2018-11-21 Nr. AB-21307-3-61-3-01763-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2777-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 891,03 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji kartu su G. K. ir A. K. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 16 d. Pareiškėja nurodė, kad kelionė buvo pirkta per „Grupinis“ (UAB „Cherry Media Lt“) apsipirkimo portalą. Už kelionę buvo sumokėta 2997 Lt, už vizas į Egiptą buvo sumokėta 240 Lt. Iš viso buvo sumokėta 3237 Lt (937,50 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Turizmo departamento nurodymą buvo grąžinta 46,47 Eur suma. Pareiškėja nurodė, kad negrąžinta suma buvo 891,03 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino Direktyvoje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjos teigimu, tai rodė, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudarė pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei turėjo kilti atsakomybė.

4. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija), atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų vykdymo). Atsakovo nuomone, teismas negalėjo kvestionuoti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nebuvo kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos Respublika būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

6. Ūkio ministerijos nuomone, šiuo atveju nebuvo pagrindo atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kuri atsirado dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistavo būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė buvo atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nebuvo pagrindo išvadai, kad egzistavo deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

7. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, matyti, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Ūkio ministerijos teigimu, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjai negali būti priteisiami iš valstybės. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo nurodymas nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Mokėjimas atliktas į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kuri nėra sutarties šalis. Mokėjimas buvo atliktas 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 10 d.). Ūkio ministerijos nuomone, 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas Nr. 444 negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Turizmo departamentas nurodė, kad pareiškėjos skundas turėjo trūkumų, nes jame nebuvo įvardintos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, kurios pareiškėjos nuomone įrodė netinkamą Direktyvos nuostatų įgyvendinimą, pareiškėja vadovavosi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis, skunde nebuvo įvardinti konkretūs valstybės veiksmai ar neveikimas, dėl kurių galimai pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

10. Dėl prašomos priteisti žalos Turizmo departamentas pažymėjo, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Turizmo departamento nuomone, jeigu teismas nuspręstų apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, iš sumokėtų už kelionę pinigų turėtų būti išskaičiuojamas vizos ir išmokėta draudimo išmoka, todėl turtinė žala sudarytų ne daugiau kaip 821,52 Eur.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 821,52 Eur turtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei atsižvelgęs į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, jog šiuo atveju atsakovui Lietuvos valstybei, netinkamai perkėlus ir įgyvendinus Direktyvos 7 straipsnį, kilo pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

13. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr.PT004424 dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichas (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 7 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu už kelionę pervedė 2997,00 Lt (867,99 Eur). 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu tiesiogiai UAB „Freshtravel“ pareiškėja sumokėjo 240 Lt (69,50 Eur) už vizas. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. sustabdė pažymėjimo, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

14. Teismas nurodė, kad Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimas už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekamas ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Taip pat paslaugų sutarties sudarymo tinkama forma bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindė tai, jog pareiškėja buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos patirtos išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Kadangi vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo, galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, taigi, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, teismo vertinimu, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo.

16. Dėl priteistinos žalos dydžio teismas nurodė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 46,47 Eur dydžio draudimo išmoką, taip pat atėmus pareiškėjos sumokėtą 240 Lt (69,50 Eur) dydžio pinigų sumą už vizas į Egiptą, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 821,52 Eur suma.

17. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. gegužės 31 d., todėl nuo šios dienos teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis.

21. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

22. Ūkio ministerijos teigimu, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Komisija arba ESTT. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

23. Atsakovo įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė pareiškėjos naudai, nors byloje nebuvo tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

25. Atsakovas pažymi, kad į bylą pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ neva sudaryta Sutartis nėra pasirašyta.

26. Atsakovas akcentuoja, kad pagal 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymą pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Atsakovas pažymi, kad yra visiškai neaišku kokiu pagrindu pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) į UAB „Cherry Media LT“, banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Sutartį nėra šios sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Atsakovas nurodo, kad minėtas mokėjimas yra atliktas 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. anksčiau nei Sutartyje nurodyta Sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 10 d.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai.

27. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

28. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 937,50 Eur sumai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

29. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir jį palaiko.

30. Turizmo departamentas atkreipia dėmesį, kad savo 2017 m. rugsėjo 11 d. atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“ veiklos aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

31. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių tikslų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

32. Pareiškėja atisiliepime į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, ESTT praktika dėl Direktyvos 7 straipsnio aiškinimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.

33. Papildomai pareiškėja nurodo, kad atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta ir būtent valstybei narei (Lietuvos Respublikai) kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

38. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

39. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

40. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

42. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. pvz., ESTT 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d.

ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

43. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti ES teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

45. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama ES sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

46. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis ES teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

47. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

48. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

50. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr. pvz., 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 75–77 p.).

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė