2019-08-28 Nr. AB-16350-3-61-3-01557-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5131-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01557-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir užsienietis, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-44 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje kyla grėsmė jo gyvybei, nes dėdė (tėčio brolis) jį gali nužudyti dėl tariamo konflikto tarp jo ir dėdės žmonos, kuri jo nemėgsta. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Migracijos departamento 2019 m. balandžio 8 d. išvada dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-13)13PR-44RN (toliau – Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas Italijoje 2017 m. kovo 7 d. buvo daktiloskopuotas kaip prieglobsčio prašytojas ir susisiekus su tarnybomis nurodyta, jog jam išduotas leidimas gyventi dėl humanitarinių priežasčių, galiojantis iki 2019 m. gruodžio 20 d. Taip pat buvo pateikta 2017 m. liepos 22 d. Tarptautinės apsaugos prašymą pateikusių užsieniečių pareiškimų protokolo kopija, kurioje nurodyta pareiškėjo gimimo data – (duomenys neskelbtini). Valstybinės teismo medicinos tarnyba atlikto medicinos kriminalistikos laboratorijos tyrimą, siekiant nustatyti užsieniečio biologinį amžių. 2019 m. balandžio 3 d. specialisto išvadoje Nr. MK-O 43/2019 (1) nurodomas biologinis pareiškėjo amžius – 24 metai (+/-4 metai).

2.2. Migracijos departamentas Išvadoje nurodė, jog įvertindamas Italijos migracijos tarnybų pateiktus duomenis, t. y., kad pareiškėjas daktiloskopuotas 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. liepos 22 d. jam išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, pareiškėjo pasakojimą, jog jis į Italiją atvyko 2018 m., atmetė ir toliau nevertino, konstatuodamas, kad į Italiją pareiškėjas atvyko 2017 m. Atsakovas Išvadoje taip pat nurodė, kad bendri pareiškėjo pasakojimo elementai – gyvenimas be tėvų, konfliktas su dėdės žmona, grasinimas nužudyti, pabėgimas – išlieka tokie patys, tačiau įvykių bei epizodų detalės, kontekstas bei priežastinis ryšys tarp jų skiriasi, dėl ko atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas yra improvizacinio pobūdžio, neparemtas, arba paremtas tik iš dalies, jo asmenine patirtimi. Pasakojimas apie konfliktą su dėde atmestas dėl patikimumo stokos, konstatuojant, kad pareiškėjas nepagrindė baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje.

2.3. Atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, savo amžių preliminariai nustatė iš motinos pasakojimo. Paklaustas apie neatitikimą tarp Italijos tarnybų pateiktų duomenų apie jo biologinį amžių bei jo pateikto amžiaus Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas paaiškino, kad nustatyti jo amžiui nebuvo skirta ekspertizė ir jį išgelbėjus iš valties pakrančių tarnybos Italijoje pareigūnai savo nuožiūra užrašė jo amžių dokumentuose. Pasisakydamas dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorijos tyrimo, pareiškėjas paaiškino, kad buvo išvestas vidurkis (svyravo nuo 13 m. iki 24 m.), kartu Išvadoje nurodytas ir preliminarus 4 metų nuokrypis, t. y., pareiškėjo amžius 20–24 m.

2.4. Vertindamas pareiškėjo parodymus, duotus apklausos metu, atsakovas turėjo atsižvelgti į faktą, kad pareiškėjas yra baigęs vos 5 klases, kas galėjo įtakoti painiojimąsi datose, t. y. turėjo būti įvertintas jo išsilavinimas ir gebėjimas formuluoti mintis, kartu pažymint, kad pats atsakovas Išvadoje konstatuoja bendrų elementų – gyvenimo be tėvų, konflikto su dėdės žmona, grasinimo nužudyti, pabėgimo bei pasakojimo apie kelionę iš kilmės šalies į Italiją – nuoseklumą. Konfliktas su dėdės žmona nebuvo vienkartinis, ji manipuliuodama dėde, ne kartą juos iniciavo, dėl ko nukentėdavo pareiškėjas. Dėdė jam ne kartą grasino, tačiau paskutinis kartas – grasinimas nužudyti – lėmė jo apsisprendimą pabėgti iš namų. Pareiškėjui nebuvo leidžiama išeiti iš dėdės namų, t. y. jis turėjo nuolat dirbti ir prižiūrėti ūkį, toliau šios teritorijos jam buvo draudžiama eiti, jautė nuolatinį maisto stygių, prieš jį buvo smurtaujama. Atsakovas pareiškėjo pasakojimui turėjo taikyti abejonės privilegiją. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

2.5. Jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita ginčijamo sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Migracijos departamentas, Išvadoje pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas dėl grėsmių kilmės valstybėje buvo atmestas vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, o pareiškėjas nepateikė jokių kitų aplinkybių, todėl laikytina, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas su tokia Migracijos departamento išvada nesutinka. Jis turi visiškai pagrįstą baimę, kad jam gresia dėdės smurtiniai veiksmai, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Įvedus pareiškėjo pirštų atspaudus į EURODAC sistemą nustatytas vienas sutapimas su įrašu, padarytu 2017 m. kovo 7 d. Mesinoje, Italijoje. Pareiškėjas 2017 m. kovo 7 d. Italijoje buvo daktiloskopuotas kaip prieglobsčio prašytojas. Italijos Dublino padalinio pateiktoje informacijoje nurodyta, kad pareiškėjas Italijos pareigūnams teigė, jog jo gimimo data yra (duomenys neskelbtini). Nors 2019 m. balandžio 2 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad Italijos pareigūnai suklydo rašydami jo gimimo datą, tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2019 m. balandžio 3 d. išvadoje Nr. MK-0 43/2019(01) nurodyta, kad tiriamojo, t. y. pareiškėjo, biologinis amžius apie 24 m. (+/- 4 m.). Atsižvelgus į tyrimo metu surinktą informaciją ir Valstybinės teismo medicininės tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorijos išvadą, laikytina, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra pilnametis asmuo.

3.2. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad dėl jo išsilavinimo stokos pateiktas pasakojimas buvo netikslus. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė konfliktu tarp jo dėdės ir jo žmonos, kuris įvyko po pareiškėjo mamos mirties 2017 m., dėl kurio pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš šalies. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad nors pareiškėjo pasakojimas yra pakankamai nuoseklus ir rišlus, tačiau bendri pasakojimų elementai – gyvenimas be tėvų, konfliktas su dėdės žmona, grasinimas nužudyti, pabėgimas – išlieka tokie patys, o įvykių bei epizodų detalės, kontekstas bei priežastiniai ryšiai tarp jų reikšmingai skiriasi. Taip pat pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Italiją datas, t. y. pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2017 m. gegužės mėn., o į Italiją atvyko 2018 m. Italijos Dublino padalinio pateiktoje informacijoje nurodyta, kad 2017 m. liepos 22 d. pareiškėjui buvo išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą bei 2017 m. kovo 7 d. jis Italijoje buvo daktiloskopuotas kaip prieglobsčio prašytojas. 2019 m. balandžio 2 d. vykusios apklausos metu pareiškėjui buvo nurodyta, kad Italijos Dublino padalinio pateiktoje informacijoje teigiama, kad jis į Italiją atvyko 2016 m. rugsėjo mėn., tačiau pareiškėjas atsakydamas nurodė, kad į Italiją atvyko 2017 m. Toliau kalbėdamas pareiškėjas nurodė, kad į Italiją atvyko 2018 m. ir primygtinai kartojo, kad Italiją visgi atvyko 2018 m., nepaisydamas jam pateiktos informacijos apie Italijos Dublino padalinio pateiktus duomenis. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjo teikiama informacija apie atvykimo į Italiją datą yra prieštaringa ir nenuosekli, tiek vertinant jo istorijos vidinį (tos pačios apklausos metu pareiškėjas teigė, kad į Italiją atvyko tiek 2017 m., tiek 2018 m.), tiek išorinį nuoseklumą (atsižvelgus į tai, kad Italijos pareigūnams pareiškėjas nurodė, kad į Italiją atvyko 2016 m. bei į tai, kad jis buvo daktiloskopuotas 2017 m. kovo 7 d.).

3.3. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas, prisistatydamas nepilnamečiu asmeniu, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo amžiaus, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Italiją datas, o jo pateikta informacija apie konfliktą su šeimos nariais, dėl kurio jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), yra prieštaringa ir neįtikinama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo patikimumas įvertintas kritiškai ir jam netaikyta abejonės privilegija, įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnyje, o jo pasakojimas apie konfliktą su dėde, dėl kurio pareiškėjas tariamai paliko kilmės valstybę, buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Atmetus pareiškėjo pasakojimą apie konfliktą su dėde, konstatuota, kad pareiškėjas nepagrindė baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje, todėl neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.4. Migracijos departamentas taip pat sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nutarties 2.4, 3.1–3.2 punktuose nurodytas faktines aplinkybes, sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, individualiai įvertinta pareiškėjo situacija, buvo atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai, kurie nepripažįstami patikimais, ir kurie buvo atmesti toliau jų nenagrinėjant. Pats pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių aplinkybių neištyrė ar netinkamai ištyrė atsakovas, o jo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais dėl jo persekiojimo grėsmės. Pareiškėjo pasakojimas sukėlė atsakovui pagrįstų abejonių, kadangi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo amžiaus prisistatydamas nepilnamečiu, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Italiją datas, o jo pateikta informacija apie konfliktą, dėl kurio jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), yra prieštaringa ir nėra įtikinama. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrindžiančius pareiškėjo baimę būti persekiojam (duomenys neskelbtini).

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, dėl to pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negalėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, kad net jei pareiškėjo dėdė iš tikrųjų persekiotų pareiškėją, šios aplinkybės negali būti laikomos sąlyga, atitinkančia Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7. Vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudarė pagrindo abejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien dėdės smurto grėsmė nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

8. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, tinkamai jas vertino teisės nuostatų kontekste, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kurio nėra teisinio pagrindo naikinti.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad:

9.1. Pirmosios instancijos teismas atlikto netinkamą įrodymų vertinimą, dėl ko nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų motyvų pagrįstumo ir jų nevertindamas, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

9.2. Teismas nepagrįstai pareiškėjo argumentus, susijusius su amžiumi, pripažino abstrakčiais. Vertindamas pareiškėjo parodymus, duotus apklausos metu, atsakovas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog pareiškėjas yra baigęs vos 5 klases, kas galėjo įtakoti painiojimąsi datose ir minčių nenuoseklumą. Pareiškėjo duoti parodymai dėl santykių su dėde, jo žmona bei konflikto, lėmusio jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nėra nelogiški. Pareiškėjas paaiškino, kad konfliktas su dėdės žmona nebuvo vienkartinis, ji manipuliuodama dėde, ne kartą juos iniciavo, dėl ko nukentėdavo pareiškėjas. Dėdė jam ne kartą grasino, tačiau paskutinis kartas – grasinimas nužudyti – lėmė jo apsisprendimą pabėgti iš namų. Pareiškėjui nebuvo leidžiama išeiti iš dėdės namų, t. y., jis turėjo nuolat dirbti ir prižiūrėti ūkį, toliau šios teritorijos jam buvo draudžiama eiti, jautė nuolatinį maisto stygių, prieš jį buvo smurtaujama.

9.3. Teismas, vertindamas galimybę pareiškėjo pasakojimui taikyti abejonės privilegiją, apsiribojo išimtinai atsakovo argumentais, jog pareiškėjo pasakojime nustatyti prieštaravimai, pabrėžiant, kad asmuo laikomas nepatikimu dėl jo biologinio amžiaus ekspertizės rezultatų.

9.4. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

9.5. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas bei pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į anglų kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

12. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų motyvų pagrįstumo ir jų nevertindamas.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

18. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

19. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20. LVAT suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

21. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme kilmės valstybėje būti nužudytam savo dėdės (tėvo brolio) dėl konflikto su dėdės sutuoktine, kuri pareiškėjo nemėgsta.

23. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais bei darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su atsakovo išvadomis, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo argumentai apie konfliktą, dėl kurio jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nėra patikimi, pats pasakojimas neįtikinamas, o pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos vertinimu. Be to, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo amžiaus, prisistatydamas nepilnamečiu, ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Italiją datas (žr. nutarties 3.1–3.2). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, patvirtinančios baimę būti nužudytam dėdės kilmės valstybėje, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais.

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo paaiškinimai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Pareiškėjo pasakojimas apklausos metu iš esmės susijęs su jo asmeniniais nesutarimais su dėde E. F. ir jo sutuoktine, pas kuriuos pareiškėjas persikėlė gyventi po motinos mirties 2017 m. pradžioje. Pareiškėjas pas dėdę gyveno ir tuo metu, kai lankė mokyklą, tačiau apklausos metu nenurodė, jog tuo laikotarpiu taip pat būtų kilę konfliktų (asmens bylos Nr. GMB-0001 b. l. 76–77). Pripažintina, kad tarp pareiškėjo, jo dėdės ir dėdės sutuoktinės galėjo kilti konfliktinių situacijų, kadangi iš apklausos protokolo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėjui nepatiko gyventi dėdės šeimoje, kur jis turėjo dirbti ūkio darbus, ne visada gaudavo pavalgyti, toliau dėdės ūkio teritorijos jam eiti buvo draudžiama, tačiau pareiškėjo nuogąstavimai dėl dėdės siekio jį nužudyti negali būti sąlyga suteikti jam prieglobstį, nes pareiškėjo, jo dėdės ir dėdės sutuoktinės santykiai yra privataus pobūdžio. Pareiškėjas apklausos metu nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių tarp jo ir dėdės sutuoktinės kyla konfliktai, nedetalizavo, kodėl (pareiškėjo nuomone) dėdės sutuoktinė jo nemėgsta. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėdės E. F. sutuoktinė apkaltino jį norėjus ją sumušti ir tuomet E. F. atsinešė peilį bei liepė pareiškėjui dingti iš namų (grasino užmušti) (asmens bylos Nr. GMB-0001 b. l. 84–85), nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Be to, ne visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip įrodytos, pavyzdžiui, pareiškėjo teiginiai, kad dėdė ne kartą jam grasino ar prieš jį buvo smurtaujama (žr. nutarties 2.4 p.). Pareiškėjas apklausos metu tokių aplinkybių nenurodė, kas sudaro pagrindą vertinti, jog konfliktas, kurio metu, pareiškėjo teigimu, jam buvo grasinta ir su kuriuo jis sieja būtinybę suteikti jam prieglobstį, buvo vienetinis atvejis.

26. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas siejamas su realiai egzistuojančia persekiojimo baime. Šiuo atveju pareiškėjas baimę būti persekiojamu (nužudytu) iš esmės grindžia subjektyviu situacijos vertinimu. Be pareiškėjo paaiškinimų byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog įvykus pareiškėjo deportacijai kiltų reali rizika, jog jis patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Pareiškėjo nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis negali būti vertinamas kaip teisėsaugos institucijų (duomenys neskelbtini) nefunkcionavimas ir pagalbos dėl patiriamo smurto šeimoje nesuteikimas, kadangi pareiškėjas dėl dėdės ir jo sutuoktinės veiksmų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o kreipėsi į draugo seserį, kuri kaip vienintelį galimą susidariusios situacijos sprendimo variantą pasiūlė vykti (ir suorganizavo kelionę) į Libiją, iš kurios pareiškėjas atvyko į Italiją ir ten pateikė prieglobsčio prašymą (asmens bylos Nr. GMB-0001 b. l. 82, 87). Italijoje pareiškėjui išduotas leidimas gyventi dėl humanitarinių priežasčių, galiojantis iki 2019 m. gruodžio 20 d., ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra dar nėra baigta.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą (būti nužudytam) ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis, o jo nurodytos grėsmės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste, kadangi nėra pakankamai rimtos savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Nenustatęs, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo pasakojimui taikytinos abejonės privilegijos, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo amžiaus prisistatydamas nepilnamečiu, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Italiją datas (klaidino tyrimą). Aplinkybė, kad pareiškėjas yra baigęs vos 5 klases, kas galėjo įtakoti painiojimąsi datose ir minčių nenuoseklumą, nesudaro pagrindo kitaip vertini bylos faktinės situacijos, kadangi iš pareiškėjo apklausos protokolo turinio matyti, jog apklausos metu buvo tikslinamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės užduodant papildomus klausimus, perklausiama pareiškėjo, ar tinkamai suprasta jo pateikta informacija, o pareiškėjo pateikti atsakymai yra tikslūs ir kategoriški.

30. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė