2016-09-06 Nr. AB-16949-3-61-3-03206-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1668-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03206-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Šiais veiksmais buvo pažeista jo, kaip kalinamo asmens, teisė į LR teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tuo pačiu buvo pažeistos jo, kaip žmogaus, teisės, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos. Dėl perpildytų kamerų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pareiškėjas į teismą nesikreipė anksčiau, nes Lukiškių TI-K buvo laikomas apie du metus, visą šį laiką vyko teismų posėdžiai (vis dar vyksta teismai, todėl yra dažnai etapuojamas iš pataisos namų į Lukiškių TI-K). Vėliau, pradėjus reikalauti geresnių sąlygų ir bandyti rinkti dokumentus, jam buvo grasinta, jog pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos. Pareigūnai daro viską, kad tik nebūtų kreipiamasi į teismą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus taisyklėmis, taip pat nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Dėl šios priežasties nežinojo savo teisių ir pareigų. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 181–183) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių TI-K nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2012 m. birželio 8 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 7 d. 2012 m. birželio 8 d. jis išvyko į Pravieniškių pataisos namus. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 9 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 8 d.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestas (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 191–192) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nesikreipė į teismą anksčiau, nes Lukiškių TI-K buvau laikomas apie 2 metus, visą šį laiką yra kaltinamasis ir visą laiką vyko teismų posėdžiai. Pradėjus reikalauti geresnių sąlygų ir bandyti rinkti dokumentus, jam buvo grasinta, kad pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos. Ne vieną kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl blogų laikymo sąlygų, bet Lukiškių TI-K administracija šiuos prašymus ignoravo, su juo buvo bandyta susidoroti. Pareigūnai be priežasties pradėjo daryti nepagrįstas kratas. Buvo net žodinių perspėjimų, kad per kratas bus rasta uždraustų daiktų. Tokiu būdu pareigūnai darė viską, kad tik nebūtų kreipiamasi į teismą dėl nežmoniškų sąlygų.

2. Teismo posėdžio metu teismui pateikė rašytinį skundo papildymą, kuriame nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Taip pat nurodė, kad nebuvo supažindintas rašytinai su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat su Kalėjimo departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kur buvo pasakyta, jog vienam asmeniui turi tekti nemažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nebuvo supažindintas su Lietuvos higienos norma HN 76:1999. Didelė dalis nuteistųjų dėl savo teisių nežinojimo, t. y. jų nesupažindinimo, pvz., su CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, papuola į tokias dirbtinai valstybės „išdirbtas žabangas“, kaip, kad 3 metų senaties terminą.

3. Atsižvelgiant į didelę pateikiamos informacijos apimtį bei kasdien į įstaigą atvykstančių asmenų srautą, manytina, kad toks asmenų supažindinimas su jų pareigomis ir teisėmis bei laikymo įstaigoje tvarka ir sąlygomis yra tik formalios.

4. Pareiškėjas kalėjo būdamas dar tik suimtasis Lukiškių TI-K lygiai tuo pačiu periodu, kai Seimo kontrolierius vykdė patikrinimą šioje įstaigoje, kurioje buvo nustatyti pažeidimai, kurie tik patvirtiną tą faktą, kad tikimybė, jog supažindinimas jo su teisėmis ir pareigomis tokioje perpildytoje įstaigoje nebuvo įmanomas.

5. Pareiškėjui nebūnant teisininku, kalint Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, reikėjo laiko susipažinti su iš namų atsiųsta papildoma teisine literatūra (medžiaga), kad galėtų tinkamai be klaidų surašyti skundą.

6. Teismas net nebandė gilintis į daugelį atsakovo aktų pažeidimų, bet principingai atstovavo atsakovą: rėmėsi abstrakčiais, deklaratyviais atsakovo teiginiais. Teismas tiesiogiai pareiškėją diskriminavo dėl jo socialinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo T. G. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 7 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neinformavo jo apie teisės aktus, nesupažindino su teisėmis ir pareigomis, buvo grasinama, jeigu pareiškėjas kreipsis į teismą. Pareiškėjui nebūnant teisininku, reikėjo laiko susipažinti su papildoma teisine literatūra (medžiaga), kad galėtų tinkamai be klaidų surašyti skundą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 9 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 7 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K buvau laikomas apie 2 metus, visą šį laiką yra kaltinamasis ir visą laiką vyko teismų posėdžiai, Lukiškių TI-K neinformavo apie teisės aktus, nesupažindino jo su teisėmis ir pareigomis, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar, jog dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Papildomai pažymėtina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė ir jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo grasinama nesikreipti į teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 7 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė