2013-09-30 Nr. AB-5538-3-61-3-02325-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1018/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02325-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antano paslauga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antano paslauga“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Antano paslauga“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Antano paslauga“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriame prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. ATK2-152/12, kuriuo jam paskirta 500 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo pažeidimą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, ir bylą nutraukti.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d., 22.45 val., pagal kasos kvitą pareiškėjo technologė-gamybos vadovė R. J. pardavė alkoholinius gėrimus pilietei K. K. Gėrimai buvo parduoti pardavimo vietoje atidarytoje pakuotėje ir pateikti vartoti vietoje. Pareiškėjo turimoje licencijoje Nr. 194 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas yra vartoti vietoje ir išsinešti. Be to, kavinėje yra staliukai, tačiau alkoholinius gėrimus iš patalpos išsinešė pati pirkėja, todėl teisės pažeidimą padarė ji. Pirkėja taip pat kartu su alkoholiniais kokteiliais pirko ir karštą patiekalą, kuris buvo patiektas kavinėje vienkartiniuose induose. Klientės įsigyti alkoholiniai kokteiliai nėra pilstomi į stiklines, o geriami iš buteliukų per šiaudelį, todėl pareiškėjo atstovė negalėjo žinoti, kad alkoholiniai kokteiliai iš kavinės bus išsinešti.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-20) su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d. patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje, Kopų g. 5 A, Palanga, po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui. 2012 m. liepos 10 d., 22:45 val. pagal kasos kvitą 0045 pilietei K. K. buvo parduoti du alkoholiniai gėrimai „MIX Lollipop“ ir „MIX Vodka & Green Apple/ Cactus“. Šių gėrimų kamštelius atsuko pareiškėjos atstovė technologė-gamybos vadovė R. J., o pirkėja gėrimus iš kavinės išsinešė. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatyta, kad prekiauti nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, draudžiama.

Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pažeidimo padarymui nustatyti pakanka, kad alkoholiniai gėrimai būtų parduoti draudžiamu laiku nuo 22 iki 8 valandos ir tai yra pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Licencija, kuria leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje ir išsinešimui kavinėje, suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tik nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu, nepažeidžiant teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Nors pareiškėjui licencija išduota 1998 m. birželio 26 d., t. y. iki Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2011-12-31, Nr. 165-7859) priėmimo ir paskelbimo dienos, tačiau jis privalo laikytis aktualių teisės aktų reikalavimų ir neprekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) išsinešimui. Nustatyta, kad pirkėjai kartu su alkoholiniais gėrimais buvo parduotas ir maistas vienkartiniuose induose išsinešimui, todėl pareiškėjo atstovė negalėjo nesuprasti, kad alkoholiniai gėrimai įsigyti taip pat išsinešimui.

Pareiškėjas viešojo maitinimo vietoje vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti skirtoje vietoje, o išsinešimui ir, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartojimui vietoje. Atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 81–84) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2012 m. liepos 10 d. surašė patikrinimo protokolą Nr. ATK2-192 (b. l. 24-26), nurodydamas, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje, Kopų g. 5A, Palanga, 2012 m. liepos 10 d., apie 22.35 val. K. K. nusipirko alkoholinių gėrimų („MIX Lollipop“ bei „Mix Vodka&Green Apple/Cactus“, 5 proc. alk. Tūrio) (b. l. 68-72) ir, įsidėjusi juos į rankinę, išėjo iš kavinės (b. l. 73, 74). Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytos tvarkos pažeidimą 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. ATK 2-152/12 paskyrė pareiškėjui 500 Lt baudą (b. l. 43-45). Pareiškėjo kaltę atsakovas pagrindė K. K. paaiškinimais, kuri nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d. apie 22.40 val. kavinėje, adresu Kopų g. 5 A, Palanga, pirko alkoholinius kokteilius atsuktoje taroje ir juos išsinešė (b. l. 27), taip pat šioje kavinėje technologe-gamybos praktikos vadove dirbančios R. J. paaiškinimais, kuri nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d. apie 22.40 val., mergina bare pirko karštą maistą ir atidarytoje taroje alkoholinius kokteilius, sakė, kad ji valgys vietoje (b. l. 28), Departamento 2012 m. rugpjūčio 7 d. posėdžio protokolu Nr. 2-152/12, pareiškėjo direktorės G. D. paaiškinimais, kad pirkėja kavinėje pirko maistą ir alkoholinius gėrimus, kuriuos išsinešė su savimi, nors ir buvo įspėta alkoholinius gėrimus suvartoti vietoje (b. l. 37-38). Atsakovas, skirdamas nuobaudą, taip pat rėmėsi 2012 m. liepos 10 d. kasos kvitu, iš kurio matyti pirkimo laikas – 22.40 val. (b. l. 70-72).

Teismo posėdyje liudytoja K. K. parodė, kad 2012 m. liepos 10 d., apie 22.40 val., kavinėje, adresu Kopų g. 5 A, Palanga, pirko du alkoholinius kokteilius. Pardavėja prie kasos atsuko butelius, bet kamštelius jai atidavė, todėl ji, užsukusi butelius, įsidėjo juos į rankinę ir išsinešė iš patalpos. Nurodė, kad niekas jos neįspėjo, jog butelių išsinešti negalima.

Liudytoja J. T. parodė, kad 2012 m. liepos 10 d., apie 22.35 val., į pareiškėjui priklausančią kavinę, Kopų g. 5A, Palanga, įėjusi pirkėja – K. K., nusipirko kelis butelius alkoholinių gėrimų („MIX Lollipop“ bei „Mix Vodka&Green Apple/Cactus“, 5 proc. alk. Tūrio) ir, būdama prie kasos, įsidėjo juos į rankinę. Kitoje kavinės patalpoje, prie baro, nusipirkusi sumuštinį, išėjo iš kavinės.

Liudytoja V. L. parodė, kad 2012 m. liepos 10 d., pareiškėjui priklausančioje kavinėje, adresu Kopų g. 5A, Palanga, apie 22.35 val., K. K. įsigijo du butelius alkoholinių gėrimų, būnant prie kasos aparato, įsidėjo juos į rankinę ir išsinešė su savimi.

Šias teismo posėdyje liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtino kartu su atsakovo darbuotojomis pareiškėjo kavinėje 2012 m. liepos 10 d. patikrinimą atlikęs Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas A. Š. (b. l. 63).

Byloje surinktų įrodymų visuma – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. liepos 10 d. patikrinimo protokolas Nr. ATK2-192, 2012 m. liepos 10 d. kasos kvitas, Palangos miesto Policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko A. Š. 2012 m. lapkričio 21 d. tarnybinis pranešimas, pareiškėjo direktorės G. D. ir pareiškėjo darbuotojos R. J. paaiškinimai, liudytojų K. K., J. T. ir V. L. duoti parodymai teismo posėdžio metu, leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjui, turinčiam Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotą 1998 m. birželio 26 d. licenciją Nr. 194 (b. l. 35) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais jam priklausančioje kavinėje, adresu Kopų g. 5A, Palanga, po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, kurie buvo išsinešti, t. y. 2012 m. liepos 10 d., apie 22.40 val., pareiškėjo kavinėje atsuktoje taroje K. K. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, butelių kamštelius atiduodant pirkėjai, kuriuos ji užsuko prie kasos ir, susidėjusi butelius į rankinę, išėjo iš patalpos. Tuo būdu pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo18 straipsnio 3 dalies 12 punkte (2012 m. sausio 1 d. redakcija) nustatytos tvarkos pažeidimą.

Pareiškėjas neneigia faktinių aplinkybių, kad jam priklausančioje kavinėje dirbanti darbuotoja po 22 val. pardavė du butelius alkoholinių gėrimų, tačiau byloje esančių įrodymų visuma paneigia jo argumentą, kad pardavėja negalėjo žinoti, jog pirkėja šių gėrimų kavinėje nevartos. Kadangi pareiškėjui priklausančioje kavinėje alkoholį įsigijęs asmuo jo kavinėje nesuvartojo, o išsinešė, reikalavimo nuo 22 val. iki 8 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik vartoti vietoje nebuvo laikomasi, nors alkoholis parduotas atidarytoje pakuotėje. Šios įstatymo normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. – atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje. Įstatymo leidėjas nenustatė, kokių priemonių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad šis įstatymo reikalavimas būtų įvykdytas. Tai paliekama įmonių nuožiūrai. Svarbu, kad įstatymo būtų laikomasi, jis nebūtų pažeidžiamas. Nors pareiškėjui licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje ir išsinešti kavinėje išduota dar iki Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais 22-8 val. įsigaliojimo, tačiau asmuo privalo laikytis aktualių teisės aktų reikalavimų ir tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pareiškėjas neužtikrino reikalavimo, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Toks užtikrinimas privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą.

Teismas nusprendė, kad pažeidimas įrodytas, pareiškėjui paskirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus ir yra objektyvi, todėl atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. ATK2-152/12 paliko nepakeistą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

III. Pareiškėjas UAB „Antano paslauga“ apeliaciniu skundu (b. l. 86–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas šiais argumentais:

1. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad teismo posėdyje liudytoja K. K. parodė, jog niekas jos neįspėjo, kad butelių išsinešti negalima, tačiau teismo posėdžio metu liudytoja K. K. teigė, kad ji neprisimena, ar ją įspėjo, kad būtina suvartoti vietoje, ar ne. Taip pat parodė, jog galimai buvo toks įspėjimas, tačiau ji tiksliai neatsimena ir konkrečiai pasakyti negali. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad liudytoja J. T. parodė, jog 2012 m. liepos 10 d., apie 22.35 val., į pareiškėjui priklausančią kavinę, Kopų g. 5A, Palanga, įėjusi pirkėja K. K. nusipirko kelis butelius alkoholinių gėrimų ir, būdama prie kasos, įsidėjo juos į rankinę; kitoje kavinės patalpoje, prie baro, nusipirkusi sumuštinį, išėjo iš kavinės. Tačiau paklausus liudytojos teisme, kur ji buvo tariamo teisės pažeidimo metu, liudytoja atsakė, kad kavinės viduje nebuvo, o viską stebėjo per langą, kas buvo kalbama prie baro negirdėjo. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad liudytoja V. L. parodė, jog 2012 m. liepos 10 d., pareiškėjui priklausančioje kavinėje, adresu Kopų g. 5A, Palanga, apie 22.35 val., K. K. įsigijo du butelius alkoholinių gėrimų, būdama prie kasos aparato, įsidėjo juos į rankinę ir išsinešė. Uždavus tą patį klausimą kaip ir liudytojai J. T., kur ji buvo tariamo teisės pažeidimo metu, liudytoja atsakė, kad kavinės viduje nebuvo, o viską stebėjo per langą, kas buvo kalbama prie baro taip pat negirdėjo. Atsižvelgus į tai, kyla pagrįstų abejonių ar liudytojos J. T. ir V. L. galėjo susidaryti objektyvią ir išsamią įvykio analizę, kadangi jos abi nebuvo kavinės viduje, o stebėjo iš lauko pro kelis langus, apie 20 m atstumu nuo pardavimo vietos, o apie 22.35 val. jau buvo sutemę ir matomumas buvo sumažėjęs. Taip pat jos negirdėjo, kas buvo kalbama pardavimo vietoje. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojų J. T. ir V. L. duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.

2. Taip pat kritiškai turėtų būti vertinamas ir Palangos miesto Policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko A. Š. tarnybinis pranešimas, kadangi šis pranešimas buvo surašytas 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po tariamo teisės pažeidimo. Be to, tarnybinis pranešimas buvo pateiktas tik prieš pat teismo posėdį. Teismo posėdžio metu viršininkas A. Š. nebuvo apklaustas. Todėl minėtas nutarimas turėtų būti vertinamas kritiškai.

3. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir pareiškėjo direktorės G. D. bei pareiškėjo darbuotojos R. J. paaiškinimais. Tačiau UAB „Antano paslauga“ direktorė nėra ir niekuomet nebuvo G. D. Pareiškėjo direktorė yra ir buvo G. D.. Pareiškėjo atstovės G. D. paaiškinime išdėstyta, kad visi darbuotojai raštu yra įspėti, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. turi būti parduodami vartoti vietoje ir tik atidarytoje pakuotėje. R. J. savo rašytiniame pasiaiškinime išdėstė, jog merginai pasakius, kad valgys vietoje, karštą maistą pašildė, o alkoholinius gėrimus pateikė vartoti vietoje. Nors šie paaiškinimai taip pat teismo vertinti, kaip įrodantys pareiškėjo kaltę, tačiau priešingai, minėti paaiškinimai paneigia tariamo teisės pažeidimo buvimo faktą.

4. Teismas, remdamasis Departamento išdėstytais argumentais, klaidingai formuoja teismų praktiką, pripažindamas, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą imperatyvia teisės norma, o pažeidimo sudėtį formalia. Kadangi yra padaryta išimtis, kuomet alkoholiu po 22 val. galima prekiauti ir išimčių yra ne viena, t. y. parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, todėl turi būti aiškinamasi, ar ūkio subjektas tikrai padarė teisės pažeidimą, ar jis turėjo galimybę užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui ir ar tas teisės pažeidimas pažeidžia teisės normas ir kokia apimtimi. Neužtenka konstatuoti, kad alkoholiniai gėrimai po 22 val. buvo parduoti. Juo labiau, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui, šiuo atveju viešojo maitinimo įmonėms, pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų verslo modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 24 d. nutarimas). Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartojimui vietoje, yra kiekvieno ūkio subjekto diskrecijos teisė.

5. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų dėl Departamento bylos kolegialaus organo nagrinėjimo sudėties teisėtumo. Atvykęs į bylos nagrinėjimą nurodytu laiku ir adresu, bei pateikęs asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas buvo palydėtas į posėdžių salę. Tuomet į salę atėjo trys moterys, kurios neprisistatė. Viena iš jų pranešė, kas atvyko į posėdį, o kitos dvi moterys klausinėjo apie aplinkybes, išdėstytas protokole. Nutarimą pasirašė tik direktoriaus pavaduotoja G. B., tačiau kitų dviejų moterų nei vardų, nei pavardžių nepaminėta. Todėl neaišku, kas iš tiesų nagrinėjo bylą ir priėmė tokį nutarimą. Departamentas atsiliepime į skundą rėmėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento darbo reglamentu ir Kontrolės skyriaus nuostatomis dėl kolegialios sudėties ir teigė, kad vyriausieji specialistai tiesiogiai vykdo jiems pavestas funkcijas. Tačiau Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2475 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę šios tarnybos direktorius ir jo pavaduotojai. Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar administracinė byla buvo išnagrinėta teisėto kolegialaus organo.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95–100) su juo nesutinka, prašo atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismo posėdžio metu pateiktais liudytojų parodymais, atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos tvarką draudžiamu metu, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tuo tarpu pareiškėjo daromos išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui ir taikymui, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos. Aplinkybė, kad pareiškėjas laikosi kitokio požiūrio į ginčo dalyką nei pirmosios instancijos teismas savaime dar nereiškia, kad teismo sprendimas yra naikintinas.

2. Pareiškėjo argumentas, kad teismo posėdžio metu liudytoja K. K. teigė, jog ji neprisimena, ar ją įspėjo, ar ne, nėra pagrįstas. Posėdžio metu liudytoja K. K. nurodė, kad niekas jos neįspėjo. Be to, patikrinimo metu ir pati pareiškėjo atstovė vadovė R. J. nurodė, kad „Po to jai pardavė du alkoholinius kokteilius buteliuose ir, atidariusi butelius, padavė merginai. Buvo garantuota, kad ji atsisės bare prie stalelio, todėl toliau aptarnavo kitą pirkėją“, nenurodydama, kad pirkėją įspėjo. Kita vertus, ši pareiškėjo pozicija niekaip nepanaikina aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo išsinešti iš jam priklausančios prekybos vietos ir nevartojami vietoje. Apelianto pirminis skundas, kuriame neginčijamas alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas iš kavinės patalpų, o tik keliamas pirkėjos K. K. atsakomybės klausimas, patvirtina aplinkybę dėl alkoholinių gėrimų išsinešimo fakto.

3. Svarbus vertinamasis kriterijus, konstatuojant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, yra įmonės vykdomos funkcijos de facto identifikacija, ar ji vykdo prekybinę funkciją (parduotuvės ir pan. funkcija), ar viešojo maitinimo funkciją (kavinės, baro ir pan.). Bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 445, 24 punkte numatyta ūkio subjekto pareiga, atsižvelgiant į paslaugos rūšį, teikiant paslaugas, veikti laikantis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų. Prekyba ir viešasis maitinimas yra atskiros veiklos rūšys, kurioms išduodamos skirtingos licencijos ir kurių organizavimui taikomi skirtingi reikalavimai. Pareiškėjui vykdant viešojo maitinimo funkciją, privaloma kurti tokį įmonės įvaizdį, kuris atitinka viešojo maitinimo įmonei keliamus standartus, t. y. visų pirma vykdyti visuotinai žinomą viešojo maitinimo funkciją (maisto ruošimas, gaminimas, realizavimas, alkoholinių gėrimų pardavimas mililitrais, jų pilstymas į stiklines ir pan.), teikiant viešojo maitinimo paslaugas, laikytis nusistovėjusios praktikos (atmosferos kūrimas, klientų aptarnavimo standartai ir pan.). Kaip visa tai bus sukuriama konkrečioje viešojo maitinimo vietoje, yra įmonės ir jos atstovų pastangų rezultatas.

4. Pats Alkoholio kontrolės įstatymas numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai, parduodami atidarytoje pakuotėje, užtikrinant jų vartojimą tik vietoje. Jeigu ūkio subjektas negali užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, jis įstatymu yra imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti. Nagrinėjamu atveju tiek licencijos gavėjas, tiek kavinėje dirbantys darbuotojai privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis. Šiuo atveju, viena mergina įsigijo du butelius alkoholinių kokteilių „MIX Lollipop“, „MIX Vodka & Green Apple/ Cactus“, kurių tara buvo atidaryta, tačiau pirkėja šiuos gėrimus išsinešė nekliudomai. Akivaizdu, kad pareiškėjas neužtikrino įstatyme numatyto imperatyvo, kadangi alkoholiniai gėrimai buvo išsinešti iš pareiškėjui priklausiančios prekybos vietos draudžiamu metu. Atsakovo pozicija ir pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (administracinėje byloje A444-326/2013). Nagrinėjamu atveju, Apelianto pasirinktos priemonės (alkoholinio gėrimo pakuotės atidarymas, pirkėjų supažindinimas su nauja Alkoholio kontrolės įstatymo redakcija) nebuvo efektyvios ir neužtikrino Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymosi.

5. Remiantis 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Nr. C-544/10 (Deutsches Weintor e G prieš Land Rheinland-Pfalz), 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu byloje Nr. C-210/03 (Swedish Match), 1997 m. balandžio 15 d. sprendimu byloje Nr. C-22/94 Irish Farmers Association ir kt. ir 2003 m. liepos 10 d. sprendimu byloje Nr. C-20/00 ir C-64/00 Booker Aauaculture ir Hydro Seafood, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra uždrausta alkoholinių gėrimų prekyba apskritai, o tik aiškiai apibrėžtu laiku nustatyti prekybos ribojimai (vartojimui vietoje), siekiant įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymu įtvirtintus tikslus.

6. 2011 m. spalio 11 d. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte (Nr. XIP-744(2)) nurodyta, kad įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Iš to seka, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyto draudimo pažeidimo faktas, t. y. alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas, yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą.

7. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618, 32 punktas numato, kad licencijų turėtojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių prekybos alkoholio produktais tvarką. Jeigu pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, kai įstatymu buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, tačiau iškeldamas savo individualius komercinius interesus prieš įstatymą ir viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus, pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus.

8. Atmestini pareiškėjo motyvai, neva teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų dėl atsakovo bylą nagrinėjusio kolegialaus organo sudėties teisėtumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. ATK2-152/12 bei 2012 m. rugsėjo 27 d. atsiliepime į skundą Nr. S-(4.3-3)-2626 išdėstytais detaliais ir išsamiais motyvais, jų nekartojo ir tai nėra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ar neteisėtas. Įvertinęs, išdėstytų motyvų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „<...> remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teismas vertina, kad pažeidimas įrodytas, pareiškėjai skirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus ir yra objektyvi, todėl pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsakovės Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012-08-07 nutarimą Nr. ATK2-152/12 palikti nepakeistą (LR ABTĮ 57 str.)“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl sankcijos dėl pažeidimo, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte, paskyrimo teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. ATK 2-152/12 dėl 500 Lt baudos paskyrimo, pareiškėjui neįvykdžius AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo vartoti parduotus alkoholinius gėrimus prekybos vietoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte buvo nustatyta, kad draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šioje normoje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 išaiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto taikymą, kuris yra aktualus nagrinėjamam ginčui šioje byloje.

Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad „mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atskleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį“.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Kopų g. 5A, Palangoje, 2012 m. liepos 10 d., apie 22.35 val. K. K. nusipirko alkoholinių gėrimų („MIX Lollipop“ bei „Mix Vodka&Green Apple/Cactus“, 5 proc. alk. Tūrio) ir, įsidėjusi juos į rankinę, išėjo iš kavinės. Nustačius šią faktinę aplinkybę, atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, ar yra įrodyta jo kaltė, kuri yra privaloma taikant ekonominę sankciją.

Kadangi įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytose pakuotėse ir tik vartoti vietoje būtų įvykdytas, todėl tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-370/2013). Nagrinėjamu atveju liudytoja K. K. patvirtino, kad kavinėje jai pardavė 2 butelius alkoholinių gėrimų atsuktais kamšteliais, tačiau kavinėje jai atidavė kamštelius, kuriais ji užsuko butelius ir išsinešė iš kavinės patalpų. Šios aplinkybės patvirtina, kad kavinės darbuotoja sudarė sąlygas alkoholinių gėrimų išsinešimui, o ne jų vartojimui vietoje. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kavinėje nebuvo imtasi efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatymo18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo laikymasis, todėl sankcija pareiškėjui paskirta pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su padarytomis išvadomis ir iš naujo surinktų įrodymų turinio nevertina.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antano paslauga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas