2022-07-05 Nr. AB-18850-3-61-3-02649-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-77-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02649-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 47TE-172 „Dėl E. Š. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį iki 2019 m. balandžio 1 d. užimtos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo neteisėto atleidimo 2019 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 000 Eur neturtinės žalos ir 72,25 Eur turtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įspėjimu Nr. 47PD-216 (toliau – ir Įspėjimas) buvo informuotas, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. naikinama jo užimama pareigybė. Su Įsakymu, kurio pagrindu panaikinta pareiškėjo užimama pareigybė, bei teisės aktais ir kitais dokumentais, kuriais remiantis priimtas Įsakymas, pareiškėjas nebuvo supažindintas, su Įsakymo turiniu susipažino tik 2019 m. birželio 14 d. Priimant Įsakymą nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad pareiškėjas augina vaiką iki 3 metų. Be to, nenurodžius teisinio pagrindo, nepagrįstai perskaičiuotas pareiškėjo tarnybos stažas (nurodytas trumpesnis stažas, nei 2016 m. sausio 1 d. įsidarbinant Tarnyboje).

1.2. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 47SD-2003 „Dėl pareigų siūlymo“ jam buvo pasiūlyta užimti vienintelę tuo metu Tarnyboje buvusią laisvą karjeros valstybės tarnautojo – Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto (pareigybės lygis – A, kategorija – 10) pareigybę. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 31 d. Tarnybos vadą informavo, kad nesutinka užimti siūlomų pareigų, kadangi jos yra žemesnės kategorijos, dėl to ženkliai sumažėtų pareiškėjo darbo užmokestis. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasiūlytą užimti laisvą pareigybę po to siūlyta panaikinti, kadangi pareigybės aprašyme nustatyti reikalavimai bei funkcijos perkelti į naujai įsteigtos Štabo Plėtros planavimo skyriaus (toliau – ir PPS) vyriausiojo specialisto pareigybės (pareigybės lygis – A, kategorija – 11), kurią tuo metu užėmė D.

T., aprašymą, kartu su iki panaikinimo buvusios (2018 metais panaikintos) pareigybės aprašyme nustatytais reikalavimais bei funkcijomis. Tarnybos vado 2019 m. sausio 3 d. pranešimu Nr. 47PD-1 „Dėl pareigų siūlymo“ pareiškėjui buvo pasiūlyta nuo 2019 m. balandžio 1 d. užimti vieną iš nurodytų Tarnybos pareigybių. Štabo Personalo skyrius 2019 m. sausio 4 d. į pareiškėjo darbo elektroninį paštą atsiuntė Tarnybos Štabo Veiklos ir operacijų organizavimo skyriaus (toliau – ir VOOS) vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, taip pat Tarnybos Pajėgų tiesioginės paramos valdybos Specialaus transporto centro (toliau – ir STC) viršininko pareigybės aprašymą.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. pranešė, kad nesutinka užimti siūlomų pareigų, nurodydamas priežastis: prarastų karjeros valstybės tarnautojo statusą; ženkliai sumažėtų darbo užmokestis; jam nemokėtų pareigūnų ir karių valstybės pensijos; tikėtina, kad dėl sužalotos rankos jo nepatvirtintų Centrinė medicinos ekspertizės komisija (toliau – ir CMEK), pareiškėjas neišlaikytų fizinio pasirengimo normatyvų; į siūlomas pareigas negali būti paskirtas be atrankos. Tarnybos vado 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 „Dėl pareigų siūlymo“ pareiškėjui pasiūlyta nuo 2019 m. balandžio 1 d. užimti vieną iš sąraše išvardintų pareigybių.

Personalo skyrius 2019 m. kovo 6 d. į pareiškėjo darbo elektroninį paštą atsiuntė PPS vyresniojo specialisto pareigybės aprašymą, VOOS vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, STC viršininko pareigybės aprašymą, Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus (toliau – ir VTKPS) vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašymą, kitą VTKPS vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašymą, Tarnybos Mokymo ir kovinio rengimo centro vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą. Pareiškėjas 2019 m. kovo 28 d. atsakymu Tarnybos vadą informavo, kad nesutinka užimti PPS vyresniojo specialisto pareigų, kadangi jos žemesnės kategorijos už tuo metu pareiškėjo užimtas pareigas, todėl ženkliai sumažėtų darbo užmokestis, taip pat nebūtų galimybės be konkurso būti paskirtam į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo – vyriausiojo specialisto pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės įstaigoje.

Pareiškėjas pažymėjo, jog PPS vyresniojo specialisto pareigybę 2018 metais siūlyta panaikinti, nes pareigybės aprašyme nustatyti reikalavimai bei funkcijos perkelti į 2018 metais naujai įsteigtos PPS vyriausiojo specialisto pareigybės (pareigybės lygis – A, kategorija – 11) aprašymą, todėl siūloma užimti pareigybė artimiausiu laiku gali būti panaikinta. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nesutinka užimti siūlomų statutinio valstybės tarnautojo (pareigūno) bei siūlomų darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigų, nes prarastų karjeros valstybės tarnautojo statusą, ženkliai sumažėtų darbo užmokestis, sumažėtų gaunamos pajamos, jam nebemokėtų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o dėl sužalotos rankos, tikėtina, nebūtų patvirtintas CMEK bei neišlaikytų fizinio pasirengimo normatyvų.

Daugiau siūlymų pareiškėjas negavo.

1.3. Pasak pareiškėjo, nuo 2019 m. kovo 29 d. iki balandžio 5 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris toliau nebuvo pratęstas, nes pareiškėjas Įsakymu nuo 2019 m. balandžio 1 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Manydamas, kad pareiškėjo užimama pareigybė naikinama neteisėtai ir atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, pareiškėjas nesinaudojo laisvo nuo darbo laiko suteikimo naujo darbo paieškoms galimybe, nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). Kito karjeros valstybės tarnautojo darbo ieškojo, tačiau nerado.

1.4. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 47V-1414 ir 2019 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 47TE-172 priimti neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 6 dalies nuostatas. Atleidimo metu pareiškėjas augino vaiką iki trejų metų, be to, nei Tarnyba, nei Tarnybos Štabo Teisės skyrius nelikviduoti. Pareiškėjui turėjo būti užtikrinta garantija būti perkeltam į kitas lygiavertes pareigas toms, kurias užėmė, jam turėjo būti taikoma pirmenybė prieš paliktus dirbti darbuotojus, kurie pirmenybės prieš jį neturėjo. Panaikindama pareiškėjo užimtą pareigybę Tarnyba siekė užkirsti kelią pareiškėjui eiti užimtas pareigas. Pasak pareiškėjo, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jo užimtos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatyta paskirtis ir funkcijos buvo daug platesnės už Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto R. B. ir Teisės skyriaus darbuotojo A. S. užimtų pareigybių aprašymuose nustatytas paskirtis ir funkcijas, pareiškėjas atliko daugiau funkcijų. Nesant Teisės skyriaus vedėjo, pareiškėjas vykdydavo jo pareigas, vizavo Tarnybos vado pasirašomas sutartis su kitais asmenimis, rengė Tarnybos vado įsakymais tvirtinamų tvarkų, aprašų, įgaliojimų projektus, teikė teismams skundus, ieškinius, atsiliepimus bei kitus procesinius dokumentus, rengė Tarnybos atsakymus kitiems asmenims, pagal kompetenciją teikė konsultacijas kitų Tarnybos struktūrinių padalinių darbuotojams.

1.5. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos Teisės skyriaus vedėja V. I. nuo įsidarbinimo Tarnyboje 2017 m. kovo mėnesio pabaigoje kolektyve kėlė įtampą, demotyvavo, iš jos pusės nebuvo palaikymo, geros darbo atmosferos bei normalaus bendravimo ir bendradarbiavimo, be to, ji nesidalijo gauta informacija. V. I. vengė vizuoti Tarnybos vado pasirašomas sutartis, ypač po viešųjų pirkimų sudaromas sutartis, todėl pavesdavo jas vizuoti Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei D. T. arba pareiškėjui. Dėl šių priežasčių 2018 metais tarp pareiškėjo ir V. I. kilo konfliktų, 2018 metais pareiškėjui buvo siūloma iš Teisės skyriaus pereiti dirbti kitur.

1.6. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemyje paskyra buvo aktyvuota bei asmenį identifikuojantys prisijungimo duomenys pareiškėjui buvo suteikti tik 2018 m. liepos mėnesio pradžioje. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams pareiškėjas dokumentus per elektroninių paslaugų portalą išsiuntė tik 2018 m. liepos 9 d. V. I. 2018 m. birželio 19 d. per Duomenų valdymo sistemą (toliau – ir DVS) pavedė pareiškėjui iki 2018 m. liepos 5 d. parengti atsiliepimo į Tarnybos pareigūnų skundą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už trejus metus projektą didelės apimties administracinėje byloje, pateikti Štabo viršininkui ir jai per pusę teismo skirto termino atsiliepimui pateikti. Atsiliepimas turėjo būti pateiktas iki 2018 m. liepos 23 d., o 2018 m. liepos 8 d. (nedarbo dieną) pareiškėjas prieš kasmetines atostogas V. I., VOOS viršininkui ir Štabo viršininkui elektroniniu paštu išsiuntė laišką bei atsiliepimo projektą, nurodydamas, kad iš VOOS pareigūnų pagal kompetenciją negavo jokių motyvuotų argumentų, taip pat iš Finansų skyriaus negavo visos prašytos informacijos ir dokumentų. Grįžęs į darbą 2018 m. lapkričio 30 d. DVS perskaitė V. I. priekaištus, jog administracinei bylai nebuvo pasirengta dėl pareiškėjo kaltės.

1.7. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 47V-1414 pagrindu nuo 2019 m. balandžio 1 d. neteisėtai panaikinta pareiškėjo užimta pareigybė, o Tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 47TE-172 jis 2019 m. balandžio 1 d. neteisėtai atleistas iš valstybės tarnybos. Pareiškėjas dėl atleidimo patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, pablogėjo jo sveikata – (duomenys neskelbtini). Dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjas kreipėsi į medicinos įstaigą, buvo paskirtas gydymas, išrašyti vaistai, o nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. išduotas nedarbingumas, kuris nebuvo pratęstas, kadangi pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 1 d. atleistas iš valstybės tarnybos. Turtinę žalą pareiškėjas patyrė pirkdamas vaistus, gydydamasis sveikatos sutrikimus, kuriuos sukėlė neteisėti atsakovo veiksmai.

2. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti.

2.1. Tarnyba nurodė, kad Strateginio planavimo ir valdymo organizavimo darbo grupės (toliau – ir Darbo grupė) 2018 m. rugpjūčio 30 d. protokolinio sprendimo Nr. 47PR-227 2 punktu, atsižvelgiant į atsiradusį poreikį rengti bei vertinti įvairius teisės aktų projektus, susijusius su Tarnybos dalyvavimu įvairiuose tarptautiniuose projektuose, nutarta siūlyti Tarnybos vadui naikinti Tarnybos Štabo Teisės skyriaus pareigybes ir vietoje jų įsteigti Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybę. Tarnybos Štabo viršininko 2018 m. rugsėjo 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-2392 „Dėl pareigybių pakeitimo“ Tarnybos vadui pasiūlyta Štabo Teisės skyriuje naikinti vieną vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos) ir vieną darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, vietoje jų įsteigti naują patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos) pareigybę, tačiau Tarnybos vadas priėmė sprendimą naikinti dvi identiškas Teisės skyriaus vyriausiųjų specialistų karjeros valstybės tarnautojų A lygio 13 kategorijos pareigybes.

Darbo grupės 2018 m. rugsėjo 28 d. protokolinio sprendimo Nr. 47PR-250 1 punktu nutarta pritarti siūlymui naikinti dvi identiškas vyriausiųjų specialistų pareigybes, vietoje jų įsteigti naują patarėjo pareigybę (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos). Tarnybos vado 2018 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 47V-1206 Štabo Teisės skyriuje nuo 2018 m. lapkričio 6 d. panaikinta vyriausiojo specialisto pareigybė (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos), įsteigta nauja patarėjo pareigybė (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos).

Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 47V-1414 1 ir 4 punktais nustatyta, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. panaikinama pareiškėjo užimta vyriausiojo specialisto pareigybė, apie tai tos pačios dienos Įspėjimu pareiškėjas įspėtas pasirašytinai. Pareiškėjo žodiniu prašymu Tarnybos Štabo Personalo skyrius 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybiniu elektroniniu paštu pateikė jam Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 47V-1414. Tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjas atsisakė užimti jam 2018 m. gruodžio 10 d., 2019 m. sausio 3 d., 2019 m. kovo 6 d. raštais siūlytas pareigybes.

Todėl skundžiamu Įsakymu pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 1 d. atleistas iš valstybės tarnybos. Pareiškėjas su Įsakymu susipažino 2019 m. kovo 27 d. Atsakovo teigimu, vaiką iki 3 metų auginantis valstybės tarnautojas neturi absoliučios garantijos likti valstybės tarnyboje, priešingu atveju įstaiga negalėtų atlikti realių struktūrinių pakeitimų. Sulyginus panaikintų dviejų identiškų vyriausiųjų specialistų A lygio 13 kategorijos pareigybių aprašymus, kurių vieną užėmė pareiškėjas, ir naujai įsteigtos Štabo Teisės skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos pareigybės aprašymą, matyti, kad pareiškėjo A lygio 13 kategorijos pareigybė buvo realiai panaikinta ir įsteigta kokybiškai nauja Štabo Teisės skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos pareigybė, kuriai priskirtos naujos papildomos funkcijos bei nustatyti nauji papildomi specialieji reikalavimai.

Pagal ginčo laikotarpiu Tarnyboje galiojusios 2015 m. birželio 29 d. kolektyvinės sutarties 33.4 punktą, pirmenybės teisę būti palikta Tarnyboje turėjo kita darbuotoja, ėjusi vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, kadangi ji turėjo didesnį nei pareiškėjo darbo stažą toje pačioje darbovietėje. Tarnyba iki pat pareiškėjo pareigybės naikinimo termino pabaigos aktyviai siūlė jam užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes tiek karjeros, tiek statutinio valstybės tarnautojo, tiek darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas.

Tarnyba 2019 m. sausio 3 d. ir 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjui siūlė užimti tai pačiai, kaip ir jo paties, 8 pareigybių grupei priklausančią statutinio valstybės tarnautojo pareigybę (VTKPS vyriausiojo tyrėjo), tačiau pareiškėjas jos atsisakė.

2.2. Tarnybos teigimu, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės bei neturtinės žalos. Pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai neturi priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais, o teiginiai, jog stuburo skausmai atsirado po skundžiamo Įsakymo priėmimo, atmestini, nes iš medicininių dokumentų matyti, kad dar 2009 m. gruodžio 7 d. ir 2013 m. birželio 19 d. pareiškėjui buvo nustatyta stuburo osteochondrozė. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių jam atsiradusios neturtinės žalos faktą ir jos dydį. Pareiškėjo nurodytos ligos diagnozuotos, gydymas paskirtas ir vaistai pirkti dar iki 2019 m. birželio 14 d., t. y. iki pareiškėjo nurodytos susipažinimo su skundžiamu Įsakymu datos, todėl skundžiamas Įsakymas negalėjo sukelti neigiamų pasekmių.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

4. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, vadovaudamasis VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 17 straipsnio 5 dalimi, 49 straipsnio 1 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2, 3, 4 ir 7 dalimis, 64 straipsniu, darė išvadą, kad Tarnybos vadas pagrindė priežastis, dėl kurių pareiškėjo atliekama darbo funkcija tapo perteklinė, t. y. nurodė, kad iš esmės tuo metu buvo dvi identiškos pareigybės, atlikusios tas pačias funkcijas, be to, buvo siekiama geriau atstovauti Tarnybai tarptautiniuose projektuose anglų kalba ir pan. Šios priežastys pareiškėjui buvo žinomos, kadangi atsakovas pareiškėją apie pareigybės panaikinimą informavo dar 2018 m. lapkričio 30 d. Įspėjimu, o pareiškėjas iš pareigų atleistas tik nuo 2019 m. balandžio 1 d. (panaikinus Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę), todėl Tarnyba nepažeidė atleidimo procedūrą reglamentuojančių taisyklių. Pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, reikalingų naujai įsteigtai Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybei, t. y. mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B2 lygiu, taip pat turėti tarptautinės teisės žinių. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad tuo metu jis gerai nemokėjo anglų kalbos, negebėjo laisvai ja kalbėti ir atstovauti Tarnybai tarptautiniuose projektuose, o lygiaverčių pareigų, jo eitų iki atleidimo, Tarnyboje nebuvo. Pareiškėjui buvo pasiūlytos tuo metu vienintelės buvusios laisvos to paties A lygio ir 10 kategorijos PPS vyresniojo specialisto pareigos, susijusios su organizacijos veiklos strategijos rengimu ir koordinavimu bei jos įgyvendinimu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas realizavo savo teisę nesutikti su jam siūlomomis nelygiavertėmis pareigomis. Tarnyba pareiškėjui aktyviai ne vieną kartą teikė siūlymus užimti laisvas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti.

5. Pareiškėjo argumentus, kad pareigybės panaikinimas nebuvo realus ir pagrįstas ir kad pareigybė buvo panaikinta siekiant užkirsti kelią pareiškėjui eiti užimtas pareigas, teismas laikė teisiškai nepagrįstais ir vertintino kaip subjektyvią įrodymais nepagrįstą pareiškėjo nuomonę.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 7. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

7.1. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos R. M. šališkumas sutrukdė bylą išnagrinėti teisingai, objektyviai ir operatyviai. Pareiškėjas citavo pirmosios instancijos teismui 2020 m. birželio 3 d. ir 2020 m. lapkričio 25 d. teiktuose pareiškimuose dėl teisėjos R. M. nušalinimo išdėstytus argumentus ir vertino, jog teismas 2020 m. birželio 8 d. bei 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimis nepagrįstai minėtų pareiškimų netenkino. Pasak pareiškėjo, dėl teisėjos R. M. padarytų proceso pažeidimų, konstatuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 9 d., 2020 m. rugpjūčio 5 d., 2020 m. spalio 7 d. nutartyse, ir šališkų poelgių, kuriuos pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, užtruko procesas administracinėje byloje. Bylos nagrinėjimo pradžioje padaryti proceso pažeidimai, o vėliau – esminių aplinkybių visapusiškas neišnagrinėjimas, rodo teismo šališkumą.

7.2. Pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertintas pareiškėjo skundo pagrindas, esminė aplinkybė, kuria jis grindė skundą, t. y. kad pareiškėjas augino vaiką iki trejų metų, ir su tuo susijusias garantijas įtvirtinančios teisės normos. Todėl teismo sprendimas yra be motyvų.

7.3. Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai, remdamasis neaiškiais argumentais, konstatavo, jog pareiškėjui ne vieną kartą buvo siūloma užimti lygiavertes pareigas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje Tarnybos atstovė nurodė, kad lygiaverčių pareigų įspėjimo laikotarpiu Tarnyboje nebuvo. Be to, teismas neaptarė, ar atsakovo pareiškėjui pasiūlyta statutinio valstybės tarnautojo pareigybė (VTKPS vyriausiojo tyrėjo) buvo lygiavertė pareiškėjo iki atleidimo užimtai pareigybei.

7.4. Pareiškėjo teigimu, jo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, ji panaikinta fiktyviai, turint tikslą atleisti pareiškėją, o nauja pareigybė nebuvo kokybiškai įsteigta, todėl pareiškėjas negalėjo būti atleistas pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie su juo vykdytą susidorojimą. Pareiškėjas akcentavo, kad Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 47V-1414 priimtas atsakovui žinant, kad Tarnyba neturi ir negali pareiškėjui pasiūlyti kitų lygiaverčių pareigų.

Atsakovas teismui nenurodė, kodėl nepritarta Darbo grupės siūlymui naikinti darbuotojo pagal darbo sutartį ir karjeros valstybės tarnautojo (A13) pareigybes. Teismo išvada, kad buvo įsteigta kokybiškai nauja pareigybė, padaryta neįvertinus pareiškėjo argumentų, kad nauja pareigybe nustatytos iš esmės tos pačios funkcijos, kurios buvo nustatytos pareiškėjo eitai pareigybei. Nauji specialieji reikalavimai buvo įtraukti tik siekiant užkirsti kelią pareiškėjui eiti šias pareigas. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas pagrindė priežastis, dėl kurių pareiškėjo atliekama darbo funkcija tapo pertekline.

Pareiškėjas teismui buvo išdėstęs argumentus, pagrindžiančius, kad jo užimta pareigybė nebuvo identiška D. T. užimtai Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei – pareiškėjo užimamos pareigybės aprašyme nustatyta paskirtis ir funkcijos buvo platesnės, pareiškėjas turėjo pirmenybę prieš D. T.. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad su Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 47V-1414 pareiškėjas nebuvo supažindintas nei per DVS, nei pasirašytinai. Pareiškėjui iki 2018 m. lapkričio 30 d. nebuvo žinoma, kad Tarnyboje nuo 2018 m. lapkričio 6 d.

įsteigta nauja patarėjo pareigybė, iki pat jo atleidimo nebuvo žinomos jo užimtos pareigybės panaikinimo priežastys. Pareiškėjas neturėjo galimybės pretenduoti į naujai įsteigtą pareigybę, nes 2018 m. lapkričio 30 d. jam grįžus į darbą pastaroji jau buvo užimta. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki įsidarbinimo Tarnyboje mokėsi anglų kalbos, dirbdamas Tarnyboje individualiai ir su korepetitoriumi mokėsi anglų kalbos, o egzamino, įrodančio kalbos vartotojo lygmenį, nelaikė tik dėl to, kad tam nebuvo būtinybės. Teismo posėdyje teisėja pareiškėjo neklausė, ar jis mokėjo anglų kalbą B2 lygiu, o pareiškėjas, nurodydamas, kad teisine anglų kalba laisvai kalbėti negalėjo, turėjo omenyje C1 lygį.

Pareiškėjo teigimu, jei atsakovas būtų suteikęs jam galimybę pretenduoti į naujai įsteigtą pareigybę, pareiškėjas būtų pasistengęs išlaikyti anglų kalbos egzaminą B2 lygiui patvirtinti. Pagal savo pareigybės aprašymą pareiškėjas galėjo vykdyti visas Tarnybos Štabo viršininko nurodytas vykdytinas funkcijas, turėjo tam kompetencijos, todėl būtinybė laisvai kalbėti teisine anglų kalba buvo nurodyta siekiant jį atleisti, nes Tarnybos Štabo nurodytas funkcijas galima atlikti ir pasitelkiant vertėjus. Be to, Tarnyba į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokias iš nurodytų funkcijų, neva laisvai kalbėdama angliškai, vykdo patarėja R.

Š..

7.5. Anot pareiškėjo, teismas nevertino prie pareiškėjo skundo pateiktų Teisės skyriaus vedėjos V. I. pareiškėjui el. paštu siųstų pranešimų, kuriuos pareiškėjas suprato kaip grasinimą susidoroti – pakeisti, pažeminti ar panaikinti užimamą pareigybę; taip pat Vilniaus apygardos prokuratūrai adresuoto pareiškėjo prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. I. veiksmų. Teismas nepagrįstai atsisakė iš atsakovo išreikalauti tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-1685 įformintą sprendimą nepradėti V. I. tarnybinio patikrinimo bei pridėti prie bylos su tuo susijusius pareiškėjo pateiktus įrodymus.

7.6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A261-1836/2014, Nr. eA-5093-575/2018 ir Nr. eA-240-261/2020, teigė, jog dėl aplinkybės, kad pareiškėjas augino vaiką iki trejų metų, atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos. Pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad jo sutuoktinė šiuo metu laukiasi.

7.7. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, jog teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos, kurią jis kildino iš neteisėto atleidimo, atlyginimo priteisimu.

8. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

8.1. Tarnyba palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodė, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pažymėjo, jog pareiškėjas VTĮ nuostatas vertina selektyviai, sau naudinga linkme. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl lygiaverčių pareigų ir vaiko iki 3 metų auginimo neatitinka faktinės situacijos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų išaiškinimų. Atsakovas pažymėjo, jog vieną iš 7 pareigybių ginčo laikotarpiu Štabo Teisės skyriuje užėmė pareiškėjo žmona (A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė), kuri ginčo laikotarpiu buvo vaiko priežiūros atostogose.

VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta speciali garantija nereiškia, jog darbdaviui draudžiama naikinti šio valstybės tarnautojo užimamą pareigybę. Nagrinėjamu atveju Tarnyba tinkamai vykdė pareigą rūpintis, kad tame pačiame struktūriniame padalinyje, kurio darbo organizavimo pakeitimai buvo atliekami, tarnavę abu valstybės tarnautojai, kuriems buvo taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta speciali garantija, susijusi su to paties vaiko iki 3 metų auginimu, išsaugotų savo darbo vietas. VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija taikoma, kai dėl jame nurodytų specialių aplinkybių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų, tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas – tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio, tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus, tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos.

Valstybės tarnautojas, kuriam taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta speciali garantija tęsti valstybės tarnybą lygiavertėse pareigose, turi atitikti tris kumuliatyviai taikomas sąlygas: pirma, valstybės tarnybos teisinių santykių vykdymas turi būti sustabdytas dėl nėštumo ir gimdymo laikotarpio, taip pat dėl išėjimo į vaiko priežiūros atostogas; antra, valstybės tarnautojas turi būti išėjęs į vaiko priežiūros atostogas; trečia, vaiko priežiūros atostogų laikotarpis turi būti iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju ne pareiškėjui, o jo žmonai, kuri ginčo laikotarpiu tarnavo A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigose tame pačiame struktūriniame padalinyje kaip ir pareiškėjas, buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl tuo laikotarpiu būtent pareiškėjo žmonai, buvo taikoma įstatyme nustatyta garantija likti valstybės tarnyboje lygiavertėse pareigose.

IV. 9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

10. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, pateikė argumentus apie Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 47V-1414 neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad šio įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo reikalavimas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl apie šį įsakymą teisėjų kolegija nebepasisakys, nes jis nebegali būti ginčo dalyku, preziumuojamas esantis teisėtas ir pagrįstas.

11. Apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjo nurodyto pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumo nurodė, kad pareiškėjas savo iniciatyva tikslino skundo reikalavimus, ne kartą skundė pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis nebuvo priimtas tirti Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 47V-1414, todėl pirmosios instancijos teismas pagal administracinių bylų teisenos proceso normas privalėjo reaguoti į šiuos pareiškėjo procesinius veiksmus ir atitinkamai reagavo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, kuri negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo (teisėjos) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas (teisėja) buvo šališkas (-a).

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, ji panaikinta fiktyviai, turint tikslą atleisti pareiškėją, o nauja pareigybė nebuvo kokybiškai įsteigta, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Darbo grupė 2018 m. rugpjūčio 30 d. protokolinio sprendimo Nr. 47PR-227 2 punktu, atsižvelgusi į atsiradusį poreikį rengti bei vertinti įvairius teisės aktų projektus, susijusius su Tarnybos dalyvavimu įvairiuose tarptautiniuose projektuose, nutarė siūlyti Tarnybos vadui naikinti dvi Tarnybos Štabo Teisės skyriaus pareigybes ir vietoje jų įsteigti Štabo Teisės skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos) pareigybę.

Tarnybos Štabo viršininko 2018 m. rugsėjo 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-2392 „Dėl pareigybių pakeitimo“ Tarnybos vadui pasiūlyta Štabo Teisės skyriuje naikinti vieną vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos) ir vieną darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybę, vietoje jų įsteigti naują patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos) pareigybę, tačiau Tarnybos vadas priėmė sprendimą naikinti dvi identiškas Teisės skyriaus vyriausiųjų specialistų (karjeros valstybės tarnautojų, A lygio, 13 kategorijos) pareigybes.

Darbo grupės 2018 m. rugsėjo 28 d. protokolinio sprendimo Nr. 47PR-250 1 punktu nutarta pritarti siūlymui naikinti dvi identiškas vyriausiųjų specialistų (karjeros valstybės tarnautojų, A lygio, 13 kategorijos) pareigybes, vietoje jų įsteigti naują patarėjo pareigybę (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos). Tarnybos vado 2018 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 47V-1206 Štabo Teisės skyriuje nuo 2018 m. lapkričio 6 d. panaikinta vyriausiojo specialisto pareigybė (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos), įsteigta nauja patarėjo pareigybė (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos).

Tarnybos vado 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 47V-1414 1 ir 4 punktais nustatyta, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. panaikinama pareiškėjo užimta vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos) pareigybė, apie tai tos pačios dienos Įspėjimu pareiškėjas įspėtas pasirašytinai. Taigi, nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. buvo siekiama panaikinti dvi Tarnybos Štabo Teisės skyriaus pareigybes, vietoj jų įsteigiant vieną naują patarėjo pareigybę (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos) – tai ir buvo atlikta.

Palyginus Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 13 kategorijos) pareigybės aprašymą su Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 14 kategorijos) pareigybės aprašymu, matyti, kad patarėjo pareigybės papildoma paskirtis yra dalyvauti Tarnybos tarptautiniuose projektuose bei analizuoti su tuo susijusią teisinę informaciją, papildomos funkcijos – vertinti ir rengti teisės aktų projektus, susijusius su Tarnybos dalyvavimu tarptautiniuose projektuose, analizuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bei gerąją užsienio šalių praktiką viešojo saugumo srityje Tarnybai aktualiais klausimais, numatyti papildomi specialieji reikalavimai patarėjo pareigybei – mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B2 lygiu.

Taigi, realiai buvo įsteigta nauja Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybė, o dvi Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybės panaikintos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad buvo įsteigta kokybiška ir nauja Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybė, yra pagrįsta tinkamu ir visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu.

13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pabrėžė, kad jis augina vaiką iki 3 metų, tačiau pirmosios instancijos teisme ši esminė aplinkybė apskritai nebuvo vertinama, su tuo susijusias garantijas įtvirtinančios teisės normos nebuvo aiškinamos. Dėl to, kad tiek įspėjimo apie pareiškėjo atleidimą metu, tiek atleidimo metu pareiškėjui buvo gimęs vaikas, kuriam dar nebuvo sukakę 3 metai, ginčo byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog VTĮ nedraudžia naikinti auginančio iki 3 metų vaiką karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei įstatymų leidėjas be bendrųjų garantijų, kurios numatytos VTĮ, numato ir specialiąsias garantijas, pagal kurias valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki 3 metų, negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 56 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė naikinama), išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018).

VTĮ 51 straipsnio 6 dalies nuostata, kad valstybės tarnautojas augina vaiką iki 3 metų, reiškia tai, kad valstybės tarnautojas neprivalo būti vaiko priežiūros atostogose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018), teisinės reikšmės neturi ir tai, kad tokią garantiją turinčio valstybės tarnautojo sutuoktinis (-ė) yra paėmęs (-usi) tikslines atostogas auginti vaiką. Esminę reikšmę vertinant, ar valstybės tarnautojas augina vaiką iki 3 metų, turi tik tai, ar yra / nėra įstatymų nustatyta tvarka apribotos valstybės tarnautojo teisės auginti vaiką.

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, jų netyrė. Be to, karjeros valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki 3 metų, kurio pareigybė naikinama, turi garantiją jo sutikimu būti paskirtas į lygiavertes arba žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Tačiau ši garantija nėra absoliuti. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3797-629/2020).

Sistemiškai vertinant teisės normas, reglamentuojančias viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nustatant institucijos struktūrą (LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog dalis valstybės tarnautojo iki struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir valstybės tarnautojo užimta pareigybė (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018; 2018 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3502-858/2018)), bei teisės normas, įtvirtinančias garantijas socialiai pažeidžiamoms valstybės tarnautojų kategorijoms, taip pat įvertinus byloje surinktus duomenis apie vykdytą Tarnybos pareigybių reformą bei pareiškėjui privalomas taikyti garantijas, LVAT darė išvadą, jog atsakovas, vykdydamas struktūros pertvarką, neprivalėjo siūlyti pareiškėjui užimti pareigas, kurioms keliamų specialiųjų reikalavimų jis neatitiko (šiuo atveju – naujai įsteigtos Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos pareigybės).

Tačiau atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstyti Tarnybos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo (t. y. A lygio 13 kategorijos). Šiuo atveju, sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas realizavo savo teisę nesutikti su jam siūlomomis nelygiavertėmis pareigomis, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiu, kad Tarnyba ne vieną kartą pareiškėjui teikė siūlymus užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti.

Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo siūlytos A lygio 13 kategorijos pareigos; be to, nuo 2019 m. sausio 1 d. VTĮ buvo pakeistas taip, kad valstybės tarnautojų kategorijų nebeliko, o buvo nustatytos valstybės tarnautojų grupės (dešimt), iš kurių aukščiausia yra pirma, o žemiausia – dešimta (VTĮ 7 str. 1 d.). Byloje nėra neabejotinų duomenų, kokia šiuo metu Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų grupė atitinka pareiškėjo turėtą A lygio 13 kategoriją, pirmosios instancijos teismas šių duomenų apskritai nesurinko ir netyrė.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jis neturi galimybių šioje administracinėje byloje objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė pareiškėjo pateiktų aplinkybių, be kita ko, aplinkybės apie vaiką, pagrindžiančios privalomumą taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 pateiktus išaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismui tektų pareiga pirmą kartą įvertinti aplinkybes šiuo aspektu, be kita ko, ir dėl žalos atlyginimo reikalavimo, taip paneigiant proceso šalių teisę į apeliaciją. Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, bylą išnagrinėjęs iš naujo, pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas, įvertinęs LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, akcentavo VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi pareiškėjo atleidimo metu) įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį t. y. pranešimo apie pareigybės panaikinimą gavimo metu, atleidimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ir iki šiol augina vaiką (dar vieną vaiką iki 3 metų).

17. Teismas nurodė, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-272/2013 išaiškino, jog VTĮ nedraudžia naikinti nėščios ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų karjeros valstybės tarnautojos (nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojo) pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei, įstatymų leidėjas be tų garantijų, kurios numatytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (pranešimo įteikimo terminų, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas), nustato ir specialiąsias garantijas, įtvirtintas šio įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, pagal kurias nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama). Iš esmės identiškos nuostatos yra įtvirtintos ir VTĮ redakcijoje, galiojusioje pareiškėjo atleidimo metu (2019 m. balandžio 1 d.), todėl šis išaiškinimas taikytinas nagrinėjamoje byloje.

18. Teismas pažymėjo, kad LVAT, aiškindamas VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. rugsėjo 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios VTĮ 51 straipsnio 6 dalies redakciją), yra nurodęs, jog pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, o tuo būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia (be kita ko) panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018, Administracinė jurisprudencija. 2018, 36, p. 158–175).

19. Teismas akcentavo, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija nėščiai valstybės tarnautojai ar tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki 3 metų į darbo vietos išsaugojimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 nurodyta, kad, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstyti institucijos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo siūlomos kitos pareigos, todėl būtina įvertinti ar pasiūlytos pareigos buvo lygiavertės toms, kurias ėjo pareiškėjas iki atleidimo.

20. Iš byloje pateikto pareiškėjo pareigybės aprašymo (Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas) teismas nustatė, kad pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 13. Tarnybos vadas 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 47SD-2003 „Dėl pareigų siūlymo“ pasiūlė pareiškėjui užimti tuo metu buvusią vienintelę laisvą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, t. y. Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto, A lygio, 10 kategorijos. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 31 d. raštu atsisakė užimti siūlomą pareigybę. Nurodė, kad siūlomos užimti yra ženkliai žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos už tuo metu užimtas pareigas. Tarnybos vadas 2019 m. sausio 3 d. pranešimu Nr. 47PD-1 „Dėl pareigų siūlymo“ pasiūlė pareiškėjui užimti vieną iš tuo metu Tarnyboje buvusių laisvų statutinio valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybių. Kartu su pranešimu pridėjo Tarnybos laisvų pareigybių sąrašą, kuriame nurodytos 73 laisvos pareigybės. Pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. raštu atsisakė užimti siūlomas pareigybes. Tarnybos vadas 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 „Dėl pareigų siūlymo“ pasiūlė pareiškėjui užimti tuo metu buvusią vienintelę laisvą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę – Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto, taip pat laisvas darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybes bei statutinio valstybės tarnautojo pareigybes, tarp kurių buvo tai pačiai, kaip ir pareiškėjo, 8 pareigybių grupei priklausanti Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė. Pareigybių sąraše nurodytos 73 pareigybės. Taigi pareiškėjui buvo teikti siūlymai užimti tuo metu buvusias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigybes, taip pat laisvas darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybes bei statutinio valstybės tarnautojo pareigybes.

21. Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjui tam tikru laikotarpiu nebuvo siūlyta užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. VTĮ buvo pakeistas taip, kad valstybės tarnautojų kategorijų nebeliko, o buvo nustatytos valstybės tarnautojų grupės (dešimt), iš kurių aukščiausia yra pirma, o žemiausia – dešimta (VTĮ 7 str. 1 d.). Po VTĮ pakeitimo pareiškėjo pareigybės lygis A, pareigybės kategorija – 13 buvo prilygintas 8 pareigybių grupei.

22. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad iki 2019 m. sausio 1 d. jam nebuvo siūlomos lygiavertės pareigos, tačiau pasikeitus VTĮ reglamentavimui, pareiškėjui buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos, t. y. atitinkančios pareiškėjo buvusioms užimamoms pareigoms: pareigybės lygis A, pareigybės kategorija – 13. Būtent Tarnybos vado 2019 m. sausio 3 d. pranešimu Nr. 47PD-1 „Dėl pareigų siūlymo“ ir 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 „Dėl pareigų siūlymo“ pareiškėjui buvo pasiūlyta užimti tuo metu buvusią vienintelę laisvą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę – Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto, taip pat laisvas darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybes bei statutinio valstybės tarnautojo pareigybes, tarp kurių buvo tai pačiai, kaip ir pareiškėjo, 8 pareigybių grupei priklausanti Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė.

23. Teismas konstatavo, kad Tarnyba 2019 m. sausio 3 d. ir 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjui siūlė užimti tai pačiai, kaip ir jo paties, 8 pareigybių grupei priklausančią statutinio valstybės tarnautojo pareigybę (VTKPS vyriausiojo tyrėjo), tačiau pareiškėjas jos atsisakė.

24. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nagrinėjamu atveju atsakovui pasiūlius pareiškėjui lygiavertę pareigybę tai, kurią jis ėjo iki atleidimo, o pareiškėjui jos atsisakius be objektyvių priežasčių, konstatavo, jog pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, kuri jam yra suteikta pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį. Kitoks šios normos aiškinimas būtų nepagrįstas, kadangi, pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, be to, atsirastų galimybė piktnaudžiauti šia garantija.

25. Teismas, vertindamas šalių įrodymus, taip pat pareiškėjo teiginį, kad jam turėjo būti pasiūlytos anksčiau eitos pareigos, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui 2019 m. kovo 6 d. po VTĮ pakeitimų (nelikus valstybės tarnautojų kategorijų, buvo nustatytos valstybės tarnautojų grupės) buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė likti valstybės tarnyboje, įtvirtinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje, taigi pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos jo nuomone tinkamesnės pareigos, atmestini.

26. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju, atliekant realius organizacijos struktūrinius pakeitimus ir panaikinus pareiškėjo pareigybę, pareiškėjui tinkamai pranešus apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, taip pat pasiūlius pareiškėjui kitas lygiavertes pareigas, pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš užimamų pareigų. Tarnyba suteikė pareiškėjui galimybę tęsti tarnybą, tačiau visų siūlymų pareiškėjas atsisakė. Atsisakydamas vertinti pateiktas laisvas pareigybes, nesant tam jokių objektyvių priežasčių, pareiškėjas nepasinaudojo teise būti perkeltam į kitas pareigas, kurios jam buvo pasiūlytos, ir garantija nebūti atleistam jam netaikytina, nes jis pats jos sąmoningai atsisakė. Todėl nėra pagrindo panaikinti Įsakymą ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

27. Teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo panaikinant ginčo pareigybę ir atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų, netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

VI. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti patikslintą skundą.

28.1. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, taip pat netinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas. Pareiškėjas prašė panaikinti ginčijamą teismo sprendimą argumentais, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

28.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstė nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimu argumentus, akcentuodamas, kad jo pareigybė realiai panaikinta nebuvo, nebuvo kokybiškai įsteigta nauja pareigybė, buvo panaikinta fiktyviai, turint tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių su pareiškėju nutraukimą, tokiais Tarnybos struktūriniais pertvarkymais siekta tik pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos.

28.3. Pareiškėjas išreiškė nesutikimą su LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad atsakovas neprivalėjo siūlyti pareiškėjui užimti pareigas, kurioms keliamų specialiųjų reikalavimų jis neatitiko – naujai įsteigtos Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos pareigybės, nes pareiškėjas neturėjo galimybės pretenduoti užimti naujai įsteigtą pareigybę, nes jam 2018 m. lapkričio 30 d. sugrįžus į darbą ji jau buvo užimta; jeigu atsakovas būtų suteikęs pareiškėjui galimybę pretenduoti užimti naujai įsteigtą patarėjo pareigybę, pareiškėjas tikrai būtų dėjęs pastangas išlaikyti anglų kalbos egzaminą B2 lygiui patvirtinti ir būtų pretendavęs užimti naujai įsteigtą patarėjo pareigybę; tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė pretenduoti užimti naujai įsteigtą Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybę.

28.4. Pareiškėjo teigimu, LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje nepagrįstai įvertino, kad teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendime padaryta išvada, jog buvo įsteigta kokybiška ir nauja Tarnybos Štabo Teisės skyriaus patarėjo pareigybė, yra pagrįsta tinkamu ir visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu, o pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo teisėtumo – nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo pateiktų į bylą faktų, kurių nenagrinėjo ir nevertino teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartyje, įrodančių, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, turint tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių su pareiškėju nutraukimą; kad tokiais Tarnybos struktūriniais pertvarkymais siekta tik pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos.

28.5. Pareiškėjo vertinimu, teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje priimti neobjektyviai išnagrinėjus bylą, todėl yra tikslinga iš naujo tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti ginčui aktualias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendimu, 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjo patikslintą skundą, padarė esminį, neteisėtam sprendimui priimti galėjusį turėti įtakos materialiosios teisės pažeidimą, taikant VTĮ 51 straipsnio 6 dalį. Teismų sprendimai prieštarauja LVAT praktikai.

28.6. Pareiškėjas, akcentuodamas teismui patikslintame skunde nurodytas aplinkybes, pabrėžė, kad jeigu Tarnybai iš tikrųjų buvo būtina panaikinti būtent jo užimamą pareigybę, jam turėjo būti užtikrinta garantija būti perkeltam į kitas lygiavertes pareigas toms, kurias jis užėmė. Tačiau pareiškėjui lygiavertės pareigos nebuvo pasiūlytos.

28.7. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, neatsižvelgė į LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje nurodytus argumentus, į pareiškėjo procesiniuose dokumentuose akcentuotas aplinkybes, į bylą pateiktus įrodymus, į būtinus byloje taikyti LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 pateiktus išaiškinimus.

28.8. Pareiškėjo vertinimu, nepriimtini nagrinėti atsakovo 2021 m. birželio 25 d. ir 2021 m. rugsėjo 6 d. raštuose išdėstyti nauji argumentai, prieštaraujantis atsakovo anksčiau teismui pateiktiems argumentams, kuriuose nėra informacijos apie tai, kada pareiškėjui buvo siūlytos A lygio 13 kategorijos pareigos, ir apie tai, kokia šiuo metu, 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus VTĮ redakcijai, tarnybos karjeros valstybės tarnautojų grupė atitinka pareiškėjo turėtą A lygio 13 kategoriją. Taip pat dėl šių priežasčių nepriimtini nagrinėti prie minėtų atsakovo raštų pridėti dokumentai, išskyrus Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 47TE- 812 „Dėl pareiginės algos koeficientų nustatymo karjeros valstybės tarnautojams“, kuriame nurodyta kokia šiuo metu, 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus VTĮ redakcijai, Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų grupė atitinka pareiškėjo turėtą A lygio 13 kategoriją.

28.9. Pareiškėjas pažymėjo, kad LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje konstatavo, jog negali sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Tarnyba ne vieną kartą pareiškėjui teikė siūlymus užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti; pabrėžė, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo siūlytos A lygio 13 kategorijos pareigos. Pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime pakartoti analogiški pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo argumentai, kad pareiškėjui neva buvo pasiūlyta lygiavertė pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtai pareigybei statutinio valstybės tarnautojo pareigybė – tai pačiai, kaip ir pareiškėjo, 8 pareigybių grupei priklausanti Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė, ir pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė argumentų, kodėl padarė priešingą išvadą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje nurodytai išvadai. Tokiu būdų pirmosios instancijos teismas neteisėtai revizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje padarytą išvadą.

28.10. Pareiškėjas pastebėjo, kad teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime nenurodė ir tinkamai neargumentavo, kas pasikeitė nuo 2019 m. sausio 1 d. ir kodėl statutinės pareigūno pareigos tapo lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigoms, teismas sprendime pripažino, kad iki 2019 m. sausio 1 d. to nebuvo.

28.11. Pareiškėjas akcentavo, jog iš VTĮ 2 straipsnio 3 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) ir iš Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 3 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d.) nurodytų karjeros valstybės tarnautojų lygiaverčių pareigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų lygiaverčių pareigų apibrėžimų matyti, kad pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtoms karjeros valstybės tarnautojo pareigoms lygiavertės galėjo būti tik tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos, o vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigybės negalėjo būti lygiavertės pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtoms karjeros valstybės tarnautojo pareigoms, nes vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigoms lygiavertės gali būti tik tai pačiai vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigybių grupei priklausančios pareigos.

Todėl atsakovo pareiškėjui pasiūlyta statutinio valstybės tarnautojo pareigybė – Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė nebuvo lygiavertė pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtai pareigybei. Šią aplinkybę patvirtina ir VTĮ 7 straipsnio 1 dalyje ir VTĮ 1 priede pateiktas nurodytos pareigybės priskyrimas 8 pareigybių grupei, atitinkamai šios pareigybės pareiginės algos koeficientas yra ženkliai aukštesnis už pareiškėjo užimtos vyriausiojo specialisto pareigybės pareiginės algos koeficientą.

Statutinio pareigūno vyriausiojo specialisto pareigybė taip pat skiriasi nuo pareiškėjo užimtos pareigybės, nes pareigūno vyriausiojo specialisto pareigybė priskirta jau 9, o ne 8 pareigybių grupei, taip pat skiriasi nurodytų pareigybių pareiginės algos koeficientas. Pareiškėjui netgi sutikus užimti nurodytas pareigybes, atsakovas neturėjo teisės pareiškėją į jas paskirti, be kita ko, neįsitikinus, ar pareiškėjas atitinka statutiniam pareigūnui keliamus sveikatos reikalavimus. Šių aplinkybių teismas VTĮ 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto kontekste nenagrinėjo, nevertino pareiškėjo 2019 m. kovo 28 d. atsakyme Tarnybos vadui pateiktų nesutikimo motyvų, taip pat į bylą pateiktų medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui sutikus eiti statutinio valstybės tarnautojo pareigybę, sumažėtų jo darbo užmokestis, jis netektų teisės į valstybinę pensiją, į tai, kad skiriasi tarnaujančio statutiniu pareigūnu ir karjeros valstybės tarnautoju pavojingumo laipsnis, statutinis valstybės tarnautojas turi viešojo administravimo įgaliojimus.

28.12. Teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime nepagrįstai nurodė, kad: pareiškėjas teigė, jog jam turėjo būti pasiūlytos anksčiau eitos pareigos, nes pareiškėjas niekada to neteigė ir tokių pareiškėjo teiginių byloje nėra; pareiškėjas atsisakė vertinti pateiktas laisvas pareigybes, nesant tam jokių objektyvių priežasčių, nors pareiškėjas vertino vyresniojo specialisto M. G. elektroniniu paštu pateiktas laisvas pareigybes.

28.13. Pareiškėjas manė, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 10 d. ir 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimais padarė esminį pažeidimą, taikant VTĮ 51 straipsnio 6 dalį (redakcijos, galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d., 44 straipsnio 7 dalį). Teismas neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, jog pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną pareiškėjas augino vaiką iki 3 metų ir jam iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nebuvo pasiūlytos laisvos lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kurias jis, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Todėl teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimas turi būti tikrinamas jo teisėtumo aspektu tiek, kiek tai susiję su VTĮ 51 straipsnio 6 dalies taikymu konkrečioje situacijoje. LVAT turėtų išspręsti, ar nustatyta faktinė aplinkybė – vaiko iki 3 metų auginimas – yra teisinis pagrindas pripažinti, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas.

28.14. Pareiškėjas, akcentuodamas LVAT 2018 m. spalio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 ir 2020 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020 pateiktus išaiškinimus, laikėsi pozicijos, kad jis atleidimo metu atitiko valstybės tarnautojo, kuriam turi būti taikomos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje (VTĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2019 m. sausio 1 d., 44 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos garantijos, požymius; atsakovas nesiėmė tokių organizacinių priemonių ir taip neperskirstė Tarnybos funkcijų, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo; atsakovas, atleisdamas pareiškėją, auginantį vaiką iki 3 metų, pažeidė teisės aktų reikalavimus.

28.15. Pareiškėjas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neįgyvendino LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje išdėstytų nurodymų išnagrinėti pareiškėjo žalos atlyginimo reikalavimą.

28.16. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas nevilkino proceso byloje, o bylos nagrinėjimas užtruko ilgą laiką dėl teismo šališkumo apraiškų, kurias pareiškėjas buvo jau nurodęs apeliacinės instancijos teismui.

28.17. Pareiškėjas dėl jo teisių gynimo prašė atsižvelgti į tai, kad jis laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iki apeliacinio skundo padavimo nėra įsidarbinęs, (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo sūnus, todėl pareiškėjo pažeistos teisės būtų geriausiai apgintos jį grąžinus į valstybės tarnybą.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė VAAT 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29.1. Atsakovas nurodė, kad LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartimi šalių ginčas pareigybės realaus panaikinimu klausimu yra galutinai išspręstas, pareiškėjas neturi teisės apeliaciniame skunde kvestionuoti įsiteisėjusia nutartimi nustatytų aplinkybių. Taip pat minėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl apeliacinio skundo teiginiai, susiję su teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimu, nevertintini, kaip neturintys jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui.

29.2. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas iškraipo LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje išdėstytus motyvus. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad atsakovas nesiėmė organizacinių priemonių, kad užtikrinti pareiškėjui taikomas VTĮ numatytas garantijas. Šį klausimą teismas perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29.3. Atsakovo vertinimu, atmestini pareiškėjo teiginiai, susiję su pareiškėjo teisės tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį ribojimu bei teisės į karjerą kitoje valstybės įstaigoje ribojimu. VTĮ 49 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 6 dalies normų paskirtis – vaiko gerovės, o ne valstybės tarnautojo, auginančio vaiką iki 3 metų, ateities karjeros galimų perspektyvų užtikrinimas. VTĮ 49 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 6 dalis valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, nustato garantiją į darbo vietos išsaugojimą toje pačioje įstaigoje, o ne karjeros galimybių užtikrinimą kitoje valstybės įstaigoje. Nurodytos nuostatos valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, nustato garantiją į lygiavertes, o ne aukštesnes vaiko išlaikymui skirtas finansines pajamas toms pajamoms, kurios buvo gaunamos iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo.

29.4. Atsakovas atmetė pareiškėjo teiginius, kad nesiūlė jam užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės su nustatytu pareiškėjo pareiginės algos koeficientu – 9,45. Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 47TE-812 pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas. Skirtingai nuo teisinio reguliavimo, galiojusio iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet VTĮ nustatė pareiškėjo užimamai pareigybei fiksuotą (be intervalų) 6,3 pareiginės algos koeficientą A lygio 13 kategorijai, nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusi VTĮ redakcija, skirtingai nei iki tol galiojusi, valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientą susieja su konkrečiu asmeniu, o ne su valstybės tarnautojo pareigybės grupe. Nuo 2019 m. sausio 1 d. specialios teisės normos (VTĮ Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 3 straipsnio 13 dalies 1 punktas) pagrindu pareiškėjui buvo perskaičiuotas jo pareiginės algos koeficientas, pagal nustatytą formulę apskaičiuotas ir nustatytas 9,45 pareiginės algos koeficientas yra individualiai, tik jam, visam likusiam karjeros valstybės tarnyboje laikotarpiui nustatytas koeficientas. Atsakovas 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 pareiškėjui pasiūlydamas užimti A lygio 13 kategoriją ir pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatytą jo pareiginės algos koeficientą – 9,45 – atitinkančią Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybę, į kurios pareiginės algos koeficientų intervalą (nuo 5,3 iki 11,5) pateko pareiškėjui priklausantis individualus 9,45 pareiginės algos koeficientas, užtikrino pareiškėjui lygiavertes finansines lėšas išlaikyti vaiką.

29.5. Atsakovas akcentavo, kad siūlė pareiškėjui užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybę, kurios pareiginės algos koeficientų intervalo ribos apėmė pareiškėjo jau turimą nustatytą individualų 9,45 koeficientą, todėl pareiškėjui siūlyta užimti pareigybė, kuriai nustatytina 9,45 koeficiento pareiginė alga, pinigine išraiška atitiko pareiškėjo pareiginę algą, kurią jis būtų gavęs, turėdamas A lygio 13 kategoriją. VTĮ 49 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 6 dalis numato valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, kurio pareigybė naikinama, apsaugą į darbo vietos išsaugojimą gaunant lygiavertes pajamas, skirtas vaiko išlaikymui, o ne apsaugą dėl pareigybių grupės, kadangi, įvertinant nuo 2019 m. sausio 1 d. VTĮ 1 priede nustatytą platų valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų bazinių dydžių intervalą, skyrimas į tos pačios pareigybių grupės pareigas negarantuoja prieš tai turėtos pareiginės algos.

29.6. Atsakovas pažymėjo, kad tiek pareigybių grupės, tiek pareigybių pareiginės algos koeficientų baziniai dydžiai nustatyti VTĮ 1 priede „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai“. Tuo tarpu pareiškėjas, 2019 m. kovo 6 d. susipažinęs su jam pateiktu siūlomos užimti vyresniojo specialisto pareigybės aprašymu, 2019 m. kovo 28 d. rašte „Dėl pareigų siūlymo“ dėstydamas atsisakymo užimti siūlomas pareigas motyvus, nurodė, jog siūloma laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė (vyresnysis specialistas) yra ženkliai žemesnės kategorijos, nei jo tuo metu užimama vyriausiojo specialisto pareigybė, kai tuo tarpu pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą apskritai nelieka jokių pareigybių kategorijų. Tokie pareiškėjo atsisakymo užimti siūlomas pareigas motyvai vertintini kaip pasyvi atleidžiamo asmens pozicija.

29.7. Atsakovas, vadovaudamasis LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014, pabrėžė, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje (VTĮ 44 str. 6 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje) nustatytas draudimas atleisti valstybės tarnautoją, auginantį vaiką iki 3 metų, iš pareigų, kurios yra naikinamos, taikytinas kartu su VTĮ 49 straipsnio 1 dalimi (VTĮ 43 str. 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje). VTĮ 49 straipsnio 1 dalis nustato darbdaviui dvi alternatyvas: arba siūlyti valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, užimti lygiavertes pareigas prieš tai, iki pareigybės naikinimo, eitoms pareigoms, arba egzistuojant VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai (t. y. nesant lygiaverčių pareigų) siūlyti šiam tarnautojui žemesnes pareigas. VTĮ 49 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 6 dalis nenustato, kad darbdavys turi siūlyti valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki 3 metų, užimti tik lygiavertes pareigas.

29.8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 kalbama apie lygiaverčių pareigų siūlymą tik tuo atveju, kai dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, taip pat vaiko priežiūros atostogų priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų, tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio. Tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus, tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vadovavosi LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016, kurioje ir buvo suformuluota ši taisyklė. Nagrinėjamu atveju netaikytina LVAT 2016 m. kovo 14 d. nutartyje suformuluota taisyklė, kadangi pareiškėjas nelaikytinas sugrįžusiu į tarnybą, t. y. įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu pareiškėjo tarnybos teisinių santykių vykdymas nebuvo sustabdytas.

29.9. Atsakovas teigė, kad byloje negali būti vadovaujamasi LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018, nes nesutampa šio sprendimo ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi: nurodytoje byloje buvo taikomas iki 2019 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojo pareigybės naikinimo procedūros buvo pradėtos vadovaujantis teisiniu reguliavimu, kuris galiojo iki 2019 m. sausio 1 d., o baigtos procedūros nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, kuriuo iš esmės pertvarkyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema; nurodytoje byloje darbdavys valstybės tarnautojo įspėjimo apie naikinamą pareigybę laikotarpiu nesiūlė užimti jokių pareigų, tuo tarpu nagrinėjamu atveju darbdavys aktyviai, tris kartus, siūlė valstybės tarnautojui užimti visas turėtas laisvas karjeros valstybės tarnautojų, statutinių valstybės tarnautojų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis pareigybes; nurodytoje byloje darbdavys neturėjo specifinio statuso, ribojančio galimybę turėti pareigybių skaičių, tuo tarpu nagrinėjamu atveju darbdavys yra statutinė įstaiga, kuriai teisės aktais nustatyti specialūs ribojimai, susiję su maksimaliai leidžiamu turėti karjeros valstybės tarnautojų pareigybių skaičiumi.

29.10. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba yra Vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinė įstaiga, todėl turi ribotas galimybes steigti karjeros valstybės tarnautojų pareigybes. Pagal teisinį reguliavimą iš viso Tarnybai yra leidžiama turėti 118 karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. Teisės aktai riboja Tarnybos galimybes dirbtinai kurti karjeros valstybės tarnautojų pareigybes.

29.11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad netaikytini ir pareiškėjo nurodomi LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020, pateikti išaiškinimai, kadangi šioje administracinėje byloje teismas aiškina teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2019 m. sausio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju aktualus nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujas teisinis reguliavimas, kuriuo iš esmės pertvarkyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema.

29.12. Atsakovas, tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, prašė negrąžinti pareiškėjo į tarnybą, kadangi dėl organizacinių priežasčių nėra galimybės grąžinti pareiškėją į anksčiau užimtas pareigas, t. y. egzistuoja objektyvios kliūtys pareiškėjui tęsti tarnybą ankstesnėse Tarnybos Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigose, kurios, pertvarkius struktūrą, yra panaikintos.

29.13. Atsakovas apeliacinio skundo argumentus dėl neišsamaus bylos išsprendimo, teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio.

30. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktoje nuomonėje dėl atsakovo atsiliepimo ir nurodė šiuos esminius argumentus:

30.1. Priešingai, nei nurodo atsakovas, LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 ir 2020 m. vasario 12 d. nutartyje Nr. eA-2404-261/2020 nurodytos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl nagrinėjamu atveju pateiktais išaiškinimais būtina vadovautis.

30.2. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjui pasiūlytos Tarnybos Štabo plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigos buvo lygiavertės, tokiu būdu konstatuodamas, kad atsakovas pareiškėjui nepasiūlė užimti nei vienos laisvos lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, todėl atsakovo argumentai dėl siūlymo pareiškėjui užimti nelygiavertes pareigas toms, kurias jis ėjo (t. y. karjeros valstybės tarnautojo pareigybę – Tarnybos Štabo plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto), nevertintini, kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo išsprendimui arba atmestini.

30.3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo atsisakymo užimti siūlomas pareigas motyvai yra pasyvi atleidžiamo asmens pozicija. Jis teigė, kad pateikė argumentuotus atsakymus į visus atsakovo raštus nustatytais terminais, t. y. buvo aktyvus ir siekė sutarimo tarp atleidžiamo asmens teisės dirbti ir atsakovo pareigos sudaryti galimybę atleidžiamam darbuotojui pasirinkti jam tinkamą pareigybę.

30.4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime nepasisakė dėl to, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas nesulaukus pareiškėjo atsakymo į atsakovo 2019 m. kovo 6 d. raštą Nr. 47SD-366 „Dėl pareigų siūlymo“, su prie jo pridėtu Tarnybos laisvų pareigybių sąrašu, taip pat dėl to, kad nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. kovo 31 d. atsakovas visiškai nesiūlė pareiškėjui užimti kokias nors laisvas pareigas. Tokiu būdu galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės gauti pasiūlymus užimti laisvas pareigas iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos. Paties atsakovo elgsena vertintina kaip pasyvi valstybės tarnautoją atleidžiančio juridinio asmens pozicija.

30.5. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas jokia forma jam nepasiūlė užimti A lygio 13 kategorijos pareigybę ir jokia forma nepasiūlė užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybę su nustatytu pareiškėjo pareiginės algos koeficientu – 9,45. Iš Tarnybos laisvų pareigybių sąrašo, pridėto prie Tarnybos 2019 m. kovo 6 d. rašto Nr. 47SD-366, adresuoto pareiškėjui, matyti, kad prie visų pareiškėjui pasiūlytų laisvų pareigybių nurodytos pareigybių grupės, lygiai, o prie Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės nenurodyta nei kokiai grupei priskirta ši pareigybė, nei šios pareigybės pareiginės algos koeficientas (baziniai dydžiai), nei, kad atsakovas pareiškėjui siūlo pareiškėjo užimamosiose pareigose nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui nustatytą jo pareiginės algos koeficientą – 9,45.

30.6. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų įsteigtos ir pareiškėjui pasiūlytos lygiavertės pareigos toms, kurias pareiškėjas ėjo, nors turėjo galimybes steigti karjeros valstybės tarnautojų pareigybes.

30.7. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas suprato, kad nepasiūlė pareiškėjui lygiaverčių pareigų toms, kurias jis ėjo, ir pripažino tą faktą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovė pirmosios instancijos teisme į klausimą – ar buvo lygiaverčių pareigų, kurias galėjo užimti pareiškėjas, atsakė „Ne, lygiaverčių pareigų įspėjimo laikotarpiu atsakovas neturėjo, turėjo žemesnes ir jos – buvo būtent viena žemesnė karjeros tarnautojo pareigybė A10 – buvo siūlomos.“

31. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl pareiškėjo nuomonės nurodė šias aplinkybes:

31.1. Pareiškėjo teiginiai dėl skundžiamo Įsakymo priėmimo datos (2019 m. kovo 27 d.) neturi jokios teisinės reikšmės ginčui, kadangi teisines pasekmes sukelia skundžiamo Įsakymo įsigaliojimo, o ne priėmimo diena. Įsakyme nurodyta jo įsigaliojimo diena – 2019 m. balandžio 1 d. – atitinka įspėjime Nr. 47PD-216 nurodytą datą, apie kurią pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas 2018 m. lapkričio 30 d. Atsakovas išsiuntė pareiškėjui Įsakymą registruotu paštu 2019 m. balandžio 3 d. Šiuo atveju nebuvo jokių objektyvių kliūčių pareiškėjui išreikšti savo valią užimti siūlytas pareigas iki nurodyto termino.

31.2. Atsakovas akcentavo, kad 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 „Dėl pareigų siūlymo“ pareiškėjui pasiūlydamas užimti A lygio 13 kategoriją ir pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatytą jo pareiginės algos koeficientą – 9,45 – atitinkantį Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybę, į kurios pareiginės algos koeficientų intervalą (nuo 5,3 iki 11,5) pateko pareiškėjui priklausantis individualus 9,45 pareiginės algos koeficientas, užtikrino pareiškėjui lygiavertes finansines lėšas išlaikyti vaiką.

VII. 32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

33. LVAT pažymėjo, jog ginčo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo apimtį apeliacinėje instancijoje lemia ta aplinkybė, kad LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartimi panaikino VAAT 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir šią bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Ši LVAT nutartis turi šiam ginčui prejudicinę galią ir yra privaloma pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo ta apimtimi, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kurias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti LVAT išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys, tačiau tai nėra nurodymas žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą.

34. LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartimi nurodė pirmosios instancijos teismui ištirti, ar atsakovas ėmėsi organizacinių priemonių perskirstyti Tarnybos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo, tai yra A lygio 13 kategorijos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. VTĮ buvo pakeistas taip, kad valstybės tarnautojų kategorijų nebeliko, o buvo nustatytos valstybės tarnautojų grupės (dešimt), iš kurių aukščiausia yra pirma, o žemiausia – dešimta (VTĮ 7 str. 1 d.), o byloje nėra neabejotinų duomenų, kokia šiuo metu Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų grupė atitinka pareiškėjo turėtą A lygio 13 kategoriją.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtent šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo privalėjo ištirti ir įvertinti. Aplinkybių, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi buvo pripažintos įrodytomis, tirti iš naujo pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ir apeliaciniu skundu jos negali būti skundžiamos, todėl skundo argumentai dėl jų nevertinami.

36. LVAT akcentavo, kad tirtinų aplinkybių apimtis patvirtina, kad esminė šio ginčo aplinkybė, lemianti teisingą šio ginčo išsprendimą, yra, ar atsakovas išnaudojo visas organizacines priemones, kad užtikrinti pareiškėjo garantiją, numatytą VTĮ 51 straipsnio 6 dalimi, draudžiančią atleisti tarnautoją auginantį vaiką (vaikus) iki 3 metų iš pareigų, panaikinus jo užimamą pareigybę.

37. LVAT patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi suformuota teismų praktika panašiose bylose, kad VTĮ nedraudžia naikinti nėščios ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų karjeros valstybės tarnautojos (nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojo) užimama pareigybę bei teismų praktika, kuria aiškinant VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas (atitinkančia šiai bylai aktualią VTĮ 51 straipsnio 6 dalies redakciją), konstatuojama, kad pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, o tuo būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia (be kita ko) panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas.

38. Vadovaujantis paminėtu reglamentavimu ir tuo, kad atsakovo atliktos pareigybių pertvarkos teisėtumas nėra paneigtas, LVAT darė išvadą, jog atsakovas neprivalėjo išsaugoti pareiškėjo užimamos pareigybės ir jos panaikinimas vertinamas kaip pateisinamas.

39. Panaikinus pareigybę pareiškėjas įgijo VTĮ 51 straipsnio 6 dalimi nustatytą garantiją, pagal kurią negalėjo būti atleidžiamas iš pareigų panaikinus jo pareigybę, kadangi jis atleidimo iš pareigų metu augino sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini).

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui 2018 m. gruodžio 10 d., 2019 m. sausio 3 d., 2019 m. kovo 6 d. raštais siūlė užimti atitinkamas pareigybes, tačiau pareiškėjas jų atsisakė.

41. LVAT pažymėjo, kad atsakovas neprivalėjo siūlyti pareiškėjui pareigų, kurioms yra nustatyti specialūs reikalavimai ir kurių pareiškėjas žinomai neatitiko. Atsakovas taip pat neprivalėjo siūlyti pareigų, neatitinkančių VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat kitai grupei priklausančių pareigų, tačiau 2019 m. sausio 3 d. ir 2019 m. kovo 6 d. pranešimais informacijos pateikimas pareiškėjui apie visas 73 laisvas pareigybes, kurias darbdavio manymu pareiškėjas galėjo pasirinkti, vertinamas kaip darbdavio siekis užtikrinti pareiškėjui numatytą garantiją šalių susitarimu.

42. LVAT vertino, kad surinktų įrodymų kontekste ir atsižvelgiant į atsakovo pateiktą darbo užmokesčio skaičiavimą pagal VTĮ 7 straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiginės algos koeficiento skaičiavimo tvarką, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 47SD-2003 siūlytų Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto, A lygio, 10 kategorijos pareigų, taip pat atsakovo 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 pasiūlymo užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybę, atitinkančią pagal iki 1999 m. sausio 1 d. teisinį reguliavimą A lygio 13 kategoriją bei Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 47TE-812 pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatytą 9,45 pareiginės algos koeficientą pagal naują VTĮ reguliavimą.

43. LVAT nuomone, atsakovas, turėdamas galimybę pasiūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, atitinkančias VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje numatytas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas arba žemesnes, neprivalėjo imtis dar kitų organizacinių priemonių perskirstyti Tarnybos funkcijas taip, kad pareiškėjas galėtų rinktis ir kitas jo manymu jam priimtinas pareigybes.

44. Pareiškėjas, 2021 m. kovo 28 d. atsisakydamas siūlomų pareigų, nurodė kitas siūlomų pareigų atsisakymo priežastis ir jų nesiejo su informacijos stoka ribojančia pasirinkti pareigybę, nei nurodė teismui. Todėl LVAT sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog informacijos stoka apie pareigybę apribojo pareiškėjo teisę pasirinkti vieną iš siūlytų pareigybių.

45. LVAT aplinkybes, kad įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo buvo priimtas nepasibaigus pareigybės pasirinkimo nustatytam terminui, vertino kaip neesminį procedūrinį pažeidimą, kadangi atleidimo iš tarnybos data yra jau pasibaigus pareigybės pasirinkimo terminui ir iki įsakymo įsigaliojimo pareiškėjas turėjo teisę teikti prašymus. Pareiškėjas, nurodydamas formalų procedūros pažeidimą, nesiejo jo su savo teisės pasirinkti siūlomą pareigybę bei užimti konkrečią pareigybę kliūtimi, bet atsisakydamas siūlomų pareigų patvirtino, kad tinkamų pareigybių jam nebuvo pasiūlyta. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad procedūrinis pažeidimas apribojo pareiškėjo teisę pasirinkti konkrečią pareigybę, kuri galėtų būti ginama šio ginčo atveju. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad buvo kitų pareigybių, atitinkančių VTĮ 49 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kurias atsakovas galėjo siūlyti pareiškėjui.

46. Nustatęs, kad atsakovo 2019 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 47TE-172 „Dėl E. Š. atleidimo iš valstybės tarnybos“ yra teisėtas, LVAT netenkino ir kitų skundo reikalavimų, kurie sietini su neteisėtu atleidimu iš tarnybos.

47. Taip pat LVAT netenkino prašymo dėl žalos atlyginimo, kadangi pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį valstybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią tik dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų.

VIII. 48. Pareiškėjas E. Š. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais (toliau – ir Prašymas).

49. Pareiškėjas mano, kad administracinė byla atnaujintina, kadangi LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartis yra be motyvų (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.). Vadovaudamasis šiuo proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas nurodo šiuos esminius argumentus:

49.1. LVAT nepasisakė dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui neva buvo pasiūlyta lygiavertė pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtai pareigybei statutinio valstybės tarnautojo pareigybė – tai pačiai, kaip ir pareiškėjo, 8 pareigybių grupei priklausanti Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė. Pareiškėjas pažymi, kad iš karjeros valstybės tarnautojų lygiaverčių pareigų apibrėžimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų lygiaverčių pareigų apibrėžimo matyti, jog pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtoms karjeros valstybės tarnautojo pareigoms lygiavertės galėjo būti tik tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos, o vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigybės negalėjo būti lygiavertės pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimtoms karjeros valstybės tarnautojo pareigoms, nes vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigoms lygiavertės gali būti tik tai pačiai vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigybių grupei priklausančios pareigos. Pareiškėjas teigia, kad pasiūlyta statutinio valstybės tarnautojo pareigybė – Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė nebuvo lygiavertė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skiriasi ir nurodytų pareigybių pareiginės algos koeficientas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neturėjo teisės paskirti jį į siūlomą statutinio pareigūno pareigybę, kadangi siūloma pareigybė yra daug aukštesnė negu ta kurioje pareiškėjas dirbo iki tol. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino, kad byloje nėra duomenų, jog jis atitinka statutiniam pareigūnui keliamus sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimus bei kitus reikalavimus ir todėl tokios pareigos pareiškėjui negalėjo būti siūlomos, į bylą pateiktų medicinos dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo sveikatos būklę, aplinkybių, kad sutikus užimti statutinio pareigūno pareigas ženkliai sumažėtų jo gaunamos pajamos. Taip pat liko neįvertinti ir pareigybėms keliamų reikalavimų, taikomų socialinių garantijų, atsiradusių papildomų specialių pareigų, pareigų pavojingumo laipsnio skirtumai.

49.2. LVAT nenurodė jokių motyvų į pareiškėjo argumentus, kad Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 47SD-2003 siūlytos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto A lygio, 10 kategorijos pareigos, taip pat atsakovo 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 pasiūlyta užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė, atitinka pagal iki 1999 m. sausio 1 d. teisinį reguliavimą A lygio 13 kategoriją bei Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 47TE-812 pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatytą 9,45 pareiginės algos koeficientą pagal naują VTĮ reguliavimą; nenurodė jokių motyvų, įrodančių, kad pareiškėjui pasiūlytos nurodytos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės buvo lygiavertės iki pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos pareiškėjo užimtoms pareigybėms – iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo užimtai karjeros valstybės tarnautojo Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio, 13 kategorijos pareigybei; ir nuo 2019 m. sausio 1 d. iki atleidimo valstybės tarnybos 2019 m. balandžio 1 d. pareiškėjo užimtai karjeros valstybės tarnautojo Štabo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei, nuo 2019 m. sausio 1 d. priskirtai 8 grupei, vadovaujantis VTĮ 7 straipsnio 1 daliai bei VTĮ 1 priedo nuostatomis.

49.3. LVAT nepaneigė atsakovo Tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 47SD-1787 „Dėl duomenų pateikimo“ 2 punkte apie pareiškėjo eitų pareigų ir siūlytų pareigų priskyrimo 8 pareigybių grupei, pateikto paaiškinimo.

49.4. LVAT nepaneigė VAAT 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendime aiškaus konstatavimo, kad po VTĮ pakeitimo, pareiškėjo pareigybės lygis A, pareigybės kategorija – 13 buvo prilygintas 8 pareigybių grupei, kad teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad iki 2019 m. sausio 1 d. jam nebuvo siūlomos lygiavertės pareigos.

49.5. LVAT neatsižvelgė į VTĮ (redakcija galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą lygiaverčių pareigų sąvoką, kad lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos.

49.6. LVAT nenurodė jokių motyvų ir nepagrįstai konstatavo, jog Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 47SD-2003 siūlyta Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto A lygio, 10 kategorijos pareigybė, taip pat 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. 47SD-366 pasiūlyta užimti Tarnybos Štabo Plėtros planavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė buvo lygiavertė. Anot pareiškėjo, kad pareigos nėra lygiavertės atsispindi iš VTĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be kita ko, pareiškėjas pabrėžia, kad skiriasi pareiginės algos koeficientas.

49.7. Atsakovas melagingai teigia, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta užimti A lygio 13 kategoriją. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jokia forma tokių pareigų nepasiūlė. Štabo Personalo skyriaus vyresniojo specialisto M. G. 2019 m. kovo 6 d. elektroniniame laiške, atsiųstame į pareiškėjo E. Š. darbinį elektroninį paštą ir jame pateiktame pareigybės aprašyme nenurodyta nei kokiai grupei priskirta ši pareigybė, nei šios pareigybės pareiginės algos koeficientas, nei kad atsakovas siūlo jo pareiginės algos koeficientą – 9,45.

49.8. 2021 m. vasario 10 d. teismo posėdyje, nagrinėtame žodinio proceso tvarka, teisėjos paklausta atsakovo atstovė patvirtino, kad lygiaverčių pareigų įspėjimo laikotarpiu atsakovas neturėjo, turėjo žemesnes (A10) – jos buvo ir siūlomos. Tai patvirtina pareiškėjo įsitikinimą, kad atsakovas nesiekė pareiškėjui pasiūlyti lygiaverčių pareigų.

49.9. LVAT nepasisakė pareiškėjo argumento, kad teismas neįgyvendino LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje išdėstytus nurodymus išnagrinėti pareiškėjo žalos atlyginimo reikalavimą.

49.10. LVAT pasisakydamas dėl kai kurių argumentų tik apeliacinėje instancijoje (pvz. dėl žalos priteisimo) paneigė proceso šalies teisę į apeliaciją.

50. Pareiškėjas mano, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). Pareiškėjas mano, kad buvo pažeistos VTĮ 2 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, VTĮ 1 priedo, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies (redakcijos galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d.) nuostatos. LVAT spręsdamas dėl ginčo neatsižvelgė į VTĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą lygiaverčių pareigų sąvoką, kad lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos bei VTĮ 7 straipsnio 1 dalies ir VTĮ 1 priedo nuostatas.

51. Pareiškėjas mano, kad procesas turi būti atnaujintas, nes būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), kaip nurodyta LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 ir 2020 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020. Pareiškėjas teigia, kad cituojamose bylose faktinės aplinkybės yra tapačios, todėl yra pagrindas remtis šiose nutartyse pateiktu aiškinimu. Atsižvelgdamas į teismų praktikos aiškinimą, pareiškėjas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju jam taip pat turi būti taikomos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos.

52. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo šį prašymą atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022.

53. Tarnyba atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius, nesutikimo su Prašymu, argumentus:

53.1. Nagrinėjamu atveju LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutarties turinys patvirtina, jog teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją aptarė. Toliau nuosekliai atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teismas rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos juos ištirti. Iš LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Ši nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodyta LVAT nutartis yra be motyvų, tačiau, atsakovo nuomone, akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Atsakovo nuomone, jau pats pareiškėjo nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo išdėstyti motyvai nėra priimtini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

53.2. Pareiškėjas Prašyme nurodo, jog procesas išnagrinėtoje byloje turi būti atnaujintas, kadangi yra pateikti akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Tačiau, atsakovo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo Prašyme nurodyti argumentai dėl netinkamo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir teisės aktų normų aiškinimo bei taikymo. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Be to, pareiškėjo Prašyme nėra pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą, taip pat nėra pateikiama argumentų dėl to, kodėl teismo tariamai padaryta teisės normų taikymo klaida yra laikytina esmine. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo Prašyme nurodomos aplinkybės iš esmės susijusios ne su akivaizdžiai netinkamu teisės aktų nuostatų taikymu, o su įrodymų tyrimu ir vertinimu, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, o ir pareiškėjas prie Prašymo atnaujinti procesą pridėti papildomi įrodymai tik pagrindžia faktą, jog pareiškėjas iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovo įsitikinimu, esant tokiai situacijai, kai prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, pareiškėjo pateikiamas alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

53.3. Pareiškėjo Prašyme nurodoma LVAT praktika neaktuali išnagrinėtai bylai, kadangi nesutampa prašyme nurodytose bylose ir išnagrinėtoje byloje esančios faktinės aplinkybės. Taigi, nenustačius, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmestinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

54. Pareiškėjas apeliaciniam teismui pateikė nuomonę į atsakovo atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022, prašydamas atmesti atsakovų atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą išdėstytus nesutikimo su pareiškėjo prašymu argumentus, atnaujinti procesą pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais pagrindais ir patenkinti pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus prašymus.

55. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje padarytas esminis materialiosios teisės normų – VTĮ 2 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (2019 m. sausio 1 d. pasikeitus VTĮ redakcijai), VTĮ 1 priedo, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies (redakcijoje, galiojusioje iki 2019 m. sausio 1 d., 44 str. 7 d.), pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT nutartį. Todėl LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje nebuvo užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos, kaip nurodyta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 ir LVAT teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020, formavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IX. 56. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. Š. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

57. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

58. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

59. Pareiškėjas 2022 m. birželio 22 d. pateikė nuomonę dėl atsakovų atsiliepimo į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, kuriame prašo atmesti atsakovų atsiliepime išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą. ABTĮ nėra nustatyta proceso šalių galimybė teikti atsikirtimus į atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą. ABTĮ 159 straipsnio 4 dalis nustato, kad pasibaigus terminui paduoti prašymą atnaujinti procesą, prašymas negali būti keičiamas ar pildomas. Pareiškėjo pateiktas naujas procesinis dokumentas laikytinas papildomais rašytiniais paaiškinimais, kuriuos vadovaujantis ABTĮ 159 straipsni 4 dalimi atsisakytina priimti.

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

60. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

61. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

63. Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose yra nurodytos nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjo ginčytas Tarnybos Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo pripažinti jo atleidimą neteisėtu, netenkinti ir kiti išvestiniai reikalavimai. Tai, kad teismas apibendrintai dėstė savo poziciją, tiesiogiai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento aspekto, nedaro teismo sprendimo nemotyvuoto. Byloje yra atsakyta į pareiškėjo reikalavimus (jie atmesti), esminius pareiškėjo argumentus (įvertinta pareiškėjo individuali situacija, siejama su teisės aktuose jam nustatytomis garantijomis, konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė jam siūlomų lygiaverčių pareigų, nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilę neaiškumų dėl siūlomų pareigų, įvertintas procedūrinis pažeidimas dėl atleidimo iš darbo datos, nurodyta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio ir ginčo ribų ir kt.), nurodytos teisės normos, kuriomis remtasi ir nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su ginčui aktualiomis teisės normomis. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties 95 punkte įvardijama esminė ginče tiriama aplinkybė (ar atsakovas išnaudojo visas organizacines priemones, kad būtų užtikrinta pareiškėjo garantija, nustatyta VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje), 113 punkte aiškiai nurodyta, kad kiti apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nereikšmingi šios bylos baigčiai, todėl plačiau į juos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatsako.

64. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr.34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90).

65. Įvertinusi Prašymo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su LVAT nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, kartoja argumentus, kuriuos teikė apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

66. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartis yra be motyvų yra nepagrįstas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu teisės normų taikymu bei įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

67. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

68. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

69. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Prašyme teigia, kad LVAT, spręsdamas ginčą, padarė esminį materialiosios teisės normų – VTĮ 2 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (straipsnio dalies redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d.), VTĮ 1 priedo, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje atitinkamai buvo 44 straipsnio 7 dalis) – pažeidimą.

70. VTĮ 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad lygiavertės pareigos – tai pačiai įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybių grupei priklausančios pareigos.

71. VTĮ 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ar jų intervalai, priskirti valstybės tarnautojų pareigybių grupėms, pateikiami šio įstatymo 1 priede. Valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai nustatomi, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirta valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Kriterijai, kuriais vadovaujantis valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skirstomos į grupes, nustatyti šio įstatymo 2 priede.

72. VTĮ 1 priede įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai.

73. VTĮ 51 straipsnio 6 dalis nustato, kad Nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais.

74. Pažymėtina, kad LVAT, motyvuodamas savo procesinį sprendimą, be kita ko, taikė VTĮ 51 straipsnio 6 dalį, 49 straipsnio 1 dalį, rėmėsi VTĮ 2 straipsnio 3 dalimi bei 7 straipsnio 1 dalimi. Taigi teismas taikė ginčui aktualias teisės normas, kuriomis taip pat remiasi ir pareiškėjas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartimi, daro išvadą, kad VTĮ 2 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, VTĮ 1 priedo, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies nuostatų esminis pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nenustatytas. LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje vadovavosi teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo nutarties 95 punkte įvardijama esminė ginče tiriama aplinkybė – ar atsakovas išnaudojo visas organizacines priemones, kad būtų užtikrinta pareiškėjo garantija, nustatyta VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje. Tai atitinka pareiškėjo vardijamų teisės normų esmę ir turinį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad konkrečioje teisės normoje esanti aiški nuostata, kurią reikia taikyti, netaikyta, kad netaikyta imperatyvi teisės norma ar kad vienareikšmiška teisės normos nuostatos prasmė išaiškinta netinkamai ir pan. Taigi LVAT teisingai nustatė teisės normų turinį ir dėl jo taikymo sprendė pareiškėjo situacijai aktualių faktinių aplinkybių, nustatytų byloje surinktais įrodymais, kontekste.

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo (netaikymo), yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

76. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu (pareiškėjas siekia įrodyti, kad lygiavertės pareigos jam nebuvo siūlytos, nors LVAT konstatavo, kad buvo siūlytos), tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).

77. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, yra nepagrįstas.

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

78. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

79. Sprendžiant dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-66-662/2017 ir kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant tam tikras teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

80. Šiuo aspektu pareiškėjas Prašyme nurodo, kad LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje nebuvo užtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas, remiasi LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 (teigia, kad faktinės aplinkybės visiškai sutampa) ir 2020 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020.

81. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (LVAT 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020) aktualumo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytose bylose pateikiami išaiškinimai, jog turi būti laikomasi VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų garantijų, atleidžiant asmenį, auginantį vaiką iki 3 metų. Taip pat LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2404-261/2020 nurodyta, kad atsakovui pasiūlius pareiškėjui, auginančiam vaiką iki 3 metų, lygiavertę pareigybę tai, kurią jis ėjo iki atleidimo, o pareiškėjui jos atsisakius be objektyvių priežasčių, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, kuri jam yra suteikta pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį. Šioje nutartyje LVAT taip pat pabrėžė, kad šios bylos skirtumas nuo kitokios LVAT praktikos yra aplinkybė, jog kitose bylose kitos pareigybės nebuvo siūlomos.

82. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui yra taikytinos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos. LVAT, analizuodamas pareiškėjo situaciją konstatavo, kad atsakovas pasiūlė pareiškėjui lygiavertę pareigybę tai, kurią jis ėjo iki atleidimo, o pareiškėjas jos atsisakė be objektyvių priežasčių. Taigi jokio prieštaravimo pareiškėjo nurodytai LVAT praktikai nėra. Priešingai – ja remiamasi ir vadovaujamasi, ji taikoma konkrečių byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Kaip jau minėta, tai, kad pareiškėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, kuris leido padaryti LVAT išvadas apie pareigybių lygiavertiškumą, siūlymus ir kt., nėra pagrindas atnaujinti procesą.

83. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje nebuvo užtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas yra nepagrįstas.

84. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-767-261/2022 pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovams Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Beata Martišienė

Iveta Pelienė