė savininkams savo lėšomis nugriauti statinius, sutvarkyti statybvietę ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 24 d. Savininkai su prašymu pratęsti reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2284-394/2014 savavališkos statybos padarinių pašalinio terminą pratęsė iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2017 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-311-289/2017 – iki 2018 m. gruodžio 31 d.; Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu – iki 2020 m. birželio 30 d.

15. Teismas nurodė, kad 2019 m. kovo 8 d. pareiškėja kreipėsi į Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą (toliau – ir Departamentas) su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėja galėtų įteisinti savavališkai pastatytas saulės elektrines, perkeliant jas ant projektuojamų pastatų stogo ir tokiu būdu pašalinti savavališkos statybos padarinius. Departamentas 2019 m. balandžio 15 d. raštu informavo, kad pareiškėjos nurodytas savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas yra galimas su sąlyga, kad pastatai, ant kurių jos bus perkeltos, nebus matomi nuo gamtos ir kultūros paveldo objektų (kompleksų), gatvės, kelio ar apžvalgos vietų (regyklų), turizmo trasų ir pasiūlė kreiptis į Tarnybą su prašymu išduoti išvadą, ar tokios įrangos įrengimas neprieštaraus Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 11 punkto nuostatoms. 2019 m. spalio 4 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti išvadą, ar pareiškėjos siūlomas būdas pašalinti savavališkos statybos padarinius (t. y. ar galima projektuoti ir statyti statinius bei ant jų perkelti esamas saulės elektrines) neprieštaraus teisės aktų keliamiems reikalavimams. Tarnyba Sprendimu informavo pareiškėją, kad nagrinėjamoje vietoje naujų statybų plėtra nėra numatyta, o savavališkos II grupės nesudėtingų statinių (4 saulės elektrinių) statybos turi būti likviduotos įstatymų nustatyta tvarka.

16. Teismas aptarė 2013 metais galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo (galiojo iki 2017 m. gegužės 1 d.) 9 straipsnį, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, saulės elektrinės yra priskirtos II grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktą, kai II grupės nesudėtingas statinys statomas atitinkamoje saugomoje teritorijoje, jo statybai privaloma parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti įgalioto valstybės tarnautojo rašytinį pritarimą nurodytam projektui.

17. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje vietoje valstybės saugoma teritorija Kulių landšaftinis draustinis įsteigta dar 1960 metais LTSR Ministrų tarybos 1960 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 517. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 Kulių landšaftinio draustinio vietoje įsteigtas Reiskių tyro telmologinis draustinis. Draustinio ribos šioje vietoje nesikeitė.

18. Teismas analizavo draustinio sąvoką (Saugomų teritorijų įstatymo (galiojusio 2013 m.) 8 str., Saugomų teritorijų įstatymo (galiojančio nuo 2017 m. gegužės 1 d.) 8 str.), atvejus, kai yra galimos naujų statinių statybos valstybiniuose draustiniuose (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 3 d.) ir nurodė, kad bylos medžiaga aiškiai patvirtina, jog Nekilnojamojo turto registre esančiuose žemės sklypų brėžiniuose faktiškai nė viename nurodytame žemės sklype sodybų nėra; iš ortofoto nuotraukos (2015–2017 m.) taip pat nematyti statinių minėtuose žemės sklypuose, išskyrus savavališkai pastatytas saulės elektrines. Teismas pažymėjo, jog tik teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė viename iš žemės sklypų (kad. Nr. 6837/0001:410) pastatytą gyvenamąjį namą, tačiau jokių įrodymų teismui apie pastatytą pastatą nepateikė.

19. Teismas nurodė, kad Tarnybos Sprendime pareiškėja informuota, jog Tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-103 pradėtas rengti Draustinio tvarkymo planas, kuris, vadovaujantis teisės aktais, su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis suderintas bei gauta Inspekcijos teigiama išvada, kad Draustinio tvarkymo planas atitinka teisės aktų nuostatas ir gali būti teikiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui tvirtinti, t. y., Draustinio planavimo procesas baigtas. Planavimo proceso metu pakeista draustinio rūšis iš telmologinio į kraštovaizdžio, tačiau ši aplinkybė niekaip neįtakoja savavališkų statybų klausimo. Parengtame Draustinio tvarkymo plane nagrinėjamoje vietoje taip pat nėra numatytos naujos statybos.

20. Teismas aptarė Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 5 straipsnį, 8 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 9 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad bendroji nuostata yra ta, jog saugomose teritorijose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su draustinio steigimo tikslais (Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2001 m. gruodžio 28 d., 17 str.; Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2001 m. gruodžio 28 d., 9 str. 2 d. 8 p.). Teismas analizavo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) XXXV skirsnio Kraštovaizdžio draustiniai 143, 143.7 punktus bei pažymėjo, kad Specialiosiose žemės ir miško naudojimosi sąlygose (akto redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2002 m. liepos 11 d. ) kraštovaizdžio draustiniuose taip pat buvo įtvirtinti draudimai statyti statinius, jeigu jie pažeidžia reljefo raiškumą (145.6 p.); statyti naujus rekreacinius pastatus (145.7 p.); statyti bei rekonstruoti statinius arba įrenginius, tiesti arba rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas, taip pat įrengti pažintinius takus, turistines trasas, poilsio ir transporto aikšteles, nesuderinus šių darbų su Aplinkos apsaugos ministerija (145.10 p.).

21. Teismas sprendė, kad pareiškėjos ginčo žemės sklypas priskirtas draustinio teritorijai, kurioje nenumatyta galimybė statyti statinius. Pareiškėja turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises, kuriomis ji gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Ginčo statiniai (saulės elektrinės) pastatyti savavališkai žemės sklype, esančiame Reiskių tyro valstybiniame telmologiniame draustinyje (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimas, o būtent Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatoms.

22. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Hamer prieš Belgiją, (pareiškimo Nr. 21861/03) pateiktu išaiškinimu, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, Kulių landšaftiniame draustinyje, esančios saulės elektrinės pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, o kartu ir viešąjį interesą saugoti ypač vertingas vietoves, ir sprendė, jog ginčo statiniai turi būti nugriauti, įpareigojant pareiškėją, kaip žemės sklypo savininkę, nugriauti saulės elektrines ir sutvarkyti statybvietę.

23. Teismas konstatavo, jog Tarnyba pagrįstai ir teisėtai informavo pareiškėją, kad savavališkos II grupės nesudėtingų statinių (4 saulės elektrinių) statybos turi būti likviduotos įstatymų nustatyta tvarka.

24. Dėl pareiškėjos argumentų, jog žemės sklypai yra suformuoti kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, teismas pažymėjo, kad statinių galimybes valstybės saugomose teritorijose-draustinyje reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, o ne įstatymus įgyvendinantys teisės aktai. Įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio nuostatos galioja tiek, kiek neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms. Vien pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitą, nagrinėjamu atveju nesuponuoja galimybės statyti statinius. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad tiek Saugomų teritorijų įstatymo, tiek ir Draustinio planavimo dokumentai naujų statinių statybos nagrinėjamoje vietoje nenumatė savavališkų statybų įvykdymo metu, tiek ir parengtame Draustinio tvarkymo plane naujų statinių statybos nėra numatytos, nepriklausomai nuo to, kad 2013 metais ginčo sklypai buvo pagrindinės žemės ūkio paskirties, o šiuo metu jų paskirtis pakeista į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų).

25. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnybos Sprendimas, kuriame nurodyta, jog nagrinėjamoje vietoje naujų statybų plėtra nėra numatyta, o savavališkos II grupės nesudėtingų statinių (4 saulės elektrinių) statybos turi būti likviduotos įstatymų nustatyta tvarka, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl netenkino ir išvestinio pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. spalio 4 d. prašymą dėl išvados pateikimo.

III. 26. Pareiškėja V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. spalio 4 d. prašymą dėl išvados pateikimo. Pareiškėja taip pat prašo prijungti prie bylos pareiškėjos prašymą Plungės rajono savivaldybei bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Pareiškėjos prašyme atsakovui buvo aiškiai nurodyta, kad prašoma išvados vadovaujantis nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojančiu Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu, kuris naujai reguliuos saugomų teritorijų žemės sklypų naudojimą, t. y. pareiškėja prašė pateikti išvadą ne tik pagal jos prašymo metu galiojančius teisės aktus, bet ir pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą bei įsigaliosiančias naujas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Todėl teismo sprendimas turėjo būti motyvuojamas nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojančiu Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, kurios buvo žinomos atsakovui pareiškėjos skundo pateikimo dieną. Pareiškėja teikė prašymą atsakovui siekdama įteisinti saulės elektrines pagal nuo 2020 metų galiojančius teisės aktus, nes iki 2020 metų birželio mėnesio Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2987-386/2019 iki 2020 m. birželio 30 d. yra pratęstas terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą. Šios aplinkybės buvo nurodytos tiek pareiškėjos prašyme atsakovui, tiek skunde teismui, tačiau teismas visiškai nenagrinėjo aukščiau nurodytų aplinkybių ir priėmė sprendimą, kuriame pateikti motyvai (pareigos įvykdyti privalomuosius nurodymus) nėra tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku;

27.2. Kai pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl išvados pateikimo (Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d.), Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 12 punkte buvo įtvirtintas draudimas įrengti saulės šviesos energijos elektrines, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje. Tuo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad leidžiama įrengti saulės šviesos energijos elektrines, saulės šilumos energijos kolektorius tik ant pastatų stogų ir (ar) pastatų fasadų, kurie nėra matomi nuo gamtos ir kultūros paveldo objektų (kompleksų), gatvės, kelio ar apžvalgos vietų (regyklų), turizmo trasų. Pastatuose ar sodybose, kurie yra kultūros paveldo objektai, šių inžinerinių statinių (įrenginių) statyba draudžiama. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo redakcijomis, kurios negaliojo nei tada, kai pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl išvados pateikimo, nei Sprendimo priėmimo dieną, nei įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. (pareiškėjos prašymo atsakovui pagrindas), nei galioja šiuo metu. Pareiškėja turi jai įstatymo suteiktą teisę įteisinti saulės elektrines pagal jų įteisinimo meto galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus. Šiuo atveju buvo selektyviai išrinktos įvairiais laikotarpiais galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, taip nepagrįstai pareiškėjai užkertant bet kokį kelią įteisinti jai priklausančias saulės elektrines. Dėl šių priežasčių kaip nepagrįsta teisės aktais turi būti vertinama teismo išvada, kad pagal bendrą nuostatą šio ginčo teritorijoje yra draudžiama statyti statinius, kurie nėra susiję su draustinio steigimo tikslais, kadangi nei šiuo metu, nei pareiškėjos prašymo pateikimo dieną atsakovui, nei Sprendimo priėmimo dieną tokia nuostata negaliojo;

27.3. Kreipiantis į teismą su prašymais pratęsti savavališkos statybos padarinius, niekada nebuvo slepiami ketinimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, saulės elektrines įteisinant tokiu būdu, kuris galimas pagal įteisinimo metu galiojančius teisės aktus. Vienas tokių būdų, numatytų Saugomų teritorijų įstatyme pareiškėjos kreipimosi į atsakovą metu – perkelti saulės elektrines ant gyvenamųjų pastatų stogų. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pratęsė terminą pareiškėjai pašalinti savavališkos statybos padarinius;

27.4. Bylos nagrinėjimo metu dar kartą pasikeitė Saugomų teritorijų įstatymo redakcija (galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.), pagal kurią nei saulės elektrinės, nei su saulės elektrinių statyba susiję draudimai šioje įstatymo redakcijoje nepaminėti. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 14 punkte galioja vienintelis draudimas susijęs su saulės elektrinės statybomis šio ginčo teritorijoje, t. y. draudimas įrengti saulės šviesos energijos elektrines ant pastatų, kurie yra kultūros paveldo objektai, stogų ir (ar) fasadų. Jokių kitų draudimų, susijusių su saulės elektrinių statybomis, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nėra įtvirtinta. Skundžiamame sprendime teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, nors šio ginčo pobūdis yra susijęs su pareiškėjos teise įteisinti saulės elektrines pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusius ir dabar galiojančius teisės aktus;

27.5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri detalizuojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, tačiau atsakovas Sprendime visiškai neužsiminė apie tai, kad 2020 metais pasikeitus Saugomų teritorijų įstatymo redakcijai ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo redakcijai, vienintelis draudimas susijęs su saulės elektrinių statyba ginčo teritorijose yra toks, kad draudžiama statyti saulės elektrines ant kultūros paveldo objektų fasadų ir stogų, nepaisant to, kad šių teisės aktų pakeitimų įstatymai jau buvo priimti, nors ir neįsiteisėję. Dėl šios priežasties, teismui pritarus atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės privalo būti likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka, tampa neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas pripažino, kad pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės yra šiandien pripažintinos kaip pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus negalinčios būti įteisintos. Atsakovui vienareikšmiškai konstatuojant, kad pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės privalo būti likviduotos ir nenurodant aplinkybių, jog pagal 2020 metais įsigaliojusius įstatymus, ginčo teritorijoje būtų galima įteisinti saulės elektrines, nepasiūlant jokių alternatyvių būdų, kurių pagrindu pareiškėja galėtų įteisinti jai priklausančias saulės elektrines, atsakovas pažeidė gero administravimo principą ir pareiškėjos pateikto prašymo neišnagrinėjo bei pateikė prielaidomis grįstą išvadą;

27.6. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėja į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtina, jog ginčo žemės sklypuose yra pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais. Tokiu būdu teismas ne tik nesivadovavo Nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, bet ir šią išvadą pagrindė itin prastos kokybės ortofoto nuotraukomis, iš kurių lygiai taip pat nesimato, kad pareiškėjai priklausančiuose žemės sklypuose yra įrengtos saulės elektrinės. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarydamas nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčo žemės sklypuose yra pastatytas gyvenamasis namas;

27.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi jokių galimybių perkelti saulės elektrines ant gyvenamojo pastato stogo, ypač atsižvelgiant į tai, jog pagal tuo metu galiojusią Saugomų teritorijų įstatymo redakciją, kai pareiškėja kreipėsi į atsakovą, galiojo nuostata, jog leidžiama įrengti saulės šviesos energijos elektrines, saulės šilumos energijos kolektorius tik ant pastatų stogų ir (ar) pastatų fasadų, kurie nėra matomi nuo gamtos ir kultūros paveldo objektų (kompleksų), gatvės, kelio ar apžvalgos vietų (regyklų), turizmo trasų;

27.8. Teismas netinkamai nustatė šios bylos nagrinėjimo ribas, nes sprendė ne atsakovo atsakymo į pareiškėjos prašymą pateikti atsakovo išvadą, kaip 2020 metais įteisinti saulės elektrines pareiškėjos žemės sklypuose teisėtumą ir pagrįstumą, o privalomojo nurodymo teisėtumą jo priėmimo metu;

27.9. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nesivadovavo elektrinių buvimo vietos savivaldybių bendrajame plane nustatyta minimų žemės sklypų paskirtimi – gyvenamosios paskirties žemės sklypai (valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bankų išrašai: Žemės sklypo naudojimo paskirtis – vienbučių ir dvibučių pastatų teritorijos), nepagrįstai ir neteisėtai palaikė nemotyvuotą, atsakovo prielaidomis pagrįstą poziciją, kad saulės elektrinės negalėtų būti įteisintos vadovaujantis inter alia (be kita ko, įskaitant) žemesnės galios nei įstatymas teisės aktais (Draustinio tvarkymo planu, t. y. ribojant pareiškėjos teisę į nuosavybę ne įstatymo, o įstatymus įgyvendinančio teisės akto pagrindu), todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

28. Pareiškėja papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo:

28.1. Kadangi Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 571 „Dėl Reiskių tyro valstybinio telmologinio draustinio rūšies pakeitimo ir Kamšos botaninio-zoologinio, Plinkšių, Raigardo, Reiskių tyro, Varduvos kraštovaizdžio valstybinių draustinių ribų planų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) yra pateiktos draustinio ribų schemos bei draustinio teritorijoje pažymėtos saulės elektrinės, tai Plungės rajono savivaldybė atlieka bendrojo plano korektūrą. Pareiškėja pateikė Plungės rajono savivaldybei prašymą Plungės rajono savivaldybės bendrajame plane, pareiškėjos žemės sklypuose numatyti iš atsinaujinančių išteklių energetikos objektus, t. y. jos saulės elektrines. Pareiškėja teigia, jog papildomas įrodymas buvo gautas bylą išnagrinėjus teisme ir teismui pasisakius dėl teritorijų planavimo dokumentų reikšmės šiam ginčui. Tokiu atveju jei teismas vertintų, kad pareiškėjos žemės sklypuose įrengtos saulės elektrinės turi būti numatytos Plungės rajono savivaldybės bendrajame plane, pagal pareiškėjos pateiktą prašymą tokia procedūra turėtų būti pradėta;

28.2. Nutarimo, kuriuo buvo pakeista Reiskių tyro draustinio rūšis ir patvirtintas ribų planas, naujame ribų plane yra nurodyta pareiškėjos įrengtų saulės elektrinių vieta (saulės elektrinės eksplikuotos plane). Prie Nutarimo projektą lydinčių dokumentų pridėtoje 2019 m. vasario 7 d. Tarnybos antikorupcinio vertinimo išvadoje nurodyta, jog, pakeitus Reiskių tyro draustinio rūšį ir patvirtinus ribų planą, žemės savininkams veiklos apribojimai nebus nustatomi, jokia iki šiol vykdyta veikla nėra uždraudžiama ar apribojama. Reiskių tyro kraštovaizdžio draustinio tvarkymo planas, individualūs draustinio nuostatai nėra parengti ir patvirtinti;

28.3. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. birželio 6 d. priėmė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, kurio aiškinamajame rašte teigiama, kad šio įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis įstatymas, o kituose įstatymuose nustatyti kiti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai nelaikytini specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir įstatymų suderinamumo, šiuo įstatymo projektu siūloma nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, susieti šių sąlygų apibrėžtį su įstatymo projekte nurodytomis teritorijomis, nurodyti šias konkrečias teritorijas aiškiai įvardijant, kokiais dokumentais ir kokiomis sąlygomis jos gali būti nustatomos ir nuo kada šiose teritorijose taikomos atitinkamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (jas taikant ribojama ūkinė ir (ar) kitokia veikla). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, kituose teisės aktuose nustatytos ūkines veiklas ribojančios nuostatos buvo perkeltos į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, tame tarpe ir iš Saugomų teritorijų įstatymo. Teismas nesivadovavo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo normomis, tuo pažeisdamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nors minėtas įstatymas jau galiojo sprendimo priėmimo metu;

28.4. Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos nuo 2013 metų ne kartą keitėsi, tačiau nei vienoje redakcijoje nebuvo nustatytas draudimas statyti saulės elektrines privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai, todėl nekonkretizavus apribojimų ir jų nepagrindus negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones. Atsižvelgiant į tai, jog jokiame įstatyme nėra nustatytas draudimas statyti saulės elektrines, jokie galiojantys teritorijų planavimo dokumentai tokių draudimų taip pat nenustato, teismas privalėjo pagrįsti savo sprendimą imperatyvia įstatymo nuostata, kuri draudžia būtent saulės elektrinių statybą, bet to nepadarė;

28.5. Saulės elektrinės buvo pastatytos vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies reikalavimais. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiosios naudojimo sąlygos sklypui yra taikomos nuo šių sąlygų įregistravimo į Nekilnojamojo turto registrą dienos (saulės elektrinių pastatymo metu jokie apribojimai Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruoti). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 11 straipsnyje reglamentuota pareiga informuoti žemės sklypo savininką apie jo sklypui nustatytus ir taikomus apribojimus registruotu laišku, tačiau pareiškėja jokio pranešimo šiuo klausimu nėra gavusi, todėl teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, nes nepasisakė ir netaikė paminėto teisinio reguliavimo, netyrė ir nevertino viešojo administravimo subjekto atsakovo veiksmų ir sprendimų, kurie privalėjo būti revizuoti vadovaujantis pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, taigi teismas priėmė sprendimą neatitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų;

28.6. Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad statinys, tai nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinėje esantys moduliai ir jų generuojamai galiai priskiriami technologiniai įrenginiai yra kilnojamieji daiktai, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar saulės šviesos elektrinių įrengimui taikytinas Statybos įstatymas, atsižvelgiant ir į tai, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos nereikalauja saulės elektrinių įrengimui keisti žemės naudojimo paskirties, rengti detaliųjų planų ir keisti bendrojo plano sprendinių, nereikalaujamas ir leidimas statyti, tačiau šio teisinio reguliavimo neaiškino ir juo nesivadovavo nei teismas, nei atsakingi viešojo administravimo subjektai.

29. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Tiek iki 2020 m. sausio 1 d., tiek ir šiuo metu galiojančioje Saugomų teritorijų įstatymo redakcijoje statinių statybas reglamentuoja imperatyvios nuostatos, t. y. Saugomų teritorijų įstatyme buvo ir yra aiškiai apibrėžta, kokios ir kur yra leidžiamos statinių statybos. Saugomų teritorijų įstatymas išimčių nenumatė ir nenumato. Nenumatomos išimtys ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme;

30.2. Faktinė situacija pareiškėjos sklypuose yra tokia, kad juose de facto nėra sodybos pastatų: gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų. Šį faktą Tarnyba konstatavo dar 2013 metais. Patikrinus pakartotinai, situacija buvo tokia pati ir 2019 metais, kai Tarnyba rengė išvadą pareiškėjai. Tą patvirtina prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedama naujausia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ortofoto nuotrauka. Todėl pareiškėjos teiginiai apie gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą minėtame sklype, ant kurio ji planuoja perkelti saulės elektrines, neatitinka faktinės situacijos. Nors Nekilnojamojo turto registre matyti, kad pastatai teoriškai „egzistuoja“, t. y. išraše jie nėra išbraukti, tačiau to paties Nekilnojamojo turto registro sklypų brėžiniuose pastatų nėra. Todėl akivaizdu, kad perkelti saulės elektrines ant neegzistuojančių statinių neįmanoma. Kita vertus, Tarnyba jau yra pareiškėjai nurodžiusi, jog net ir numačius nagrinėjamuose žemės sklypuose sodybos, turinčios atitikti tradicinės etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo principus (kaip įtvirtinta Saugomų teritorijų įstatyme), statybos galimybes, tokių dydžių (esamų) savavališkai pastatytų saulės elektrinių, kurios yra ne įrenginiai, montuojami ant statinių, o atskiri keturi II grupės nesudėtingieji statiniai (visų esamų elektrinių galingumas yra net apie 120 kW), perkėlimas ant pastatų, tikėtina, iš esmės būtų neįmanomas;

30.3. Tarnyba nuo 2013 metų nuosekliai laikosi pozicijos, kad saulės elektrinės pareiškėjos žemės sklypuose turi būti nugriautos, nes tokių statinių buvimas prieštarauja ir prieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, joms įteisinti nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl nėra suprantami ir nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog Tarnyba „nepasiūlė būdų įteisinti“ savavališką statybą, bei tai, jog pareiškėja nuosekliai siekė ir siekia pašalinti savavališkas statybos pasekmes, suprojektuojant ir įrengiant saulės elektrines tokiu būdu, jog jos atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus, kreipėsi į teismą su prašymais pratęsti savavališkos statybos šalinimo terminą;

30.4. Statinių galimybes valstybės saugomose teritorijose (nagrinėjamu atveju – Draustinyje) reglamentuoja pirmiausiai Saugomų teritorijų įstatymas, bet ne įstatymus įgyvendinantys teisės aktai. Saulės elektrinės priskiriamos II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Šie statiniai nėra sodybos priklausiniai (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 55 p.). Kadangi saulės elektrinės nėra sodybos priklausiniai, todėl žemės naudojimo būdas vienbučių ir dvibučių pastatų teritorijos, įtvirtintas Įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, nėra sietinas su saulės elektrinių statyba;

30.5. Veikla valstybiniuose draustiniuose reglamentuojama tiek įstatymais, tiek ir vadovaujantis jais parengtais ir patvirtintais planavimo dokumentais. Skirtingai nei pareiškėja teigia skunde, šiuo atveju tiek įstatymuose, tiek ir Draustinio tvarkymo plane neleidžiama statyti būtent naujų statinių, nenumatytose vietose (saulės elektrinės yra II grupės nesudėtingieji statiniai, o ne įrenginiai, montuojami, pavyzdžiui, ant pastatų stogų). Tarnyba nuosekliai laikosi pozicijos, kad galimybės Draustinyje statyti saulės elektrines, jomis užstatant tuščius (statiniais neužstatytus) žemės plotus, teisės aktai nenumato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 29 d. rašto Nr. (3)-V3-1274(7.8) „Dėl išvados pateikimo” teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

32. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjos teikiamus naujus įrodymus dėl pasiūlymų Plungės rajono bendrojo plano korektūrai bei kreipimosi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes jie nėra reikšmingi šio ginčo išsprendimui. Be to, pabrėžtina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o pareiškėjos pateiktas 2021 m. sausio 12 d. prašymas parengtas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

34. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

35. Taigi vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009; 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-492/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.). Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017; 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017 ir kt.).

36. Byloje nustatyta, kad V. R. 2019 m. spalio 4 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame pateikė klausimą, ar žemės sklypuose (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), galima projektuoti ir statyti statinius bei ant jų perkelti esamas saulės elektrines ir, ar būtų laikoma, jog V. R. tokiu būdu tinkamai pašalino savavališkos statybos padarinius ir taip galėtų įteisinti jai priklausančias saulės elektrines. Išnagrinėjusi šį prašymą, ginčijamu sprendimu Tarnyba informavo pareiškėją, kad toks perkėlimas (statybos) yra neįmanomas, o savavališkos II grupės nesudėtingų statinių (4 saulės elektrinių) statybos turi būti likviduotos įstatymų nustatyta tvarka.

37. Visų pirma pažymėtina, jog atsakovas 2019 m. spalio 29 d. raštu Nr. (3)-V3-1274(7.8) „Dėl išvados pateikimo” išsamiai ir motyvuotai atsakė V. R. į jos prašyme suformuluotus klausimus, ką patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. Tuo tarpu pareiškėja, vadovaudamasi pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, siekia, kad atsakovas pateiktų jai palankų situacijos vertinimą / aiškinimą.

38. Iš esmės V. R. prašyme, adresuotame Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, prašė paaiškinti, ar atitinkamuose žemės sklypuose galima projektuoti ir statyti statinius bei ant jų perkelti esamas saulės elektrines ir, ar būtų laikoma, jog V. R. tokiu būdu tinkamai pašalino savavališkos statybos padarinius ir taip galėtų įteisinti jai priklausančias saulės elektrines, t. y. nuomonės / konsultacijos. Kaip matyti iš atsakovo pateikto atsakymo ir pareiškėjos šioje byloje ginčijamo rašto turinio, V. R. raštu tik buvo informuota apie tai, kad nagrinėjamoje vietoje naujų statybų plėtra nėra numatyta, o savavališkos II grupės nesudėtingų statinių (4 saulės elektrinių) statybos turi būti likviduotos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi skundžiamu raštu pareiškėjai nenustatomos jokios teisės ar pareigos, juo neišreiškiamas joks viešojo administravimo subjekto valinis sprendimas, šiuo raštu ji tik informuojama apie tam tikras aplinkybes (faktines ir juridines), tačiau akivaizdu, kad joks galutinis bei teisines pasekmes sukeliantis sprendimas jos atžvilgiu minėtu raštu nėra priimtas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 29 d. raštas Nr. (3)-V3-1274(7.8) „Dėl išvados pateikimo” yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo nėra priimtas joks viešojo administravimo subjekto valdingo pobūdžio nurodymas ar patvarkymas. Minėtas raštas negali būti prilyginamas viešojo administravimo subjekto atsisakymui atlikti tam tikrus veiksmus arba vertinamas kaip neigiama išvada, sukelianti juridines pasekmes.

39. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, o konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį Nr. AS442-505/2009). Taigi išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet paprastai negali būti pagrindas administracinę bylą nutraukti. Nutraukiant bylą, negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialiosios teisės normos nustato asmeniui, kuris kreipiasi į teismą su tam tikru reikalavimu, teisinių pasekmių atsiradimą. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir byloje priimant sprendimą. Sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-646/2013). Administracinė byla gali būti nutraukta tik išimtiniais atvejais, kai skundo priėmimo stadijoje yra akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi V. R. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tačiau priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 29 d. raštą Nr. (3)-V3-1274(7.8) „Dėl išvados pateikimo” ir įpareigoti ją atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė