2013-07-03 Nr. AB-3493-3-61-3-01018-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1408/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01018-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. balandžio 19 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2598(2) bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų valstybinės pensijos dalį – 27 788,34 Lt.

Skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-192 jam nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo paskirta 2754,78 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Seimui priėmus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir 5 straipsnį. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštarauja Konstitucijai.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijai. Taigi, priėmus Laikinąjį įstatymą bei Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama bei mokama sumažinta vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis. Pareiškėjas 2010 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau 2010 m. balandžio 6 d. sprendime jam buvo nurodyta, kad valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagrįstai.

Kadangi valstybinė pensija jam buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Seimas buvo nustatęs tokį teisinį reguliavimą, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. prašė priteisti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, ir nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nurodė, jog VRM pareiškėjui 2010 m. balandžio 6 d. rašte išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias valstybinės pensijos sumažėjimą, jos perskaičiavimo metodiką.

Pažymėjo, jog valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios perskaičiavimo metu galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pagal kurį buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų, ir kuri neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pagal kurią pareiškėjui paskirtos pensijos bendra suma vienam asmeniui buvo ribojama, nes negalėjo viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, kuri taip pat nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pakeista, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipta į ateitį. N. L. įstatyme, nei Valstybinių pensijų įstatyme nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nėra numatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Manė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti iš atsakovų neišmokėtą pensijos dalį bei panaikinti VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2598(2).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjime nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų (toliau – ir pensijos) skyrimo mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui 2009 m. sausio 22 d. sprendimu nuo 2009 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 2754,78 Lt pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, kadangi pareiškėjas atitiko ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies sąlygas, jam buvo išmokėta 50 proc. perskaičiuotos pensijos, t. y. 1101,91 Lt. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 27 592,91 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 2009 m. sausio 22 d. sprendimu buvo paskirta 2754,78 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 16). VRM 2009 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-191 buvo nuspręsta nuo 2009 m. sausio 1 d. mokėti A. M. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 17), o 2009 m. birželio 17 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-1544 nuspręsta nuo 2009 m. birželio 1 d. šio priedo mokėjimą nutraukti (b. l. 18). Pareiškėjas 2010 m. vasario 27 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą prašydamas paaiškinti, kodėl gavo sumažintą valstybinę pensiją bei jos skaičiavimo metodiką (b. l. 30-31). VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2010 m. balandžio 6 d. sprendime Nr. 1D-2598 (2) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. atitiko Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies sąlygą, todėl atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo mokama 50 proc. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka perskaičiuotos pensijos – 1101,91 Lt. Kadangi įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, mokėti pareiškėjui paskirtos pensijos ir išmokėti nepriemoką nėra pagrindo (b. l. 32).

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. bei redakcija, galiojusia nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcija), 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., 1 dalimi.

Teismas taip apžvelgė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo turinį, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Konstatavo, jog nors pareiškėjas ir prašo teismo panaikinti atsakovo VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2598 (2), atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – nėra jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas.

Taip pat nurodė, jog, kaip matyti iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 2 d. pažymos Nr. 11D(P)-6532, pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskirta pensija buvo perskaičiuota ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 27 592,91 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 131-132). Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui, kaip matyti iš minėtos pažymos, paskirta valstybinė pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota taikant ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Išdėstė, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ji pareiškėjui negalėjo būti perskaičiuojama.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 bei šio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 bei nurodė, jog ta aplinkybė, kad kai konkrečiu atveju pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nurodė, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo paskirta 2754,78 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas, atitinkamai neišmokėta iš viso 20 615, 82 Lt (b. l. 131-132), pagrįstai. Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, nebuvo išmokėta 27 592,91 Lt valstybinės pensijos (b. l. 131-132). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 27 592,91 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas vadovavosi LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei pažymėjo, jog pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 27 592,91 Lt – turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

III. Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 148 - 149), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo pakeisti, jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 153).

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 155 – 157) prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka jam išmokėta nebuvo, todėl šis turtinis praradimas pripažintinas jo teisių pažeidimu ir teismas priimdamas sprendimą byloje šį pažeidimą deramai pašalino. Priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančios nuosavybės teisės apsaugos imperatyvas. Asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų paskirtą pensiją, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė liudija“, inter alia, reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Pridūrė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones. Pažymi ir tai, jog tą faktą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas patvirtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui VRM 2009 m. sausio 22 d. sprendimu buvo paskirta 2754,78 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 16). VRM 2009 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-191 buvo nuspręsta nuo 2009 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 17), o 2009 m. birželio 17 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-1544 nuspręsta nuo 2009 m. birželio 1 d. šio priedo mokėjimą nutraukti (b. l. 18).

Pareiškėjas 2010 m. vasario 27 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas paaiškinti, kodėl gavo sumažintą valstybinę pensiją bei jos skaičiavimo metodiką (b. l. 30-31). VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2010 m. balandžio 6 d. sprendime Nr. 1D-2598 (2) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. atitiko Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies sąlygą, todėl atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo mokama 50 proc. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka perskaičiuotos pensijos – 1101,91 Lt. Kadangi įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, mokėti pareiškėjui paskirtos pensijos ir išmokėti nepriemoką nėra pagrindo (b. l. 32).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VRM atsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąjį VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2598(2) bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų valstybinės pensijos dalį – 27 788,34 Lt. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 27 592,91 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą bei priteisė pareiškėjui susidariusią neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, todėl naikinti jo sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į paminėtąsias nuostatas apibendrintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kadangi ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, tačiau negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalį, kadangi šios nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis.

Todėl remiantis šia prielaida bei atsižvelgiant į byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą (b. l. 131) pareiškėjui buvo perskaičiuota dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi priežasčių abejoti paskaičiuotos, pareiškėjui priteistinos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dydžio matematiniu teisingumu – 27 592,91 Lt, dėl to ginčo nekeliama ir apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, jog tokia suma pareiškėjui buvo priteista pagrįstai.

Pažymėtina ir tai, jog atsakovai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grįsdami tuo motyvu, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Šiuo aspektu nurodytina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.

Tuo tarpu kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovai iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisakys.

Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, o procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl naikinti jo sprendimo atsakovų apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo. Spręstina, jog jis paliktinas nepakeistu, apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius