2022-05-11 Nr. AB-11876-3-61-3-00784-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2322-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00784-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. K. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2022 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 22S65374 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovo pateikta informacija apie kilmės valstybę patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

2.3. Atsižvelgiant į padėtį (duomenys neskelbtini), grėsmė jam patirti persekiojimą yra visiškai reali, todėl jos negalima vertinti kaip hipotetinės ir paaiškina, kad skundžiamo sprendimo kontekste atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar jo situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (tame tarpe ir neoficialios), dėl kurios jam būtų daromas poveikis ar realu, jog grąžinus jį į kilmės šalį jis nepatirs persekiojimo ar kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas sutampa su randama kilmės valstybės informacija, todėl jis galimai (duomenys neskelbtini), tačiau šis faktas savaime nesąlygoja prieglobsčio statuso jam suteikimo. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

3.2. Prieglobsčio prašytojo pasakojimo dalis apie (duomenys neskelbtini) taip pat nėra nuosekli ir patikima. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Visgi vėliau pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjo įvardinti faktai daro jo pasakojimą nenuosekliu ir prieštaringu.

3.3. Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės, todėl nebuvo konstatuota, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, šiuo atveju Migracijos Departamentas nenustatė.

3.4. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, Migracijos departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas neišanalizavo visos reikiamos informacijos, kad nebuvo surinkta tokia informacija, kokia atrodo aktuali pačiam pareiškėjui, nereiškia, jog ji buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo S. A. K. A. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 22S65374 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C. SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, įvertino atsakovo surinktą ir pateiktą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, yra prieštaringa. Nors pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra tikėtinas ir pareiškėjas pateikė įrodymus – nuotraukas bei vaizdo įrašus, iš kurių turinio matyti, kad pareiškėjas išties (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamento tyrimo metu surinkta kilmės informacija neįrodo, kad (duomenys neskelbtini).

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Taigi byloje nėra nustatytas valstybinis persekiotojas ar privatus persekiotojas, kurį palaiko valstybės institucijos ar teisėsauga. Kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas (duomenys neskelbtini) yra nedetalizuotas. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas grėsmę kildina iš dviejų epizodų – (duomenys neskelbtini). Šis pareiškėjo elgesys teismo įvertintas kaip nelogiškas, pasakojimas laikytinas gynybine versija, bandant paaiškinti savo pasakojimo trūkumus.

10. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, partijos, pareigūnai ar kariai domisi pareiškėju, o pareiškėjo nurodyti epizodai, kuomet jis (duomenys neskelbtini), yra abstraktūs ir nedetalūs. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam nesutrukdė nei kilmės valstybėje veikiančios grupuotės, nei pareigūnai.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pasakojimas (duomenys neskelbtini) yra neįrodytas, pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų r(duomenys neskelbtini). Įvertinęs (duomenys neskelbtini), teismas jį įvertino kritiškai. (duomenys neskelbtini).

12. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamentas rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija – EPSA ataskaita ir nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

13. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 2 metų. Remiantis analogiškais argumentais pakeistas atsakovo sprendimas ir nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 14. Pareiškėjas S. A. K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesurinko išsamios informacijos apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje bei tinkamai neįvertino jo individualią situaciją apibūdinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas šias tyrimo klaidas ignoravo, dėl ko nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja atsakovo surinktos informacijos neaktualumą bei nurodo šaltinius, iš kurių gali būti surinkta aktuali nagrinėjamam klausimui informacija. Pareiškėjo nurodoma informacija, jo manymu, patvirtina, kad jam kilmės valstybėje gresia realus pavojus, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 24. Skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

25. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

27. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Analizuodamas situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pateikė įrodymus – nuotraukas bei vaizdo įrašus, kad (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamento tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija neįrodo, kad (duomenys neskelbtini).

31. Šių aplinkybių kontekste svarbu tai, kad ir pats pareiškėjas nurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas, remiantis atsakovo surinkta jo kilmės valstybės informacija, neturi pagrindo jausti baimę Įstatymo prasme, nes tariamas pavojus jam yra ne individualaus, o bendro pobūdžio, grindžiamas visuotinai žinoma situaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

32. Vertinant pareiškėjo pasakojimą nustatyta, kad jis (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, atsakovo surinkta informacija taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad tokius asmenis, kaip pareiškėjas, galėtų persekioti valstybinis ar jam artimas subjektas. Atsakovas tinkamai įvertino ir aplinkybę, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam nebuvo sudaryta kliūčių, nėra objektyvių duomenų, kad kilmės valstybėje veikiančios grupuotės, partijos ar institucijos domėtųsi pareiškėju. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei atsakovas vertinti tiek individualios pareiškėjo situacijos, tiek bendros informacijos apie jo kilmės valstybę.

33. Pareiškėjo pasakojimą pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo teiginiams, įvertino kaip nenuoseklų ir neįtikinamą, tokią pačią išvadą daro ir teisėjų kolegija. Iš pareiškėjo pasakojimo nebuvo aišku, kaip (duomenys neskelbtini).

34. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje pateiktą (duomenys neskelbtini).

35. Sprendžiant dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo buvo remtasi aktualia kilmės valstybės informacija, t. y. EPSA ataskaita, kurios pagrindu atsakovas nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas turėjo surinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją ir individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, kurios turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi, nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

38. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus, informaciją apie kilmės valstybę. Susipažinus su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma informacija matyti, kad ji nepaneigia atsakovo padarytų išvadų, yra bendro pobūdžio ir, pažymėtina, nėra naujesnė nei atsakovo rinkta ir vertinta informacija.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė