2024-09-18 Nr. AB-13273-3-61-3-01556-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2079-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01556-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 24S93454 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Azerbaidžano Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760267599, galiojantis iki 2025 m. liepos 28 d. (toliau – ir Leidimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti betonuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Topesta“. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais;

2.2. atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Topesta“ nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sąžiningai nurodė ketinimą dirbti minėtoje bendrovėje ir gauti reguliarias pajamas (darbo užmokestį). UAB „Topesta“ nesilaikė tarpininkavimo rašte nurodyto įsipareigojimo įdarbinti pareiškėją ir atsisakė sudaryti darbo sutartį. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad būsimas darbdavys nevykdys savo įsipareigojimų, ir pareiškėjas negalėjo daryti įtakos ar priversti jį įdarbinti. Pareiškėjas dėl kalbos barjero ir teisinių žinių stokos sąžiningai klydo, manydamas, jog bus įdarbintas UAB „Topesta“, ir tiesiog laukė iš jos pranešimo apie įdarbinimą (darbo sutarties sudarymą);

2.3. pareiškėjas, nepaisant įvairių sunkumų (kalbos barjero, teisinių žinių stokos), sąžiningai deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, aktyviai ieškojo kito darbo. Pareiškėjas, negaudamas pakankamų lėšų pragyventi Lietuvoje, negali atvykti į Lietuvą, todėl jis darbo ieško nuotoliniu būdu;

2.4. Sprendimas pareiškėjui buvo netikėtas, jis anksčiau negavo iš Departamento jokių pranešimų ar įspėjimų. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, nesuteiktas protingas terminas nustatytiems trūkumams pašalinti. Be to, Sprendime nėra jokių duomenų apie tai, ar UAB „Topesta“ pateikė Departamentui paaiškinimą ar pranešimą apie pareiškėjo neįdarbinimo (darbo sutarties nesudarymo) priežastis (manytina, kad ši bendrovė taip pat nebuvo apklausta);

2.5. pareiškėjas sugaišo daug laiko ir išleido daug piniginių lėšų, siekdamas gauti Leidimą, todėl jis turėjo lūkesčių dirbti ir užsidirbti Lietuvoje. Panaikinant Leidimą, pareiškėjas buvo nubaustas dėl UAB „Topesta“ nesąžiningumo, be jokio įspėjimo. Tokia situacija yra nesąžininga ir neteisinga;

2.6. Sprendimas buvo priimtas nesilaikant gero administravimo ir proporcingumo principų. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Topesta“, jis nedirbo jokiose kitose Lietuvos įmonėse. Kadangi pareiškėjas neįsidarbino UAB „Topesta“, jis negavo darbo užmokesčio ar kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą;

4.2. pareiškėjas skunde neneigia anksčiau aptartų aplinkybių. Pareiškėjas turėjo pareigą atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus visą Leidimo galiojimo laikotarpį, o, nebeatitikdamas šių reikalavimų, jis negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti šį leidimą;

4.3. pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo apklausti pareiškėją ar suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus. Teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Departamento pareigos atlikti minėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas ir skunde teismui nenurodė jokių teisinių pagrindų bei kartu su skundu nepateikė įrodymų, dėl kurių Sprendimas galėjo būti nepriimamas;

4.4. Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, nes jis priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. birželio 13 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. G. skundą.

6. Teismas nustatė, kad byloje yra šie rašytiniai įrodymai:

6.1. pareiškėjas 2023 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame nurodė, kad darbdavys yra UAB „Topesta“; profesijos pavadinimas – betonuotojas; skiltyje „Duomenys apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje“ nurodė, kad lėšų dydis yra 850 Eur per mėnesį, pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. Departamentui buvo pateiktas ir tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriame nurodyta, kad kvietėjas yra UAB „Topesta“, kviečiamas asmuo – pareiškėjas, pilietybė – Azerbaidžano, atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – užsienietis ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas, užsienietis dirbs pagal betonuotojo profesiją, darbo sutarties tipas – neterminuota;

6.2. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, SODROS informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas UAB „Topesta“ nebuvo įdarbintas, taip pat nedirbo jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse;

6.3. Departamentas 2024 m. balandžio 5 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ir UAB „Topesta“ nesudarė darbo sutarties, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas gauna reguliarias pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl laikino leidimo gyventi išdavimo, nurodė informaciją, kuri neatitinka tikrovės. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas neįsidarbino, atitinka Įstatymo nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo lūkestį, jog bus priimtas į darbą UAB „Topesta“, nepašalina fakto, kad pareiškėjas nebuvo priimtas į darbą, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas negauna pajamų, kurių pakaktų jo pragyvenimui Lietuvoje.

8. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas neinformavo Departamento, kad su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta. Leidimas pareiškėjui įteiktas 2023 m. liepos 28 d., Sprendimas priimtas 2024 m. balandžio 5 d., taigi, kol Departamentas nepatikrino su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusių duomenų, pareiškėjas pats neinformavo atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. Iš Įstatymo nuostatų matyti, kad pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, o tokiais veiksmas Departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.

9. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, susijusius su jo teise būti išklausytam, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo priėmimą. Dėl šios aplinkybės nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas netinkamai vykdė Sprendimo priėmimo procedūrą. Pareiškėjas laiku pasinaudojo teismine gynyba, galėjo pateikti teismui faktinius duomenis, kuriuos laikė esant būtinus, tačiau to nepadarė. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi iš oficialių informacinių sistemų gautais duomenimis, įvertino situaciją vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, todėl Leidimas buvo panaikintas teisėtai ir pagrįstai.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai (nurodyti įstatymo straipsniai, nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su nurodyta įmone ir negavo darbo užmokesčio bei kitų reguliarių pajamų). Pareiškėjo skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertino teisės aktų nuostatas. Taigi, nėra pagrindo panaikinti Sprendimą.

III. 11. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus bei papildomai nurodo, kad:

12.1. teismas priėmė itin formalų sprendimą, nes jis neobjektyviai, paviršutiniškai ir atmestinai įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Teismas formaliai nustatė, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Topesta“, bet neatsižvelgė į tai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai įvyko, pavyzdžiui, jog UAB „Topesta“ neįvykdė savo įsipareigojimo įdarbinti pareiškėją, kad dėl to, jog nebuvo sudaryta darbo sutartis, nėra pareiškėjo kaltės, bei pareiškėjas deda maksimalias pastangas, siekdamas susirasti naują darbą;

12.2. teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo, manydamas, jog jis bus įdarbintas UAB „Topesta“. Pareiškėjas taip pat sąžiningai manė, jog jis, turėdamas galiojantį Leidimą, gali ieškotis kito darbo, ir nežinojo, kad, nesudarius darbo sutarties su UAB „Topesta“, jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir apie tai pranešti atsakovui. Pareiškėjas, tik gavęs Sprendimą ir pasikonsultavęs su teisines paslaugas teikiančiais asmenimis, sužinojo apie padarytą Įstatymo nuostatų pažeidimą. Teismas nevertino to, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas ne dėl blogos valios ar tyčios, o dėl elementarių teisinių žinių trūkumo;

12.3. aptariama situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių, t. y. nesėkmės įsidarbinant ir elementaraus Lietuvos Respublikos teisės aktų neišmanymo, todėl Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir, vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, informuoti pareiškėją apie planuojamą priimti Sprendimą, suteikti jam galimybę ištaisyti nustatytą trūkumą. Gero administravimo principo nesilaikymas (įskaitant galimybės pateikti paaiškinimus ir dokumentus nesuteikimą) yra pakankamas pagrindas administracinį sprendimą pripažinti neteisėtu;

12.4. teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad Sprendimas jam buvo netikėtas, atsakovas, prieš priimdamas šį Sprendimą, nesuteikė pareiškėjui galimybės būti išklausytam, pateikti paaiškinimus, gauti informaciją. Teismas nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos.

13. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas papildomai nurodo, kad šiuo atveju buvo nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti Leidimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti ir pareiškėjo neįdarbinimo priežastis. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai, kadangi, nepaisant to, jog Leidimo galiojimo laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 28 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. pareiškėjas neįsidarbino UAB „Topesta“ ir negavo darbo užmokesčio, jis nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tokiu būdu neįvykdydamas Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo taip pat atmestini, nes teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Departamento pareigos, prieš priimant tokį sprendimą, apklausti užsienietį ar suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus, be to, šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių teisinių pagrindų ir nepateikė įrodymų, dėl kurių Sprendimas galėjo būti nepriimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriame nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

18. Leidimo laikinai gyventi panaikino pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.).

19. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar, kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).

20. Aprašo (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) 1292 punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 441 straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos liko iš esmės nepakeistos.

21. Pateiktas teisinis reguliavimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškintinas taip, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

22. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

23. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad: Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. liepos 19 d., darbo UAB „Topesta“ pagrindu, tačiau pareiškėjas neatvyko dirbti ir šioje bendrovėje iki 2024 m. balandžio 5 d. neįsidarbino; nėra duomenų, kad pareiškėjas dirba kitose Lietuvos įmonėse ir gauna reguliarias pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis).

24. Pareiškėjas iš esmės neginčija Sprendime ir tikrinamame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Skunde ir apeliaciniame skunde, kurių turinys labai panašus, pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas tikrinamą teismo sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, ir tvirtina, jog šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas nedirbo UAB „Topesta“ ne dėl savo kaltės ir, kad Sprendimas sukelia pareiškėjui labai neigiamas pasekmes.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.).

26. Vertinamu atveju Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. liepos 19 d. (įteiktas 2023 m. liepos 28 d.) tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Topesta“. Bylos duomenimis pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2024 m. balandžio 5 d.) nebuvo sudaręs darbo sutarties su UAB „Topesta“, taip pat nebuvo įdarbintas jokioje Lietuvos įmonėje, jis negavo darbo užmokesčio ir (ar) kitokių reguliarių pajamų. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas. Nors pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad tokia situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, taip pat pareiškėjui dėl Sprendimo vykdymo galinčios kilti neigiamos pasekmes, tokie argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniu reguliavimu, todėl atmetami.

27. Dėl pareiškėjo teiginių, kad, prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, ištaisyti trūkumus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas priėmė Sprendimą, turėdamas pakankamai duomenų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, Departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą priimti Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024 ir kt.).

28. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad, atsakovui priimant Sprendimą, buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė