2020-09-30 Nr. AB-18101-3-61-3-02901-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1785-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02901-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. sausio 3 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kameroje Nr. 218 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Po kameros langu nuolat lodavo šuo, todėl buvo neįmanoma užmigti. Kameros nebuvo galima išvėdinti, nes atidarius langą iš lauko pasklisdavo nemalonus šuns kvapas. Iš sanitarinio mazgo taip pat sklido nemalonus kvapas, kuris žemino pareiškėjo orumą bei savigarbą. Kameroje buvo šalta, todėl teko miegoti su drabužiais ir tai pareiškėjui sukėlė nepatogumus bei pažeminimą. Kameroje buvo drėgna, lova surūdijusi, patalynė šlapia ir nuo jos sklido pelėsio kvapas, ant lubų ir sienų buvo pelėsio, drabužius pareiškėjui teko skalbti šaltu vandeniu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata (psichika), jis turėjo gerti vaistus, kad galėtų užmigti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kurie vėdinimui pritaikyti. Kamerose gyvenantys asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir jas tvarko, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu gyvenamosiose kamerose išmatuoja oro temperatūrą. Kamerose įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra, oro temperatūra Lukiškių TI-K kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus.

3.2. Vieną kartą per savaitę suimtiesiems ir nuteistiesiems patalynė bei apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pagalvės, čiužiniai ir antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K administracija suimtiesiems ir nuteistiesiems išduotą minkštąjį inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius) pakeičia ne tik pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau ir tuomet, kai gauna asmenų prašymus dėl tam tikrų priežasčių pakeisti jiems išduotą minkštąjį inventorių.

3.3. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, neįrodantys, jog skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą, Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės nustatė, kad 2017 m. gruodžio 21–27 d., 2018 m. sausio 8–14 d. laikotarpiais (toliau – ir ginčo laikotarpis) pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 125, Nr. 219, Nr. 289. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kameroje Nr. 218, dėl kurios nusiskundimus reiškė skunde.

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamomis higienos sąlygomis (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio) kamerose, jų vėdinimu ir išduodamu minkštuoju inventoriumi, teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kameras Nr. 125, Nr. 219, Nr. 289. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 134:2015) 16–18, 39, 40–42 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 13, 14.10 punktais, NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo aktu Nr. (10-12 15.4.8) PA-11, NVSC Vilniaus departamento 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-204 (16.16.8. 10.12), NVSC Vilniaus departamento 2017 m. kovo 21 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-286 (16.16.8. 10.12). Teismas nurodė, kad pateikti patikrinimų aktai paneigia pareiškėjo pretenziją dėl šalčio ir drėgmės kamerose, nes patikrinimų metu nenustatyta higienos normų pažeidimų.

Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras, todėl atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad jam teko skalbti drabužius po šaltu vandeniu. Teismas akcentavo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nemokamai gauti išskalbtą ir išdžiovintą patalynę bei apatinius drabužius, taip pat pagal galimybes ir poreikius centralizuotai išsiskalbti ir išdžiovinti viršutinius drabužius. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, jog ginčo laikotarpiu dėl minėtų nusiskundimų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą, savo nusiskundimų neindividualizuoja, o tik abstrakčiai nurodė menamus kamerų higienos sąlygų pažeidimus, nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi pažeidimai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio) kamerose ir jų vėdinimo neatitikinimo teisės aktų reikalavimų bei išduotos patalynės yra nepagrįsti.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl prie kameros Nr. 218 lango nuolat lojusio šuns. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 218. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvūnų keliamo triukšmo, kiek laiko šuo gali loti ir kiek ne, be to, šiuo metu nėra objektyvių galimybių nustatyti, ar ginčo laikotarpiu, t. y. 2017 m. gruodžio 21–27 d. ir 2018 m. sausio 8–14 d., pareiškėjas buvo laikomas kameroje, prie kurios lango buvo šuo, ir ar iš tiesų tas šuo lojo nakties metu bei neleido pareiškėjui užmigti. Byloje esanti pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija taip pat nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo nusiskundimų dėl prasto miego, dėl ko teko gerti vaistus.

8. Nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, t. y. bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes valstybei pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1. Pareiškėjas dėl kalinimo netinkamos sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą. Pareiškėjo kamera buvo rūsyje, joje buvo šalta, drėgna, nutrupėjusios sienos, nebuvo mechaninės oro ventiliacijos, nebuvo įmanoma per langus išvėdinti kameros, dėl to, kad už lango bėgiojo šuo. Kameroje dėl už lango buvusio šuns ir šalia durų įrengto sanitarinio mazgo tvyrojo blogas kvapas, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kameroje dėl drėgmės nedžiūdavo drabužiai, jie pūdavo, veisėsi pelėsis.

10. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

10.1. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nekonkretizavo, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teisimo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės pakartoja skunde, paduodame pirmosios instancijos teismui, nurodytus nusiskundimus.

14. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

17. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 5–7 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 218, dėl kurios skunde reiškė nusiskundimus, o įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl higienos normų pažeidimų kamerose Nr. 215, Nr. 219, Nr. 289, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų (ir pareiškėjas jų nenurodo), jog ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A-964-520/2017).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teismo proceso metu.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

21. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo.

22. Byloje nenustatyti Lukiškių TI-K administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui 2017 m. gruodžio 21–27 d. ir 2018 m. sausio 8–14 d. laikotarpiu buvimas Lukiškių TI-K sukėlė tokios apimties neigiamas pasekmes ar tokį jo subjektinių teisių pažeidimą, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

24. Nenustačius Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

25. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys