2020-01-22 Nr. AB-1482-3-61-3-02779-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2393-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02779-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A., taip pat M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A., atstovaujamų tėvų savo S. M. A. T. bei S. A., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. A. T., S. A., M. I. A. S. ir A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A., M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 15 d. sprendimus Nr. (15/5-11)50U-1216; 1217(15/4-6)7U-00009 ir Nr. (15/5-11)50U-1218; 1219(15/4-6) 7U-00010 (toliau – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Departamentą išduoti ilgalaikius leidimus gyventi Europos Sąjungoje S. M. A. T. ir S. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad;

2.1. Sprendimų dalys, kuriomis panaikinti pareiškėjų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra neteisėti, nes pareiškėjai atitinka visus teisės aktų reikalavimus šiems leidimams gauti. Tai konstatavo pats Departamentas pastaruosius penkerius metus periodiškai atnaujindamas pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Tik pareiškėjams kreipusis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo prasidėjo tikrinimai, vizitai į namus ir darbą, kol galiausiai praleidęs teisės aktuose nustatytą terminą Departamentas atsiuntė ginčijamus Sprendimus, kurie pagrįsti objektyvios tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis.

2.2. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Asijos servisas“ (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininkai yra S. M. A. T. ir jo sutuoktinė S. A., komercinę (maitinimo – kavinės) veiklą vykdė nuo 2014 metų, kiekvienais deklaravo apyvartą, prie nuomojamų patalpų yra įrengtos iškabos, Bendrovė yra įregistravusi prekės ženklą (Sweet choise). Maitinimo veiklą Bendrovė 2018 m. spalio 23 d. pardavė, tačiau 2019 m. vasario 18 d. UAB „Asijos servisas“ sudarė sutartį dėl tekstilės gaminių importo į Lietuvą, ši sutartis įvykdyta. Be to, 2016–2017 metais Bendrovė įvykdė kelis sėkmingus nekilnojamojo turto sandorius ir ketino toliau užsiimti šia veikla, tam pasamdė darbuotoją A. J., jam mokėjo atlyginimą. Departamento Sprendimuose minėto Bendrovės darbuotojo apklausos ištraukos pateiktos tendencingai, be konteksto. Tai, kad šio darbuotojo darbo funkcijos yra atliekamos ne biure, o važinėjant po nekilnojamojo turto objektus, ieškant naujų nekilnojamojo turto objektų, tikrinant jų duomenis registre ar savivaldybėje, neįrodo darbo nebuvimo. Per visą veiklos laikotarpį Bendrovėje buvo įdarbinta 15 asmenų. Šiuo metu Bendrovės veikla koncentruojasi į buhalterinių paslaugų teikimą (maitinimo veikla parduota kitai įmonei, o nauji nekilnojamojo turto objektų projektai dar nepradėti vykdyti), todėl tiek darbuotojų Bendrovei nebereikia. Visos Bendrovės vykdomos komercinės veiklos sritys yra tinkamai įregistruotos. Su įmonėmis ir fiziniais asmenimis sudarytos vienkartinių ar periodinių paslaugų teikimo sutartys. Tai, kad kai kuriose iš minėtų įmonių dirba su Bendrovės darbuotojais giminystės ryšiais susiję asmenys arba buvę Bendrovės darbuotojai ar kad šios įmonės yra mažos, nėra pažeidimas. Bendrovė negali būti laikoma atsakinga už su ja sutartis sudariusių juridinių asmenų veiklą (komercinės veiklos sričių netinkamą įregistravimą, įdarbintus asmenis ir jų skaičių).

2.3. Departamentas turėjo išankstinį nusistatymą prieš pareiškėjus ir ieškojo priežasčių skundžiamiems sprendimams priimti. Atsakovo duomenys yra neišsamūs ir šališki. S. M. A. T. buvo apklausiamas lietuvių kalba, anglų kalbos nemokančių asmenų, nebuvo išleidžiamas į tualetą ar atsigerti, todėl tai, kad apklausos metu jis supainiojo ar neaiškiai pasakė vieno Bedrovės kontrahento UAB „Vivasta“ direktoriaus vardą, negali būti laikoma įrodymu, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Departamentas neatsižvelgė į aplinkybes, kad patikrinus biurą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visus kartus biure buvo S. M. A. T. ir Bendrovės buhalterė J. A., buvo Sweet root iškabos, Bendrovės dokumentai, apklausti greta dirbantys kaimynai taip pat nurodė, kad nuolat mato S. M. A. T. ir J. A.; o Departamento darbuotojams nuvykus į pareiškėjų gyvenamąją vietą, kuri nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, joje buvo rasta S. A. su mažamečiais vaikais. Patikrinimų metu nepagrįstai buvo reikalaujama įrodyti, kad S. A. buvo išėjusi atostogų ir kad turėjo tam pagrindą. Be to, Departamentas nepagrįstai teigia, kad S. A. nedirba ir neprisideda prie Bendrovės veiklos. Šeima augina mažamečius vaikus, todėl jiems tenka derinti darbą ir vaikų priežiūrą. S. A. galėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, tačiau pareiškėjai pageidauja, kad S. A. dalyvautų versle, dirbtų Bendrovėje, turėtų ryšius su klientais, patalpų savininkais – nuomotojais, darbuotojais. Privačiame versle darbuotojai gali dirbti iš namų ir tai yra paplitusi praktika.

2.4. Sprendimuose melagingai teigiama, kad Bendrovės darbuotojams nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas darbo užmokestis. Bendrovė visą laiką mokėjo reikalaujamus darbo užmokesčius ir nuo jų apskaičiuotus mokesčius valstybei. Atostoginiai pagal teisės aktus yra skaičiuojami pagal vidutinį trijų mėnesių atlyginimą už praėjusį laikotarpį, todėl faktiškai darbuotojui yra išmokama kitokia suma, priklausanti nuo atostogų laikotarpio.

2.5. Prašymų išduoti leidimus nuolat gyventi pateikimo dieną pareiškėjai atitiko visus teisės aktų reikalavimus tokiems leidimams gauti. Departamentas skundžiamuose Sprendimuose nepateikė nė vieno teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, kuriuo vadovaudamasis atsisakė išduoti minėtus leidimus. Prieš priimdamas skundžiamus Sprendimus, Departamentas privalėjo įvertinti būtinybę po ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje nepadarius jokio visuomenei ar viešajai tvarkai pavojingo pažeidimo išsiųsti asmenis ir jų nepilnamečius vaikus, kurių vienas yra gimęs Lietuvoje, kurie kalba lietuvių kalba, taip pat atsižvelgti į pareiškėjų ekonominius, socialinius bei šeimyninius ryšius Lietuvoje.

2.6. Departamento požiūriu, bet koks užsieniečio siekis gyvenant Lietuvoje laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Įstatymo reikalavimų gali būti interpretuojamas kaip nelegalios migracijos grėsmė, kadangi užsieniečių prisitaikymą prie nuolat nesikeičiančių reikalavimų Departamentas vertina kaip fiktyvų veiksmą, nors tai yra susiję ne tik su siekiu neprarasti leidimo gyventi, bet ir su noru neprarasti Lietuvoje investuotų lėšų. Teismų praktika, kurioje teigiama, kad sąlygos verslui yra vienodos, o reikalavimai yra skirti leidimams gyventi gauti, taip pat yra diskriminacinio pobūdžio ir turi būti keičiama.

2.7. Departamento cituojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos – pareiškėjai nėra įvykdę nusikaltimo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas nurodė, kad vykdant pareiškėjų kontrolę, buvo atlikti Bendrovės patikrinimai, kurių metu buvo apklausti pareiškėjai ir Bendrovės darbuotojai, gretimose patalpose dirbanti darbuotoja, įvertinti pareiškėjų pateikti dokumentai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas iš dviejų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių – A. J. – nedirba visą darbo laiką, kaip yra nurodyta jo darbo sutartyje, dirba tik turėdamas laisvo laiko, savo individualų verslą laiko savo pagrindiniu darbu, todėl buvo konstatuota, kad Bendrovėje yra tik vienas darbuotojas, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl viso darbo laiko.

Be to, 2019 m. birželį J. A. išmokėtas darbo užmokestis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Departamento teigimu, pareiškėjai siekia piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Atsiliepime Departamentas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog Departamentas nuo 2014 metų išdavė ir keitė pareiškėjų leidimus laikinai gyventi, nereiškia, kad Departamentas neturi teisės jų panaikinti. Atliekant patikrinimą A.

J. net tris kartus nebuvo rastas darbo vietoje. Apklausos metu A. J. nurodė, kad jo darbo funkcijos Bendrovėje – ieškoti sklypų, butų, remonto darbų, tačiau faktiškai direktoriui jis nėra pasiūlęs nė vieno nekilnojamo turto objekto. A. J. darbo pobūdis ir gaunamas atlyginimas nereikalauja nuolatinio 8 valandų darbo 5 dienas per savaitę. Departamentas atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Bendrovė buhalterinės apskaitos paslaugas teikia bendrovėms, kurių pačių pagrindinė veikla yra buhalterinės apskaitos paslaugų teikimas, be to, Bendrovė buhalterinės apskaitos paslaugas teikia savo darbuotojos J.

A. nuosavoms buhalterinėms bendrovėms, taip pat buvusios darbuotojos R. P. įmonėms. Bendrovės klientai yra įmonės, susijusios su Bendrovės buhalterės J. A. sūnumis, arba yra itin mažos įmonės, todėl yra rimtas pagrindas abejoti Bendrovės nurodoma buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo veikla. S. M. A. T. apklausoje dalyvavo anglų kalbą mokanti Departamento valstybės tarnautoja. Byloje nėra pateikti jokie duomenys apie S. A. veiklą Bendrovėje. Bendrovėje nėra kaupiami įsakymai dėl darbuotojų išleidimo atostogų, todėl šių duomenų Departamentas negalėjo patikrinti.

Pareiškėjai neatitinka nė vieno Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, todėl tokie leidimai jiems negali būti išduoti. Pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojų darbo sąlygas bei laiką, siekė suklaidinti kompetentingas migracijos institucijas priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad S. M. A. T. galimai siekia gauti sau ir šeimai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau planuoja išvykti iš Lietuvos Respublikos ir gyventi kitoje Vakarų Europos valstybėje. Pažymėjo, kad S. M. A. T. 2014 metais ieškojo asmenų Pakistane, kurie už piniginį atlygį nori imigruoti į Europą verslo pagrindu, ir pasinaudodamas užmegztais ryšiais organizavo pakistaniečiams Lenkijos vizas, o vėliau ir leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: pareiškėjai 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Departamentą, prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad pareiškėjai yra UAB „Asijos servisas“ direktorius, komercijos direktorė ir akcininkai; Departamento Imigracijos skyrius kreipėsi į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių dėl Bendrovės patikrinimo, prašė patikrinti, ar Bendrovė vykdo veiklą, bei apklausti Bendrovės darbuotojus ir akcininkus apie Bendrovės vykdomą veiklą; Valdybos specialistas, atlikęs patikrinimą, 2018 m. kovo 5 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-9367, kuriame konstatavo, kad Bendrovė veiklą vykdo; Departamentas 2018 m. kovo 6 d. raštu Nr. (15/4-13)10K-8022 pareiškėjams pranešė, kad jiems išduoti nauji du metus galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjai 2019 m. kovo 15 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyvenimo leidimą gyventi Europos Sąjungoje; Valdybos specialisto 2019 m. birželio 28 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-26027 nurodyta, kad Bendrovės kavinė, teikusi viešojo maitinimo paslaugas, uždaryta, Bendrovės darbuotoja J. A. paaiškino, kad Bendrovė teikia buhalterines paslaugas; Departamentas ginčijamais Sprendimais atsisakė išduoti pareiškėjams leidimus nuolat gyventi bei panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimus grindė motyvais, kad pareiškėjų pateikti duomenys dėl ekonominės veiklos vykdymo Bendrovėje yra iš esmės nepagrįsti ir kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

8. Teismas posėdyje apklausė liudytojus. Liudytojas A. J. paaiškino, kad: nuo 2018 m. rugsėjo ar spalio dirba Bendrovėje, ieško sklypų ar kitų nekilnojamojo turto objektų, konkrečių sandorių dėl nekilnojamojo turto objektų nesudarė, darbo sutartyje sutartų darbo sąlygų neatsimena; nuo to momento, kai įsidarbino Bendrovėje, padėjo atlikti remontą; 2019 metų vasarą užsiėmė kita veikla; pagal išsilavinimą yra šaltkalvis. Liudytoja J. A. paaiškino, kad: dirba Bendrovėje nuo 2015 m. balandžio buhaltere, šia veikla užsiima nuo 1988 metų, tvarko Bendrovės buhalterinę apskaitą ir kitų įmonių buhalterinę apskaitą; šiuo metu Bendrovė užsiima buhalterinių paslaugų ir agento paslaugų teikimu, anksčiau teikė visuomeninio maitinimo paslaugas, remonto paslaugas ir užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba; šiuo metu įmonėje dirba S. M. A. T., jo sutuoktinė, J. A. ir A. J.; A. J. yra vadybininkas, užsiima nekilnojamojo turto paieška, darbo vietoje būna retai; S. A. yra Bendrovės komercijos direktorė; 2018 ir 2019 metais Bendrovės pelnas buvo nedidelis, šiuo metu Bendrovės kasoje yra apie 50 tūkst. Eurų; algą A. J., jo prašymu, Bendrovė išmoka grynaisiais pinigais, kitiems darbuotojams atlyginimas mokamas banko pavedimu; Bendrovė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Liudytoja D. B. paaiškino, kad ji dirba patalpose, kuriose yra tame pačiame pastate kaip ir Bendrovės patalpos ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), nurodė, kad S. M. A. T. matydavo dažnai, tačiau nežino, kiek Bendrovėje dirbo darbuotojų. Liudytojas Š. Č. paaiškino, kad Bendrovė tvarko jo įmonės buhalteriją nuo 2018 m. kovo iki šiol, nurodė, kad darbus atlieka J. A..

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Departamentas, nustatęs, kad įmonė, kurios teisėtos veiklos vykdymo pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, jog pareiškėjai skunde iš esmės nenurodė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad Bendrovės veikla atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Departamentas kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių su prašymu nuvykti Bendrovės veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, apklausti Bendrovės darbuotojus apie tai, kokia veikla šiuo metu yra vykdoma Bendrovėje, paprašyti pateikti paaiškinimus įrodančius dokumentus, apklausti dėl gaunamo darbo užmokesčio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus specialistė 2019 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-13VR-5769 nurodė, kad 2019 m. liepos 9 d. Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai kartu su Departamento specialiste nuvyko adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, patikrinti UAB „Asijos servisas“ veiklos. 2019 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-13VR-5769 nurodyta, kad S. M. A. T. specialistams paaiškino, kad jo valdomos Bendrovės veikla yra nekilnojamojo turto pirkimas, renovacija, tokia veikla buvo vykdoma iki 2018 m. kovo, nuo 2019 metų įmonės veikla yra buhalterinė apskaita, šiuo metu Bendrovė buhalterinę apskaitą vykdo 6–8 klientams. Pareiškėjas S. M. A. T. specialistams nurodė, kad Bendrovė teikia buhalterines paslaugas UAB „Vivasta“, UAB „Rintex“, UAB „Karemas“, įmonei „Pažymos“.

11. Vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis teismas darė išvadą, kad Bendrovėje dirba 4 asmenys – S. M. A. T., S. A. ir Lietuvos Respublikos piliečiai J. A. ir A. J.. Teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. birželį J. A. išmokėtas 1 879,26 Eur dydžio darbo užmokestis. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vertinant, ar įmonėje mokamas darbo užmokestis atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, turi būti vertinamas darbo užmokestis, mokamas Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams, dirbantiems visą darbo laiką. Teismas pažymėjo, kad A. J. apklausos metu Departamentui išsamiai paaiškino jo darbo aplinkybes ir pateikė informaciją apie jam mokamo darbo užmokesčio dydį, nurodė kad jis nedirbo visu etatu, gaudavo 300 Eur atlyginimą į rankas, turi savo verslą, dirbo laisvu grafiku. Aplinkybes apie A. J. gaunamo darbo užmokesčio dydį patvirtina ir byloje esantys VSDFV duomenys. Todėl teismas konstatavo, kad A. J. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto kriterijaus, jog asmuo turi dirbti visą darbo laiką. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes teismas taip pat sprendė, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis yra 1 879,26 Eur, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai bei jų valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiai darbuotojai mokamas 1 879,26 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, kuris pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus turėtų būti ne mažesnis kaip 2 479,26 Eur per mėnesį.

12. Dėl pareiškėjų argumentų, kad jie Lietuvos Respublikoje gyvena ilgą laiko tarpą, jų vaikai neturi socialinių ryšių su kilmės valstybe, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog anksčiau pareiškėjams buvo išduodami leidimai laikinai gyventi dėl Bendrovės vykdomos veiklos. Aplinkybė, kad anksčiau pareiškėjai atitiko Įstatymo reikalavimus, neturi teisinės reikšmės, kadangi naujo prašymo padavimo metu Departamentas turi iš naujo įvertinti duomenis apie pareiškėjus. Pareiškėjai negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jiems palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jie yra įvykdę visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjams tenka pareiga pagrįsti Įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti ir (ar) pakeisti. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Dėl Bendrovės teiktų buhalterinių paslaugų teismas pabrėžė, kad Departamentas, nustatęs, jog užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą neturi teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamento nustatytas aplinkybes dėl A. J. darbo Bendrovėje pagrindžia A. J. teikti paaiškinimai Departamento specialistams. A. J. teismo posėdyje teikti paaiškinimai dėl jo darbo pobūdžio Bendrovėje taip pat nepaneigė aplinkybės, kad jis Bendrovėje dirbo ne visą darbo laiką.

15. Vertindamas S. M. A. T. teismo posėdyje nurodytą aplinkybę, kad jis vykdo veiklą Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmuose bei Vilniaus prekybos rūmuose, teismas pažymėjo kad šios aplinkybės ginčijamuose Sprendimuose nebuvo vertintos. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti veiklai Bendrovėje vykdyti, o ne dėl pareiškėjo S. M. A. T. veiklos Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmuose ir Vilniaus prekybos rūmuose. Teismas S. M. A. T. išaiškino, kad jis turi teisę Departamentui teikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl jo vykdomos veiklos Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmuose ir Vilniaus prekybos rūmuose bei teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariams šeimos sujungimo pagrindu.

16. Teismas akcentavo, jog pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikinti pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. dėl įmonės vykdomos veiklos neatitikimo Įstatymo reikalavimams, o ne pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

17. Vadovaudamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. M. I. A. S. ir A. A. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu, todėl Departamentas pagrįstai ir teisėtai panaikino abiem pareiškėjams ir jų vaikams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 18. Pareiškėjai S. M. A. T., S. A., M. I. A. S. ir A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjai palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad:

19.1. Bendrovėje visą darbo laiką dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai – A. J. ir J. A., šią aplinkybę įrodo su minėtais asmenimis sudarytos darbo sutartys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta; jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus. A. J. darbo sutartyje nurodyta, kad jo darbovietė – UAB „Asijos servisas“, iš kurios jis gauna nurodymus. Pagal darbo sutartis darbuotojams yra mokami sutarti darbo užmokesčiai (J. A. – 2 000 Eur per mėnesį, A. J. – 559 Eur per mėnesį), kurie atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. A. J. pats paaiškino, kad jokio savo verslo ar kito pajamų šaltinio neturi. Jo darbo funkcijos lemia, kad jis neprivalo būti ofise, o darbo laiko planavimas savo nuožiūra nereiškia, kad darbuotojas nedirba visą darbo dieną. Apklausiamas A. J. nepatvirtino teismui, kad jis buvo įdarbintas ne visai darbo dienai, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nurodo priešingai. 2019 m. birželį J. A. buvo išmokėtas ne atlyginimas, o atostoginiai. Šias aplinkybes pareiškėjai pirmosios instancijos teismui paaiškino tiek skunde, tiek posėdyje, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus.

19.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės nepanašios į pareiškėjų atvejį. Be to, teismas nukrypo nuo EŽTT suformuotos praktikos situaciją nagrinėti nepažeidžiant proporcingumo principo ir išlaikyti teisingą balansą tarp individualios užsieniečio situacijos bei bendruomenės interesų.

19.3. Skundžiamų Departamento Sprendimų priėmimo motyvai buvo objektyviai paneigti – pats darbuotojas A. J. teisme patvirtino, kad Bendrovėje dirba visą darbo laiką, šią aplinkybę patvirtina ir rašytinė jo darbo sutartis, be to, skunde ir teismo posėdyje buvo paneigtos klaidingos Departamento išvados dėl Bendrovės teikiamų buhalterinės apskaitos paslaugų, taip pat dėl to, kad Bendrovės klientai yra įmonės, pačios teikiančios buhalterinės apskaitos paslaugas, paneigtos Departamento prielaidos dėl neva egzistuojančių klientų sąsajų su Bendrovės darbuotojais. Pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjų nurodytų aplinkybių sprendime nepasisakė bei klaidingai nurodė, jog pareiškėjai nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus pareiškėjams taikė formaliai ir neatsižvelgė, kad objektyviais duomenimis (liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais) buvo aiškiai nustatyta, kad Departamento priimti Sprendimai buvo neteisėti.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl to, kad Departamentas skundžiamais Sprendimais ne tik panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir atsisakė jiems išduoti leidimus nuolat gyventi. Teismas taip pat nepasisakė dėl aplinkybės, kad prieš tai Departamentas buvo konstatavęs, kad pareiškėjai atitiko teisės aktų reikalavimus leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti ir šiuos leidimus pareiškėjams išdavė.

19.5. Įstatyme nėra nustatyta galimybė pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas vykdo veiklą Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmuose bei Vilniaus prekybos rūmuose. Tokie pirmosios instancijos teismo išaiškinimai rodo jo nekompetenciją migracijos klausimais.

19.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė apie tai, jog byloje nėra įrodyti Departamento Sprendimuose išsakyti teiginiai, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis – patys Bendrovės darbuotojai ir klientai paneigė Departamento suformuotas klaidingas prielaidas. Teismas nepasisakė ir apie tai, kad byloje nėra įrodyti Departamento Sprendimuose išsakyti teiginiai, kad S. M. A. T. kada nors tarpininkavo užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigiant fiktyvias įmones. S. M. A. T. teismui išsamiai paaiškino oficialiai Lietuvoje įsteigtų ir veikiančių Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmų veiklą. Į teismo posėdį buvo atvykęs ir Baltijos jūros regiono ir Pakistano prekybos ir pramonės rūmų bendrasteigėjas T. V., tačiau teismas neleido jo apklausti. Teismas sprendime taip pat nepasisakė apie tai, kad priimdamas Sprendimus Departamentas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjų gyvenimo Lietuvoje trukmę, į aplinkybę, kad pareiškėjai visus penkerius metus Lietuvoje užsiėmė teisėta ir pelninga veikla, nėra teisti ar bausti už jokius teisės pažeidimus nei savo kilmės valstybėje, nei Lietuvoje, bei tai, kokią įtaką Sprendimai padarys pareiškėjų nepilnamečių vaikų teisėms ir interesams. Priimdamas skundžiamus Sprendimus Departamentas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 bei 8 straipsnių nuostatas.

19.7. Pirmosios instancijos teismas posėdyje skubino visus, norinčius pasisakyti, ribojo galimybę užduoti klausimus, nesigilino į pareiškėjų šeimos aplinkybes, neleido pasakyti baigiamųjų kalbų, tuo pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyta pareiškėjams išduoti ilgalaikius leidimus gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams ir jų vaikams leidimus laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindais.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios ir visapusiškos faktinių aplinkybių analizės, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, be to, teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nėra atsakyta į visus pareiškėjų argumentus, visiškai nepasisakyta dėl Sprendimų dalių, liečiančių ilgalaikius leidimus gyventi, byloje surinkti įrodymai vertinti selektyviai.

25. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Be to, ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegija, atlikusi šias pareigas, nenustatė būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde išsakė nusiskundimus pirmosios instancijos teismo posėdžio eiga, tačiau teisėjų kolegija, perklausiusi teismo posėdžio garso įrašą, nemato pagrindo konstatuoti esminius administracinio proceso bei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar teismo šališkumą.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kitus apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

28. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepatvirtina viso skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino byloje surinktų įrodymų.(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo

29. Nagrinėjamoje byloje leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams. S. M. A. T. ir S. A. išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje , kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.).

30. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Asijos servisas“ ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai - J. A. ir A. J., kuriems kartu turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis, tačiau, nors A. J. darbo sutartyje nurodyta, kad jis dirba pilną darbo dieną, tačiau iš jo paaiškinimų Departamentui bei apklausos pirmosios instancijos teismo posėdyje galima daryti išvadą, kad jis bendrovei laisvu grafiku teikė tik periodines ir atsitiktines nekilnojamojo turto objekto paieškos paslaugas. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo darbas faktiškai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto darbo laiko kriterijaus, yra pagrįsta. Ją sutvirtina ir tas faktas, jog pareiškėjai negalėjo nurodyti, kokius konkrečius nekilnojamojo turto sandorius per 2018-2019 metus yra padėjęs sudaryti šis bendrovės darbuotojas. Šio darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio neįskaičiuojant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalaujamą mėnesinio darbo užmokesčio sumą, įmonė neatitiko Įstatymo reikalavimų ir tai buvo pakankamas imperatyvus pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Dėl paminėtos priežasties nebetenka esminės reikšmės ta aplinkybė, kokios su darbo santykiais susijusios sumos buvo išmokėtos J. A. 2019 m. birželio mėnesį – darbo užmokestis ar atostoginiai, nes to dydžio vis tiek nepakako, kad įmonė atitiktų Įstatymo reikalavimus. Taip pat nagrinėjamam ginčui įtakos nebeturi ir aplinkybės, susijusios su buhalterinių paslaugų teikimu įvairioms įmonėms, šių įmonių dydžių ir sąsajumu. Ginčijami sprendimai nėra grindžiami tuo, kad UAB „Asijos servisas“ veikla buvo fiktyvi, tokios aplinkybės atsakovas neįrodinėjo ir teismo proceso metu.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių jų skunde išdėstytų motyvų, susijusių su leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimu, nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą šioje dalyje neteisėtu.

33. Pripažinus, jog Departamentas pagrįstai ir teisėtai panaikino leidimus laikinai gyventi pareiškėjams S. M. A. T. ir S. A., pripažintina ir tai, kad pagristai bei teisėtai panaikinti leidimai laikinai gyventi ir jų nepilnamečiams vaikams.

Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo

34. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo/ keitimo/ panaikinimo klausimai ir Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimo/ panaikinimo klausimai reglamentuojami skirtingų teisės normų, skiriasi šių leidimų išdavimo pagrindai ir sąlygos, sukeliamos teisinės pasekmės.

35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai atitiko formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus – buvo teisėtai išgyvenę Lietuvos Respublikoje penkerius metus, išlaikę reikalingus egzaminus ir kt. Ginčijamuose Departamento sprendimuose dėl pareiškėjų situacijos faktinio neatitikimo Įstatymo 26 ir 53 straipsnio nuostatoms išdėstyti atskiri motyvai ir argumentai, liečiantys sąmoningą neatitinkančių tikrovės duomenų pateikimą, užsieniečių nelegalios migracijos grėsmę ir pan. Nesutikimą su šiais Departamento argumentais pareiškėjai buvo išdėstę savo teiktuose procesiniuose dokumentuose, be kita ko, skunduose prašydami panaikinti ir Sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas savo sprendime šių proceso šalių argumentų ir kontrargumentų neanalizavo ir nevertino, visiškai neaptarė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų taikymo pareiškėjų atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisakė ir dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų duomenų, kiek jie susiję su ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

37. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti kiti nei su skundžiamų Sprendimų rezoliucinės dalies 1.1 ir 2 punktais susiję pareiškėjų reikalavimai, yra visiškai be motyvų, t. y. egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas sprendimo dalies pripažinimo negaliojančia pagrindas. Atitinkamai ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalis naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis , kurioje atmestas pareiškėjų reikalavimai panaikinti Departamento Sprendimų dalis dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimo ir šie pareiškėjų reikalavimai perduodami nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjų apeliacinis skundas šia apimtimi atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A., M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. (15/5-11)50U-1216; 1217(15/4-6)7U-00009 ir Nr. (15/5-11)50U-1218; 1219(15/4-6) 7U-0001 rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo ir šiuos pareiškėjų reikalavimus grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė