2016-12-28 Nr. AB-24733-3-61-3-07966-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2048-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07966-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 16–22), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-10638 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ ir 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 1D-11424 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. 4 819,54 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, po 68,62 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. neišmokėtą pensijos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 11SP-1840 nuo 2010 m. birželio 17 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. rugsėjo mėn. mokėta sumažinta pensija. Pažymėjo, jog 2013 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba), prašydama išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 28 d. atsakyme Nr. 1D-10638 (11) nurodyta, jog pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš Vidaus reikalų ministerijos patikslinto 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1D-11424 (11) paaiškėjo naujų aplinkybių – Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 28 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-7086 buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Dėl praleisto termino kreiptis į teismą pareiškėja nurodė, kad gavusi sumažintą valstybinę pensiją nemanė, jog pažeidžiamos jos teisės. Apie teisių pažeidimą sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą.

Tvirtino, jog į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, juk išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėjo pagrįsti pensijos neišmokėjimą. Apie tai, kad nebus išmokėtas pensijos skirtumas, sužinojo po to, kai 2013 m. vasario mėn. pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija iš Vidaus reikalų ministerijos gavo atsakymą į kreipimąsi „Dėl sumažintų pensijų kompensavimo“. Supratusi, kad būtina kreiptis į teismą, pirmiausia Sveikatos priežiūros tarnybos paprašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus.

Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, perskaičiavo pensiją ir nuo 2010 m. birželio 17 d. moka sumažintą. Už birželio mėn. neišmokėjo 64,73 Lt, nuo liepos mėn. iki 2011 m. spalio 1 d. neišmokėjo po 138,72 Lt kas mėnesį. Už 2013 m. spalio mėn. nesumokėta 48,69 Lt, nuo 2011 m. lapkričio mėn. neišmoka po 68,62 Lt kiekvieną mėnesį. Naujai pateikta pažyma patvirtino, kad jai 2010–2013 m. neišmokėta 4 819,54 Lt.

Pareiškėjos teigimu, taip pažeidžiami pagrindiniai teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo reikalavimus pareiškėja pagrindė ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 44–47, 50, 51) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjai pensija buvo mokama taikant tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų. Apie pensijos nepriemoką pareiškėja sužinojo 2010 m. birželio mėn., kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija. Nuo tada turėtų būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas. Pabrėžė, jog sužinojimas apie Konstitucinio Teismo nutarimą nėra termino pradžia, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymas termino pradžią sieja su sužinojimu apie sprendimo priėmimą. Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, prašė nutraukti bylą. Nurodė, jog hipotetiškai apskaičiuotas nepriemokos dydis dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nurodytas 9 stulpelyje – 4 682,30 Lt. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas šios teisės normos taikymą pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos skundo, nes ji neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar darbuotojai neveikė pagal galiojančius įstatymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 72–75) atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 11SP-1840, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėja 2013 m. lapkričio 21 d. kreipėsi su prašymu į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1D-10638 (11) išaiškino, kad paskirta pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Vidaus reikalų ministerija į pareiškėjos 2013 m. lapkričio 21 d. prašymą pateikė dar vieną sprendimą – 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 1D-11424 (11), kuris priimtas patikslinus pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį duomenis.

Teismas nurodė, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal šio teisės akto nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumačius kompensavimo mechanizmo. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 nustatyta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 m. ir 2013 m.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, pirmiausia, būtina įvertinti, ar pareiškėjos gaunama pensija pagrįstai bei teisėtai buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, jog 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į šio Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, teismas pripažino, kad gaunama pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai. Teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl pareiškėjos nurodytos pensijos nepriemokos priteisimo nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas nurodė, kad pensijas mokančios institucijos sprendimo, kuriuo ikiteismine tvarka išnagrinėjamas prašymas dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, teisinė reikšmė ne kartą aptarta teisminėje praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks sprendimas, nevertinant jo turinio, iš esmės tik patvirtina faktą, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pensijos nepriemokos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 28 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimus, nelaikytini savarankiškais reikalavimais. Pastarieji sprendimai tiesiogiai susiję su skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemoką, pagrįstumu bei teisėtumu, t. y. išvestiniai iš šio reikalavimo. Teismui konstatavus, kad pareiškėjai pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėja teisės į jos nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo, buvo atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 80–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia (be kita ko) reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad apeliantės pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o apeliacinis skundas nepagrįstas. Pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo (nustatyta valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodama šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2013-12-17), pareiškėja iš esmės siekė atgauti nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėja, nesutikdama su paminėtu jai paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks pensijos sumažinimas ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jos apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjai, kaip paminėtos pensijos gavėjai, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jos nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėja nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjos skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė