2019-01-09 Nr. AB-720-3-61-3-04280-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-77-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04280-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3.; 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. J. ir B. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. ir B. J. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. kovo 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)‑FR0682‑116, kuriuo iš dalies patvirtintas 2015 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-798, nurodant pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 3 519,46 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), apskaičiuoti 1 756,57 Eur GPM delspinigiai ir skirta 30 proc. dydžio 1 056 Eur GPM bauda; 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 68-167, kuriuo patvirtintas Kauno AVMI sprendimas; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-209 (7-169/2016). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-1416-596/2017, teismo nutartimi pareiškėjo patikslintas skundas priimtas.

2. Pareiškėja B. J. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti: 1) Kauno AVMI 2016 m. kovo 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-117, kuriuo pakeistas 2015 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680‑799, nurodant pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 3 624,88 Eur GPM, apskaičiuoti 1 793,13 Eur GPM delspinigiai ir skirta 30 proc. dydžio 1 087 Eur GPM bauda; 2) VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 68-169, kuriuo patvirtintas Kauno AVMI sprendimas; 3) MGK 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-210 (7-168/2016). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-1417-142/2017, teismo nutartimi pareiškėjos skundas priimtas.

3. Teismo nutartimi administracinės bylos Nr. eI-1417-142/2017 ir Nr. eI‑1416‑596/2017 sujungtos į vieną administracinę bylą, jai suteikiant administracinės bylos Nr. eI-1416-596/2017 (proceso Nr. 3-61-3-04280-2016-6).

4. Pareiškėjai nesutiko su ginčijamų sprendimų nurodymais sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, kurios buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjai 2010–2011 m. laikotarpiu turėjo 163 219 Lt neapmokestintų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Taip pat pareiškėjai nesutiko automobilių pardavimo pajamas priskirti individualios veiklos pajamoms.

5. Pareiškėjai paaiškino, jog patikrinimo metu jie pajamų šaltiniams pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė paskolų sutartis, pagal kurias iš fizinių asmenų iš viso pasiskolino 126 700 Lt: iš I. M. pagal 2010 m. sausio 15 d. paskolos sutartį pasiskolino 10 000 Lt, iš V. Z. pagal 2010 m. birželio 17 d. paskolos sutartį – 30 000 Lt, iš V. K. pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį – 9 000 Lt, iš R. K. pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį – 9 500 Lt, iš K. S. pagal 2010 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutartį – 9 000 Lt, iš R. K. pagal 2011 m. sausio 2 d. paskolos sutartį – 9 200 Lt, iš E. L. pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį – 50 000 Lt.

6. Kauno AVMI pareiškėjų iš E. L. pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. notariškai patvirtintą sutartį gautą 50 000 Lt paskolą pripažino gauta. Tačiau, įvertinusi kitų paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, konstatavo, kad mokesčių administratoriui pateiktos rašytinės paskolų sutartys laikytinos tik formalią tariamų sandorių išraišką parodančiais, bet ne realiai įvykusius sandorius atspindinčiais įrodymais. Mokesčių administratorius darė išvadą, kad pasirašytos sutartys yra formalios, neatitinkančios tikrovės ir surašytos pareiškėjams siekiant mokestinės naudos, todėl, vertinant 2010–2011 m. pareiškėjų pajamas bei išlaidas, į šias paskolų sutartis neatsižvelgė.

7. Pareiškėjai nurodė, kad MGK netinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjai faktiškai gavo pinigus iš byloje minimų kreditorių. Šias aplinkybes, pareiškėjų nuomone, patvirtina ir tai, jog prieš MGK posėdį pareiškėjas pagal jam leidžiamas finansines galimybes grąžino skolas daliai kreditorių (2016 m. liepos 22 d. pavedimu paskola grąžinta V. K., 2016 m. liepos 21 d. – I. M.), tačiau šių aplinkybių MGK nevertino.

8. Pareiškėjai pabrėžė, jog nei mokesčių administratorius, nei MGK nepateikė ir negalėjo pateikti neginčijamų, teisinę reikšmę turinčių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditoriai pagal sudarytas paskolų sutartis faktiškai neperdavė pinigų pareiškėjui. Tokios išvados buvo padarytos tik pasitelkiant prielaidas, naudojant formuluotes: „sukėlė abejonių“, „kelia pagrįstų abejonių“. Pareiškėjų teigimu, tiek rašytiniai įrodymai (sutartys, kurios pasirašytos vadovaujantis įstatymuose įtvirtintu sutarties laisvės principu ir atitinkančios visus įstatymų keliamus reikalavimus, todėl neprivalo būti atlygintinos), tiek kreditorių ir pareiškėjų nuoseklūs ir konkretūs paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjai faktiškai gavo pinigus iš kreditorių. Pareiškėjai pažymėjo, jog pinigai buvo pasiskolinti iš artimų asmenų, tarp kurių buvo ir yra pasitikėjimas vienas kitu, dėl šių elementarių žmogiškų sąlygų ir nebuvo prašoma paskolas užtikrinti įkeitimu, o paskolų davėjai iš suteiktų paskolų nesiekė pasipinigauti, jų tikslas buvo pagal išgales padėti pareiškėjų šeimai. Sudaryti sandoriai (suteiktos paskolos) buvo pavieniai ir atsitiktiniai, kuriais nebuvo siekiama gauti pajamų, reikalingų pragyvenimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno AVMI patikrinimo metu patikrino, ar paskolų sutartyse nurodyti asmenys (paskolų davėjai) turėjo finansines galimybes skolinti pinigines lėšas, ir nustatė, jog šie asmenys tokias galimybes turėjo.

9. Pareiškėjai nurodė, jog Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė klaidingą piniginių lėšų likutį 2007 m. sausio 1 d. Kauno AVMI nurodė, jog pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau negu 171 896 Lt piniginių lėšų likutį. Tačiau, pareiškėjų teigimu, nustatytas piniginių lėšų likutis yra nepagrįstas realiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes buvo paskaičiuotos nepagrįstai didelės pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos. Dėl pareiškėjams neaiškių priežasčių mokesčių administratorius vadovavosi Statistikos departamento duomenimis, kurie nėra tikslūs. Pareiškėjams nesuprantama, kokiais argumentais vadovaudamasi Kauno AVMI nustatė, jog pareiškėjų šeima pragyvenimo išlaidoms išleido daugiau, negu tuo laikotarpiu buvęs minimalus mėnesinis atlyginimas. Pareiškėjų teigimu, tuo laikotarpiu jų šeima pragyvenimui išleisdavo apie 900 Lt, t. y. du minimalius mėnesinius atlyginimus, nes didžiąją dalį maisto produktų gaudavo iš savo ir tėvų ūkių. Taigi 2005–2006 m. laikotarpiu pareiškėjų šeima patyrė 17 100 Lt vartojimo išlaidų, o ne 87 374 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius.

10. Dėl tikrinamuoju laikotarpiu vykdytos neįregistruotos individualios veiklos pareiškėjai nurodė, jog Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjai pardavė 6 transporto priemones bei įsigijo 8 transporto priemones. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2011 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjų vardu buvo įregistruota 11 transporto priemonių. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, ją aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, konstatavo, kad pareiškėjų tikrintu laikotarpiu vykdyta veikla atitiko GPMĮ apibrėžtą bei LVAT pateiktą individualios veiklos sampratą.

11. Pareiškėjai nurodė, jog jų vykdytoje automobilių pirkimo ir pardavimo veikloje nebuvo veiklos tęstinumo, pareiškėjai iš parduotų automobilių nesiekė gauti pajamų ir juo labiau pelno, be to, didžioji dalis pardavimų buvo nuostolingi. Pareiškėjų nuomone, esminis momentas yra tas, kad visi automobiliai buvo naudojami šeimos narių, o automobiliai buvo registruojami pareiškėjų vardu, nes buvo siekiama mokėti mažesnes transporto priemonių privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokas. Visi tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų turėti automobiliai buvo naudojami ne mažiau nei vienerius metus pareiškėjų šeimos narių, kai kurie automobiliai ir dabar yra naudojami.

12. Nors mokesčių administratorius ir MGK individualios veiklos vykdymą grindė tuo, kad pareiškėjai 2013 m. patikslino metines pajamų deklaracijas ir už parduotus automobilius gautas pajamas deklaravo kaip pajamas, gautas iš individualios veiklos, dėl ko, MGK vertinimu, pareiškėjai pripažino, jog vykdė individualią veiklą, tačiau pareiškėjai pažymėjo, kad, 2013 m. atlikus pareiškėjų mokestinius tyrimus, jiems buvo pasiūlyta patikslinti metines pajamų deklaracijas. Pareiškėjai, pabūgę gręsiančių baudų ir tinkamai neįvertinę ateityje galimai kilsiančių pasekmių, patikslino deklaracijas, ko pasekoje mokesčių administratorius tokius pareiškėjų veiksmus traktavo kaip vykdytos individualios veiklos pripažinimą.

13. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

14. Atsakovas dėl piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu, įvertinus surinktą informaciją, nustatyta, jog pareiškėjai 2007 m. sausio 1 d. ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 171 896 Lt (63 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likutis, deklaruotas vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje + 246 263 Lt pagal verslo liudijimą gautos pajamos ir kitos pajamos – 136 106 Lt patirtos išlaidos – 1 261 Lt pareiškėjo piniginės lėšos banke). Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šeimos galimybes per 4 metus (2003–2006 m.) sutaupyti 296 500 Lt sumą, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, todėl VMI konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su Kauno AVMI nustatytu pareiškėjų piniginių lėšų likučiu tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

15. VMI, vadovaudamasi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punktu, nustatančiu mokesčių administratoriaus teisę naudotis atitinkamais informacijos šaltiniais, atsižvelgdama į LVAT praktiką, darė išvadą, jog atliekamame mokestiniame patikrinime, kai vertinamos mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos, mokesčių administratorius gali pasirinkti tokį informacijos šaltinį, kuris leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą.

16. Dėl pareiškėjams suteiktų paskolų vertinimo nurodė, jog Kauno AVMI, išanalizavusi paskolų davėjų pateiktą informaciją apie jų pajamas bei išlaidas, nustatė, kad V. K., kuri 2010 m. liepos 1 d. pasirašė paskolos sutartį dėl 9 000 Lt paskolos, neturėjo finansinių galimybių paskolinti minėtos pinigų sumos. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė, kad I. M., kuri 2010 m. sausio 15 d. pasirašė 10 000 Lt paskolos sutartį, R. K., kuris 2010 m. liepos 1 d. pasirašė 9 500 Lt paskolos sutartį, K. S., kuris 2010 m. rugpjūčio 15 d. pasirašė 9 000 Lt paskolos sutartį, R. K., kuri 2011 m. sausio 12 d. pasirašė 9 200 Lt paskolos sutartį, neturėjo finansinių galimybių paskolai suteikti bei kitoms pragyvenimo išlaidoms patirti. Kauno AVMI taip pat nustatė, kad paskolų sandoriai sudaryti su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis ir pažįstamais; tarp pareiškėjo ir minėtų paskolų davėjų sudaryti laisvos formos, notaro nepatvirtinti paskolų rašteliai (sutartys), kuriuose palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimo prievolių įvykdymo užtikrinimas (įkeitimas, garantija, laidavimas) nenumatytas; visais atvejais pinigų gavimo / perdavimo būdas – grynaisiais pinigais; paskolų davėjai nesidomėjo, kokiu tikslu pareiškėjai skolinasi pinigus, iš kokių pajamų grąžins pasiskolintas lėšas; visi paskolų davėjai paaiškinimuose (kurie buvo surašyti 2015 m.) nurodė, kad paskolos dar nėra grąžintos, pareiškėjai jas grąžins, kai galės.

17. VMI nurodė, kad didžiąją pareiškėjų 2010 m. gautų pajamų dalį sudarė pasiskolintos piniginės lėšos (67 500 Lt), tuo tarpu pareiškėjų pajamos 2010 m. sudarė 47 041 Lt, t. y. paskolos sudarė 59 proc. visų 2010 m. gautų pajamų. Pareiškėjų išlaidos 2010 m. sudarė 280 926 Lt (nekilnojamojo turto, automobilių įsigijimo, vartojimo ir draudimo išlaidos), t. y. buvo 6 kartus didesnės, nei gautos pajamos. Pareiškėjai 2010–2011 m. darbo sutarčių nebuvo sudarę, verslo liudijimų nebuvo įsigiję.

18. VMI pažymėjo, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai 2007–2011 m. nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų, daugeliu atveju automobilių pardavimo kainos buvo mažesnės, nei jų įsigijimo, todėl darė išvadą, jog pareiškėjai galimai iš fizinių asmenų pasiskolintomis lėšomis realiai siekė padengti savo gautas ir neapskaitytas pajamas.

19. VMI teigė, kad paskolų suteikimas pareiškėjams iš esmės yra grindžiamas tik pareiškėjų bei jų artimųjų ir pažįstamų paaiškinimais bei surašytais paskolų rašteliais (sutartimis), kurie, VMI vertimu, atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose bei minėtų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog paskolos pareiškėjams realiai buvo suteiktos.

20. VMI pažymėjo, kad 2016 m. liepos 21 d. atliktas mokėjimo pavedimas I. M. ir 2016 m. liepos 22 d. atliktas mokėjimo pavedimas V. K. nepatvirtina, jog šie asmenys realiai pareiškėjui suteikė atitinkamai 10 000 Lt ir 9 000 Lt paskolas. VMI, atsižvelgdama į tai, jog V. K. nežinojo, kokiam tikslui pareiškėjas skolinosi pinigines lėšas, skolino be garantijos, nesidomėjo, kada bus atiduotos piniginės lėšos, įvertinusi tai, kad V. K. su sutuoktiniu augina du vaikus, kurie paskolos suteikimo metu buvo nepilnamečiai, taip pat atsižvelgdama į tai, kad Kareivų gaunamos pajamos 2003–2010 m. laikotarpiu nebuvo didelės, konstatavo, jog V. K. pareiškėjui paskolos suteikti negalėjo. Įvertinusi I. M. paskolos suteikimo realumą, VMI teigė, kad be kitų aplinkybių pagal Kauno AVMI pateiktą paaiškinimą nustatyta, jog nors I. M. ir skolino net dviejų dešimtmečių santaupas, tačiau nesidomėjo, kada ir iš kokių lėšų paskola bus grąžinta, taip pat klaidingai nurodė laikotarpį, kada paskola buvo suteikta. VMI darė išvadą, jog nustatytų aplinkybių kontekste pareiškėjo po VMI 2016 m. birželio 30 d. priimtų sprendimų, kuriais buvo netenkinti pareiškėjų skundai, atlikti bankiniai pavedimai negali įrodyti ir neįrodo paskolų suteikimo realumo.

21. VMI akcentavo, jog pareiškėjų gautų lėšų, įformintų kaip paskolos, tikrasis turinys – pareiškėjų nedeklaruotos, neapmokestintos asmeninės pajamos. Paskolos įformintos ne siekiant sukurti paskolinius teisinius santykius, o tam, kad būtų formalus pagrindas pareiškėjams turėti mokestinę naudą ir tuo pačiu nemokėti GPM nuo nedeklaruotų, kitų gautų pajamų iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Formaliai įformindami paskolos sutartis, pareiškėjai siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos, nes paskolų pagrindu gautos pajamos, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, neapmokestinamos.

22. Dėl pareiškėjų vykdytos individualios veiklos VMI nurodė, jog mokesčių administratorius kontrolės procedūrų metu nustatė, kad pareiškėjai 2007–2011 m. nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų: pareiškėjo automobilių pardavimo pajamos 2008 m. sudarė 500 Lt, 2009 m. – 9 500 Lt, 2010 m. – 16 000 Lt, 2011 m. – 38 000 Lt; pareiškėjos – 2007 m. – 1 000 Lt, 2008 m. – 10 000 Lt, 2009 m. – 8 200 Lt, 2010 m. – 6 500 Lt, 2011 m. – 7 000 Lt. VMI nustatė, kad transporto priemonių (automobilių) pardavimo kainos daugeliu atvejų buvo mažesnės, nei jų įsigijimo kainos. Tikrinamuoju 2010–2011 m. laikotarpiu pareiškėjai pardavė transporto priemonių už 67 500 Lt (pareiškėjas pardavė 2 transporto priemones, pareiškėja – 4) bei įsigijo transporto priemonių už 124 236 Lt (pareiškėjas įsigijo 5 transporto priemones, pareiškėja – 3). Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2011 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjų vardu buvo įregistruota 11 transporto priemonių.

23. VMI teigė, jog individualios veiklos savarankiškumo požymį apibūdina tai, kad pareiškėjai patys sprendė su savo veikla susijusius klausimus, patys dengė savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, savarankiškai susirasdavo ir nusipirkdavo automobilius, po to patys ieškojo pirkėjų ir parduodavo transporto priemones, t. y. veikė savarankiškai, niekas jiems nedarė įtakos.

24. Tai, kad 2010–2011 m. pareiškėjai pardavė transporto priemonių už 67 500 Lt (pareiškėjas pardavė 2, pareiškėja – 4) bei įsigijo transporto priemonių už 124 236 Lt (pareiškėjas įsigijo 5, pareiškėja – 3), taip pat tai, jog pareiškėjai tokia veikla verčiasi ne vienerius metus (ne tik tikrintu laikotarpiu), patvirtina individualios veiklos tęstinumo požymio buvimą.

25. Pareiškėjų už transporto priemonių pardavimą 2010 m. gautos pajamos sudarė 22 500 Lt (47,83 proc. visų 2010 m. gautų pajamų), o 2011 m. – 45 000 Lt (40,59 proc. visų 2011 m. gautų pajamų). VMI darė išvadą, jog pareiškėjų siekis gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos įrodytas.

26. VMI pažymėjo, kad pareiškėjai 2013 m. gegužės 24 d. pateikė patikslintas metines pajamų deklaracijas už 2008 m., 2009 m., 2010 m., 2011 m., kuriose transporto priemonių pardavimo pajamas deklaravo deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“. VMI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai skunde MGK neginčijo jų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veikloje nustatytų individualios veiklos požymių. Šiuo aspektu VMI paminėjo, kad LVAT savo praktikoje, pasisakydamas dėl tokių aplinkybių, kai keičiasi teikiamų paaiškinimų turinys, pirmenybę teikia pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra įtakoti laiko ir kitų aplinkybių. VMI vertinimu, pareiškėjai tokiais savo veiksmais pripažino vykdę neįregistruotą individualią prekybos automobiliais veiklą.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

28. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu Kauno AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, jog pareiškėjų 2010 m. faktiškai patirtos išlaidos (nekilnojamajam ir kilnojamajam (transporto priemonėms) turtui įsigyti; vartojimo išlaidos) 163 219 Lt viršijo jų gautas pajamas (pareiškėjo netekto darbingumo pensija; transporto priemonių pardavimo pajamos; šalpos išmoka; pareiškėjo palūkanos iš banko; pareiškėjo gauta piniginė dovana iš motinos; piniginių lėšų likutis 2010 m. sausio 1 d.), t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamų (kiekvienas po 81 610 Lt), kurių 2010 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Pareiškėjai tikrintu laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė su fiziniais asmenimis sudarytas paskolų sutartis. Tačiau mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgė į paskolų sutartis (išskyrus paskolos sutartį, sudarytą su E. L.), nes darė išvadą, kad šios sutartys yra formalios, neatitinkančios tikrovės ir surašytos pareiškėjams siekiant mokestinės naudos (MAĮ 69 str.). Kauno AVMI mokesčio bazei nustatyti taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą. Taip pat vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai pateiktose patikslintose 2010 m. ir 2011 m. pajamų deklaracijose (forma GPM308) neteisingai deklaravo parduotų transporto priemonių individualios veiklos pardavimo pajamas ir / ar leidžiamus atskaitymus. Be to, darė išvadą, jog pareiškėjai 2011 m. nedeklaravo po 371,08 Lt „menamų“ palūkanų nuo iš E. L. neatlygintinai gautos 50 000 Lt paskolos. Nustačius minėtus pažeidimus, pareiškėjams buvo priskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl pajamų pagal paskolos sutartis, pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, jog jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui. Todėl mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad pateikė atitinkamus sandorius patvirtinančias sutartis, galimai disponavo atitinkamomis pinigų sumomis, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.

30. Teismas įvertino, kad pareiškėjai nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog jie realiai grynaisiais pinigais gavo (I. M., V. Z., V. K., R. K., K. S., R. K. perdavė) paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas. Pareiškėjai, tvirtindami, kad realiai iš minėtų fizinių asmenų gavo ginčijamas paskolas, savo poziciją grindė paskolų sutartimis ir pačių pareiškėjų bei paskolas teikusių fizinių asmenų paaiškinimais. Tačiau iš ginčo paskolų sutarčių teismas nustatė, kad jose yra nurodyta, jog pareiškėjui sutarčių sudarymo metu grynaisiais pinigais buvo perduotos atitinkamos piniginių lėšų sumos. Tačiau toks šių sutarčių pobūdis reiškia, kad be šių sandorių šalių paaiškinimų, šiose sutartyse iš esmės nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui. Aptarta situacija įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme lemia, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, t. y. pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jie pagal minėtas paskolų sutartis realiai gavo lėšas, pavyzdžiui, atitinkamus buhalterinius, finansinius dokumentus, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjai tuo metu šias lėšas turėjo bei jas panaudojo tais tikslais, dėl kurių ėmė paskolas ir pan. Tačiau tokių įrodymų pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė.

31. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktame 2015 m. spalio 6 d. paaiškinime, paprašytas nurodyti, kokiu tikslu skolinosi pinigines lėšas iš I. M., V. Z., V. K., R. K., K. S., R. K., teigė, kad 2010‑2011 m. pareiškėjai pirko sklypą (duomenys neskelbtini); pastatą, (duomenys neskelbtini), Kaune; sunkvežimį „Iveco“, šiems pirkiniams pareiškėjams trūko lėšų, todėl jas skolinosi iš minėtų asmenų. Teismas bylos medžiaga nustatė, jog pareiškėjai 2010 m. sausio 21 d. sutartimi įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, už 100 000 Lt, kuriuos žemės sklypo pardavėjas, prieš pasirašydamas šią sutartį, gavo iš pareiškėjo, o 2010 m. liepos 13 d. sutartimi įsigijo 2/3 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, už 100 000 Lt, įsipareigodami šią sumą per 3 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo pervesti į nurodytą banko sąskaitą. Transporto priemonę „Iveco“ pareiškėjas įsigijo 2011 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi už 35 000 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs iš banko „Swedbank“, AB gautus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. grynaisiais pinigais įnešdavo į sąskaitą, kurios valiuta – eurai, piniginių lėšų sumas: 2010 m. kovo 8 d. – 5 500 Eur, 2010 m. gegužės 27 d. – 9 500 Eur, 2010 m. birželio 22 d. – 5 000 Eur, 2010 m. liepos 5 d. – 5 000 Eur, 2010 m. liepos 13 d. – 4 000 Eur. Pareiškėjo aiškinimu (minėtas 2015 m. spalio 6 d. paaiškinimas Kauno AVMI), minėtos piniginės lėšos į sąskaitą buvo įnešamos už perkamą pastatą, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2013 m. sausio 31 d. paaiškinime Kauno AVMI, paprašytas nurodyti, iš kokių šaltinių 2007–2010 m. į banko sąskaitas įnešdavo grynuosius pinigus, nurodė, kad iš santaupų, kurios deklaruotos, bei mamos dovanotų piniginių lėšų.

32. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimas dėl ginčo paskolų gavimo ir jų panaudojimo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui įsigyti yra prieštaringas (ankstesniame paaiškinime pareiškėjas teigė, kad pastato dalis 2010 m. liepos 13 d. sutartimi įsigyta iš santaupų, kurios deklaruotos, bei mamos dovanotų piniginių lėšų) ir prieštarauja elementariai ekonominei logikai (paskutinės ginčo paskolos sutartys buvo sudarytos 2010 m. rugpjūčio 15 d. ir 2011 m. sausio 12 d., tuo tarpu transporto priemonė buvo įsigyta tik 2011 m. rugpjūčio 26 d.).

Pareiškėjo teiginiui dėl ginčo paskolų panaudojimo turtui įsigyti prieštarauja ir I. M. 2015 m. liepos 6 d. paaiškinimas mokesčių administratoriui, kuriame ji nurodė, jog pareiškėjas pasiskolintas pinigines lėšas naudos savo verslui. Be to, mokesčių administratorius, įvertinęs turimus duomenis apie V. K. ir jos sutuoktinio R. K. 2003–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog V. K. neturėjo finansinių galimybių paskolai suteikti. Įvertinęs turimus duomenis apie V. Z. ir jo sutuoktinę R. Z., mokesčių administratorius nustatė, kad V.

Z. sutuoktinė 2005 m. pati skolinosi pinigines lėšas, įkeisdama nekilnojamąjį turtą, kuris 2007 m. sausio 31 d. turto arešto aktu buvo areštuotas. Taip pat buvo areštuoti visi sutuoktinių turimi automobiliai. R. Z. 2009–2010 m., o V. Z. 2004–2008 m. turėjo paskolines sąskaitas. VMI informacinių bazių duomenimis, 2008 m. sutuoktinių gautos pajamos buvo labai mažos, o apie gyventojų 2009 m. ir 2010 m. gautas pajamas duomenų nepateikta. Minėti asmenys išvykimo iš Lietuvos nėra deklaravę. Mokesčių administratoriaus pareigūnams 2013 m. balandžio 10 d. nuvykus V.

Z. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, minėto asmens rasti nepavyko, o gatvėje užkalbintas kaimynas nurodė, kad V. Z. su sutuoktine nuo rudens yra išvykę į Didžiąją Britaniją. Teismas, įvertinęs byloje esančių paskolas suteikusių asmenų paaiškinimų turinį, nustatė, kad nė vienas ginčo paskolas suteikęs fizinis asmuo nesidomėjo, kada pareiškėjai, kurie 2010–2011 m. darbo sutarčių sudarę nebuvo, individualios veiklos neįregistravę, verslo liudijimų neįsigiję, ūkininko ūkio neįregistravę, grąžins paskolas, nė viena paskola iki pareiškėjų skundų išnagrinėjimo pas centrinį mokesčių administratorių nebuvo grąžinta.

Nors pareiškėjas su skundu MGK pateikė mokėjimo nurodymų kopijas, pagal kurias Š. J. 2016 m. liepos 21 d. pavedimu pervedė 2 896,20 Eur I. M., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas už J. J. pagal paskolos sutartį, sudarytą 2010-01-15“, o N. J. 2016 m. liepos 2 d. pervedė 2 607 Eur V. K., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas pagal paskolos sutartį, sudarytą 2010-07-01“, tačiau, teismo vertinimu, tai yra vienintelė aplinkybė, susijusi su ginčijamomis paskolomis, ir kuri, atsižvelgiant į tai, kad šie grąžinimai įvykdyti po ginčijamų mokesčių administratoriaus sprendimų priėmimo, kuriuose atkreiptas dėmesys į tai, kad paskolos nėra grąžintos, verčia abejoti pareiškėjų sąžiningumu ir nelaikytina pakankama šiam įrodinėjimo dalykui pagrįsti.

33. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai mokestinio tyrimo, pradėto 2013 m. sausio 21 d., baigto 2013 m. vasario 7 d., metu dėl mokestinio tyrimo 2007–2011 m. laikotarpiu gautų paskolų nurodė tik iš E. L. 2011 m. rugsėjo 20 d. gautą 50 000 Lt terminuotą beprocentinę paskolą.

34. Teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog vien tik paprasta rašytine forma su giminaičiais sudarytų paskolų sutarčių, kaip formalių įrodymų, pateikimas mokesčių administratoriui per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimui. Nesant objektyvių duomenų apie realų piniginių lėšų gavimą ir disponavimą jomis, taip pat įrodymų, kad piniginės lėšos buvo panaudotos tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pasiskolintos, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai ginčo paskolų sutartimis 2010‑2011 m. iš viso gavo 76 700 Lt dydžio paskolą. Teismo vertinimu, byloje esantys fizinių asmenų paaiškinimai dėl šių asmenų giminiškų ir ilgalaikių draugiškų santykių su pareiškėjais negali būti laikomi objektyviais ir pakankamais priešingai išvadai daryti. Minėtų aplinkybių, vertinant jas pareiškėjų 2008–2011 m. laikotarpiu vykdytos neregistruotos transporto priemonių prekybos individualios veiklos kontekste, konstatavimas yra ta sąlyga, kuri suteikė teisę mokesčių administratoriui, remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, vertinant ginčo laikotarpiu pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgti į minėtas paskolų sutartis. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjų 2010 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos 2010 m. gautomis paskolomis 67 500 Lt sumai.

35. Teismas, pasisakydamas dėl vartojimo išlaidų už 2005–2006 m., nustatė, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu, siekdamas ištirti, ar pareiškėjai 2007 m. sausio 1 d. galėjo turėti pareiškėjo 2013 m. sausio 31 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodytą 296 500 Lt piniginių lėšų likutį, vertino 2004–2006 m. trečiųjų šaltinių ir pareiškėjų pateiktus duomenis apie gautas pajamas, pragyvenimui skirtas išlaidas ir kitą mokesčių administratoriui žinomą informaciją. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotą 63 000 Lt piniginių lėšų sumą, pareiškėjo 2004–2006 m. gautas 246 263 Lt pajamas (VMI turimos informacinės bazės duomenimis, apie pareiškėjos 2004–2006 m. gautas pajamas duomenų nepateikta), pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas 2004–2006 m. laikotarpiu apskaičiavęs remdamasis Statistikos departamento duomenimis, ir nustatęs, jog jos sudarė 87 374 Lt, taip pat įvertinęs kitas pareiškėjų patirtas išlaidas kreditui grąžinti, palūkanoms mokėti, automobiliams įsigyti (48 732 Lt), nustatė, kad pareiškėjai 2007 m. sausio 1 d. ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 171 896 Lt.

36. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjai skunduose teismui teigė, jog jų šeima 2005‑2006 m. patyrė 17 100 Lt vartojimo išlaidų, o ne 87 374 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius, todėl pareiškėjai 2007 m. sausio 1 d. ne banke turėjo didesnį piniginių lėšų likutį, nei nustatytas mokesčių administratoriaus (171 896 Lt), tačiau iš tiesų mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjų šeimos 87 374 Lt vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos ne už 2005–2006 m., kaip nurodė pareiškėjai, bet už 2004–2006 m. Pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos už 2005‑2006 m., apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis, sudarė 62 189,60 Lt.

37. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų nesutikimo su statistinėmis vartojimo išlaidomis, pabrėžė, jog mokesčių administratorius pareiškėjų mokesčių bazę nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis. Mokesčių administratorius, turėdamas informaciją (duomenis) apie pareiškėjų šeimos išlaidas, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, taikė išlaidų metodą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtas vartojimo išlaidas (kokios išlaidos patirtos maistui ir gėrimams, sveikatai, transportui, ryšiams, poilsiui ir kultūrai, turimam turtui išlaikyti, eksploatuoti ir pan.), mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, pagrįstai naudojosi Statistikos departamento informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį pagal gyvenamąją vietą.

Teismas pažymėjo, jog tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėse institucijose metu, taip pat ir teisme, nurodydami abstrakčius ir prieštaringus teiginius (nurodė, jog šeima išleisdavo apie 900 Lt per mėnesį, ir darė išvadą, jog 2005–2006 m. patyrė 17 100 Lt išlaidų) apie patirtas mažesnes vartojimo išlaidas, nei apskaičiavo mokesčių administratorius. Teismų praktikoje laikoma, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai.

Vien faktas, jog pareiškėjai ir jų tėvai turėjo ūkius, neįrodo pareiškėjų pozicijos, kad jų šeima nepatyrė išlaidų maisto produktams. Produkcijai, kuri užauginama ūkiuose, taip pat yra patiriamos išlaidos, pavyzdžiui, sėkloms, trąšoms, įrangai daržovėms auginti, priežiūrai, taip pat pašarams naminiams paukščiams ar gyvūnams auginti, įsigyti ir pan. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes.

Be to, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais.

38. Iš to teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų už ginčijamą laikotarpį apskaičiavimo būdas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjų skundų motyvai, jog jų šeima patyrė mažesnes vartojimo išlaidas, negali būti pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

39. Teismas, pasisakydamas dėl individualios veiklos aplinkybių, nurodė, kad mokesčių administratorius pareiškėjų patikrinimo metu, nustatęs, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. įsigijo 34 transporto priemones, pardavė – 26, tikrintu 2010‑2011 m. laikotarpiu įsigijo 5 transporto priemones, pardavė – 2, pareiškėja 1996 m. kovo 27 d.–2011 m. balandžio 15 d. laikotarpiu įsigijo 16 transporto priemonių, pardavė – 14, tikrintu 2010–2011 m. laikotarpiu įsigijo 3 transporto priemones, pardavė – 4, darė išvadą, jog pareiškėjų vykdyta transporto priemonių pirkimo-pardavimo veikla atitiko GPMĮ apibrėžtos individualios veiklos požymius.

40. Teismas įvertino, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog pareiškėjų ginčo 2010–2011 m. laikotarpiu vykdyta naudotų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veikla laikytina individualia veikla, o gautos pajamos, pardavus 6 transporto priemones, GPMĮ taikymo prasme laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Nors pareiškėjai teigė, kad jų veikloje nėra tęstinumo požymio, tačiau, kaip yra išaiškinęs LVAT, tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai įsigijo 8 transporto priemones, pardavė – 6. Šios aplinkybės, vertinant jas pareiškėjų iki ir po tikrinto laikotarpio atliktų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiksmų kontekste, negalėjo būti traktuojamos kitaip, kaip pareiškėjų vykdytos transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiklos elementai, ir leido teismui konstatuoti tęstinumo požymio buvimą pareiškėjų veikloje. Be to, visi pareiškėjų sudaryti transporto priemonių pardavimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, o transporto priemonių pardavimo pajamos 2010‑2011 m. sudarė beveik pusę visų kitų pareiškėjų gautų pajamų.

41. Nors pareiškėjai teigė, kad ginčo laikotarpiu įsigytos transporto priemonės buvo skirtos naudotis patiems pareiškėjams ir jų vaikams, tačiau mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų sūnaus V. J. mokestinį tyrimą, nustatė, kad jis pats 2007–2011 m. įsigijo 11 transporto priemonių (pardavė 10). VMI informacinės bazės duomenimis, pareiškėjų sūnaus Ž. J. vardu 2009–2010 m. buvo registruoti 3 lengvieji automobiliai, Š. J. vardu – 4 lengvieji automobiliai, N. J. vardu 2009–2011 m. laikotarpiu buvo įregistruoti 6 lengvieji automobiliai. Taigi šios nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų parduotos transporto priemonės buvo įgytos asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo, ir yra pagrindas konstatuoti pareiškėjų ginčo transporto priemonių pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą.

42. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o tenkinti pareiškėjų skundų reikalavimus nėra pagrindo.

III. 43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundus tenkinti, taip pat nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

44. Pareiškėjai, nurodydami aplinkybes, pateiktas jų skunduose, pažymi, kad abu pareiškėjai, pateikdami skundus, prašė įtraukti į bylos nagrinėjimą kaip trečiuosius suinteresuotus asmenis paskolas jiems suteikusius asmenis. Kol pareiškėjų skundų nagrinėjimas nebuvo sujungtas į vieną bylą, byloje, kurioje skundą buvo pateikusi pareiškėja B. J., šie asmenys buvo įtraukti kaip tretieji suinteresuoti asmenys, teismui jie pateikė atsiliepimus į pareikštą skundą. Bylas sujungus, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų buvo pašalinti V. Z., K. S., R. K. ir R. K., tokiu būdu pažeidžiant jų teises, nes administraciniame procese priimtas nepalankus sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl tolesnio teismų praktikos formavimo, būtina nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

45. Pareiškėjai pažymi, kad mokesčių mokėtojas neprivalo vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, todėl turi ribotą galimybę įrodyti aplinkybes apie suteiktas paskolas. Nepaisant to, tiek paskolų sutarčių realumą, tiek pinigų perdavimo faktą įrodo tai, kad sudarytos paskolų sutartys buvo rašytinės ir atitiko tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus; teikiant paaiškinimus Kauno AVMI, buvo tiksliai ir nuosekliai nurodytos paskolų gavimo aplinkybės ir jų tikslas; visos gautos paskolos buvo deklaruotos; piniginių lėšų panaudojimas ir disponavimas jomis buvo nustatytas Kauno AVMI atlikus mokestinį patikrinimą; paskolas suteikę asmenys turėjo finansines galimybes suteikti sutartyse nurodyto dydžio paskolas; dalis suteiktų paskolų yra grąžinta. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjai neįrodė piniginių lėšų panaudojimo fakto, tačiau aplinkybę, jog pareiškėjai disponavo pasiskolintomis piniginėmis lėšomis, nustatė pati Kauno AVMI, atlikusi mokestinį patikrinimą ir nustačiusi, jog pareiškėjai panaudojo daugiau piniginių lėšų negu gavo pajamų, kitas pajamų šaltinis nebuvo nustatytas.

46. Pareiškėjai akcentuoja, kad paskolos sutarties sudarymo dieną V. K. dukrai sukako 18 metų, o sūnui buvo 23 metai. Dėl V. ir R. Z. suteiktos paskolos nurodo, kad nors jie nėra deklaravę išvykimo iš Lietuvos, tačiau faktiškai Lietuvoje negyvena nuo 2008 metų, kai išvyko į Didžiąją Britaniją, kur dirbo ir gavo pajamas, todėl Kauno AVMI buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Be to, su kiekvienu paskolos davėju buvo individualiai aptartas paskolos grąžinimas, šias aplinkybes teismas galėjo išsiaiškinti apklausęs paskolas suteikusius asmenis, tačiau to nepadarė. Ginčo nagrinėjimo metu Komisijoje metu, jos nariai pripažino, jog visi paskolų davėjai turėjo finansines galimybes suteikti paskolas, be to, ši aplinkybė buvo nustatyta ir Kauno AVMI.

47. Pareiškėjai nurodo, kad didžioji dalis piniginių lėšų ne banke buvo iš iki 2003 metų parduoto nekilnojamojo turto. 2002 metais pardavus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune, už 200 000 Lt, pareiškėjai daugiau jokio registruojamojo turto neįsigijo iki ginčo laikotarpio.

48. Atsakovas atliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmeti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

49. Atsakovas kartoja savo argumentus, teiktus atsiliepime į pareiškėjų skundus, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija.

50. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamoje byloje sudėtingi teisės aiškinimo bei taikymo klausimai nėra keliami, ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra, prašo pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinti.

51. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentą, jog fiziniams asmenims neprivaloma vesti savo buhalterinės apskaitos ir fiksuoti savo atliekamų finansinių operacijų, pažymi, kad MAĮ nuo pat jo įsigaliojimo momento yra imperatyviai įtvirtintos šios mokesčių mokėtojo pareigos: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.), pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.), pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptardamas minėtas mokesčių mokėtojo pareigas, yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-928/2011).

52. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai (dokumentai, patvirtinantys R. ir V. Z. gautas pastovias pajamas; pažyma apie pareiškėjų įsigytą brangų nekilnojamąjį turtą; 2002 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis) buvo įvertinti ir buvo konstatuota, kad nors pagal (duomenys neskelbtini) šeimos deklaracijas ir darant prielaidą, jog V. Z. turėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui 30 000 Lt paskolą, tačiau šiuo dokumentu teikiama informacija nepagrindžia realaus pinigų perdavimo fakto pareiškėjui; įvertinus, kad pareiškėjai 2002 m. rugsėjo 23 d. pardavė nekilnojamąjį turtą bei VMI turimų informacinių bazių duomenis, jog pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 d. nekilnojamojo turto ar kitokio privalomai registruotino turto neįsigijo, nustatyta, kad pareiškėjas galėjo turėti deklaruotą 63 000 Lt piniginių lėšų sumą.

53. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai 2013 m. gegužės 24 d. pateikė patikslintas metines pajamų deklaracijas už 2008 m., 2009 m., 2010 m., 2011 m., kuriose transporto pardavimo pajamas deklaravo deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“. Be to, pareiškėjai skunduose, teiktuose MGK, neginčijo jų veikloje nustatytų individualios veiklos požymių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tokių aplinkybių, kuomet keičiasi teikiamų paaiškinimų turinys, pirmenybę teikia pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra įtakoti laiko ir kitų aplinkybių (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-301/2007). Taigi pareiškėjai tokiu būdu pripažino vykdę neįregistruotą individualią prekybos automobiliais veiklą ir nėra pagrindo daryti priešingos išvados.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 54. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 6 d. sprendimo „Dėl B. J. 2016‑07‑26 skundo“ Nr. S-210(7-168/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 68-169 „Dėl B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-04-13 skundo“, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-117, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 6 d. sprendimo „Dėl J. J. 2016-07-26 skundo“ Nr. S-209(7-169/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 68-167 „Dėl J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2016-04-13 skundo“, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-116, teisėtumas ir pagrįstumas.

55. Ginčijamais sprendimais pareiškėjai buvo apskaičiuota sumokėti 3 624,88 Eur GPM, 1 793,13 Eur GPM delspinigių ir skirta 1 087 Eur GPM bauda, o pareiškėjui – 3 519,46 Eur GPM, 1 756,57 Eur GPM delspinigių ir skirta 1 056 Eur GPM bauda.

56. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

57. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o jų skundus tenkinti, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir savo skundus VMI, Komisijai ir pirmosios instancijos teismui.

58. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

59. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai apeliaciniame skunde pateiktą prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš bylos proceso jiems paskolas suteikusius asmenis, tokiu būdu priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame pasisakė dėl į bylos procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės ginčo bylos dalykas yra mokesčių administratorių ir Komisijos priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Šiais sprendimais pareiškėjams apskaičiuotas mokėtinas GPM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos. Nei ginčijami sprendimai, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra susijęs su V. Z., K. S., R. K. ir R. K. teisėmis ir pareigomis. Byloje esančios paskolų sutartys įvertintos tik mokestinių prievolių nustatymo pareiškėjams kontekste. Taigi pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi (I t., b. l. 192–193) teisėtai ir pagrįstai pašalino V. Z., K. S., R. K. ir R. K. iš proceso šalių. Minėti asmenys pateikė atsiliepimus į pareiškėjų skundus, kuriuose išdėstė savo poziciją. Šių asmenų iškviesti liudytojais pareiškėjai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo neprašė (II t., b. l. 100–101), kokias aplinkybes jie galėtų papildomai paaiškinti nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai nurodytas aplinkybes ir bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjų prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina, o bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

61. Pareiškėjai nesutikimą su mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai jų pajamomis nepripažino lėšų, kurias jie gavo pagal paskolos sutartis (išskyrus pagal notarinę paskolos sutartį, sudarytą su E. L.), neteisingai nustatė jų vartojimo išlaidas bei piniginių lėšų likutį 2007 m. sausio 1 dienai, taip pat individualią prekybos automobiliais veiklą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai jiems mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

62. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

63. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

64. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų ginčo laikotarpiu išlaidos 163 219 Lt viršijo jų pajamas. Pareiškėjai neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jie dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė.

65. Buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

66. Tai lemia, kad pareiškėjai, nepateikdami mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų apie pajamas, kuriomis dengė savo patirtas išlaidas, sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

67. MAĮ 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

68. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse) arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse, jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2, 6.3, 28, 29 p.).

69. Toks metodų, nustatytų Taisyklėse, pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais, apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.

70. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d., 60–62 str.).

71. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius pareiškėjams mokėtinus mokesčius apskaičiavo taikydamas išlaidų modelio metodą, numatytą Taisyklėse. Šio metodo pagalba ir buvo nustatytos pareiškėjų patirtos išlaidos, gautos pajamos bei jų dalis, nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai.

72. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes (pareiškėjams priklausančias mokėti mokesčių sumas), panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

73. Minėta, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai tokių įrodymų byloje neteikia, todėl, įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, jog jie nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjų nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

74. Vienas iš pagrindinių pareiškėjų argumentų apie pajamų gavimą yra grindžiamas paskolos sutarčių sudarymu, į kurias mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti bei įvertinti apskaičiuodamas jiems mokėtinus mokesčius.

75. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

76. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 ir kt.).

77. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.).

78. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui tais atvejais, kai sandoris, t. y. jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimo taisyklių taikymu.

79. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).

80. Atitinkamai šioje nagrinėjamoje byloje esminiu įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar pareiškėjai pagal minėtas paskolos sutartis realiai gavo atitinkamas lėšas, ar ne.

81. Aptarta situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, jog šiuo atveju būtent pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, t. y. pareiga pateikti (be paskolos sutarties) papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jie pagal minėtas paskolos sutartis realiai gavo lėšų, pavyzdžiui, pateikti atitinkamus buhalterinius, finansinius dokumentus, iš kurių būtų matyti realus piniginių lėšų judėjimas, kad pareiškėjai tuo metu šias lėšas realiai turėjo bei jas panaudojo tais tikslais, dėl kurių ėmė paskolą, ir pan. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjai neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjai pagal aptariamas paskolos sutartis realiai piniginių lėšų negavo.

82. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad su pareiškėjais paskolų sutartis sudarę asmenys neturėjo realių galimybių sukaupti ir paskolinti pareiškėjams sutartyse nurodytų sumų. Šių mokesčių administratoriaus nurodytų aplinkybių pareiškėjai iš esmės neginčija, tačiau nurodo, kad V. K. vaikai paskolos sutarties sudarymo dieną jau buvo pilnamečiai, tačiau nedetalizuoja ir nepagrindžia, kaip ši aplinkybė pakeitė V. K. finansinę būklę tokiu būdu, jog ji sutaupė ir paskolino pareiškėjams 9 000 Lt be palūkanų, neterminuotam laikotarpiui, nežinant paskolos suteikimo paskirties ir jos grąžinimo termino. Nors buvo pripažinta, kad V. Z. galėjo būti sukaupęs 30 000 Lt, tačiau pareiškėjai nepateikė teismui jokių duomenų, jog šie pinigai jiems buvo realiai perduoti, be to, ir pačių (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis iki paskolos sutarties sudarymo buvo sudėtinga, buvo areštuotas jų turtas, turėjo skolų, todėl mažai tikėtina, jog jis paskolino pareiškėjams pinigines lėšas be palūkanų, neterminuotam laikotarpiui.

83. Dėl paskolos sutarčių, sudarytų su prieš tai nurodytais asmenimis, taip pat ir su kitais asmenimis, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai savo poziciją dėl lėšų pagal nurodytas paskolos sutartis realaus gavimo grindžia pačiomis paskolos sutartimis ir paskolos davėjų paaiškinimais, tačiau realus pinigų perdavimas nėra niekaip kitaip užfiksuotas ir byloje iš esmės nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie šių piniginių lėšų judėjimą, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai pagal minėtas paskolos sutartis realiai gavo nurodytas sumas. Tai reiškia, kad šios minėtos lėšos negali būti priskiriamos pareiškėjų gautoms pajamoms, kaip paskolos iš nurodytų asmenų.

84. Nors pareiškėjai teigė grąžinę I. M. ir V. K. skolas, pateikė atitinkamus mokėjimo nurodymus, tačiau tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į pavedimų atlikimo laiką (jau atlikus mokestinį patikrinimą), negalima daryti išvados, jog šie mokėjimai patvirtina būtent suteiktų paskolų grąžinimą.

85. Visa tai įvertinus, darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios ikiteisminės institucijos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjų pateiktais duomenimis apie paskolos sutarčių sudarymą, kaip neįrodančiais realaus piniginių lėšų pagal paskolos sutartis gavimo fakto. Savo ruožtu, realus lėšų negavimo faktas yra ta faktinė aplinkybė, kuri patvirtina, jog mokesčių administratoriui egzistavo teisinės prielaidos bei sąlygos aptariamų paskolos sandorių atžvilgiu taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir į šiuos sandorius neatsižvelgti vertinant pareiškėjų gautų pajamų dydį.

86. Pasisakant dėl kitų pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad pareiškėjų nurodytos pajamos, gautos 2002 m. pardavus nekilnojamąjį turtą, mokesčių administratoriaus buvo įvertintos nustatant pareiškėjų piniginių lėšų likutį 2007 m. sausio 1 dienai, pripažinus teisingu sutuoktinių Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotą 63 000 Lt grynųjų pinigų likutį. Tuo tarpu dėl pareiškėjų vykdytos individualios automobilių pardavimo veiklos bei mažų vartojimo išlaidų (nes dalį maisto produktų užsiaugina ūkiuose) detaliai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl, vengiant motyvų kartojimo bei pareiškėjams nenurodant jokių papildomų ar neišnagrinėtų argumentų, papildomai nepasisakytina. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, pareiškėjai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo.

87. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų J. J. ir B. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys