2013-12-12 Nr. AB-9941-3-61-3-03102-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2154/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03102-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 22; 58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. M. ir A. O. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M. ir A. O. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos R. M. ir A. O. M. (toliau – ir pareiškėjos, apeliantės) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2012 m. spalio 25 d. raštą Nr. 17.2-22011.

Pareiškėjos nurodė, kad skundžia prokuroro atsakymą, nes juo nepagrįstai ir neteisėtai atmestas jų skundas, jog Kauno miesto apylinkės prokuratūroje vilkinamas ir neobjektyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės pareigūnų nusikalstamų veiksmų. Tyrimas atliekamas neobjektyviai ir vilkinamas, nes jis pradėtas 2011 m. rugpjūčio 1 d. ir iki šiol nebaigtas, byla neperduota teismui, pareiškėjos nepripažintos nukentėjusiosiomis, tyrimas buvo tris kartus neteisėtai nutrauktas. Valstybės pareigūnų nusikalstami veiksmai – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir pateikimas teismui žinomai melagingų duomenų – yra įrodyti dokumentais.

Kauno rajono apylinkės teismo nagrinėtoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (bylos Nr. 2-1466-720/2011) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas V. D. pateikė atsiliepimą į R. M. skundą, kuriame žinomai melagingai teismui tvirtino, kad S. M. neprivatizavo žemės – nesumokėjo už žemės sklypą pinigų, nesudarė žemės pirkimo–pardavimo sutarties, todėl žemė yra valstybės. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai raštu ir žodžiu tą patį ne kartą tvirtino joms, kad R. M. turi pirkti žemę iš valstybės sumokėdama 44 000 Lt.

Paaiškėjo, kad valstybės pareigūnai akiplėšiškai melavo, nes jie turėjo sudarę su S. M. žemės pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo duomenis, kad ši už perkamą žemę sumokėjo 3 119 rublių, taip pat sumokėjo 74,8 rublių už žemės sklypo permatavimą prieš privatizuojant žemę, 300 rublių valstybinį mokestį ir 300 rublių mokestį už „žemės privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą“. Valstybės pareigūnų pareiga buvo tinkamai įforminti S. M. žemės privatizavimo dokumentus. S. M. buvo tikra, kad jos žemės privatizavimo dokumentai tinkamai sutvarkyti.

Paaiškėjo, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi valstybės tarnautojai sudarė su S. M. notaro nepatvirtintą žemės pirkimo–pardavimo sutartį tuo pažeisdami įstatymą. Žinodami, kad sutartis notaro nepatvirtinta, pareigūnai, S. M. gyvai esant, jai apie tai nepranešė ir nesudarė su ja notaro patvirtintos sutarties. Siekdami nuslėpti įvykdytą nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi – valstybės pareigūnai melavo teismui ir joms, tvirtindami, kad S. M. neprivatizavo žemės, nes nesumokėjo už žemę pinigų ir nesudarė sutarties.

Jeigu R. M. nebūtų suradusi S. M. banko kvitų, įrodančių, kad S. M. 1992 m. sumokėjo už privatizuojamą žemę 3 119 rublių, valstybės pareigūnų nusikalstami veiksmai nebūtų išaiškėję. Kadangi nusikalstami veiksmai įrodyti dokumentais, o ikiteisminis tyrimas neužbaigiamas ir tris kartus buvo neteisėtai nutrauktas, pareiškėjoms akivaizdu, kad tyrimas Kauno miesto apylinkės prokuratūroje yra vilkinamas ir atliekamas neobjektyviai. Generalinio prokuroro pavaduotojas skundžiamame rašte nepagrįstai neigia šias aplinkybes.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 25–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje organizuojamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-000486-11 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 ir 229 straipsnius dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnų galimo piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo, pasireiškusių S. M. žemės privatizavimo dokumentų tinkamu neįforminimu. Pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 5 d. skundu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamos iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros išreikalauti, pareiškėjų nuomone, vilkinamo ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-000486-11 medžiagą ir šį tyrimą pavesti organizuoti Generalinės prokuratūros prokurorams.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro I. M. 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 17.2-19743 pareiškėjoms buvo išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. I-268 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Kompetencijos nuostatai) 8.4 ir 8.5 punktus Generalinėje prokuratūroje atliekami tik ypatingos svarbos ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, padarytų organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų bei jų narių, ar esant kitiems organizuoto nusikalstamumo požymiams, dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, taip pat dėl nusikalstamų veikų, turinčių ypatingą visuomeninę reikšmę, arba kai būtina formuoti vienodą ikiteisminio tyrimo praktiką.

Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-000486-11 pagal jame tiriamų galbūt nusikalstamų veikų pobūdį nepatenka nei į vieną iš paminėtų baudžiamųjų bylų kategorijų, nėra pagrindo pavesti jį organizuoti Generalinės prokuratūros prokurorams. 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 17.2-19743 pareiškėjos taip pat buvo pakartotinai informuotos, kad ikiteisminio tyrimo vilkinimo klausimas yra perduotas spręsti Kauno apygardos aukštesniesiems prokurorams. Dėl Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro atsakymo pareiškėjos pateikė 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą, kuriame teigė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-000486-11 svarba įvertinta neteisingai, todėl nepagrįstai atsisakyta jo organizavimą perduoti Generalinei prokuratūrai.

Taip pat pakartotinai skundėsi dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Į šį skundą pareiškėjoms buvo atsakyta skundžiamu raštu jame konstatuojant, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 17.2-19743 tinkamai įvertino pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes ir pagrįstai atsisakė ikiteisminį tyrimą Nr. 20-2-00486-11 pavesti organizuoti Generalinės prokuratūros prokurorams. Sprendime taip pat akcentuota, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorų 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir 2012 m. rugsėjo 21 d. raštais pareiškėjoms buvo pateikti atsakymai į skundus dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo – pranešta, kad bylos vilkinimo faktų nenustatyta, pateikta informacija, kokius proceso veiksmus ir kokiais terminais numatyta atlikti.

Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. skunde pareiškėjos nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pakartotinai spręsti ikiteisminio tyrimo vilkinimo klausimą, skundžiamame rašte pripažinta, jog į su ikiteisminio tyrimo vilkinimu susijusią pareiškėjų skundo dalį yra atsakyta. Atsakovas taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos neturi proceso dalyvių statuso ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-00486-11, jų skundai Generalinėje prokuratūroje buvo nagrinėjami ir 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakymas Nr. 17.2-19743 bei 2012 m. spalio 25 d. atsakymas Nr. 17.2-22011 pateikti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d.

įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Pareiškėjoms skundžiamu sprendimu buvo išaiškintos su jų keliamais klausimais susijusios teisės aktų nuostatos. Vadovaujantis Kompetencijos nuostatų 8.4 ir 8.5 punktais, Generalinėje prokuratūroje kaip aukščiausioje Lietuvos Respublikos prokuratūros sistemos grandyje yra atliekami ikiteisminiai tyrimai ypatingos svarbos bylose, taip pat organizuojami centrinių ikiteisminio tyrimo įstaigų atliekami ikiteisminiai tyrimai ypatingos svarbos bylose.

Pareiškėjoms buvo paaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00486-11 neatitinka nė vieno iš Kompetencijos nuostatuose nurodytų požymių, pagal kuriuos bylai priskiriama ypatinga svarba, todėl nėra teisinio pagrindo tyrimo atlikimą ar organizavimą pavesti Generalinės prokuratūros prokurorams. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 63 straipsnio 4 dalį, net ir proceso dalyviai BPK nustatyta tvarka neturi teisės skųsti prokuroro priimtų sprendimų ikiteisminio tyrimo organizavimo klausimais dėl pavedimo vadovauti ikiteisminiam tyrimui ar atlikti ikiteisminį tyrimą.

Ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00486-11 buvo pradėtas pagal R. M. ir A. O. M. pareiškimą, tačiau šiame tyrime jos nėra pripažintos nukentėjusiosiomis, t. y. neturi proceso dalyvių statuso. Vadovaujantis BPK 214 straipsniu, asmuo, pagal kurio skundą, pareiškimą ar pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas, yra informuojamas apie sprendimą nutraukti bylą ir turi teisę šį sprendimą skųsti. Tokiems asmenims baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių kitų procesinių teisių. Skundžiamame sprendime buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjų prašymo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas yra vilkinamas.

Atsakydamas į pareiškėjų skundą, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros aukštesnysis prokuroras 2012 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 2-(31301)-32892 nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga yra patikrinta, vilkinimo faktų nenustatyta, yra vykdomi prokuroro rašytiniai nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl papildomų proceso veiksmų, kuriais renkama ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija, atlikimo. Generalinėje prokuratūroje gautame pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 26 d. skunde, į kurį buvo atsakyta generalinio prokuroro pavaduotojo 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 17.2-22011, nebuvo formuluojami argumentai dėl paminėtame 2012 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 2-(31301)-32892 išdėstytų teiginių nepagrįstumo, o tik pakartoti teiginiai, į kuriuos jau buvo atsakyta Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros sprendime.

Pagal Aprašo 4 ir 18 punktus, antras ar paskesnis asmens kreipimasis į prokuratūrą tuo pačiu klausimu ar dėl to paties dalyko, nenurodant naujų aplinkybių, sudarančių skundo pagrindą, laikytinas kartotiniu ir gali būti paliekamas nenagrinėtu. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu ir įvertinus pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 26 d. skundo turinį, skundžiamame sprendime buvo konstatuota, kad į pareiškėjų skundo dalį, susijusią su ikiteisminio tyrimo vilkinimu, jau yra atsakyta. Be to, nuspręsti, kada ikiteisminis tyrimas yra pabaigtas (t. y. surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo), yra ikiteisminį tyrimą organizuojančio prokuroro diskrecija.

Aukštesniojo prokuroro sprendimu ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00486-11 terminas yra pratęstas iki 2013 m. vasario 27 d. Iki sueinant šiam terminui ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras, atsižvelgdamas į tyrimo eigą ir rezultatus, nuspręs, ar ikiteisminį tyrimą galima skelbti baigtu, ar kreiptis į aukštesnįjį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 55–60) atmetė pareiškėjų skundą.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Generalinės prokuratūros 2012 m. spalio 25 d. rašto Nr. 17.2-22011 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų veiksmų, susijusių su veiksmais vykdant teisingumą. Kita vertus, pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas 2012 m. spalio 25 d. raštas Nr. 17.2-22011 buvo pateiktas remiantis Aprašo (2009 m. gruodžio 11 d. redakcija) numatyta tvarka. Teismas vadovavosi Aprašo 3, 4, 18, 19 punktais, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos: Nr. A556-1395/2008, Nr. A3-750/2004, Nr. A444-203/2005, Nr. A63-994/2008). Pažymėjo, jog, nagrinėjant šį ginčą, svarbu nustatyti, ar buvo garantuotos pareiškėjų teisės tiriant jų skundą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, t. y. ar atsakovas, vadovaudamasis šio įstatymo normomis, tinkamai ištyrė pareiškėjų skundą ir ar tinkamai jas informavo apie skundo tyrimo rezultatus.

Teismas nustatė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą, 2012 m. spalio 25 d. rašte Nr. 17.2-22011 nurodė, jog, vadovaujantis Kompetencijos nuostatų 8.4 ir 8.5 punktais, Generalinėje prokuratūroje atliekami tik tie ikiteisminiai tyrimai, kurie išsiskiria savo ypatingu sudėtingumu, itin didele apimtimi ir turi ypatingą visuomeninę reikšmę, taip pat tie, kurie svarbūs vienodos ikiteisminio tyrimo praktikos formavimui; ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00486-11 neatitinka šių kriterijų, todėl negali būti atliekamas Generalinėje prokuratūroje, nepaisant to, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti valstybės tarnautojai ar kad asmenys galėjo veikti organizuota grupe.

Teismo vertinimu, ši Generalinės prokuratūros atsakymo dalis, atsižvelgiant į tai, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 17.2-19743 šis klausimas jau buvo išspręstas, yra pakankamai ir aiškiai motyvuota, pagrįsta objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Be to, skundžiamu atsakovo raštu pareiškėjoms buvo paaiškinta, kad asmens pripažinimui nukentėjusiuoju pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį būtinos dvi sąlygos:

1) padaryta nusikalstama veika ir 2) dėl jos asmeniui kilo fizinė, turtinė ar moralinė žala. Rašte taip pat nurodyta, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2012 m. rugpjūčio 31 d. rašte buvo nurodyta, kad atlikus visus būtinus veiksmus bus sprendžiamas pareiškėjos R. M. pripažinimo nukentėjusiąja ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-00486-11 klausimas, kol nėra išspręstas R. M. pripažinimo nukentėjusiąja klausimas, pareiškėjos nėra proceso dalyvės ir negali skųsti ikiteisminį tyrimą atliekančių ar organizuojančių pareigūnų veiksmų.

Vertindamas šiuos atsakovo nurodytus duomenis, teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Toks teisinis reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Konstitucijos 118 straipsnį, nustatantį, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Be to, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Prokuratūros įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo.

Prokuroras pagal Prokuratūros įstatymą turi valstybės pareigūno statusą, tačiau administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai bei vertindamas skundžiamo rašto turinį, teismas pripažino, kad pareiškėjoms pateikti išsamūs atsakymai dėl jų teisinės padėties ikiteisminio tyrimo procese. Teismas, be to, nustatė, jog atsakovas nurodė, kad skundžiamame rašte buvo pasisakyta ir dėl jų prašymo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas yra vilkinamas.

Bylos duomenys patvirtina, kad Generalinėje prokuratūroje gautas A. O. M. 2012 m. rugpjūčio 30 d. skundas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00486-11 vilkinimo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 17.2-18523 buvo perduotas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros aukštesnysis prokuroras 2012 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 2-(31301)-32892 pateikė informaciją, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga patikrinta ir vilkinimo faktų nenustatyta, yra vykdomi prokuroro rašytiniai nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl papildomų proceso veiksmų, kuriais renkama ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija, atlikimo.

Pareiškėjoms 2012 m. rugsėjo 26 d. skunde nenurodžius naujų aplinkybių dėl vilkinimo, atsakovas pripažino, kad į šią skundo dalį yra atsakyta. Vertindamas šiuos nustatytus duomenis, teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 4 dalimi, 15 straipsnio 6 dalimi ir padarė išvadą, kad įstatymai nenumato kitokios prokurorų procesinių sprendimų patikrinimo tvarkos, negu procesinio pobūdžio konkrečioje byloje priemonių taikymą. Kadangi pareiškėjų reikalavimai dėl vilkinimo atlikti ikiteisminį tyrimą bei reikalavimai atlikti ikiteisminį tyrimą dėl suklastotų dokumentų pateikimo susiję su prokuratūros tam tikrų procesinių veiksmų atlikimu, todėl nepatenka į ABTĮ reguliavimo sritį.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos: Nr. A442-60/2012, Nr. A602-2102/2012). Teismas nurodė, kad skundu, į kurį buvo atsakyta Generalinės prokuratūros 2012 m. spalio 25 d. raštu, pareiškėjos, be kita ko, siekė būti pripažintos nukentėjusiosiomis ir kad būtų išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-000486-11 vilkinimo. Teismo vertinimu, skundžiamo Generalinės prokuratūros rašto dalis dėl pareiškėjų pripažinimo nukentėjusiosiomis ir ikiteisminio tyrimo vilkinimo jokios tiesioginės įtakos pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams neturi ir negali turėti.

Pareiškėjos, siekdamos realaus savo teisių gynimo, nepaneigiant jų konstitucinės teisės į teisminę gynybą, turėtų ginčyti sprendimus, konkrečiai turėjusius įtakos jų teisiniam statusui, ikiteisminio tyrimo teisėjui BPK nustatyta tvarka. Todėl ir šiuo aspektu patenkinti skundą nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 64–66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

R. M. nurodo, kad prokuroro raštas privalo būti panaikintas, nes jis raštą parašė nesusipažinęs ir netikrinęs ikiteisminio tyrimo medžiagos. Skundėsi dėl to, kad Kauno prokurorai neobjektyviai atlieka tyrimą, nepripažįsta jos ir A. O. M. nukentėjusiosiomis, vilkina tyrimą, kurį prieš tai jau du kartus neteisėtai buvo nutraukę. Kad ikiteisminis tyrimas dar kartą nebūtų neteisėtai nutrauktas, ir prašė tyrimą užbaigti Generalinėje prokuratūroje. Šis ikiteisminis tyrimas turi ypatingos svarbos. Dabar ikiteisminis tyrimas yra trečią kartą nutrauktas. Pabrėžia, kad Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai yra akivaizdžiai pažeisti, nes net nebuvo susipažinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nei teismas, nei prokuroras nepagrindė priimtų sprendimų faktais, nes faktų netikrino. Neteisėti nutarimai nutraukti tyrimą, kadangi tie nutarimai buvo teismo panaikinti, įrodo, kad tyrimas buvo vilkinamas ir atliekamas neobjektyviai. Teismas privalėjo aiškiai nurodyti, kodėl laiko, kad jai nepadaryta jokios žalos ir dėl to ji neturi būti pripažinta nukentėjusiąja. Valstybės pareigūnų nusikalstami veiksmai įrodyti dokumentais. Teismas privalo nurodyti, kodėl dokumentais įrodytas valstybės pareigūnų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir melas teismui nėra nusikalstami veiksmai. Jokių naujų aplinkybių dėl vilkinimo pateikti neįmanoma, kadangi vilkinimą įrodo tik viena aplinkybė – tyrimo atlikimo laikas. Teigia, jog rašto panaikinimas turi tiesioginės įtakos jos teisių gynimui, nes tai yra įrodymas, kad ikiteisminis tyrimas atliktas ir nutrauktas neteisėtai.

Pareiškėja A. O. M. apeliaciniu skundu (b. l. 67–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

A. O. M. nurodo, kad prokurorai, pataikaudami valstybės pareigūnams, siekia nepatraukti jų baudžiamojon atsakomybėn, nors valstybės pareigūnų kaltė yra akivaizdi. R. M. negali paveldėti S. M. turto. Pareigūnų veiksmais padaryta labai didelė moralinė ir turtinė žala, o prokurorai jų nepripažįsta nukentėjusiosiomis, ir teismas sprendime tvirtina, kad prokuroras teisus, atmesdamas skundus kaip nepagrįstus. Pažymi, jog prokuroras, rašydamas atsakymą į jų skundus, visai net netikrino ikiteisminio tyrimo medžiagos. Prokuroro atsakymas buvo leidimas Kauno prokurorams trečią kartą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tvirtinimas, kad rašto panaikinimas neturės įtakos jų teisių gynimui, yra neteisingas, nes būtent šis raštas leido trečią kartą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 99–101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodo, kad skundžiamame rašte nebuvo sprendžiama dėl jokių ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-000486-11 tiriamų galbūt nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui reikšmingų aplinkybių, nepasisakyta dėl tolesnės tyrimo eigos ir perspektyvų, tyrimą atliekantiems subjektams neduota jokių nurodymų. Šio skundo nagrinėjimo medžiaga saugoma Generalinėje prokuratūroje, ji nebuvo pridėta prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, todėl nei de jure, nei de facto negalėjo turėti įtakos ikiteisminiame tyrime priimamiems sprendimams. Raštu pareiškėjų reikalavimas pripažinti ikiteisminio tyrimo vilkinimo ir neobjektyvumo faktą nebuvo nagrinėjamas iš esmės kaip kartotinis, todėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimas būtų buvęs netikslingas ir perteklinis veiksmas. 2012 m. rugsėjo 26 d. skundo padavimo metu ikiteisminio tyrimo trukmė, neskaitant laikotarpio, kai jis buvo nutrauktas, buvo 7 mėnesiai, ir toks terminas neduoda pagrindo, nesant kitų pagrįstų argumentų, savaime daryti išvadą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad savo teisių bei teisėtų interesų pažeidimą jos sieja su, jų manymu, neteisingu ir neobjektyviu Kauno miesto apylinkės prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo (Nr. 20-2-000486-11) organizavimu bei vykdymu. Pareiškėjų teigimu, jų teisės yra pažeidžiamos tuo, kad nurodytas ikiteisminis tyrimas yra vilkinamas, o atsakovas į tai tinkamai nereaguoja ir neperima šio tyrimo savo žinion. Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamoje administracinėje byloje yra būtina pasisakyti dėl asmens tariamai pažeistų teisių gynimo ABTĮ reglamentuojamame administraciniame procese.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo aministravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, ar jis gali būti administracinio teismo pašalintas ABTĮ nustatytu būdu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu ir ar toks pažeidimas administracinio teismo gali būti pašalintas ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, savo teisių pažeidimą pareiškėjos sieja su, jų manymu, neobjektyviu ir neteisingu paminėto ikiteisminio tyrimo vedimu. Paduodamos skundą administraciniam teismui, jos siekia, kad jų skunde nurodyti ikiteisminio tyrimo trūkumai atsakovo būtų pašalinti, t. y. kad atsakovas padarytų poveikį šiam ikiteisminiam tyrimui pareiškėjų nurodytu būdu. Tačiau kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmai (veiksmai, kurių pareiškėjos tikisi iš atsakovo) pareiškėjų nurodytoje situacijoje ABTĮ taikymo požiūriu negali būti pripažinti viešojo administravimo subjektų veiksmais, kurių teisėtumo ir pagrįstumo klausimai administracinio teismo gali būti sprendžiami ABTĮ nustatyta tvarka ir būdais. Pagal ABTĮ 16 straipsnio (kuriame yra išvardytos administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinos bylos) 2 straipsnį (2007-12-18 įstatymo Nr. X-1386 redakcija), administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu <...>. Tai reiškia, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą, neturi teisės (kompetencijos) priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą padaryti pareiškėjų prašomą poveikį paminėtam ikiteisminiam tyrimui. Todėl ši pareiškėjų skundo dalis pirmosios instancijos teismo atmesta pagrįstai ir teisingai.

Pasisakydama dėl pareiškėjų skundžiamo atsakovo 2012 m. spalio 25 d. rašto reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad tai yra atsakovo atsakymas į pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą (atsakovo gautą 2012-10-03), kuriame pareiškėjos išdėstė savo pretenzijas dėl paminėto ikiteisminio tyrimo eigos. Todėl, vertinant šį atsakovo raštą pareiškėjų ABTĮ nustatyta tvarka siekiamų apginti (aukščiau aptartų) teisių kontekste, konstatuotina, kad šis atsakovo raštas nagrinėjamai bylai nėra reikšmingas. Vertindama šį atsakovo raštą Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu, kolegija pažymi, kad šiame rašte (atsakyme į pareiškėjų skundą) yra pateikta išsami BPK normomis pagrįsta informacija apie paminėto ikiteisminio tyrimo eigą ir atsakovo, kaip visiems prokurorams aukštesnio prokuroro, vaidmenį šiame ikiteisminiame tyrime. Šiuo aspektu pareiškėjo skundžiamas atsakovo raštas atitinka administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio. Be to, kolegija dar kartą pažymi, kad šio rašto panaikinimas dėl aukščiau išvardytų priežasčių nesukeltų pareiškėjoms jų lūkesčius atitinkančių pasekmių, t. y. nepadarytų jokios įtakos paminėto ikiteisminio tyrimo eigai, kaip to siekia pareiškėjos.

Kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, jog aplinkybės, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme dalyvaujant vienai iš pareiškėjų (R. M.) ir kad teisės taikymo požiūriu ši byla nėra sudėtinga, leido apeliaciniam teismui pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

Tenkinti pareiškėjų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. M. ir A. O. M. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė