2017-06-12 Nr. AB-12007-3-61-3-05122-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-866-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05122-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugsėjo 14 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-7943 (toliau – ir Aktas).

Pareiškėja nurodė, kad Aktu yra areštuotas jai priklausantis nekilnojamas turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2015 m. rugpjūčio 31 d., atlikusi mokestinį tyrimą, nustatė, kad pareiškėjos patirtos išlaidos viršija pajamas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais ir 2015 m. rugsėjo 2 d. išrašė pavedimą tikrinti pareiškėją Nr. (4.65) FR0773-2341 (b. l. 20). Akto įteikimo įraše nurodyta, kad pareiškėja negali pagrįsti 28 742,46 Eur dydžio pervedimais į jos sąskaitą pervestų sumų, kas leidžia daryti prielaidą, kad šie pervedimai gali būti apmokestinti kaip tariamos pajamos.

Pareiškėja teigė, kad pavedimas tikrinti buvo išrašytas tik 2015 m. rugsėjo 2 d., patikrinimas buvo tik pradėtas, todėl atsakovas neturėjo pagrindo teigti, kad jau nustatyta, jog pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas. Akte nurodyta, kad pareiškėja nedeklaravo 48 551,90 Eur dydžio pajamų iš vertybinių popierių pardavimo, todėl jai turi būti taikomas 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokesčio tarifas, ir turi sumokėti nuo gautų pajamų atitinkamą mokestį (28 742,46 eurų + 48 551,90 x 15 :100) x 15 proc., kuris sudarytų 11 594,15 Eur.

Prielaidų pagrindu atsakovas nurodė galimą 11 594,15 Eur sumos apskaičiavimą, tuo tarpu Akto įteikimo įraše nurodė, kad sprendimas areštuoti turtą priimamas remiantis jau nustatytais mokesčių įstatymų pažeidimų faktais ir numatoma priskaičiuoti 207 030,82 Eur nepriemoką, t. y. nurodė skaičių, kuris beveik 20 kartų didesnis už nurodytą mokestį už gautas pajamas. Pareiškėja nurodė, kad Aktas neteisėtas, nes surašytas pažeidžiant Lietuvos respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio nuostatas.

Atsakovas turi teisę areštuoti turtą, taikydamas mokesčių išieškojimo užtikrinimo priemonę tada, kai jau yra priimtas sprendimas ir apskaičiuota nepriemoka bei jeigu yra rizika, kad mokestis bus nesumokėtas dėl to, kad asmuo paslėps arba sunaikins turtą ir pasidarys neįmanoma įvykdyti sprendimo dėl nepriemokos išieškojimo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Aktas surašytas remiantis prieš 5 dienas išrašytu pavedimu tikrinti, nenurodant, kokių aplinkybių pagrindu pareiškėja turėtų slėpti jai priklausantį turtą ir kaip nustatyta rizika, esanti pagrindu turto areštui taikyti.

Atsakovas nepagrįsdamas nurodė galimai priskaičiuotinos nepriemokos dydį, nors Akte nurodytų pajamų dydis leistų daryti prielaidą apie galimą 11 594,15 Eur sumos išieškojimą. Kadangi MAĮ nurodoma, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas, didesnės vertės turto areštas laikytinas visiškai nepagrįstu ir neteisėtu, todėl toks atsakovo Aktas turi būti panaikintas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu (b. l. 16–19) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Aktu yra areštuota: butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)); 1/71 negyvenamos patalpos – parkingo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)); 120/10000 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)). Arešto mastas – 115 615,00 Eur. Pareiškėjos turtas areštuotas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi. VMI Aktą surašė gavusi Vilniaus apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. (11.32-30-2)-46-KD-4840, kuriuo pateikta informacija apie atliekamą E. D. mokestinį patikrinimą, jo metu nustatytus galimus mokesčių įstatymų pažeidimus bei numatomą papildomai apskaičiuoti sumą ir Vilniaus apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimą tikrinti Nr. (4.65) FR0773-2341.

Atsakovas teigė, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

MAĮ 101 straipsnio 4 dalis sutelkia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu, nustatant turto areštą. Remiantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi nereikalaujama konkrečių pažeidimų nustatymo, o pakanka preliminarios informacijos dėl įstatymo pažeidimų. Akte aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Mokestinio patikrinimo metu numatoma priskaičiuoti suma (207 030,82 Eur) yra nemažareikšmė ir netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu (b. l. 151–155) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. VMI surašė pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (4.65)-FR0687-1496 (b. l. 38), kuriame nurodė, kad mokestinio tyrimo metu, išanalizavus VMI duomenų bazėje esančius duomenis, mokesčių mokėtojos pateiktus dokumentus bei kitą mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją (mokestinis tyrimas atliktas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad E. D. tiriamu laikotarpiu gavo darbo užmokesčio, vertybinių popierių pardavimo pajamas bei patyrė vartojimo išlaidas, įsigijo nekilnojamąjį turtą, įmonių akcijas ir naudojo lėšas įmonių nuostoliams padengti.

Įvertinus pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėja išlaidoms padengti galėjo naudoti kitas, nedeklaruotas pajamas, kurios nebuvo apmokestinamos įstatymų nustatyta tvarka. Šiame pranešime taip pat nurodyta, kad vadovaujantis VMI viršininko įsakymu Nr. VA-208 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11 punktu siūlymas pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus mokesčių mokėtojui neteikiamas ir yra pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą, nes identifikuoti šių taisyklių 11.4 punkte nurodyto mokesčių slėpimo požymiai, todėl inicijuojamas E. D. mokestinis patikrinimas.

VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. surašė pavedimą tikrinti Nr. (4.65)FR0773-2341 (b. l. 20), kuriuo Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiajai specialistei A. R. pavesta patikrinti E. D. MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokestinio patikrinimo tema – fizinių asmenų pajamų mokestis/gyventojų pajamų mokestis. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (11.32-30-2)-46-KD-4840 (b. l. 22–23) kreipėsi į VMI, kuriame išdėstė pareiškėjos atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir siekiant užtikrinti mokesčio (galimos nepriemokos) išieškojimą, siūlė areštuoti pareiškėjos turtą.

VMI 2015 m. rugsėjo 14 d. turto arešto aktu (23.31-08)-319-7943 (b. l. 26–27) areštavo pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 115 615,00 Eur, arešto mastas 207 030,82 Eur. Akte nurodyta, kad dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka – Vilniaus apskrities VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimas tikrinti (4.65)FR0773-2341. Akto pastabose nurodyta, kad mokestinis patikrinimas inicijuotas 2015 m. rugpjūčio 31 d. atlikus mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad E. D. tiriamu laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo pajamas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais.

Taip pat nustatyta, kad fiziniai asmenys į E. D. asmeninę banko sąskaitą pervedė 28 742,46 Eur, kurių kilmės negalėjo pagrįsti dokumentais. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja gavo 48 551,90 Eur apmokestinamųjų vertybinių popierių pardavimo pajamų, tačiau 2012–2014 metais pateiktose pajamų deklaracijose vertybinių popierių pardavimo pajamų nedeklaravo ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nesumokėjo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalies nuostatas bei remiantis šio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, taikant 15 proc.

GPM tarifą neapskaičiavo ir 2012–2014 m. nesumokėjo 146 327,62 GPM. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai bei numatoma papildomai priskaičiuoti suma 207 030,82 Eur nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ir neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. 2015 m. rugsėjo 18 d. VMI 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimo tikrinti Nr. (4.65)FR0773-2341 priedu Nr. (4.65)FR0773-2494 (b. l.

24) pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki kol bus gauta informacija, sustabdymo priežastys – dėl informacijos rinkimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš 2015 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities VMI pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą, priedų Nr. 1 ir Nr. 2 prie mokestinio tyrimo ataskaitos (b. l. 44-67) matyti, kad mokestinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą mokesčių administratoriui daryti preliminarią išvadą apie tai, kad pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais, ir dėl šių aplinkybių pradėti pareiškėjos mokestinį patikrinimą. Šiuose dokumentuose bei 2015 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apskrities VMI rašte „Dėl E. D. turto arešto“ nurodytos aplinkybės patvirtino, kad, pasitvirtinus mokesčių administratoriaus preliminariai išvadai, dėl galimų mokesčių įstatymų pažeidimų pareiškėjai numatoma papildomai priskaičiuoti 207 030,82 Eur sumą. Tokia suma nėra mažareikšmė, todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius teisingai konstatavo, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas, remdamasis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011) konstatavo, kad buvo MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo būdą – pareiškėjos turto areštą, Aktas priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Aktu areštuotas nekilnojamasis turtas, kurio vertė mažesnė, nei preliminariai numatoma apskaičiuoti mokesčių suma.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentai, jog prie jos asmeninių pajamų buvo nepagrįstai priskirtos jai, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėtos apyvartinės įmonių lėšos, nėra reikšmingi sprendžiant dėl Akto pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra nustatyti, ar mokesčių administratoriaus mokestinio tyrimo metu nustatyta preliminari išvada dėl mokesčių įstatymų pažeidimų yra pagrįsta. Tik mokesčių administratoriui MAĮ nustatyta tvarka atlikus mokestinį patikrinimą ir priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo arba patikrinimo pažymą (MAĮ 128 straipsnis) bus nustatyta, ar mokesčių administratoriaus preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus pasitvirtino. Ta aplinkybė, kad mokestinis patikrinimas šiuo metu sustabdytas, taip pat nėra teisiškai reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl Akto teisėtumo, kadangi, kaip minėta, Akto teisėtumą patvirtina MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų turto arešto akto taikymui egzistavimas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė MAĮ nuostatas, todėl pripažino, kad pagrindo naikinti skundžiamą Aktą nėra.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157–160), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai atskleidė kilusio ginčo esmę, nes neginčijama MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta teisė mokesčių administratoriui taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, tačiau tokiu atveju turi būti nustatytos visos sąlygos tokios priemonės taikymui bei ginčijamas turto arešto mastas. Šiuo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį butą, kurio vertė 115 615,00 Eur, kai Akte nurodyta, jog pareiškėja negali pagrįsti 28 742,46 Eur dydžio pervedimais į sąskaitą pervestų sumų bei nedeklaravo 48 551,90 Eur dydžio pajamų iš vertybinių popierių pardavimo.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad nepriemokos suma yra mažareikšmė, ir atkreipia dėmesį, jog kad taikant GPM 15 proc. tarifą, nepriemoka sudarytų tik 11 594,15 Eur, t. y. suma yra dešimt kartų mažesnė nei areštuoto turto vertė (115 615 Eur). Be to, pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai vertino ne tik jos asmeninius duomenis, bet ir duomenis, susijusius su jos įmone. Pareiškėja pabrėžia, kad nei atsakovas, nei teismas nenurodė teisinio pagrindo apmokestinti įmonės darbuotojui, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėtų grynų pinigų gyventojų pajamų mokesčiu.

Pareiškėjos vertinimu, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, visiškai neatsižvelgė į ginčijamame akte nurodytų duomenų prieštaringumą bei netinkamai rėmėsi atsakovo pateikto priedo duomenims, nepasisakydamas dėl pareiškėjos pateikto rašytinio įrodymo apie tai, kad visos per UAB „Magnetą LT“ išmokėtos sumos darbuotojai E. D. yra apskaitytos tinkamai.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 166–168), kuriuo prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, jog Akte yra aiškiai nurodyta kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio patikrinimo metu numatoma priskaičiuoti suma (207 030,82 Eur) yra nemažareikšmė ir netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Priimant sprendimą areštuoti pareiškėjos turtą, buvo įvertintas mokestinio patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų pobūdis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai bei numatoma papildomai priskaičiuoti suma (207 030,82 Eur) nėra mažareikšmė ir netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja ginčija Aktą, nurodydama argumentus, jog prie jos asmeninių pajamų buvo nepagrįstai priskirtos jai, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėtos apyvartinės įmonių lėšos. Atsakovo teigimu, teismas teisingai konstatavo, kad nurodyti argumentai nėra reikšmingi sprendžiant dėl akto pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra nustatyti, ar mokesčių administratoriaus mokestinio tyrimo metu nustatyta preliminari išvada dėl mokesčių įstatymų pažeidimų yra pagrįsta. Tik mokesčių administratoriui MAĮ nustatyta tvarka atlikus mokestinį patikrinimą ir priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo arba patikrinimo pažymą (MAĮ 128 straipsnis) bus nustatyta, ar mokesčių administratoriaus preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus pasitvirtino.

Atsakovo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad yra rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Esant visoms MAĮ 101 straipsnio 4 dalies sąlygoms, VMI pagrįstai surašė turto arešto aktą, todėl pareiškėjos turtas areštuotas pagrįstai. Be to, atsakovo nuomone, VMI 2015 m. rugsėjo 14 d. turto arešto aktas atitinka MAĮ 33 straipsnio 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 101 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl E. D. skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte (redakcija galiojusi turto arešto akto surašymo metu) numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje tarp kitų nurodytas ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.

Mokesčių administratoriui (jo pareigūnui) pasirinkus mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą mokesčio mokėtojo turto turi būti areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Kaip matyti iš apskųsto turto arešto akto, arešto mastas yra 207 030,82 Eur, o viso areštuoto turto vertė 115 615,00 Eur, todėl nekyla abejonių dėl to, kad mokesčių administratorius paisė Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 ir 4 dalyse išvardinti atvejai, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas. Teigtina, jog turto arešto tikslas – užtikrinti galimą mokestinės prievolės įvykdymą ir įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 3 d.), bet ir tais atvejais, kada daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Kiekvienu iš išvardintų atvejų turi būti pripažįstama apie egzistuojantį realų pavojų, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑194/2008).

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63‑850/2008). Kaip vada sprendimui dėl mokesčio mokėtojo turto arešto priimti administracinėje byloje Nr. A14‑657/2007 buvo pripažintas mokestinį patikrinimą atliekančio vietos mokesčių administratoriaus tarnybinis pranešimas, kuriuo buvo informuojama, kad tikrinamam mokesčio mokėtojui numatoma priskaičiuoti apie 427 907 Lt mokesčių, baudų ir delspinigių, o pagal mokesčio mokėtojo apskaitos kortelės duomenis yra kitų mokesčių ir su jais susijusių sumų nepriemoka (2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14‑657/2007).

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymas siejamas su „pagrįsta rizika“, kad mokesčio mokėtojui priklausantis turtas gali būti jo paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu prarastas. Pastaroji nuostata (aiškinant ją lingvistiniu teisės aiškinimo metodu) suponuoja tam tikrą konkrečių faktinių aplinkybių įvertinimą. Taigi konstatuotina, kad kiekvienu konkrečiu atveju Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taikymą (turto areštą) pagrįsti būtina nurodyti (pateikti teismui) įrodymus, patvirtinančius šioje normoje nurodytų galimų neigiamų arešto netaikymo pasekmių realumą (2006 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11‑2153/2006). Kaip yra pažymėjęs Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442‑1497/2011, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Be kita ko, šioje byloje buvo nurodyta, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuotos didelės mokesčio bei su juo susijusios sumos (73 637,33 Lt) ir tokių sumų padengimui būtina užtikrinti, kad jis turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju turto areštas buvo pateisinamas, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių duomenų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑1497/2011).

Tikrinamoje administracinėje byloje, surašant 2015 m. rugsėjo 14 d. turto arešto aktą ir buvo konstatuota, jog netaikant turto arešto realus GPM bei su juo susijusių sumų išieškojimas gali būti paneigtas. Apeliantė nėra tiksli tvirtindama, kad galimai išieškotina suma yra ženkliai mažesnė. Turto arešto akte aiškiai pažymėta apie 146 327, 62 Eur GPM nesumokėjimą bei numatomą priskaičiuoti 207 030, 82 Eur skolą. Tuo tarpu areštuoto turto vertė yra beveik per pus mažesnė, todėl atsižvelgiant į faktines aplinkybes, formuojamą administracinę jurisprudenciją aptariamu klausimu, nesant kitų aplinkybių, apeliacinio skundo tenkinimui pagrindų nėra, kas suponuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo patvirtinimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė